Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui istoriografai nuolat lipdo
užkietėjusio pagonio etiketę. Teigiama, kad jis „atmetė krikšto
galimybę, nepaisė nuostolių ir neieškojo kompromisų“, todėl Jogaila
privalėjo jį pašalinti.
Pradžią tokioms interpetacijoms davė lenkų istorikai, sąmoningai ar
nesąmoningai siekę pateisinti savo karalių, tačiau tarpukario Lietuvoje
supriešinti Kęstučio ir Jogailos siekius irgi buvo populiaru. Bet,
kadangi Jogailos sudaryta Krėvos unija su Lenkija laikyta visų tautos
nelaimių priežastimi, menamas Kęstučio atsidavimas pagonybei buvo ne
kritikuojamas, o aukštinamas.
Šiandien, Lietuvos istorikams pradėjus vadovautis LDK europėjimo
paradigmomis, Kęstutis vėl vadinamas „uždelsto veikimo bomba“. Bet ar
istorijos šaltiniuose minimas bent vienas Kęstučio poelgis ar
pasisakymas, liudijantis jo priešiškumą krikštui?
Kai kas galbūt prisimins Vygando Marburgiečio kronikoje aprašytą 1382 m.
vasaros epizodą, kai, Kęstučiui atvykus į Žemaitiją prašyti paramos
vidaus kare, žemaičiai siuntė pasiuntinius pas Jogailą pareikšti: „Jeigu
jis manąs laikytis protėvių tikėjimo, būsią jam visame kame paklusnūs, o
jei norįs tapti krikščionimi, jie iškelsią savo karaliumi Kęstutį“.
Vis dėlto apie paties Kęstučio pažiūras šis epizodas nieko nepasako:
žemaičiai laiko jį mažiau linkusiu į krikštą negu Jogaila, bet tai -
žemaičių nuomonė. Kęstutis ja naudojasi, kad gautų paramą vidaus kare,
ir tiek. Antra vertus, prisiminkime, apie kokio pobūdžio krikštą
kalbama 1382 m. vasarą. Juk tai krikštas per ordiną mainais už Žemaitiją
- projektas, formalizuotas 1382 m. spalio 31 d. Dubysos sutartimi!
Suprantamas tad žemaičių susirūpinimas ir įsitikinimas, kad Kęstutis
tokioms krikšto sąlygoms niekada nepritars: jo nusistatymas prieš Ordiną
buvo principinis.
Vis dėlto nusistatymo prieš Ordiną negalima tapatinti su nusistatymu
prieš krikštą apskritai.
Norėdami suprasti, koks buvo Kęstučio požiūris į pastarąjį, pirmiausia aptarkime jo pasaulėžiūrą, kurią, kaip žinoma, formuoja šeima. Kęstutis - Gedimino sūnus, o pastarojo nuostatos
aiškios: religinėje plotmėje - „visi turime vieną dievą“, politinėje -
bent 1322-1324 m. Gediminas pasirodė kaip karštas krikšto šalininkas
ir ne mažiau karštas Ordino priešininkas. Netgi žemaičių pasipriešinimą
krikštui Gediminas ir jo aplinka aiškino Ordino vykdomu papirkinėjimu.
Nežinia, kiek ši „sąmokslo teorija“ buvo pagrįsta - dauguma krikšto
priešininkų tikriausiai buvo nuoširdūs pagonybės išpažinėjai. Vis dėlto,
nagrinėjant pasaulėžiūros klausimą, svarbiausia tai, kad vietinius
krikšto priešininkus Gediminas laikė tokiais pat valstybės priešais kaip
ir kryžiuočius.
O dabar pamėginkime pažvelgti į 1322-1324 m. įvykius Kęstučio, tuomet
jau paauglio ar net jaunuolio, akimis. Jo tėvas ką tik pradėjo
didžiulius darbus: stato sostinę, atveria savo žemę „kiekvienam geros
valios žmogui“, žada sudaryti „tokią taiką, kokios krikščionys dar
niekada nėra regėję“.
