Valdovo pinigai: finansai pagal dvaro sąskaitų knygas

Erazmas buvo išsilavinęs žmogus, savo gebėjimų dėka vėliau padaręs Lenkijoje didelę karjerą, tačiau finansų tvarkymas tikrai nebuvo ta sritis, kurioje jis jautėsi tvirčiausiai. Kodėl jis ėmėsi šios naujos veiklos? Ar tai buvo asmeninė iniciatyva, ar valdovo pavedimas?

Į šį klausimą atsakyti, ko gero, neįmanoma, tačiau kur kas svarbiau paklausti, kodėl būtent tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pagaliau buvo nuspręsta pradėti „užrašinėti“ pinigus? Juk nuo krikšto ir rašto kultūros pradžios Lietuvoje jau buvo praėję daugiau kaip šimtas metų. Juo labiau neilgas Aleksandro valdymas Lietuvos soste istorikų nebuvo vertinamas kaip itin sėkmingas ir kuo nors išskirtinis. Taigi dar vienas klausimas: ar finansų surašymas apskritai liudijo kokią nors valdymo sistemos pažangą? Norint suvokti valdovo finansus, visų pirma reikia susipažinti su aplinka, kurią jie pasiekdavo ir kur buvo išleidžiami – valdovo dvaru.

1492 metų liepos mėnesį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas Aleksandras Jogailaitis, Lietuvos valdovu tapęs po net 52 metus trukusio tėvo Kazimiero valdymo (1440–1492).

Toks ilgas ir sėkmingas tėvo viešpatavimas lėmė galutinį Jogailaičių dinastinės atšakos įsigalėjimą Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei sklandų abiejų sostų perdavimą valdovo sūnums. Didžiuoju kunigaikščiu tapęs Aleksandras gimė 1461 metais Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos iš imperatoriškos Habsburgų giminės šeimoje.

Jis buvo ketvirtasis sūnus šioje daugiavaikėje santuokoje. Vardo parinkimą lėmė krikščioniško Vytauto Aleksandro vardo pavyzdys ir ši tradicija vėliau turės įtakos paties Aleksandro kaip valdovo savimonei. Tėvai pasirūpino vaikams suteikti gerą išsilavinimą, juos mokė didieji Vavelio dvaro intelektualai Jonas Dlugošas ir Pilypas Kalimachas.

Todėl Kazimiero sūnūs buvo pirmieji Jogailaičiai, mokėję skaityti ir rašyti. Tiesa, kartu tai buvo ir pirmieji Jogailaičiai, nemokėję lietuviškai.

Vis dėlto Viduramžių pasaulyje kalbos veiksnys neturėjo tokios svarbios reikšmės žmonių savimonėje kaip kad naujausiais laikais ir lietuvių kalbos žinių stygius netrukdė Aleksandrui deramai atlikti Lietuvos valdovo pareigas. Kaip liudija keli Aleksandro ranka rašyti laiškai, Lietuvos didysis kunigaikštis nepasižymėjo itin giliomis knyginės lotynų kalbos žiniomis, tačiau valdovo giminės atstovui svarbiau buvo, kad toks ugdymas išmokė apie save telkti išsilavinusius asmenis ir vertinti jų patarimus.

O tų patarimų jam tikrai reikėjo, nes nuo pat valdymo pradžios turėjo spręsti daugybę naujų problemų. Pirmiausia prasidėjo valstybės išteklius smarkiai išsekinęs ilgalaikis karas su Maskvos valstybe, kurio nenutraukė net Aleksandro santuoka su Ivano III dukterimi Elena.

Be to, Jogailaičių šeimos (Aleksandro ir jo brolių) rankose XV ir XVI amžių sandūroje buvo atsidūrusi kone visa Vidurio Rytų Europa – Vengrijos, Čekijos, Lenkijos ir Lietuvos sostai. Tokia sudėtinga tarptautinė padėtis vertė didelę dalį energijos skirti išorės ryšiams, tačiau svarbiausias krašto vidaus gyvenimui pasirodė esąs nuolatinis valdovo rezidavimas – padėtis, kurios LDK nebuvo jau kone 50 metų.

