Pirmiausia tokiu orientyru tapo 1959 m. Amerikoje išleista jo knyga apie
modernios Lietuvos atsiradimą (the Emergence of Modern Lithuania),
lietuviškas jos variantas pasirodė tik 1990 m., beje, su gerokai
modifikuotu pavadinimu „Lietuvos valstybės atkūrimas 1912-1920“).
1966 m. Vokietijoje buvo išleista antroji didelė studija apie modernios
Lietuvos probleminį egzistavimą (The Great Powers, Lithuania and Vilna
Question, 1920-1928). Nors ši studija lietuviškai nebuvo išleista, bet
be jos iki šiol negali išsiversti joks rimtesnis Lietuvos naujųjų laikų
istorijos tyrinėtojas.
Reikšmingą vietą lituanistikoje užima ir Senno knygos apie Sąjūdį ir Lietuvos vadavimąsi ir Sovietų Sąjungos 1988-1991 m. Be to, vertas dėmesio kiekvienas profesoriaus straipsnis viena ar
kita Lietuvai aktualia tema, o tie straipsniai jau skaičiuojami šimtais.
Tokiu atsidėjimu lituanistikai neprilygtų joks kitas užsienietis. Tad
Sennas tikriausiai galėtų būti laikomas visų kada nors buvusių ir esamų
Lietuvos mylėtojų čempionas.
Tokio dėmesingumo Lietuvai priežastis, matyt, nulemta A.E.Senno kilmės. Jo
tėvas kalbininkas, germanistas ir baltistas, profesorius iš Šveicarijos,
1922-1931 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, motina - lietuvė iš
Kauno. Nors šeima 1931 m. apsigyveno JAV, ryšiai su Lietuva nenutrūko.
Jaunasis Alfredas Erichas turėjo galimybę bendrauti su tokiais modernios
Lietuvos šviesuoliais kaip Vincas Mickevičius-Krėvė, Vaclovas
Sidzikauskas, Steponas Kairys, Mykolas Krupavičius, Zenonas Ivinskis,
broliai Biržiškos, Lozoraičiai. Tas bendravimas leido jam gerai pažinti
lietuvius, suprasti jų politiką, bet nesusitapatinti su jais. Taip būtų
galima paaiškinti Senno istoriniams darbams apie Lietuvą būdingą
išsamumą, originalumą, ypač objektyvumą.
Asmeninę motyvaciją turi ir pastaroji Senno knyga apie 1940 metus.
Pratarmėje autorius prisipažįsta, kad tam tikru motyvu tapo asmeninis
susidūrimas su sovietine santvarka: kai 1960 m. Sennas pirmą kartą
atvyko į Vilnių, sovietiniai valdininkai neleido nuvykti į Kauną
susitikti su devyniasdešimtmečiu seneliu, kurio jam taip ir neteko
pamatyti.
Prisiminęs tą istoriją, A.E.Sennas pateikia originalią
metodologinio lygmens tezę: istorikui objektyvumas esąs beprasmis
būdvardis, svarbu tik nepamesti vertinimų balanso. Toks teiginys leistų
numanyti, kad autorius savo studija nusprendęs savotiškai „suvesti
sąskaitas“ su sovietine santvarka.
Tačiau asmeninės reminescencijos - ne vienintelis ir, regis, ne
svarbiausias motyvas imtis studijos apie 1940 metus. Senną, kaip jis
pats teigia, išprovokavo dabartinė Rusijos Federacijos oficiali
pozicija, pagal kurią Baltijos valstybės, kartu ir Lietuva, 1940 m.
išnyko iš politinio žemėlapio ne dėl SSRS įvykdytos prievartinės tų
šalių okupacijos ir aneksijos, bet dėl trijų tautų pasirinkimo savo noru
įstoti į Sovietų Sąjungą.
Profesorių pribloškė ir tai, kad jo dabartiniai studentai Kaune nesugebėjo paaiškinti, kodėl Lietuvos inkorporacija į SSRS 1940 m. laikytina neteisine.
Knygoje „Lietuva 1940: revoliucija iš viršaus“ akademinio paprastumo
dėlei problema suskirstyta į dvi dalis. Pirmiausia Sennas užsibrėžė
atskleisti, kaip Sovietų Sąjunga atliko Lietuvos inkorporaciją
1939-1940 metų laikotarpiu. Antra jo užduotis - lyg ir einanti lygia
greta su pirmąja - ištirti, kaip 1939-1940 m. žlugo autoritarinis
režimas Lietuvoje, egzistavęs nuo 1926 m. perversmo.
Perskaičius knygą galima konstatuoti, kad abi temos gvildenamos nuosekliai, išsamiai,
originaliai ir kartais net pabrėžtinai aistringai.
Pradėta, kaip ir dera, nuo Molotovo ir Ribbentropo paktų (MRP).
