Trauminė, nors tai, žinoma, ne Rosseau žodis, romėnų praeitis, prieš
svetimus ir prieš save pačius nukreiptas žiaurumas ir sunkios viso to
pasekmės, atsispindėjusios santykyje su laisve ir savivalda, leidžia
Rousseau išdėstyti savo keistą norą: „Dėl šios priežasties, - rašo
jis, - būčiau siekęs savo kraštui, kad jis taptų laiminga ir taikia
valstybe, kurią prarado istorijos tamsoje ir kuri ištvertų priešų
atakas, sutvirtindama gyventojų drąsą ir patriotizmą. Norėjau tokios
valstybės, kurios piliečiai, įpratę prie protingos nepriklausomybės, ne
tik būtų, bet ir mokėtų būti laisvi“.
Kaip visuomet prieštaringi ir sumaištingi Rousseau teiginiai pasako nė
kiek ne mažiau negu aiškūs jo pasiūlymai. Ar šioji geistina valstybė yra
laiminga ir taiki todėl, kad jos istorija pamiršta? Ar ši valstybė taiki
ir laiminga todėl, kad ji patyrė tik tokį priešiškumą, kuris leido
išsaugoti viską, kas geriausia, o jeigu taip, tai kodėl reikėtų istoriją
prarasti?
Turint galvoje romėnus, akivaizdu, kad bloga istorija kenkia valstybei,
o tai neabejotinai turi rimtų pasekmių, tą puikiai supranta ir Rousseau,
ir jo skaitytojai, nes tik kai kurios visuomenės (o gal net nė viena iš
jų) turi nesuterštą praeitį (mitai apie Aukso amžių, bandantys ištrinti
praeitį, šį faktą paliudija).
Šiuolaikiniams skaitytojams keistas Rousseau teiginys, kad gera ateitis
- „laiminga ir taiki valstybė“ - priklauso nuo prarastos praeities,
kitais žodžiais tariant, nuo praeities, kurią pavyko užmiršti ir kuri iš
tikrųjų turėjo būti užmiršta, juoba kad apie ją neliko jokių liudijimų.
Šiandien mes labiau linkę atgauti savo prarastą praeitį negu jos
gailėtis, bijoti ar vengti. Užmarštis asmeniniame ir politiniame
gyvenime įtvirtinama tarsi laikantis prietaringos baimės. Netgi tie,
kurie tikisi būti išgelbėti, mano, kad tam padės atmintis ir kad
prisiminimas yra paskutinis dar likęs išganymo mito pėdsakas.
Pastangas uždrausti praeitį arba dogmatiškai pakeisti ją priimtinesnėmis
versijomis daugelis žmonių vertina įtariai, net ir tie, kurie tiki, kad
istorija rašoma vien norint ją perrašyti, nes bet kokia istorija yra
revizionistinė, klausimas tik toks - kokiu tikslu ji reviduojama, kokie
troškimai visa tai skatina. Holokausto neigėjai skiriasi nuo tų
istorikų, kurie nori sužinoti, kiek žmonių buvo nužudyta koncentracijos
stovyklose, tačiau vis tiek svarbu išsiaiškinti, kuo jie norom ar
nenorom bando mus (ir save) įtikinti. Tai, ką esame raginami
prisiminti, susiję su tuo, kaip esame skatinami gyventi. Trokštamas
gyvenimas turi trokštamų prisiminimų rinkinį. Valingai ar nevalingai,
t.y. norime to ar nenorime, mūsų prisiminimai suponuoja mūsų ateitį.
Todėl, kai sakome, kad visi turi kuo išsamiau prisiminti Holokaustą,
turime mąstyti ir apie tai, ko tais prisiminimais norime pasiekti.
Pavyzdžiui, teiginys, kad tie, kurie nori užmiršti praeitį, veikiausiai
ją pakartos, anaiptol nereiškia, kad jos nepakartos tie, kurie ją
prisimena. Jei traumos apskritai kartojasi - o kartojasi, žinoma, ne
visos - jos pasikartoja skirtingai.