Į politikos pasaulį vos įžengęs jaunuolis vargu ar gali likti abejingas tokiems didingiems užmojams. Tačiau staiga centrinį viso plano elementą - Lietuvos krikšto projektą - užblokuoja
„fanatikai“! Jie grasina susidorojimu Kęstučio tėvui, broliams, net jam
pačiam! Svarbiausia, kalbama, kad jie tai daro ne iš meilės savo
dievams, o papirkti pikčiausių Lietuvos priešų!
Po šito bukas kabinimasis į pagonybę Kęstučiui turėjo tapti atgrasus visiems laikams.
Kad būtent taip ir atsitiko, liudija vedybų su Birute istorija. Šis
epizodas neretai pateikiamas kaip Kęstučio atsidavimo pagonybei
įrodymas, tačiau žiūrėkime, ką sako metraščiai: Birutė negalėjo
tekėti, nes buvo pasižadėjusi dievams. Nepaisant to, Kęstutis jai
pasipiršo, o gavęs neigiamą atsakymą - pagrobė.
Tai buvo dvigubas religinių normų pažeidimas, beje, dėsningai išplaukiantis iš Gedimino
šeimoje vyravusios pasaulėžiūros - čia buvo laikomasi nuostatos, kad
dievas yra vienas, tik garbinimo papročiai skirtingose tautose
skirtingi. Tačiau, kai dieviškasis absoliutas atskiriamas nuo religinės
praktikos, pastaroji neišvengiamai praranda sakralumą. Kęstutis galėjo
gerbti dievą ar dievus, tačiau konkretūs jų garbinimo papročiai ar
normos jam nebuvo šventos. Taigi, kai šios normos, t.y. Birutės įžadai,
tapo kliūtimi Kęstučio asmeninės laimės siekiui, jis numojo į jas ranka.
Esama ir daugiau epizodų, atskleidžiančių mažų mažiausiai ironišką
Kęstučio požiūrį į tikybos dalykus, - juos aptarsime vėliau. O kol kas
tiesiog paklauskime, ar galima prikišti religinį fanatizmą žmogui, kuris
taip akivaizdžiai teikė pirmenybę pasaulietinėms meilės, laimės ir
šeimos sukūrimo vertybėms?
Žinoma, galima klausti ir priešingai: kodėl, išpažindamas tokią
pasaulietišką pasaulėžiūrą, Kęstutis nepriėmė krikšto ir nebaigė karo su
Ordinu?
Tačiau ar priekaištaudami suvokiame, kokia sudėtinga buvo ši
problema. Pradėkime nuo to, kad krikštas pats savaime anaiptol
negarantavo ramaus gyvenimo. Patys didžiausi Ordino puolimai, privertę
Lietuvą laikinai atsisakyti Žemaitijos, buvo surengti jau gerokai po
1387 m., o Melno taika, beje, ne iš geros Ordino valios, buvo
sudaryta tik 1422 m.
Kryžininkų srautas iš Vakarų Europos taip pat išseko ne iš karto. Burgundų riteris Žiliberas de Lanua nė kiek nesidrovėjo pasakoti apie savo 1414 m. kryžeiviškus „žygdarbius“ net ne
Lietuvos, o katalikiškos Lenkijos teritorijoje, ir situacija nepasirodė
jam kurioziška, nepaisant visų Lietuvoje pastatytų bažnyčių.
Buvo mąstoma maždaug taip: „Naujas tai žmonių atvertimo būdas, kai tiktai
laisvai galima žmones atversti į tikėjimą, o ne priversti tikėti; bet
kartą Dievas tai leido... (kad) tikėjimas būtų skelbiamas kalavijais
bei vėzdais netikinčiųjų tautoms, kurios kadaise tais pačiais ginklais
Kristų būriais sučiupo, ir kadangi Kristus dėl mūsų atpirkimo buvo
suimtas ir nukankintas, taip patys netikintieji pačių tikinčiųjų gerovei
krikščionių ginklais ir kalavijais tebūnie sunaikinami“.
Kitaip tariant, norint užsitikrinti taiką, buvo maža priimti krikštą - reikėjo
pakeisti šį krikščioniškame pasaulyje vyraujantį ne visai krikščionišką
mąstymą.