Įvertinamas tų paktų grobikiškas pobūdis. Tiesa, platesni Sovietų
Sąjungos diktatoriaus Stalino tarptautinės politikos tikslai
neanalizuojami, koncentruojamasi tik į MRP sudarytą galimybę sovietams
primesti savo valią Baltijos valstybėms, kartu ir Lietuvai.
Ypač pabrėžtas pagal MRP nustatytas Lietuvos „teritorijos suplėšymas“
(Suvalkijos ruožo atplėšimas), autoriaus nuomone, liudijantis abiejų
agresorių nusistatymą sunaikinti Lietuvos valstybę. Beje, remdamasis
Aleksandru Štromu, Sennas nurodo, kad Stalinas MRP siekęs nukreipti
Hitlerį į Vakarus (14 p., recenzuojamos knygos puslapiai nurodomi pagal
kompiuterinį knygos variantą). Tačiau ar Hitleris numatęs tokį Stalino
tikslą, o jeigu taip, tai ką bandęs jam priepriešinti, lieka neaptarta.
Aptartos 1939 m. Lietuvos ir SSRS derybos, kurių metu sovietai
teritorinį aspektą naudojo kaip spaudimą Lietuvai versdami ją įsileisti
Raudonosios armijos bazes. Tiesa, aiškiai nepasakoma, kodėl Stalinas
vis dėlto nesigriebė aneksijos iškart, 1939 m. rudenį. Viena iš
prielaidų būtų tokia - nenorėjo iš anksto gąsdinti Suomijos. Sennas to
neteigia, bet pripažįsta, kad karas su Suomija padarė didelę įtaką
Sovietų veiksmams Pabaltijyje: viena vertus, ekspansijos Suomijoje
nesėkmė skatino Staliną atsigriebti Pabaltijyje, antra vertus, Suomijos
pamokos vertė pridengti Baltijos valstybių susovietinimo operaciją,
pasinaudojant vadinamąja liaudies demokratija.
Remdamasis paties Stalino citatomis A.E.Sennas įrodo, kad „liaudies
demokratija“ - tai tik priemonė „proletarinei revoliucijai“ (125 p.) ir
sukritikuoja sovietinių istorikų versiją, kad liaudies revoliucija
Lietuvoje kilo neva „iš apačios“.
Pasak A.E.Senno, Liaudies vyriausybės sudarymui neturėjo įtakos ne tik „liaudis“, bet net ir vietiniai komunistai. Ta vyriausybė buvo vien Vladimiro Dekanozovo - Maskvos
prokonsulo lietuvoje - kūrinys (148-149 p.).
Beje, apibūdindamas Lietuvos susovietinimo „nuosaikią“ eigą, Sennas daro
aliuzijas į įvykius Gruzijoje 1921 m., ir ne vien todėl, kad
susovietinant Gruziją dar V.Lenino nurodymu buvo „jautriai atsižvelgiama į
vietinę specifiką“. A.E.Sennas atkreipia dėmesį į tas aplinkybes, kad ir
Dekanozovas buvo gruzinas, kilęs iš Baku (121, 270 p.), ir jo atsivežtas
į Kauną kolega „draugas Petrovas“ - iš tikrųjų Vsevolodas Merkulovas -
buvo „rusas iš Gruzijos“.
Tokiame kontekste A.E.Sennas, regis, specialiai tirštindamas spalvas, įtaria, kad ir Krėvę Dekanozovas į Liaudies vyriausybę paskyrė galbūt todėl - jie galėję būti pažįstami nuo
„Užkaukazės laikų“ (Krėvė 1909-1920 m. gyveno Baku; 136 p.).
Taigi susidaro pikantiška vos ne mafijinių ryšių konfigūracija. O turint
galvoje dar ir Dekanozovo tiesioginį viršininką gruziną Lavrentijų
Beriją, ir patį Josifą Džiugašvilį-Staliną, pabrėžtinai susirūpinusį
lietuvių teisėmis į Vilnių, peršasi jau fantasmagoriška vizija, kad 1940
m. vasarą neregėtai suklestėjo Lietuvos ir Gruzijos „bendradarbiavimas“...
Vertindamas Dekanozovo veiklą Lietuvoje Sennas pasitelkia originalią
metaforą - tą veiklą prilygina šulerio žaidimui „kur paslėptas žirnis“
(thimblering arba shell game, 132, 144, 169 p.), žaidimo esmė -
paslėpti tikrąjį valdžios šaltinį Lietuvoje.