Mat didžiojo kunigaikščio dvaras buvo ta politinė erdvė, kurioje buvo apmąstomi ir įgyvendinami nauji valdymo projektai. Institucinis didžiojo kunigaikščio dvaras Lietuvoje atsirado Vytauto laikais. Lietuvoje buvo perimta Viduramžiais Vakarų Europoje susiformavusi suverenių valdovų dvaro struktūra, kurią sudarė pagrindinių ir titulinių pareigybių sistema, dvaro kanceliarija ir koplyčia. XV–XVI amžiuje iš valdovo dvaro išaugo pagrindinės krašto politinės institucijos: iš didžiojo kunigaikščio tarybos – Ponų taryba ir LDK seimas, iš dvaro tarnybininkų – valstybės pareigūnai, iš valdovo raštinės – LDK kanceliarija. O tarptautinės valdovo dvaro sudėties dėka Lietuvoje pamažu skleidėsi europinė gyvenimo tvarka ir pasaulėžiūros normos.

Aleksandro Jogailaičio laikais galutinai įsitvirtino valdymo iš pastovaus valstybės centro (sostinės) praktika, pakeitusi lyg tol vyravusią nuolatinio valdovo keliavimo po šalies teritoriją tradiciją.

Kitaip nei Vytautas, visą savo valdymą praleidęs nuolatinėse kelionėse po šalį, Aleksandras kur kas ilgiau reziduodavo centrinėje valstybės vietoje – Vilniuje. Svarbu pažymėti, kad būtent Vilniuje Aleksandras spręsdavo daugumą valstybinio gyvenimo reikalų – išduodavo dokumentus, priimdavo pasiuntinybes iš užsienio ir pan. Pagrindines rezidencijas palikdavo tik susiklosčius nenumatytoms politinėms aplinkybėms arba prasidėjus medžioklės sezonui.

Per visą valdymo LDK laikotarpį iki 1501 metų Aleksandras praktiškai nė karto neišvyko už Didžiosios Kunigaikštystės ribų. Ir taip buvo tuo metu, kai Jogailaičių valdžia Vidurio Rytų Europoje buvo pasiekusi savo įtakos kulminaciją, o tarptautinė padėtis, regis, vertė valdovą leistis į užsienio išvykas. Tačiau sureguliuotas kanceliarijos ir pasiuntinių tarnybos darbas atpalaidavo valdovą nuo būtinybės asmeniškai dalyvauti tarptautiniuose suvažiavimuose ir leido susitelkti koordinatoriaus vaidmeniui. Toks valdovo ir jo dvaro „sėslumas“ iš esmės padidino dvaro gyventojų skaičių. Todėl XV a. pabaigoje didžiojo kunigaikščio dvaro personalą galėjo sudaryti iki 1 000 asmenų.

Sąskaitų knygų ir finansinės raštvedybos atsiradimas buvo dalis Aleksandro laikais pradėtų valdymo reformų. Šia prasme LDK vyko procesai, būdingi ir kitoms Europos vėlyvųjų Viduramžių valstybėms: krašto teritorijos įsisavinimas ir valstybinių institucijų formavimas. Valdovų dvare sutelkta išsilavinusių sekretorių ir tarėjų grupė pradėjo valdovo raštinėje išduodamų dokumentų kopijavimo ir archyvavimo procedūrą, o tai leido sukurti daugiau mažiau patikimą dokumentacijos rengimo ir kontrolės tvarką.

Kartu ji inicijavo valdų, šauktinės kariuomenės, dvaro pajamų ir išlaidų surašymą, taip sistemindama duomenis apie kariuomenę ir iždo poreikius. Smarkiai padaugėjo valstybės vidaus gyvenimui skirtų dokumentų, suintensyvėjo diplomatinė korespondencija su užsienio šalimis, paspartėjo raštininkų ir diplomatų specializacija, o svarbiausia – galutinai susiklostė valstybės archyvas – Lietuvos Metrika.

Nuolatinio dvaro įsikūrimas Vilniuje pavertė miestą tikrąja sostine. Jau savo valdymo pradžioje Aleksandras patvirtino Vilniui savivaldos (Magdeburgo) teisę, tačiau svarbesnės miestui buvo visos tos investicijos ir pajamų galimybės, kurios susijusios su didelio dvaro buvimu mieste. Valdovo dvaras lėmė, kad seimai vis dažniau buvo rengiami Vilniuje, o tai neišvengiamai į miestą pritraukdavo ir krašto politinio elito atstovus, todėl Aleksandro laikais diduomenė pradėjo vis aktyviau kurti savo rezidencijas Vilniuje.