Lietuvos valdovai negalėjo padaryti šito vien savo jėgomis. Dar 1324 m.
dominikonų vienuolis Mikalojus patarė Gediminui pasirinkti partneriu
„kokį nors galingą karalių“, pavyzdžiui, Vengrijos ar Čekijos, nes Rygos
vyskupas „pats savęs negali apginti“, o popiežius - toli.
Patarimas pasirodė išties toliaregiškas, ir Kęstutis su Algirdu į jį, regis,
įsiklausė, tačiau į Lietuvos krikšto projektą įtraukti kitą valstybę
pasirodė ne taip lengva.
Su Čekija ir Vengrija Lietuva bemaž neturėjo bendrų interesų. Lenkija,
konfliktuojanti su Ordinu dėl jo užgrobto Pamario, atrodė daug
perspektyvesnė partnerė, tačiau paskutiniaisiais Gedimino valdymo metais
Lietuvos ir Lenkijos interesai ilgam susikirto Voluinėje ir Haliče. Kad
turėtų laisvas rankas Pietuose, 1343 m. Lenkijos karalius Kazimieras
atsisakė Pamario, sudarydamas su Ordinu Kališo taiką. 1349 m. vasarą ji
buvo dar kartą patvirtinta. Geopolitinė situacija Lietuvos kraštui buvo
visiškai nepalanki.
Nepaisant to, 1349 m. krikšto projektas buvo iškeltas - tai liudija
trys popiežiaus Klemenso VI bulės šiuo klausimu. Pirmosios dvi, datuotos
rugsėjo 16 d., buvo adresuotos Lenkijos karaliui Kazimierui ir Gniezno
arkivyskupui, trečioji, datuota rugsėjo 18 d., - pačiam Kęstučiui.
Pagrindiniu projekto iniciatorium dažniausiai laikomas Kazimieras, o
lietuvių suinteresuotumu abejojama, tačiau ar pagrįstai?
Taip, savo bulėje popiežius gyrė Kazimierą už tai, kad jis neva įtikinęs Kęstutį ir
jo brolius atsiversti į katalikų tikėjimą, tačiau Kazimieras vargu ar
galėjo būti nuoširdžiai suinteresuotas Lietuvos krikštu. Prielaida, kad
Kazimieras iškėlė šį projektą vien siekdamas atmesti priekaištus dėl
bendradarbiavimo su pagonimis, stokoja loginio pagrindo. 1349 m. vasarą
šie prikaištai prarado prasmę, mat Kazimieras, atnaujinęs taiką su
Ordinu, ėmė rengtis karui su Lietuva, kurį pradėjo 1349 m. rudenį, net
nelaukdamas žinių iš kurijos.
Įtikinamesnė būtų prielaida, kad pirmojoje 1349 m. pusėje Kazimieras
puoselėjo planą pulti ne Lietuvą, o Pamarį, ir kad Lietuvos krikšto
projektas kilo būtent tada, bet kurija užvilkino jo svarstymą.
Verta prisiminti, kad 1348 m. lapkričio 22 d. Kazimieras sudarė sąjungą prieš
Ordiną su Čekijos karalium ir būsimuoju Vokietijos imperatorium Karoliu
IV. Lietuva, ypač krikščioniška, šiame kontekste, be abejonės, būtų
buvusi Kazimierui labai naudinga partnerė. Tačiau šiuo atveju kyla
klausimas: kodėl jis pakeitė savo planus ir dar taip staiga?
Kazimiero rūpinimasis Lietuvos krikštu 1349 m. labai panašus į
klaidinantį manevrą, kurio imtasi siekiant užliūliuoti Lietuvos
kunigaikščių budrumą. Bet tokiu atveju pagrindiniai projekto
iniciatoriai turėjo būti patys Lietuvos kunigaikščiai.
Viskas atrodo logiška. 1348 m. Lietuva patyrė daug nesėkmių kare su
Ordinu: pralaimėjo mūšį prie Strėvos, prarado keturias pilis Šiaulių
žemėje ir Veliuoną. Tai skatino susimąstyti apie ateitį. O minėtoji
Kazimiero sutartis su Karoliu IV išties leido tikėtis, kad dėl
priešiškumo kryžiuočiams Lenkijos karalius taps uoliu Lietuvos reikalų
advokatu.