Dėl Dekanazovo „fintų“ pradžioje manyta, kad tas valdžios židinys - Justo Paleckio vadovaujama
Liaudies vyriausybė, po to - kad tai liaudies seimas, ir tik vėliau
paaiškėjo (Paleckiui tiesą atskleidė pats Stalinas), kad tas valdžios
šaltinis yra bolševikų partijos Politbiuras. Ir čia Sennas pateikia dar
vieną, galima sakyti, supermetaforą – V.Lenino sukurtos bolševikų
partijos struktūrą prilygina…Tarptautiniam olimpiniam komitetui, įkurtam Lenino amžininko Pierre'o Coubertino (275 p.). Pastarąjį originalų palyginimą tenka palikti be komentarų.
Dekanozovo surežisuotos revoliucijos „iš viršaus“ neteisėtumo
kulminacija, matyt, reikėtų laikyti rinkimus į Liaudies seimą ir
balsavimo procedūrą. Sennas, remdamasis įvairiais šaltiniais, bet
daugiausia profesoriaus Liudo Truskos tyrimais, pateikia iš tikrųjų
įspūdingus balsavimo duomenų falsifikavimo duomenis. Pavyzdžiui,
paskirose balsavimo apygardose balsavusiųjų skaičius siekė net 130 proc.
(pasak stebėtojos Annos Louise Strong, nemaža dalis atėjusiųjų balsuoti,
ypač moterų, neturėjo pasų, tačiau joms buvo suteikiama teisė balsuoti).
Tikras kuriozas, kad buvo „išrinktas“ net neegzistuojantis asmuo -
Abakonis. Taigi, nors rinkimų duomenų dokumentacija neišliko, yra
rimtas pagrindas teigti, kad visi žymesnieji „liaudies revoliucijos“
veikėjai nesurinko nė pusės balsų. Tad neteisėtumas - akivaizdus.
Tiesa, autoriui gal derėjo nurodyti, pagal kokią teisę neteisėtumas
matuojamas - pagal klasikinę ar pagal revoliucinę (nes knygoje
užsimenama ir apie lietuviškos kilmės sovietinio teisės profesoriaus
Eugenijaus Pašukanio teisės autonomijos teoriją, ir apie pagrindinio
Stalino teisininko Andrejaus Vyšinskio propaguotą revoliucinį
tikslingumą; 88 p.).
Ne mažiau išraiškingai aprašyta ir kita knygos tema – A. Smetonos režimo
žlugimas. Čia autorius pasinaudojo savo fundamentaliu tarpukario
Lietuvos problemų išmanymu. Ypač Vilniaus problemos. Aprašydamas 1939
m. rugsėjo pradžios epizodą, kai Lietuvai buvo iškilusi dilema - eiti į
Vilnių, kaip raginta iš Berlyno, ar neiti, atsižvelgiant į Vakarų
valstybių ir Sovietų Sąjungos poziciją - Sennas neslepia savo nuostatos
ir imasi kritikuoti žygio šalininkų, ypač Kazio Škirpos, poziciją. Šalia
keleto argumentų, kodėl nevertėjo pasiduoti pagundai eiti į Vilnių
(Lietuva būtų atsidūrusi „tautų priešų“ stovykloje, po karo galėjo likti
be Vilniaus ir Klaipėdos, bet vis tiek neišvengiamai būtų buvusi
susovietinta, 45 p.), A.E.Sennas ypač pabrėžia, kad, jo manymu, anuo metu
lietuviai neįvertino lenkų išsiplėtojimo Vilniuje galios.
Taigi lietuviai, anot A.E.Senno, turėję „Vilniaus kompleksą“, kuriuo
pasinaudojo sovietai 1939 m. spalio mėn. derybose. Vadinamasis Vilniaus
atgavimas, pasak Senno, reiškė „Trojos arklio“ įvarymą į Lietuvą, ir ne
vien dėl sovietinių bazių dislokacijos, bet didžia dalimi dėl paties
Vilniaus demografinės struktūros. Sennas perša mintį, kad Stalinas,
perleisdamas Vilnių lietuviams, ne tik pakirto Lenkijos pozicijas tame
regione, bet ir padėjo dinamitą po Lietuvos suverenitetu (62-63, 77 p.).
Kitaip tariant, Vilnius turėjo paskatinti A.Smetonos režimo žlugimą
bei Lietuvos revoliucionizavimą, ir tai, regis, būtų vienas iš
netiesioginių paaiškinimų, kodėl J.Stalinas nesusovietino Lietuvos dar
1939 m. rudenį. Pats J.Stalinas Kominterno vadovui Georgijui Dimitrovui
aiškino, kad reikėję palaukti, kol pačios Pabaltijo tautos užsinorės
būti susovietintos.