Turėdami visa tai galvoje, esame linkę manyti, kad tie, kurie prisimena
praeitį ir ją kartoja, daro tai tarsi atlikdami atkūrimo veiksmą,
atnaujinimą, paminėjimą, permąstymą ir taip toliau; o tie, kurie ją
užmiršo arba užgniaužė savyje, kaip dabar sakoma apie traumuotus
asmenis, kartoja praeitį veikiausiai nė nesuvokdami, kad jie tai daro.
Galime laikyti juos bejėgiais, apsėstais to, ko jie patys nesuvokia, ir
būtent tai skatina juos pakartoti viską iš naujo. Išganingame atminties
mite baisaus dalyko - prigimtinės nuodėmės, kultūrinės ar asmeninės
traumos - prisiminimas turėtų sumažinti jo pasikartojimo galimybę arba
netgi užkirsti tam kelią. Prisiminti traumą - vadinasi, įsivaizduoti
gyvenimą, kuriame ji buvo patirta, panašiai kaip galvodami apie
nusikaltimą atsimename įstatymą, kurio nevalia laužyti.
Išganingą atminties mitą pagrindžia viltingas tikėjimas, skelbiantis,
kad panirę į atsiminimus (žinoma, jei teisingai atsimename teisingus
dalykus) esame ne tik geranoriški, bet ir dorybingi. Tinkami
prisiminimai suteikia mūsų gyvenimui trokštamą pavidalą. Atmintis gali
netgi padaryti mus geresnius.
Tačiau nesąmoningai nujaučiame ir kitką - atmintis yra tokia pat
dorybinga kaip tie, kurie ja naudojasi. Naciai kūrė savas atminties
versijas perdirbdami arijų kilmės mitą. Žiaurumų rekonstravimas,
dokumentavimas, liudijimai, analizavimas ir pateikimas nė kiek
nesumažina jų dydžio ar masto. Kultūros lauke nacizmo ikonografiją ir
ideologiją galima panaudoti pasisakant ir už, ir prieš. Apsėstumas
praeitimi apakina mus ir tada, kai ją prievartaujame, ir tada, kai
primygtinai ją užmirštame.
Galbūt reikėtų klausti, ne kaip derėtų kai kuriuos dalykus, tarp jų ir
Holokaustą, prisiminti, bet kaip juos pamiršti?
Žinoma, teiginys, jei užmiršime netinkamai, neva užmiršti bus apskritai
neįmanoma, gali būti grindžiamas baime, kad žiaurumai apskritai bus
ištrinti iš atminties, nes esame padarai, linkę pamiršti baisius
dalykus. Siekiame užmiršti patyrimus, kuriuos pernelyg sunku pakelti,
kurie, kalbant reduktyvia psichologijos kalba, yra pernelyg malonūs arba
pernelyg skausmingi.
Užmaršumą lyginame su trivialumu, užmarštis yra talpykla to, kas
nepakeliama, tačiau tikime, kad atmintyje, patirtyje, troškimuose
nepakeliamybė išlieka ir ją galima susigrąžinti. Trivialumas padeda
sėkmingai to atsikratyti („prisiminti viską - tai viena iš beprotybės
formų“, pasak Briano Frielo „Vertimų“ personažo). Jei esi
persekiojamas, turi ir galimybę to atsikratyti, bet ne visuomet iš
anksto nuspėsi, kas yra geriau. Ir būtent tai verčia žmones prisiminti,
panašiai kaip ir valgyti, - net jei tai yra ir sunkiai įmanoma, ir
moraliai problemiška.
Norėdami, kad vokiečiai prisimintų Holokaustą, ir prisimintų jį kuo
baisesnį, geriausiu atveju sakome jiems kažką panašaus į tai: mes galime
pamiršti būtinybę rūpintis kitais, veikiausiai rūpinimasis kitais ir
yra tikroji trauma, kurią mes pasistengsime kuo greičiau užmiršti. Bet
jūs neturite to pamiršti niekados.
