Tačiau nuo tikro kūno atitrūkusi mito dvasia per laiką įgavo šleikštų skonį: išganinga liberum veto teise Varšuvos seimą sugriovęs bajoras, - turbūt ne savo valia, o Jonušos Radvilos paakintas, - virto tėvynės išdaviku, nedoro gyvenimo ir begėdišku “auksinių laisvių” viliūga.
Sinonimas tokio nedorėlio, kurio net žemė amžinatilsin nenorėjo priimti.
Todėl logiška spėti, kad jo dvasiai, neramiai, pagiežingai, taip ir nepavyko prasmukti pro šv. Petro vartus - ji liko klajoti erdvėje ir laike. Stebėjo(si) ir sielojosi bendraminčių neradusi, o gal atlyžusi džiūgavo pasekėjų aptikusi?
Jei Čičinsko išties būta nelabai sumanaus, savo suktai dvasiai galėjęs atrasti bent dvi istorines užuovėjas, tokias panašias, kad negudri galva, nuo realijų atitrūkusi, neįstengė atskirti laikų ir papročių.
Kažkas neįprasto ir sukrečiančio dėjosi jo gimtosiose vietose. Kol visa Europa susitelkusi stebėjo, kas vyksta enfant terrible Prancūzijoje – tarsi Didžioji revoliucija giljotinos dantimis aristokratams ir pačiam karaliui galvas skynė, tarsi karingi juodmarškiniai Paryžiaus gatvėse karaliavo, Lietuvą baigė suryti Rusija.
Naujieji uzurpuotojai iš Rytų - ne šiaip stepių barbarai, o pačių pažangiausių idėjų nešėjai – tarsi apšviestojo absoliutizmo, su kuriuo net Voltairas bičiuliavosi, tarsi žmoniją išgelbsiančio komunizmo, kuriam visas kairysis kontinento elitas džiaugsmo odes kūrė (ar kurpė).
Gal tai neprislėgė Čičinsko dvasios liūdesiu, jei jau buvo išdavikas, gal net trynė rankomis, kaip sėkmingai jo darbus pratęsė naujos kartos.
O naujų čičinskiškų kartų reikėjo, nes ir Jekaterinai II, ir J.Stalinui koją kišo tos paikos prometėjiškos idėjos. Negalėjo į lietuviškas tamsybes ugnį nešantieji leisti, kad nesuprantamų laisvių ir teisių reikalaujantys lietuviai dar sumanytų ginklą prieš nosį atkišti ir taip sukompromituotų Išgelbėtojus visos Europos akyse. Juk tai Apšvieta, juk tai Šviesus rytojus!
Tad net įtikinę abejingą kontinentą, kad tai tik misija – отторженное возвратить (rus. "grąžinti, kas atplėšta"), t.y. kas priklausė pirmtakams iš Kijevo Rusios, turėjo įskiepyti ne ką kitą, kaip penktąją koloną. Ne todėl, kad savo karine galia nebūtų pasitikėję, o tam, kad išdygtų susipratusių vietinių, galinčių jau suderėtą ir atliktą darbą įtvirtinti formaliai ir oficialiai. Kaip spalvingais saliutais nuobodžiaujančius Europos svečius pamaloninti.
Formalumai, kaip žinoma, dalykas varginantis ir juos įgyvendinti kartais tampa kebliau nei tiesiai šviesiai kumščiu pamosikuoti ir jėgą demonstruoti ar su taip pat mąstančiais žemėlapį perbraižyti.
Todėl Jekaterinos II svitai vieni niekai buvo Peterburge surašyti aktą, kuriuo anuliuojama viskas, kas Ketverių metų Seime ir ypač Gegužės 3-osios konstitucija buvo sukurta. Tačiau su tuo popieriumi dar reikėjo trenktis į Ukrainos pasienį, mažą Targovicos miestelį ir tarp paklusnių – iš naivumo, konjunktūros ar potraukio į Rytus - bajorų palaiminti tai, kas seniai ir visai kitose vietose nulemta.