Nemažai vietos knygoje skirta lietuvių vargams siekiant Vilnių
„atlietuvinti“ (49-77 p.). Tačiau Lietuvos valstybės pozicijos dėl to
nesutvirtėjo. Iš Lietuvos saugumo dokumentų žinoma, kad Vilniaus
visuomenės lenkiškoji dalis 1940 m. pavasarį jau laukė Raudonosios
armijos, o birželio pradžioje toji visuomenė iš kažin kur netgi žinojusi
tikrąją invazijos datą - birželio 15 d. (97 p.). Deja, ties tuo
pikantišku faktu Sennas plačiau neapsistoja. Jis tik konstatuoja, kad
lenkų emigrantai 1940 m. birželio mėn. varė stiprią antilietuvišką
propagandą. Iliustravimui pateiktas vienas Lenkijos Emigracinės
vyriausybės leidinys, pavadintas „Lietuvių okupuota Lenkijos
teritorija,“ pagal kurį lenkai Vilniuje sudarę net 70 proc., o lietuviai tik 2,5 proc. (263 p.). Stebina to leidinio data - 1940 m. kovas, mano žiniomis, atvirą antilietuvišką propagandą lenkų emigrantai pradėjo tik 1940 m. balandžio pabaigoje.
Deja, Lenkijos emigracinių sluoksnių santykių su Lietuva Sennas plačiau nenagrinėja. Apskritai lenkiškasis aspektas knygoje pateiktas palyginti fragmentiškai ir be didesnio nuoseklumo.
Tiesa, yra pikantiškų detalių. Pavyzdžiui, užsimenama, kad, JAV
ambasados Maskvoje duomenimis, 1940 m. pabaigoje - 1941 m. pradžioje
lenkai planavę Vilniuje steigti savą socialistinę respubliką, tačiau tam
paprieštaravęs Stalinas. Jis netgi pareiškė: „Aš jau kartą esu sakęs,
kad Vilnius buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė“ (63 p.).
A.E.Sennas perša išvadą, kad 1940 m. Smetonos režimo beviltiška padėtis
suponavo dvi tragiškas pasekmes: pirmoji ta, kad režimas neišvengiamai
turėjo žlugti, antroji, kad Lietuvos visuomenė liko neparengta
pilietiniam gyvenimui. Todėl iš išorės primestas naujas režimas net
galėjo naudotis Smetonos laikų įstatymais ir įpročiais.
Autorius nuvainikuoja mitą, neva Smetona 1940 m. birželio 15 d. valdžią Antanui
Merkiui perdavęs tik laikinai, neva pasitraukdamas iš Lietuvos išsivežęs
ir Lietuvos konstitucingumą, todėl sovietams buvę nemažai rūpesčių -
reikėję pačiam Dekanozovui neteisėtai suteikti Prezidento įgaliojimus
Merkiui. A.E.Senno nuomone, A.Smetonos pabėgimas tik pasitarnavo sovietinei
propagandai ir palengvino Dekanozovo užduotis. O reikiamą A.Smetonos
pabėgimo interpretaciją pagal įprastas neteisėtumo tradicijas dar iki
Dekanozovo atlikę patys lietuviai (131 p.).
Čia A.E.Sennas savotiškai „įsijaučia“, nes ima abejoti, ar apskritai galima
nustatyti, kas Lietuvoje buvo konstituciška, o kas ne. Apeliuodamas į
1926 m. perversmo sukurtas neteisines pasekmes ir pateikdamas citatą iš
tautininkų skeptiško atsiliepimo apie konstitucingumą, Sennas, gal net
pats to nejausdamas, pereina į dabartinės Rusijos ideologų
argumentaciją, pagal kurią neteisėtumo apraiškos 1940 m. dengiamos 1926
m. perversmo neteisėtumu. O cituodamas Mykolą Romerį, kad „revoliucijos
nebepripažįsta ankstesnių konstitucijų arba ima jas interpretuoti sau
reikiama linkme“, Sennas nejučia provokuoja visai eretišką mintį: o
kodėl gi tokiu atveju pro revoliucinius akinius nepasižiūrėti ir į
Liaudies vyriausybę, ir į Liaudies seimo veiklos (ne)teisėtumą?..
Bet grįžkime prie A.Smetonos režimo žlugimo. Iš Senno knygos akivaizdu:
nepriklausomos Lietuvos žlugimas buvo toks greitas ir lengvas, kad net
sovietai to nesitikėjo.
Rusijos profesorė Natalija Lebedeva pateikia duomenų, kurie liudija, kad 1940 m. birželį Sovietų Sąjunga ruošėsi rimtam kariniam susidūrimui Lietuvoje (SSSR i Litva v gody Vtoroj
mirovoj voiny, T. 1, 1939-1940, Vilnius, 2006, p. 23-65). O Sennas
atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad, Lietuvos vyriausybei 1940 m.
birželio 15 d. rytą priėmus ultimatumą, Maskvoje dar nežinota, kas bus
pasiųstas į Lietuvą kaip ypatingasis pasiuntinys (119 p.). Pirmomis
valandomis po Raudonosios armijos įžygiavimo į Lietuvą, galima sakyti,
buvo vykdoma klasikinė okupacija, nes prie visų svarbių įstaigų buvo
pastatyti sovietų kareiviai. Tačiau jie greitai dingo, nes procesai
Lietuvoje ėmė klusniai - arba net entuziastingai - judėti pagal
Dekanozovo žodinius nurodymus.