Tobulinama infrastruktūra – keliai, tiltas per Vilnelę. 1503 metais pradėta Vilniaus miesto gynybinės sienos statyba. Iki mūsų dienų išliko tuomet pastatyta gotikinė Vilniaus Bernardinų bažnyčia, kurios architektus iš Gdansko asmeniškai kvietėsi pats Aleksandras. Gali būti, kad tuo pačiu metu iškilo ir šalia esanti Šv. Onos bažnyčia.

Aleksandro laikais Vilnius pradeda įgauti tuo metu Jogailaičių valdomos Vidurio Rytų Europos metropolijų veidą – Krokuvos, Prahos, Budapešto stilių, kurį įvairino vietinė daugiataučio miesto tradicija. Net ir 1501 metais tapęs Lenkijos karaliumi, Aleksandras pirmiausia išliko Lietuvos valdovas, čia leisdavęs didesnę savo laiko dalį. Todėl turbūt simboliška, kad tiek Aleksandras (tiesa, jo paskutinė valia buvo kitokia), tiek jo žmona Elena buvo vienintelė Lenkijos ir Lietuvos valdovų pora, palaidota Vilniuje.

Tiesa, jie buvo palaidoti atskirai: Aleksandras Vilniaus katedroje, Elena – Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvėje. Šis palaidojimo skirtumas atspindi Aleksandro bažnytinės unijos politikos nesėkmę ir su tuo susijusį stačiatikės Elenos vietos valstybėje problemiškumą.

Dėl įvairių priežasčių Aleksandro laikai nepalankiai pradėti vertinti jau tuoj po mirties. Lietuvos diduomenės aplinkoje sukurtoje Bychovco kronikoje jo paralyžius vaizduojamas kaip Dievo bausmė už nesėkmingus politinius sprendimus. O ir vėlesni istorikai aprašymų paliudytą tvirtą Aleksandro stotą priešpriešindavo jo silpnai politikai.

Tačiau pastaruoju metu, pradėjus visapusiškiau ir giliau nagrinėti to meto politinę situaciją ir veikėjų galimybes, įvertinami anksčiau nepastebėti Aleksandro laikų procesai. Rūpestis dėl LDK reikalų, sugebėjimas parinkti tinkamus patarėjus, rašto reikšmės valstybės valdyme suvokimas, įvairių socialinių grupių (didikų, bajorų, miestiečių) interesų derinimas ir pasirengimas siekti kompromisų – visa tai buvo gero vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų sandūros valdovo bruožai, kuriuos turėjo Aleksandras Jogailaitis. Dvaro sąskaitų knygų įrašai leidžia priartėti prie didžiojo kunigaikščio ir jo aplinkos gyvenimo kasdienybės ir iš naujos perspektyvos pažvelgti į XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios Lietuvos istoriją.

Nauja valdovo dvaro plėtra, raštingumo pokyčiai, taip pat ir naujos finansų tvarkymo užduotys ilgalaikio karo su Maskvos kunigaikštyste situacijoje ir lėmė, kad jau pačioje Aleksandro valdymo pradžioje gimė idėja užvesti dvaro iždo sąskaitų knygas. Vakarų Europoje tokios iždo pajamų ir išlaidų (sąskaitų) knygos paplito vėlyvaisiais Viduramžiais (XIII–XV a.). Tai buvo laikotarpis, kai pradėjo formuotis modernios institucinės valstybės, su profesionalia administracija, nuolatine samdoma kariuomene, reguliariais mokesčiais. Svarbiausia, kad visose šiose sistemose vis didesnį vaidmenį vaidino raštas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimyniniuose kraštuose – Vokiečių ordino valstybėje ir Lenkijoje – ankstyviausios sąskaitų knygos išliko iš XIV a. pabaigos – XV a. pradžios.

Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad Lietuvoje iždo knygos galėjo atsirasti iki Aleksandro Jogailaičio laikų. Vytauto valdymo metu prasidėjo valdovo dvaro ir jo raštinės kaip nuolatinės valstybinės institucijos kūrimas, atsirado ir pirmoji dvaro iždo vadovo (iždininko) pareigybė, tačiau to meto „keliaujančio dvaro“ sąlygoms, valdovo atsiskaitymai su savo dvaro nariais ir tarnybiniu personalu turbūt buvo panašūs į tradicinius dovanojimo papročius, o ne į Aleksandro laikais aptinkamą modernų piniginį apmokėjimą metų ketvirčiais.

Idėja sutvarkyti didžiojo kunigaikščio finansus kilo Aleksandrą supusių intelektualių patarėjų (sekretorių ir iždininkų) grupėje. Iš viso išlikusios trys lietuviško Aleksandro dvaro sąskaitų (pajamų ir išlaidų) knygos.