Girdėjosi net maldavimų pasiųsti į Abiejų Tautų Respubliką rusų kariuomenę. Kad formalumai erzina ir nekelia pasitikėjimo, išsidavė pati Rusija, konfederatams paremti prie Polocko pasiuntusi kariuomenę. Neištvėrė (o gal negalėjo ištverti) Jekaterina II, moteris drūta, tvirtai netrenkusi kumščiu.
O Vladimiras Dekanozovas, paskirtas iš aukščiau sukurti regimybę – viskas tik iš liaudies ir tik demokratijos ir teisės dvasia, turėjo galvą laužyti ir įstatymuose skylių ieškoti. Ypatingąjį įgaliotinį kamavo konstitucinis rebusas: kaip apeiti nesugautą ir neatsistatydinusį prezidentą Antaną Smetoną ir valdžią perleisti sovietų marionetėms. Pritrūko meistriškumo – pagal Konstituciją Antanas Merkys negalėjo patvirtinti nei Justino Paleckio naujuoju ministru pirmininku, nei naujosios vyriausybės sudėties. Bet tiek jau to, kariuomenės ginklai čia taip pat žvangėjo.
Retorika užbūrė. Net Čičinsko dvasiai painu atskirti, ar artima jam išdavyste tvoskė, ar sancta simplicita galvas suko. Po A.Smetonos “pamintos” demokratijos net krikščionims demokratams ir valstiečiams liaudininkams kurį laiką dingojosi, jog demokratija sugrįžta, o naujoji vyriausybė – lojali Lietuvos valstybei. Penktosios kolonos ministrų kabinetas prisiekė šalies Konstitucijai ir dar padėjo vainiką prie Nepriklausomybės simbolio – Nežinomo kareivio kapo.
Simboliniai poelgiai, įžadai atkurti ir saugoti tai, ką “sutrypė” priešininkai, - tai dar viena gija tarp dviejų čičinskiškų kartų. Deklaruojami žodžiai tiek įtikinamai skamba, kad net Čičinsko dvasiai sukelia abejonių, ar šie išties puoselėja jos vertybes.
“Aš, NN, stodamas į konfederaciją, kuri yra sudaryta 1792 metų gegužės 14 dienos aktu [...] prisiekiu [...], jog Gegužės 3-osios konstituciją, kuri yra Respublikos kapas, visomis jėgomis naikinsiu, sosto paveldimumo ir monarchijos visomis jėgomis neleisiu; lenkų karalių valdžios išsiplėtimo neleisiu; tuos, kurie prieš šlėktos laisves, už sosto paveldimumą, karalių valdžios praplėtimą intriguos, kalbins arba veiks, konfederacijai ir viešumai išduosiu; neleisiu atplėšti nė mažiausios krašto dalies. [...]”. Taip 1792 m. prisiekdavo stojantieji į Targovicos konfederaciją.
Jeigu Gegužės 3-osios konstitucijos neigimui, “auksinių laisvių” išsaugojimui, renkamo karaliaus anarchijai pritaria Rusija, neverta klausti, kodėl. Užtenka konstatuoti: tuo blogiau reformų šalininkams, mūsų priešininkams. Juk Respublikos kapą kasa ne Rusija, o reformatoriai. Arba smetoniškas režimas.
Tik ne visus pavyko pavergti šiuo “tikrųjų” tradicijų saugojimu, kai kuriems magėjo tariamą Respublikos kapą gilinti. Jekaterina II turėjo gerokai daugiau galvos skausmo – 1794 metų sukilimas ir ne be nesklandumų vykęs Gardino seimas.
Pastarajame 1793 metų dalybos tarp Rusijos ir Prūsijos patvirtintos tik po keletos deputatų suėmimo, Rusijos kariuomenės įvykdytos apsupties ir rusų karininkų pasirodymo salėje.
Jei Jekaterina II ir J.Stalinas susėstų prie vieno stalo, nukloto žemėlapiais, slaptomis intrukcijomis ir grandioziniais planais, gruzinas pro ūsą kreivai šypsodamasis galėtų priekaištauti: ne iki galo atlikti namų darbai. O didžioji valdovė, pašokusi, žaižaruojančiomis akimis atsikirstų: na ką gi? Ką reiškia keliolika metų trukę rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus palakstymai į SSRS pasiuntinybę, jo ir kito nuolatinio pasiuntinybės slenksčio mynėjo Justo Paleckio kvietimas 1939 m. rugsėjį Raudonajai armijai užsukti ir į Kauną, Liudo Giros godojimai apie naudą lietuvių tautai neatgauti Vilniaus, kai prieš carinės Rusijos didybę lenkėsi gerokai stambesnio kalibro figūros.