Kad procesai vyko entuziastingai, liudija ne tik gatvių demonstracijos
ir mitingai, bet pirmiausia elito elgesys. Ir ne tik kairuoliško,
kurio simpatijos komunizmui šiandien Lietuvoje plačiai eskaluojamos, bet
ir dešiniojo sparno, taip pat stebėtinai pakiliai įsitraukusio „į kovą
su kapitalizmu“.
Pavyzdžiui, tautininkų minties gigantas Antanas Maceina kaip tik tuo metu išleido savo optimistinę odę proletariato revoliucijai (138 p.), o krikščionių demokratų tėvas Mykolas Krupavičius
J.Stalino veikalus pavadino „naująja evangelija“ ir siūlėsi
bendradarbiauti su Justo Paleckio vyriausybe (188 p.).
Sennas savo knygoje kelis kartu pakartoja vieno vokiečio liudijimą, esą susovietinimo
procesas Lietuvoje vykęs net su didesniu entuziazmu negu Latvijoje ir
Estijoje (1, 166 p.). O JAV komunistę Anną Louise Strong, su patosu
aprašiusią 1940 m. įvykius Lietuvoje, A.E.Sennas cituoja bene 12 kartų.
Taigi, nelieka jokių abejonių, kad 1940 m. Lietuvoje vyko revoliucija,
tiesa, revoliucija „iš viršaus“.
Beje, LKP CK sekretoriaus Genriko Zimano nuomone, A.L.Strong veikalas turėjo
būti platinamas tarp JAV lietuvių propagandos tikslais. Ir toji
propaganda, regis, nebuvo bevaisė. Kaip matome iš Senno knygos, 1943 m.
vasario 16 d. į Nepriklausomos Lietuvos 25-mečio minėjimą daug gausiau
susirinko JAV lietuviai komunistai Filadelfijoje negu A.Smetonos
šalininkai Čikagoje (117 p.).
Sennas taip pat ne kartą konstatuoja, kad revoliucija Lietuvoje vykusi
taikiai, ne tik be ginkluoto pasipriešinimo, bet ir be jokios labiau
apibrėžtos politinės priešpriešos. Žinoma, buvo nepasitenkinimo apraiškų
- kokia gi revoliucija gali to išvengti. Tačiau, kad ir kaip būtų
liūdna, tas nepasitenkinimas, deja, buvęs ne griaunamos Lietuvos labui.
Mat nepasitenkinimo apraiškos, kilusios tarp lietuvių, dažnai buvo
suponuotos ne tiek socialinių ar politinių, kiek etninių motyvų, - daug
ką erzino smarkiai padidėjęs žydų aktyvumas. Sennas meistriškai
perteikia vaizdus, kaip Lietuvos žydai reagavo į Raudonosios armijos
atėjimą ir kokias galimybes žydams atvėrė prasidėjusi Lietuvos
sovietizacija. Senno nuomone, tų procesų fone lietuviai dažnai
pasijusdavę diskriminuojami ir ėmė kauptis būsimos tragedijos
priežastys. Tačiau šalia to, atsižvelgus į žydiškąjį ir lenkiškąjį 1940
m. įvykių aspektus, pirštųsi tokia dilema: arba tektų pripažinti, kad
1940 metais Lietuvoje vyko imanentinė revoliucija, arba pripažinti, kad
Lietuvoje nebuvo imanentinės visuomenės.
Apžvelgus du pagrindinius Senno veikalo siužetus - Sovietų Sąjungos
įvykdytą Lietuvos inkorporaciją ir Nepriklausomos Lietuvos žlugimą -
galima teigti, kad JAV profesorius pateikė naują puikią Lietuvos
istorijos studiją.
Tačiau tokiu konstatavimu šios recenzijos baigti neišeina, nes aptariamos studijos tikslas - ne vien istorinis. Jis ir ideologinis-politinis, nes, kaip minėta, autorius dar įvade įsipareigojo
įrodyti Sovietų Sąjungos veiksmų Lietuvos atžvilgiu neteisėtumą. Tačiau
dėl pastarosios intencijos kyla abejonių, ar autoriui pavyko tai
padaryti.
Pirmiausia norisi paklausti, kaip toji intencija dera su dviem
pagrindiniais knygos siužetais? Juk pirmuoju siužetu buvo įtaigiai ir
išsamiai aptarta, kaip Sovietų Sąjunga sunaikino Lietuvos valstybę, o
antruoju - ne mažiau įtaigiai bei išsamiai - atskleistas tos
nepriklausomos valstybės dirbtinumas ir pasmerktumas žlugti. Tai koks
gi tų siužetų balansas?