Magistras Erazmas Ciolekas pirmąją pradėjo 1494 metais, tačiau tik po kelerių metų pajamos ir išlaidos imtos fiksuoti reguliariai. Kitas dvi netrukus pradėjo dvaro iždininkai Stanislovas Kovarskis ir Stanislovas Milanovskis. Aleksandro laikų dvaro sąskaitų knygų sandara yra gana paprasta. Dažniausiai chronologine tvarka registruojamos dvarą pasiekiančios piniginės įplaukos ir išmokos dvaro gyventojams, pirkliams bei svečiams.

Kiek sudėtingesnė yra antrosios knygos sandara, kurioje sudaromos apyskaitos su ilgesnį laiką tarnavusiais dvarionimis ir dvaro amatininkais, sumuojamos skolos pirkliams, fiksuojamos valdovo laiduotos paskolos. Čia jau nėra chronologinės tvarkos, atskirame lape dažnai pradedama nauja tema. Šioje vietoje aiškiai matyti knygų sudarymo eiga. Raštininkai neabejotinai naudojosi kažkokiais ankstesniais kvitais (ar garantiniais raštais), kurių informaciją vėliau apibendrino.

Tai, kad vienu metu rašytos kelios knygos, yra palyginti išvystytos iždo raštvedybos rodiklis. Kiekviena knyga buvo skirta tam tikriems specifiniams dalykams.

Pavyzdžiui, trečiojoje knygoje aprašytos 1500 metų karinės ekspedicijos Polocko link išlaidos, joje registruojamos išmokos už dvasinius reikalus ir kiti dalykai. Antroje knygoje apibendrintas atsiskaitymas su dvarionimis.

Sąskaitų knygoje randama užuomina apie specialius dvarionių registrus rodytų, kad egzistavo dar vienos rūšies knygos, kuriose buvo žymimi vien tik su dvarionimis susiję reikalai. Taigi išlikusios sąskaitų knygos vertintinos tik kaip dalis platesnės dalykinės raštijos, kuri XV ir XVI amžiaus sandūroje atsirado didžiojo kunigaikščio dvare. Kita dalis, netekusi savo aktualumo, kurį laiką turbūt buvo sudėta dvaro ižde (iš pradžių Trakuose, vėliau Vilniuje), o po to veikiausiai pražuvo per gaisrus.

Trijų dvaro sąskaitų knygų likimas buvo sėkmingesnis. Po 1501 metų Aleksandro vainikavimo Lenkijos karaliumi dvaro iždininkas Stanislovas Milanovskis perėjo į karališką Jogailaičio dvarą ir atsivežė į Krokuvą Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėtas sąskaitų knygas, kuriose iki 1504-ųjų fiksavo lietuviško dvaro išlaidas. Vėliau jos iš Krokuvos buvo pervežtos į Varšuvą ir čia ilgą laiką jomis niekas nesidomėjo. Tik naujausiais laikais istorikai vėl jas atrado ir pradėjo naudoti moksliniuose tyrimuose.

Pinigų ūkio dalis

Taigi ką apie valdovo iždą galima pasakyti, remiantis dvaro sąskaitų knygomis? Šios knygos buvo Kunigaikštystės piniginio ūkio dalis, todėl suprantama, kad jos yra svarbus šaltinis finansinės sistemos pažinimui. Ši sistema tuo metu LDK dar tik formavosi ir buvo gana komplikuota.

Pirmiausia egzistavo du iždai – didysis (valstybės) ir valdovo dvaro. Juos prižiūrėjo atitinkamai didysis ir dvaro iždininkai. Finansiniai dalykai reikalavo didelio valdovo pasitikėjimo, todėl iždininkai buvo vienintelė centrinės valdžios pareigybė, į kurią galėjo pretenduoti ne pačios aukščiausios kilmės asmenys.

Antai Aleksandro įpėdinio, jo brolio Žygimanto Senojo iždininku buvo netgi žydų pirklys Abraomas Juzefovičius. Artimą iždo ir valdovo santykį atspindi šios pareigybės genezė – pirmieji iždininkai tuo pačiu metu buvo vadinami kamarininkais (kambariniais) – artimiausiais valdovo aplinkos žmonėmis. Aptardami sąskaitų knygų turinį dar matysime, kad finansų apskaita dar nereiškė geros kontrolės, todėl valdovas savo pinigų priežiūrą galėjo patikėti tik išskirtinio pasitikėjimo asmenims. Aleksandro dvaro sąskaitų knygos atspindi tik dalį tuometinės LDK piniginės apyvartos. Jose fiksuotos dvarą pasiekusios grynųjų pinigų sumos.