Iš Jonavos valsčiaus kilęs vyskupas Jozefas Kazimierzas Kossakowskis dar Nuolatinės tarybos metais (1782–1786) kėlė mintį į Abiejų Tautų Respublikos sostą pasodinti kurį nors Rusijos caraitį. Idėja, nors ir neįgyvendinta, verta bent paskatinimo – 1500 raudonųjų metine pensija iš imperijos iždo. Vyskupas širdingai priėmė, žinoma, ne kaip atlygį už puikių idėjų generavimą, o kaip kompensaciją už Rusijai atitekusius vyskupo dvarus Livonijoje. Vėliau jis prisiekė ir pasirašė Gegužės 3-osios konstituciją, bet tuoj pat puolė jai priešintis, aktyviai dalyvavo Targovicos ir jos atšakoje LDK – Vilniaus konfederacijoje.
Jo talkininkas – tikras brolis Szymonas Marcinas Kossakowskis, LDK didysis etmonas. Šiems LDK atstovams, tiesiogiai susirašinėjusiems su įtakingais imperatorės veikėjais Platonu Zubovu ir jo sekretoriumi Andrejumi Altesti, ir buvo pavesta sušaukti seimą, turėjusį patvirtinti antrą Abiejų Tautų Respublikos padalijimą.
Žiūrėdama į tolį pro J.Stalino petį atsidustų Jekaterina II: broliai taip baiminosi Prūsijos grėsmės ir todėl taip įkyriai siekė amžinos Respublikos sąjungos su Rusija, kad jų užsispyrimas ėmė tiesiog maišyti.
Bet dar būta daug kitų įtakingų veikėjų, kurie griežė pagal rusų užsakomą muziką: pažadų išlaikyti privilegijas suvilioti didikai, papirkti kunigai, religiniai disidentai, Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis, turtais aptekę didikai Sewerynas Rzewuskis, Franciszekas Ksaveras Branickis, Stanislawas Szczesny Potockis, Piotras Ozarowskis, LDK didysis maršalas Liudvikas Tiškevičius...
Net Čičinsko dvasiai įgrįstų klausytis visų pavardžių. O štai Liudvikas Tiškevičius Jekaterinai II ir Stalinui primintų jau geresnius laikus. Kai į Peterburgą ištikimybės priesaikos duoti vyko viena delegacija po kitos.
Buvęs Lietuvos lauko etmonas ir maršalas L.Tiškevičius vadovavo vienai iš pagrindinių. Jis Jekaterinai II su skausmu apraudojo nutrauktą Lenkijos ir LDK sąjungą, bet dėkojo už sugrąžintą taiką ir ramybę. Gal ir negalėjo nedėkoti, kai virš grafo dvarų kybojo konfiskavimo debesys. Respubliką nuo kapo lemties “gelbėję” bajorai dabar tiek jaudinosi dėl savo turto, jog net Izabelė Čartoriskienė metėsi į Rusijos ambasadoriaus M.Repnino glėbį.
Tos išvykos ir įvairios lojalumo naujai valdžiai ceremonijos perpildytos tokios pompastikos, kad 1940 metų liepos pabaigos Lietuvos liaudies Seimo delegacijos kelionė į Maskvą “parvežti į Lietuvą Stalino saulės”, matyt, primintų tik kuklų aidą. Tik kažin ar reveransai Peterburge XVIII a. pabaigoje, ar žinomų intelektualų sveikinimai Vilniaus Valstybės teatre 1940 m. liepą dar buvo čičinskiškos dvasios. Greičiau tai tebuvo susitaikymas su tuo, kuo baigiasi bandymai apsaugoti nuo Respublikos kapo.
Todėl kai klausiama, kokiais sumetimais ginama Gegužės 3-osios Konstitucija, klausimą galima apsukti: o kas ją neigė ir naikino jos dvasią?