Paskutiniajame knygos skyriuje lyg ir bandoma tą balansą pateikti.
Cituojami Rusijos Federacijos ideologų argumentai, esą 1940 m. Sovietų
Sąjunga veikusi remdamasi sutartim su Lietuva, esą Lietuvos institucijos
pačios pasiprašiusios priimti ją į SSRS - tokiu atveju negalima teigti,
kad Lietuvos inkorporacija į SSRS buvęs vienašališkas Sovietų Sąjungos
veiksmas. Senno manymu, istorinė analizė tuos argumentus griauna „kaip
kortų namelį“.
Tačiau čia pat Sennas konstatuoja, kad ir Smetonos režimas žlugo „kaip kortų namelis“, palikdamas po savęs visiškai pasyvią visuomenę. Tad nenorom kyla klausimas - kokio subjektingumo arba kokio apsisprendimo galima buvo laukti iš tos „pasyvios visuomenės“, jeigu jai
nebūtų „nurodęs kelio“ Dekanozovas? Kaip nepriekaištingomis laisvės
sąlygomis būtų apsisprendę, sakykim, Lietuvos lenkai, žydai ar net ir
patys lietuviai, kurių dalis, kai aiškėja, neturėjo net pasų? Kitaip
tariant, norisi paklausti profesorių Senną, kaip jis įsivaizduotų 1940
m. revoliuciją Lietuvoje „iš apačios“?
Drįsčiau net užbėgti už akių atsakymui - ar po tokios revoliucijos būtų kas likę iš Lietuvos? Na, o
jeigu tokius klausimus ignoruotume ar laikytume nepadoriais, tai ar
bandymai ką nors vienareikšmiškai - lyg teoremą - įrodyti netaptų
kažkuo panašiu į slėpynių žaidimą?
Atsižvelgiant į Lietuvos socialines, politines ir demografines
aplinkybes, vienoks ar kitoks „dirigavimas“ procesams, atrodo, buvo
neišvengiamas. Bet ar buvo neišvengiama aneksija? Sennas, remdamasis
prieinamais dokumentais, teigia, kad sovietizacija buvo planuojama nuo
pat invazijos pradžios (123 p.).
Tačiau sovietizacija gal ne tas pats, kas aneksija. Nemažai duomenų leistų daryti prielaidą, kad griebtis aneksijos Stalinas apsisprendė jau po 1940 m. birželio 15 d. Regis,
neatsitiktinai ir šiandieniniai Rusijos Federacijos istorikai,
pavyzdžiui, A.S.Orlovas, samprotauja, kad įvykdžiusi aneksiją sovietinė
vadovybė padarė klaidą. A.E.Sennas ta tema padaro užuominų (125, 180, 253,
256 p.), tačiau detaliau aptarti tos galimybės nesiima.
Žinoma, galima teigti, kad Sovietų Sąjunga neturėjo teisės šantažuoti
Lietuvos kaip suvenerios valstybės. Bet tuomet, jeigu tęstume politinę
ir ideologinę polemiką su oponentais Rusijoje, tektų grįžti prie MRP
pasirašymo aplinkybių ir imtis kur kas platesnės ir gilesnės analizės,
nei ji pateikiama Senno studijoje. Tektų vienaip ar kitaip atsakyti į
keletą klausimų.
Pavyzdžiui, kiek rimtai Vakarų valstybės norėjo susitarti su Sovietų Sąjunga 1939 m.? Ar Didžioji Britanija, derėdamasi su sovietais, lygia greta neplanavo naujo „Miuncheno“ su Hitleriu?
Kokios politikos Vakarų valstybės laikėsi Pabaltijo atžvilgiu derybų su
sovietais metu? Ko labiau siekė Stalinas paktu su Hitleriu: aneksuoti
Pabaltįjį ar perkirsti Berlyno-Tokijo ašį? Ir taip toliau. Šiaip ar
taip, tektų atremti visus argumentus, kuriais operuoja oponentai
Rusijoje.
Kaip minėta, Sennas MRP atsiradimą aprašo glaustai, be platesnio
konteksto. Kita vertus, aptardamas MRP, jis pateikia abejotinų
teiginių. Pavyzdžiui, kad paktas reiškęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos
susitarimą sunaikinti Lietuvą. To įrodymu Sennas laiko Lietuvos
teritorinį padalijimą pagal MRP. Polemizuodamas su tais autoriais, kurie
abejoja, ar iš MRP tiesiogiai plaukė aneksija, Sennas teigia:
„SSRS-Vokietijos atliktas Lietuvos padalijimas nepalieka kitos
prielaidos, kaip tik tą, kad Sovietų Sąjunga planavo aneksuoti savo
dalį, o Vokietija - savo“ (25 p.).