Nors dvaras buvo politinio gyvenimo centras, didelės valstybės valdymas reikalavo gausias pinigų sumas investuoti kitur, įvairioms valstybės valdymo ir gynimo reikmėms. Skaitant sąskaitų knygas verta įsidėmėti skirtumus tarp realių monetų ir skaičiavimo vienetų. Lietuvoje kursavo Prahos ir lenkiški grašiai, lietuviški denarai ir pusgrašis („lietuviška moneta“), vengrų auksinas (florinas), monetos iš Vakarų Europos („korabelnikai“ – pavadinimas pagal laivo vaizdą monetose).

Tokia rinkoje paplitusių monetų įvairovė reikalavo įvesti vieningą apskaitos tvarką, todėl sąskaitų knygose nuolat aptinkami auksinai (lot. florenus) dažniausiai reiškė ne auksines monetas, o „teorinius“ skaičiavimo vienetus: 1 toks auksinas buvo lygus 22 ar 24 grašiams.

Tiesa, atsiskaitymo sistemą komplikavo dar keli naudoti skaičiavimo vienetai – kapos (60 vienetų), lenkiška markė (36 ar 48 grašiai) ir rusėniškas rublis (100 grašių). Daugiau mažiau aiškus vienetas leisdavo sąskaitininkams aiškiau suvokti pinigų vertę, tačiau perskaičiuodami jie buvo priversti naudoti sudėtingas formules. Galima tik įsivaizduoti, koks platus laukas šiame neskaidriame finansų pasaulyje vėrėsi išmoningiems pinigų skaičiuotojams. Nėra duomenų, kad visi šie įrašai vėliau būtų kaip nors sumuojami ar balansuojami. Nėra duomenų ir apie kokią nors kontrolę („auditą“). O juk užteko kartkartėmis perskaičiuojant realius pinigus (grašius) į apskaitos vienetus (auksinus) kiek pakeisti santykį ir išeidavo nemenka iš virtualaus sąskaitų knygų pasaulio išnykstančių, bet kažkur realiai nusėdančių pinigų suma.

Nenuostabu, kad sąskaitų knygos aiškiai rodo, kad valdovui nuolat trūko grynųjų pinigų atsiskaityti su dvarionimis ir pirkliais, todėl jis turėdavo skolintis arba atidėti išmokas, išduodant skolos pripažinimo dokumentus. Valdovo skolas augino toli gražu ne tik kone neribotos galimybės finansų tvarkytojų savivalei, išlaidus gyvenimo dvare pobūdis ir karo su Maskva nuostoliai.

Sąskaitų duomenys rodo aiškias pajamų šaltinių ribas vėlyvųjų Viduramžių valstybėje. Svarbiausieji grynųjų pinigų šaltiniai buvo – miestiečių mokesčiai, muitai ir valdovo dvarai. Pagrindiniai mokesčių mokėtojai buvo Vilniaus, Trakų, Kauno, Gardino, Kijevo, Lucko, Brastos ir kai kurių kitų magdeburginių (savivaldos teisę turėjusių) miestų gyventojai. O turtingiausias ir įtakingiausias visuomenės sluoksnis – bajorai – mokesčių valstybei ir valdovui nemokėjo, kadangi jų socialinė prievolė buvo karo tarnyba.

Apibendrinti vienų metų skaičiai leidžia kiek įsivaizduoti dvarą pasiekiančius finansinius srautus ir jų judėjimo kryptis. Susumavus 1499 metų sąskaitų įrašų duomenis, matyti, kad valdovo dvaro iždas pajamų gavo (arba tiksliau, tiek buvo užfiksuota) 4 615 kapų grašių (276 900 gr.). Iš esmės gavus pinigų, jie buvo iškart išleidžiami. Antai 1499 metų vasarį per kelias dienas Erazmas Ciolekas išmokėjo daugiau kaip 1 000 kapų grašių (taigi kone ketvirtį metinės pajamų sumos).

Didžioji šios sumos dalis buvo skirta už tarnybą pagrindinei dvaro gyventojų grupei – kilmingiems dvarionims. Už ketvirtį dvarionims paprastai buvo mokami 3 auksinai už vieną žirgą (jie tarnaudavo su 2–12 žirgų). Šio atlygio vertė aiškėja palyginus su tuometinėmis kainomis. Čia verta priminti, kad vienas auksinas buvo lygus 24 grašiams. Jautis kainavo 50 grašių, karvė – 30, kiaulė – 15, višta – 6, kailiniai – 120, statinė gero vyno – 240 grašių.