Vis dėlto įdomiausia šioje istorijoje tai, kad popiežius savo bulėse dėl
atsivertimo sveikino ne Algirdą, o Kęstutį. Dar daugiau: krikšto atveju
Kęstučiui ir jo broliams buvo žadamos karūnos, o tai akivaizdžiai
prieštaravo Algirdo kaip Lietuvos suvereno interesams.
Istoriografijoje kartais teigiama, neva Klemensas VI nežinojęs, kas buvo aukščiausias
Lietuvos valdovas, bet tai tiesiog absurdas - padėtį Lietuvoje turėjo
išmanyti bent jau popiežiui patarinėjęs Kazimieras. Paaiškinimas šiuo
atveju gali būti tik vienas: derybas dėl krikšto 1349 m. Kęstutis vedė
be Algirdo pritarimo.
Kai kas galbūt ims prieštarauti, kad Kęstučio santykiai su Algirdu
visada buvę geri, tačiau nepamirškime - nesutarimų kyla ir tarp
bendraminčių. Algirdą šaltiniai apibūdina kaip itin išmintingą ir
santūrų žmogų. Tą patį liudija ir jo elgesys per 1344-1345 m.
perversmą: kol Kęstutis ėmė Vilnių, Algirdas lūkuriavo Kreve.
Galimas dalykas, kad ir 1348-1349 m. jis buvo linkęs palaukti, kol aplinkybės
susiklostys palankiau. Lietuvos padėtis buvo sudėtinga. 1348 m.
pralaimėjimai Vakaruose sukėlė grandininę reakciją Rytuose: buvo
prarastos pozicijos Didžiajame Naugarduke ir Pskove, pablogėjo santykiai
su Maskva. Krikšto eskalavimas galėjo išprovokuoti neigiamą reakciją
tarp LDK rusėnų ir lemti dar didesnius teritorinius praradimus. Tad
Algirdo noras iš pradžių sutvarkyti einamuosius reikalus yra
suprantamas.
Tačiau Kęstutis, priešingai negu jo vyresnysis brolis, visada pasižymėjo
impulsyvumu. Krikštas jam buvo aktualesnis - kryžiuočiai daugiausia
niokojo būtent jo valdas. Antra vertus, į Lietuvos krikšto projektą
įtraukus Lenkiją, būtų išvengta karo dėl Voluinės. Kazimierui sudarius
sąjungą prieš Ordiną su Karoliu IV, Kęstučiui galėjo pasirodyti, kad
kitos tokios progos nebebus.
Be abejo, pradėdamas derybas savo iniciatyva, jis pasielgė
lengvabūdiškai, nors tai, matyt, buvo tik bandymas paspausti Algirdą, o
ne tikras maištas. Vis dėlto akivaizdi vienybės stoka Lietuvoje Kęstučio
partnerius paskatino manyti, kad veikdami prieš jį jie pasieks daugiau.
Klemensas VI pasiūlė tokias krikšto sąlygas, kurios neišvengiamai būtų
sukėlusios vidaus karą, o vos po dviejų savaičių vienam anglų riteriui
suteikė metinę indulgenciją mainais už tai, kad ateinančią žiemą šis
talkintų statant Ordino pilį Lietuvos karaliaus žemėse. Savo ruožtu
Kazimieras, kaip minėta, pasinaudojo jam pavesta tarpininkavimo
misija, kad sukurtų netikėtumo efektą - 1349 m. spalio mėnesį staigiu
puolimu užėmė didžiąją dalį Voluinės ir Brestą. Kęstučio planas
skaudžiai žlugo, bet krikšto idėjos jis neatsisakė.
Antrąkart apie krikštą prabilta 1351 m. rugpjūtį karo dėl Voluinės fone.
1350 m. Kęstutis su Liubartu susigrąžino prarastas žemes. Vėliau
nežinomomis aplinkybėmis Liubartas pateko į Kazimiero nelaisvę -
tikėtina, kad lenkai surengė kontrataką. 1351 m. rugpjūtį Kazimieras
organizavo naują žygį, bet jo išvakarėse sunkiai susirgo, todėl žygio
vadu tapo jam į talką atvykęs Vengrijos karalius Liudvikas.