Be abejo, pats Lietuvos teritorijos suskaldymas, t.y. Suvalkijos gabalo
atplėšimas, reiškė intenciją sunaikinti Lietuvos valstybę. Tai liudija
ir Senno cituojamas Vokietijos ambasadoriaus Maskvoje Friedricho
Schulenburgo 1939 m. spalio 3 d. laiškas Ribbentropui: „Ar nebūtų
naudingiau atskiru slaptu Vokietijos-Sovietų Sąjungos protokolu
paspartinti perdavimą mums to Lietuvos teritorinio ruožo, kol Sovietų
Sąjunga faktiškai dar neinkorporavo Lietuvos - t.y. kol nerealizuotas
sumanymas, kuriuo, kaip aš suprantu, iš pradžių rėmėsi susitarimas dėl
Lietuvos“ (16 p.; žr. taip pat SSSR - Germanija 1939-1941, V., 1989,
p. 10).
Tačiau Vokietijos ir Sovietų Sąjungos derybų dokumentų analizė verstų
daryti išvadą, kad Lietuvos teritorinio suskaldymo siekė tik naciai, o
sovietai - kaip tik priešingai - to norėjo išvengti. Vokiški 1939 m.
rugsėjo 27-28 d. derybų Maskvoje protokolai netgi liudija, kad
Ribbentropas, sutikdamas perleisti Lietuvą sovietams, iš pradžių
reikalavo beveik visos Suvalkijos, tik Kauną paliekant sovietų pusėje,
bet Stalinas tam griežtai pasipriešino.
Fiksuoti net tokie jo žodžiai: „Kalbant apie Lietuvą, Sovietų Sąjunga nematanti pagrindo, kodėl ji
turėtų pakelti ranką draskyti Lietuvai, perleisdama dalį jos teritorijos
(žr. Naujasis židinys - Aidai, 2002, 9-10, p. 455-456).
Beje, diskusijos dėl Lietuvos teritorijos nebuvo išimtis nacių ir
sovietų derybose. Panašiai J. von Ribbentropas siekė skaldyti Latviją, iš
pradžių brėždamas atsiribojimo su sovietais liniją palei Dauguvos upę,
bet tam pasipriešino Stalinas. Sprendžiant Lenkijos teritorijos
klausimą jis vėl akivaizdžiai lenkė į tai, kad būtų laikomasi
etnografinio principo, ir naciams teko su tuo taikstytis. Taigi nacių
ir sovietų pozicijose būtų principinių skirtumų, į kuriuos privalu buvo
atsižvelgti, kad daromos išvados būtų istoriškai pagrįstos.
Nepakankamai pagrįsta atrodo ir Senno pateikta sovietų (arba Rusijos
Federacijos) istorikų kritika dėl jų argumentacijos apie SSRS elgesio su
Baltijos valstybėmis 1940 m. motyvus. Žinoma, galima pašiepti sovietų
pozicijos kaitaliojimą, bandymus neigti MRP poveikį įvykiams
Pabaltijyje, jau nekalbant apie pastangas neigti slaptų MRP protokolų
egzistavimą.
Tačiau argumentą, kad sovietai 1940 m. Pabaltijyje veikę
saugumo sumetimais, neva tai buvusi Vokietijos grėsmės prevencija,
Sennas, man regis, nori atremti labai paprastai: jo argumentacija
remiasi faktu, kad 1940 m. sovietai vedę provokišką propagandą, kad jie
draugavę su naciais ir kad po MRP tarp sovietų ir nacių dėl Pabaltijo
valstybių jau nebegalėję būti varžybų.
Pavyzdžiui, sovietinio istoriko Juozo Žiugždos išvedžiojimus apie Dekanozovo misiją 1940 m. apginti Lietuvą nuo Vokietijos Sennas atremia tokiu samprotavimu: „Jeigu
Dekanozovo pasiuntimu į Lietuvą siekta blokuoti Vokietijos judėjimą, tai
kodėl netrukus Vokietija tą patį Dekanozovą sutiko priimti kaip SSRS
pasiuntinį Berlyne?“ (148 p.).
Remiantis tokia pačia logika galima būtų stebėtis, kodėl 1941 m. birželio 22 d. Vokietija į savo teritoriją dar įsileido sovietų traukinius, prikimštus aukso ir žaliavų,
iš inercijos judėjusius pagal 1939 m. Nepuolimo sutartį. Sennas, man
regis, neįvertina nuo 1940 m. pavasario didėjusios įtampos tarp SSRS ir
Vokietijos. Tiesa, toji įtampa buvo beveik nejuntama viešoje erdvėje
(jei nepaisytume neaiškios kilmės gandų apie artėjantį karą tarp SSRS ir
Vokietijos, sklidusių Lietuvoje prieš pat Raudonosios armijos invaziją).