Tiesa, maistą ir aprangą dvaro gyventojai paprastai gaudavo vietoje. Itin brangūs buvo tuomečio kilmingųjų sporto – medžioklės – reikmenys: antai medžioklės sakalas ar Milano šuo kainuodavo net 1 200 grašių. Taigi norint įsigyti prabangos prekių, dvarionims tekdavo gerokai pataupyti. Kita dvaro pinigų dalis atiteko kambariniams, dvasininkams, muzikantams, dvaro amatininkams, virtuvei, užsienio pirkliams, atvežusiems vyną, prieskonius, vaistažoles, dvarą aplankiusiems svečiams.

Kitoje knygoje įrašyta 1500 metų vasario pradžios apyskaita su dvarioniu Stanislovu Kovarskiu rodo atsiskaitymo eigą, taip pat tai, kad laiku gautas atlyginimas už tarnybą buvo retas reiškinys. Nurodoma, kad tarnybą valdovui Kovarskis pradėjo 1493 metų liepą ir dvejus metus tarnavo su šešiais žirgais, o likusius penkerius su aštuoniais. Per tą laiką iš viso uždirbo 2 000 auksinų.

Tokia suma susidarė dėl to, kad, kaip minėta, už ketvirtį dvarionims paprastai buvo mokami 3 auksinai už vieną žirgą. 130 auksinų Stanislovas atsiėmė pats (kaip galima spręsti iš kitų sąskaitų knygų duomenų – pamažu) iš dvaro iždininkų. 300 auksinų pasiskolino iš Vilniaus pirklio Pauliaus Juodojo, laiduojant didžiajam kunigaikščiui. Valdovas liko jam skolingas 570 auksinų.

Sąskaitų knyga nutyli, kaip atsiskaityta už dar 1 000 auksinų. Tačiau aiškiai matyti pinigų trūkumo kompensavimo mechanizmas – t. y. turtingų pirklių parama, kurie už garantinius raštus išmokėdavo trūkstamas sumas. Toliau jau buvo pačių pirklių problema, kaip jie išsiieškodavo valdovo skolas. Pirkliai skaičiuoti tikrai mokėjo, todėl turbūt rasdavo būdų, kaip atgauti kreditus: tai galėjo būti geri užsakymai atvežti prabangos prekes, nekilnojamasis turtas mieste arba laikinas muitinių valdymas. Beje, su užsienio kreditoriais tuo metu atsiskaityti buvo galima ir pinigų pervedimais per sąskaitų knygose minimas kontoras („bankus“).

Kita kreditorių grupė buvo žydai. Visoje Europoje pinigų skolinimas už palūkanas buvo erdvė finansinei žydų veiklai, kadangi krikščionims ilgą laiką tokia veikla užsiimti tiesiog buvo draudžiama. Taip pat ir Lietuvoje jau nuo XV amžiaus žinome apie žydus – didžiojo kunigaikščio kreditorius.

Nors jų statusas jau nuo Vytauto laikų buvo užtikrintas didžiojo kunigaikščio privilegija, vis dėlto Aleksandro laikais žinomą laikiną žydų išvarymą iš Didžiosios Kunigaikštystės veikiausiai kaip tik ir padiktavo valdovo nesugebėjimas atsiskaityti su šia kreditorių grupe.

Tiesa, ir krikščionių pirkliai įsigudrindavo apeiti Bažnyčios draudimą skolinti pinigus. Palūkanas buvo galima „paslėpti“ įrašant į paskolos dokumentą didesnę nei buvo paskolinta sumą. Be to, buvo galima žaisti su kintančiais „valiutų kursais“ arba skirtumais tarp monetų vertės (pavyzdžiui, paskolinti pigesniais lenkiškais grašiais, o atgauti vertingesniais lietuviškais).