Šis nebuvo taip smarkiai suinteresuotas karu kaip Kazimieras, tad Lietuvos
pasienyje sutikęs jo laukiantį Kęstutį, paskubėjo užmegzti derybas dėl
taikos. Kęstutis atvyko į Liudviko stovyklą ir rugpjūčio 15 d. buvo
sudaryta Lietuvai iš pirmo žvilgsnio labai palanki sutartis. Kęstutis
pažadėjo drauge su broliais priimti krikštą ir teikti Vengrijai karinę
pagalbą, o Liudvikas įsipareigojo gauti jam karūną. įkurti atskirą
Lietuvos bažnytinę provinciją, ginti Lietuvą nuo totorių ir net padėti
susigrąžinti Ordino užgrobtas žemes.
Kęstutis sutvirtino sutartį pagoniškomis apeigomis: paaukojo jautį ir, žengdamas tarp jo galvos ir
kūno, prisiekė, kad taip tegul atsitiksią ir jam, jei nesilaikys pažado.
Patikėjęs priesaika, Liudvikas paleido Liubartą, tačiau vežamas į Budą,
kur turėjo būti pakrikštytas, Kęstutis pabėgo.
Šis jo poelgis aiškinamas įvairiai. Daugelis istorikų linkę manyti, kad
Kęstutis nuo pat pradžių viliojo Liudviką netikrais pažadais, siekdamas
sužlugdyti jo vadovaujamą ofenzyvą ir išvaduoti iš nelaisvės brolį.
Prielaida tikėtina: prisimindamas neseną Kazimiero apgavystę, Kęstutis
išties galėjo pasistengti atsimokėti savo priešams tuo pačiu, juolab,
kad Liudviko pasiūlytos krikšto sąlygos taip pat buvo klastingos.
Vengrijos karalius negalėjo nesuvokti, kad derasi ne su tikruoju
Lietuvos valdovu, o tik su pretendentu į sostą, ir kad iš Budos į Trakus
(arba į Vilnių) Kęstutis galės sugrįžti tik su jo kariuomenės pagalba.
Kitaip tariant, Liudvikas irgi viliojo Kęstutį į spąstus, siekdamas
destabilizuoti padėtį Lietuvoje, o Kęstutis, perpratęs jo ketinimus,
galėjo nuspręsti pats apgauti apgaviką.
Laikantis šios versijos, 1351 m. rugpjūčio 15 d. sutarties apskritai nederėtų laikyti krikšto bandymu - ji priskirtina dezinformacinių operacijų kategorijai. Derėtų įvertinti
ir Kęstučio humorą: į šią operaciją jis įtraukė net savo pagoniškus
dievus pastatydamas juos į itin keblią padėtį - nei Perkūnas, nei
Andojas negalėjo rūstauti dėl sutarties, numatančios jų pačių
išsižadėjimą, nevykdymo.
Vis dėlto taktinės apgaulės versija nepaneigia principinio Kęstučio noro krikštytis. Atvirkščiai: šis noras turėjo būti nuoširdus ir deklaruojamas nebe pirmus metus, priešingu atveju
Liudvikas nebūtų patikėjęs. Jis galėjo perdėti tik Kęstučio priešiškumą Algirdui.
Antra vertus, negalima visiškai atmesti galimybės, kad tokio priešiškumo
būta. Juk jeigu Algirdą pasiekė bent menkiausias gandas apie 1349 m.
Kęstučiui pateiktus popiežiaus pasiūlymus, brolių nesutarimai turėjo
virsti rimtu konfliktu ir 1351 m. Kęstutis iš tikrųjų galėjo ryžtis
maištui. Sprendimas bėgti galėjo būti priimtas paskutinę akimirką. Vis
dėlto svarbiausia, kad Kęstutis sugebėjo atsispirti masinančiam karūnos
blizgesiui ir suprato, kad tokias radikalias reformas kaip religijos
pakeitimas galima įgyvendinti tik bendru sutarimu.