Bet toji įtampa buvo pakankamai akivaizdi diplomatiniame lygmenyje. Tai
gerai matyti iš paskelbtų dokumentų, atspindinčių nacių ir sovietų
santykius. Žinoma, tos įtampos augimo priežastys neapsiribojo tik
Pabaltijo reikalais, bet, regis, ne pro šalį būtų turėti galvoje faktą,
kad Hitleris davė įsakymą rengti „Barbarosos“ planą 1940 m. liepos
23-iąją, t.y. tą pačią dieną, kai JAV Valstybės departamentas paskelbė
savo garsųjį pareiškimą dėl įvykių Pabaltijyje.
Knygoje nepakankamai nušviečiama Vakarų valstybių pozicija, apsiribota
citatomis iš laikraščių ir paskirais Vakarų diplomatų atsiliepimais apie
sovietų elgesį Pabaltijo valstybėse arba apie Smetonos režimo
„supuvimą“. Tie vakariečių atsiliepimai atspindi tik įvykių raidos
fiksavimą arba vertybinį vertinimą. Be to, jie selektyvūs. Pavyzdžiui,
knygos gale patiektas gana efektingas JAV atstovo Pabaltijo valstybėms
Arturo Colemano 1929 m. pasisakymas, kad tada, kai Raudonoji armija
peržengs savo vakarines sienas, bolševizmo režimui ims skambėti
laidotuvių varpai (253).
Tačiau JAV atstovai Pabaltijo tautų atžvilgiu įvairiais laikais yra padarę ir visai kitokio pobūdžio pareiškimų. Užtektų paminėti Sumnero Welleso 1944 metais paskelbtą pareiškimą, kad
Pabaltijo tautos iki 1914 m. buvo organiškai susijusios su Rusija, o
1939-1940 m. vėl pademonstravo apsisprendimą būti kartu su Rusija
(S.Welles, The Time for Decisions, New York, 1944, p 333). Tai tas pats
Wellesas, kuris 1940 m. liepos 23 d. pasirašė po JAV pareiškimu dėl
sovietų planuojamos Pabaltijo valstybių aneksijos nepripažinimo.
Apskritai tektų konstatuoti, kad Senno veikale visiškai neatsispindi
Vakarų valstybių interesai dėl vienokios ar kitokios įvykių raidos
Pabaltijo valstybėse. Atrodo, būtų svarbu patyrinėti ne tik tai, kaip
SSRS sutartis su Baltijos valstybėmis 1939 m. rudenį aptarinėjo Vakarų
spauda, bet ir ką tuo klausimu sakė politikai, pavyzdžiui, Winstonas
Churchillis ir Edwardas Halifaxas, arba kaip apie MRP samprotavo
Franklino Roosevelto administracijos strategai. Tą vertėjo padaryti jau
vien todėl, kad Maskva labai atidžiai sekė visus signalus, sklindančius
iš Vakarų.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną aptariamos knygos ypatybę.
Autorius mėgsta polemizuoti su sovietiniais istorikais - Juozu ir
Robertu Žiugždomis, Romu Šarmaičiu, Bronium Vaitkevičium ir kitais.
Susidaro įspūdis - nors jie ir idėjiniai priešai, tačiau verti
pagarbos. Gal dėl už jų stovėjusios (o gal ir tebestovinčios) galybės?
O dabartiniai nepriklausomos Lietuvos istorikai nurodomi tik išnašose.
Net profesoriaus Liudo Truskos darbai, kuriais Sennas ypač gausiai
naudojasi, nėra atskirai įvertinami ar konceptualiai identifikuojami.
Antra vertus, palyginti atsainus požiūris į dabartinius Lietuvos autorius
nepadeda siekiant subalansuotų vertinimų. Pavyzdžiui, aptardamas
sudėtingas Krėvės pasaulėžiūros metamorfozes Sennas be didesnių išlygų
remiasi Mindaugu Tamošaičiu, kuris radikaliai kaltina Krėvę prorusiškumu
ar net laiko jį KGB agentu.
O juk šis jaunas autorius dar tik pretenduoja į istorikus, tikėtina, kad radikalūs jo teiginiai - viso labo priemonė teigti save, ypač turint omenyje, kad dabar Lietuvoje
labai madinga ką nors kaltinti ryšiais su KGB. O juk Lietuva nedaug
turi tokio lygio asmenybių kaip Krėvė, tad kažin ar dera taip lengvai
klijuoti jam vienokias ar kitokias etiketes. Baigdamas norėčiau
priminti gerbiamam profesoriui Alfredui Erichui Sennui: iš toli daug
kas geriau matyti, bet anaiptol ne viskas.