Kvitų išrašymas, garantinių raštelių parengimas, o vėliau visos šios informacijos apdorojimas sąskaitų knygose perskaičiuojant, suvedant skirtingus pinigus į vienodus skaičiavimo vienetus, – visa tai iždo raštininkams kėlė tikrą galvos skausmą. Antrosios knygos pabaigoje vienas jų netgi leido sau sušukti: „Viešpatie, skirk sargybą burnai mano!“

Šiaip jau Viduramžių raštininkai mėgdavo knygų paraštėse pasidalyti savo problemomis. Tačiau jie paprastai skųsdavosi tipiškomis raštininkų negaliomis – skaudančiais sąnariais, nugara ar rankomis. Šiuo atveju veikiausiai girdime nuolatinių ginčų su gavėjais ir kreditoriais dėl apyskaitose sumuojamų pinigų išvarginto žmogaus atodūsį. Dvaro kelionės sąmata

Sąskaitų knygų medžiaga atspindi dar ganėtinai nesistemingą valdovo finansų pasaulį. Vis dėlto pats bandymas vesti šias knygas liudija siekius sukurti bent jau minimalią apskaitą. Tai, kad šis bandymas buvo platesnės Aleksandro monetų politikos dalis, rodo kiti vienalaikiai įvykiai. Jau nuo XIV a. pabaigos LDK buvo kaldinami vietiniai pinigai – vadinamieji denarai („pinigėliai“), tačiau jie buvo ne tiek monetarinės ekonomikos, kiek proginės reprezentacinės politikos dalis. Vytautas ir Jogaila bei jų įpėdiniai kaldino savas monetas ne siekdami įgyvendinti tam tikrus ekonominius tikslus, bet pažymėdami svarbius savo valdymo įvykius.

Tuo tarpu pirmaisiais Aleksandro valdymo metais pradėtas kalti lietuviškas pusgrašis (kartu su toliau leidžiamais denarais) tapo tikru LDK monetų politikos reiškiniu. Aleksandro valdymo pradžioje 1495 metais Vilniuje buvo įkurta pirmoji LDK reguliariai veikianti monetų kalykla.

Nepaisant smarkiai pagausėjusio pinigų kalimo vietoje, lietuviškų monetų apyvarta dar neprilygo labiausiai regione paplitusioms monetoms – sidabriniams Prahos grašiams. Vis dėlto jos buvo jau žinomos tiek, kad jas apsimokėjo falsifikuoti, tad iš to meto žinome ir apie pirmuosius padirbtus lietuviškus pinigus.

1502 metais Lvovo seniūnas skundėsi Aleksandrui kunigaikščio Višniovieckio veiksmais, kuris falsifikavo tiek lenkiškas, tiek lietuviškas monetas. Naujos monetos buvo tikrasis „valdovo pinigų“ simbolis: A (Aleksandras) raidė, Vyčio ir Erelio herbai aversuose ir reversuose ženklino valdovo kūną jo vardu leistuose piniguose. Todėl suprantamas buvo Aleksandro noras kuo daugiau nukaldinti šių pinigų, o gausesnis sidabro kiekis monetose (arba, kitaip tariant, geresnė praba) turėjo padėti išstumiant kitų šalių monetas iš krašto pinigų rinkos.

Pagaliau sąskaitų knygos yra puiki galimybė geriau pažinti valdovo valdymo įpročius. Daugelis pavedimų buvo duodama jam dalyvaujant, o jo nebuvimas aiškiai nurodomas. Apskritai sąskaitų knygų skaitymas leidžia įsivaizduoti valdovo aplinką jo kelionių metu.

Pavyzdžiui, tipiška kelionė iš vienos rezidencijos (Gardino) į kitą (Vilnių) 1499 metų pradžioje. Valdovas aiškiai neskubėjo ir kelionė užtruko mėnesį, nors šiaip tokiam atstumui įveikti net ir su gausesne palyda būtų pakakę keleto dienų. Gardiną, kuriame praleido kone tris mėnesius, kunigaikštis paliko vasario 18 dieną. Kelias į Vilnių driekėsi per dabartinės Dzūkijos miškus, todėl Aleksandras neabejotinai pakeliui mėgavosi medžioklės malonumais. Šaltiniai liudija, kad jis aplankė savo Berštų ir Dubičių dvarus, galima spėti, kad pabuvojo ir medžioklės dvaruose Varėnoje ir Merkinėje. Didįjį kunigaikštį lydėjo gana gausus dvariškių būrys.

Sąskaitų knyga išvardijo 26 dvarionis (kurių kiekvienas turėjo bent po kelis tarnus, tad iš viso galėjo būti apie 80–100), 5 kambarinius (arba pažus), du raštininkus, 8 kapelionus ir klierikus, du patrankininkus, 6 amatininkus, arklidininką, barzdaskutį ir gydytoją. Svitos linksminimu turėjo pasirūpinti 6 trimitininkai, du fleitininkai, vargonininkas, liutnininkas, arfininkas, būgnininkas ir keli kantoriai su jų vadovu.