Blogiausia, kad galime kuo gražiausiai paklusti tam tikram dėsniui,
pavyzdžiui, imdamiesi kankinti kankintojus ir patys tapdami tuo, kas
mums kelia siaubą (kaltės jausmas dažnai paverčia žmones agresyviais,
todėl versdami kitus jaustis kaltais dažnai išprovokuojame tai, ko
siekiame išvengti).
Versti žmones prisiminti - reiškia manyti, kad žinome, kokia bus jų
reakcija į prisiminimus. Tai yra ne kas kita, o sprendimų inžinerija,
tačiau inžineriniai sprendimai kaip tik ir sudaro problemos dalį.
Prievartinis prisiminimas suponuoja absurdišką mintį, neva įmanoma
atmintinai išmokti savo asmeninio gyvenimo istoriją, neva teisingoje
versijoje slypi galimybė užkeikti istorijos baimę. Apima pagrįstas
nerimas, kad praeitį galima keisti, o ne tik įvairiai interpretuoti.
Tai, ką prisimename ir kur gali nuvesti atmintis, turint galvoje ir tai,
ką mes jai darome, ir ką ji gali mums padaryti, yra nenuspėjama.
Vadinamoji liberalioji demokratija negali uždrausti daliai jos narių
prisiminti Holokaustą, pavyzdžiui, įkvėpimo dėlei. Kitais žodžiais
tariant, atmintis nėra instrumentinio proto forma. Visiškai suprantama,
kad, kai kalbama apie Holokaustą, būtinas susitarimas, nes visa, kas su
juo susiję, yra pernelyg siaubinga. Bet gal vis dėlto galima apie
Holokaustą mąstyti ir savarankiškai? Regis, niekas karingai neragina,
kad Holokausto aukos siaubingus savo patyrimus prisimintų tam tikru
būdu. Tačiau kodėl to reikalaujama iš persekiotojų ir jų palikuonių?
Iš prisiminimų norime vieno dalyko - garantijos, kad praeities siaubas
nepasikartos iš naujo. Bet šis reikalavimas, primenantis veikiau
egzorcizmą negu dialogą, yra gąsdinantis, ir, ko gero, ne itin realus.
Jis primena Rousseau norą, kad istorija būtų prarasta.
Nurodyti, ką kiekvienas individas turėtų prisiminti apie Vokietijos
istoriją ir patirtį, juo labiau - ką jis turėtų jausti, veikiausiai
neįmanoma, nes milijonai patyliukais susigyveno su režimu, užmerkę akis,
kad nematytų to, kas vyksta. Prievartinė atmintis, kaip ir visos
indoktrinavimo rūšys, reiškia atminties baimę, t.y. baimę to, ką ji gali
atverti, kai liksime akis į akį su savimi. Palikti ją jos pačios valiai
reikia tam tikro laiko ir užmaršumo.
Atminčiai galima leisti užmiršti - jeigu ji nėra įdiegta, sukonstruota,
ji dar turi tokią galimybę. Tačiau šiuo metu šitaip rizikuoti nesame
pasiryžę. Po to, kai buvo pastatyta tokia gausybė memorialų, į ką
galėtų būti panašus Užmaršties muziejus?
* * *
Iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius
Žurnalas „Kultūros barai“, kurio Nr.6 ką tik pasiordė spaudos kioskuose,
rengia spaudai straipsnių rinkinį „Europos profiliai: atmintis,
tapatumas, religija, tikėdamasis praplėsti kritinių svarstymų
europietiškumo tema erdvę Lietuvoje.
Pirmosios esė iš šio ciklo „Užmaršties muziejus“ autorius Adamas
Phiillipsas - garsus britų psichoterapeutas ir eseistas, knygų „Teroras
ir ekspertai“, „Apie flirtą“, „Monogamija“, „Pažadai, pažadai“ ir kt.
autorius.