Jis padėjo pagrindus ir moderniosios partijos įsikūrimui, ryžtingai ėmėsi pirmojo nacionalinių rinkimų manifesto D. Britanijos istorijoje.
“The Economist” išspausdintoje recenzijoje rašoma, jog lordo Douglaso Hurdo parašyta sero R.Peelo biografija sužavi skaitytoją. Ją lengva skaityti, ji pratęsia D. Britanijos politikų rašymo apie politikus tradiciją. Panašiai Lordas Roseberis rašė apie lordą Randophą Churchillį, Royusas Jenkinsas - apie Herbertą Asquitą.
1850–aisiais miręs R.Peelas Lordo Hurdo knygoje pasirodo kaip senamadiška lėlė, o vėliau iškyla iki ryškios bei svarbios figūros.
Patyrusio politiko D.Hurdo pasakojimas yra įžvalgus, skaitytojui pateikiami ir tikslūs pastebėjimai apie Airijos politinius įvykius – jų parlamento istorijos pakilimus ir atoslūgius.
R.Peelą ir dabartinį partijos vadovą Davidą Cameroną neperskiriamai sujungė Disraelis, Salisburis, Churchillis, Macmillanas ir Thatcher.
Išties taktika, kurią Didžiosios Britanijos konservatoriai panaudojo 2005 metais, skirtingai, nei tuomet, kai jie pralaimėjo parlamento 1997 metais, yra jau naudota. R.Peelas darė tą patį, kad kompensuotų savo partijos pralaimėjimą 1832 metais.
Politikai, kurie pakeičia savo politines pažiūras, dažnai yra pasmerkiami gėdai ir laikomi prisitaikėliais. Šiuo požiūriu XIX amžius nesiskiria nuo mūsų dienų. Vis dėlto R. Peelo karjera yra puikus pavyzdys, kiek galima pasiekti, kai politikui leidžiamas nuoširdus pasikeitimas.
R.Peelas kardinaliai pakeitė savo nuomonę apie dvi tais laikais labiausiai nesantaiką skatinusias problemas: katalikų emancipacijos klausimą (dėl visuotinių politinių teisių įsigaliojimo britų ir airių Romos katalikams) ir dėl įstatymo, reguliavusio kukurūzų auginimą, anuliavimo (įstatymas gynė teisę grūdus auginti namuose). Jo emancipacijos siekis suvienijo daugelį tradicinių pažiūrų anglikonų tikėjimą išpažįstančių torių.
Vis dėlto tai, kad jis buvo laisvos prekybos šalininkas, suardė partiją ir užbaigė jo paties politinę karjerą. Nepaisant tokios įvykių eigos, R.Peelas į abi reformas žiūrėjo kaip į neišvengiamą būtinybę šalies gerovei. D.Hurdas atsargiai, tarsi brėždamas diagramą, vaizduoja kaip R.Peelas keliavo iki susitarimo. Jis buvo politikas, kuris paniekino retoriką ir bandė vengti prietarų, vietoj jų rinkdamasis faktus ir doros normas.
R.Peelo asmenybė buvo prieštaringa. Jo draugas tapytojas Benjaminas Haydonas rašė, kad R.Peelas gyvena nuolat draskomas skirtingų aistrų. Jis buvo maištininkas, kuris griovė kalnus, bandydamas sušvelninti liūdnai pagarėjusius, žiaurius baudžiamosios teisės įstatymus D.Britanijoje. R.Peelas taip pat stengėsi pagerinti kalinių gyvenimo sąlygas.
Turtingas vyras, kuris turėjo dvejus namus ir gyveno prabangos apsuptyje, su skausmu žvelgė į blogą pramonės darbininkų ir ūkiuose dirbančių žmonių gyvenimą. R.Peelas surinko didžiulę meno kūrinių kolekciją, šaudė iš lanko, kaip dvarininkas valdė savo valdas.
R.Peelo indėlis į D.Britanijos istoriją - solidus. Nepaisant to, kad dabar jis kartais menamas kaip Londono policijos pajėgų įkūrėjas, svarbiausias jo palikimas - laisvosios prekybos įsigalėjimas. Vadovaudamasis moto „ženkime į priekį, ne atgal“ jis nuolat kalbėjo apie naudą, kylančią iš prekybos barjerų panaikinimo ir aktyviai visus skatino taikyti tokią strategiją.
R.Peelo į ateitį orientuota laikysena ir buvo pirmasis globalizacijos siūlas, patogumų, kurie atėjo su laisva rinka pradžia.
Vėlesnės kartos toliau gludino modelį, tačau R.Peelas buvo pirmasis, kuris nešė deglą ir rodydmas kelią žengė pirmyn.