Neabejotinai kartu keliavo ir dalis dvaro pareigūnų bei lietuvių dvarionių, kurie sąskaitose paprastai nepasirodo. Taigi visos palydos dydis galėjo siekti kelis šimtus žmonių. Galima tik numanyti, kaip tokio dvaro atvykimas šiuo ir kitais atvejais keisdavo provincijos miestų ir miestelių gyvenimą. Jų gyventojams tai buvo vienu metu ir organizacinis iššūkis, ir finansinė nauda, ir kultūrinė įtaka.

Sąskaitų knygos yra sausų, lakoniškų ir iš pažiūros nesistemingų įrašų rinkinys. Tačiau jų skaitymas leidžia ne tik pažinti aptartą valdovo pinigų tvarką ir netvarką, bet ir atskleidžia spalvingą dvaro gyvenimo kasdienybę. Pragmatiškieji knygų sudarytojai negalėjo įtarti, kad ateities kartos jų rankraščius skaitys, ieškodami ne tik finansinės informacijos, bet ir duomenų, kurių nesutiksi jokiuose kituose to meto šaltiniuose.

Pirmiausia knygose skaitome apie išmokas priimančius žmones, kurie į Lietuvą atvykdavo iš įvairiausių Europos kraštų. Tarptautinis dvaro pobūdis ir išskiria suverenaus valdovo dvarą, kuriame, be vietinių lietuvių ir rusėnų, tarnavo kilmingi lenkai, vokiečiai, čekai, vengrai, kroatai, serbai, atvykėliai iš Silezijos ir Transilvanijos (tarp jų toks Jostas Drakula, turbūt garsiosios ekscentriškumu žinomos Transilvanijos kunigaikščių giminės atstovas). Samdiniai tikrąja to žodžio prasme buvo dvarionių verbuojamų būrių nariai, taip pat specifinės tuo metu jau visoje Europoje vertinamos šveicarų ir vokiečių landsknechtų kuopos.

Šalia dvarionių sutinkami valdovą kasdienoje supantys kambariniai. Tai, kad jie dažnai vadinti mažybiniais vardais (Piotrekas, Javorekas, Jarošekas, Marcinekas, Radvanekas, Stefanekas, Pergaminekas, Kniazikas) atspindi ne tiek jų jauną amžių, kiek jų vietą dvaro hierarchijoje.

Tarp dvaro tarnybininkų buvo tokių išskirtinių asmenybių kaip Aleksandro sekretorius ir kūrėjas diplomatas Erazmas Ciolekas. Kitas sekretorius – Albertas iš Brudzevo buvo vienas svarbiausių Europos astronomų, Mikalojaus Koperniko mokytojas, Lietuvoje, be kita ko, prisidėjęs prie astrologijos – tuo metu neatskiriamos ir visuomeniškai reikšmingesnės astronomijos dalies – populiarinimo.

Aleksandro dvaro kapelos vadovas Henrikas Finkas buvo aplinkiniuose kraštuose pagarsėjęs muzikas, o jo prestižą atspindi pakankamai gausios jam skiriamos pinigų sumos. Sąskaitų knygose atsispindi ir egzotiški dvaro gyventojai ir svečiai: neūžaugos juokdariai Ivanas Kukuškinas ir broliai Vitoslavai, klajojantis vienuolis iš Indijos, keliaujantys muzikantai – ribaldai. Visų jų kuklios sumos iš valdovo iždo buvo pedantiškų raštininkų surašytos ir šių įrašų dėka tų žmonių vardus ir darbus sužinome ir mes.

Specifinę išlaidų, o sykiu ir pinigų simbolikos dalį sudarė reguliariai valdovo turbūt asmeniškai atliekamos išmokos besimeldžiantiems vargšams, kuriomis didysis kunigaikštis puoselėjo krikščioniško valdovo – neturtėlių globėjo – įvaizdį.

Aleksandras nebuvo šykštus valdovas, kaip kad jo laikų Anglijos karalius Henrikas VII. Jis žinojo, kad dvaras yra būtina suvereno reprezentacinio gyvenimo forma, turėjusi demonstruoti valdovo padėties kilmingųjų pasaulyje išskirtinumą, taip pat žinojo ir tai, kad toks dvaras brangiai kainuoja. Tačiau kartu jis norėjo žinoti bent jau apytikslę jo kainą, todėl ir nurodė žymėti pajamas ir išlaidas.