Nesėkmės formulė ir W.Churchillis

Žaibas netrenkė. Paliudydamas, kad didžiajai daliai mūsų pažįstamų, kurių vaikystė buvo prigrūsta filmų apie keturis tankistus, nebuvo nei JAV kariuomenės išsilaipinimo Europoje, nei Jaltos, nei Teherano, nei Potsdamo konferencijų, nei „Checkpoint Charlie“.

Nebuvo nei Winstono S. Churchilio, nei retorikos klasika tapusių jo ugningų kalbų („mes kausimės Prancūzijoje, mes kausimės jūrose ir vandenynuose, (...) mes kausimės laukuose ir gatvėse, (…) mes NIEKADA nepasiduosime“), nei didžiosios politikos prekės ženklu tapusio jo dviejų pirštų ženklo „V“, reiškiančio pergalę.

2002 metais atlikta BBC apklausa Churchillį paskelbė pačiu žymiausiu visų laikų britu. (Williamui Shakespeare’ui toje apklausoje buvo skirta tik penktoji, o Johnui Lennonui – aštuntoji vieta). Turėtų būti kokia nors priežastis, kodėl Lietuvoje, ES valstybėje, šis tikras politikas nusileidžia paprasčiausiam išgalvotam Štirlicui.

Nesuradusi atsakymo į tokį nejaukų klausimą, pradžiugau pamačiusi naują leidyklos „Vaga“ išleistą Jameso C. Humeso knygą „Čerčilio iškalba, Linkolno tvirtybė: geriausių oratorių sėkmės paslaptys“ (angl. „Speak like Churchill, stand like Lincoln“), papuoštą rubrikos „Sėkmės formulės“ ženklu.

Šioje rubrikoje – jau penkios plataus spektro knygos: „Šefų paslaptys“, „Noriu didesnio atlyginimo“, „Kas pavogė mano klientą?“ ir pan. Tačiau dėl jau išvardytų priežasčių man ypač magėjo „Čerčilio iškalba“ – dar vienas naujųjų laikų bandymas istorijos pelenuose paieškoti aukso. Knyga nebrangi – vos 29,95 Lt už 230 puslapių., arba viso labo 13 centų už puslapį, o smagumo, bent jau pramogos prasme joje kur kas daugiau. Jeigu netikite, pavartykime ją kartu!

Viena įdomiausių „Čerčilio iškalbos“ pridėtinių verčių yra netradicinė laiko koncepcija. Anot antikinių graikų, žmonija iš pradžių gyveno aukso amžiuje, o po to – geležies. Knygos įvade skelbiama, kad dabar mes, mielieji skaitytojai, „gyvename asmenybių kulto amžiuje. Tą žino visi – „Time“ ir „People“ žurnalai, Holivudas ir politikos pasaulis“. O tarp politikos pasaulio garsenybių išvardijamos tokios asmenybės: Tony Blairas, Billas Clintonas, Ronaldas Reaganas.

Yra ir dar viena asmenybė – Dovydas, pasažą apie kurį tiesiog norėčiau pacituoti: „JAV prezidentų Busho ir Clintono košmaras – Saddamas Husseinas išlieka, nepaisant bombardavimų ir JTO inspektorių reikalavimų, dabar jis konfrontuoja su Busho sūnumi. Saddamas Husseinas moka išnaudoti asmenybės kultą ir atlikti Dovydo vaidmenį kovoje su Galiotu – Jungtinėmis Valstijomis.“ Iš nuostabos žnybu sau į šlaunį. Velionis Husseinas vis dar reali grėsmė?

Gal tai fantastikos knyga, o gal čia koks nežinomas beletristikos pasažas, kuriuos naudoti politikų kalbose nuolat patariama knygoje? Tačiau pamačiusi vertėjo pastabą: „ši knyga rašyta dar iki Saddamo nuvertimo. Vertėjo past.“, žnybu sau dar kartą. Ne todėl, kad šie du greta parašyti žodžiai atsitiktinai sukuria anekdotinę realybę, o todėl, kad knygos apraše skelbiama: „Antra pataisyta laida“, James C. Humes, 2005, vertimas į lietuvių kalbą Leonas Tamas 2006, Leidykla Vaga 2007“. Metai tvarkingi, gal tik trūksta dar vienos patikslinančios nuorodos, pavyzdžiui, „virtimas, Saddamas, balandžio 9, 2003“.

Taip visa susižnaibiusi pasimetu. Juk jeigu leidykla rėmėsi 2005 metais išleistu originalu, Husseinas vis dar buvo gyvas, bet jau toli gražu nebe Dovydas ir net ne Galiotas, o paprasčiausias kalinys ir teisiamasis. Tuomet ir istorinių realijų nebeatitinkančio teksto originale neturėtų būti. O jeigu išties knyga rašyta Husseino valdymo laikais, tai kodėl tai neatsispindi knygos apraše, leidimo metus žyminčiame ne 2002-aisiais, o 2005 metais?

Beje, „Amazon.com“ parduotuvėje ir dar bent penkiuose internetiniuose knygynuose šios knygos išleidimo data – 2002 metai, o jokių vėlesnių leidimų ten tiesiog nėra. Tuomet lieka dvi galimybės – arba „Vaga“ kažkaip „iš po stalo“ gavo išskirtinį foliantą, kurio nėra matę knygų aistruoliai visame pasaulyje, arba čia bus įsivėlusi kokia apmaudi klaida.

Nerašyta spausdinto žodžio mašinerijos darbuotojų taisyklė sako: jeigu klaida pasiliko antraštėje ar kurioje kitoje svarbioje ir akivaizdžioje vietoje, jos niekas nepastebės, nes labai kruopščiai redaguojamos tos teksto dalys, kur klaidų gali būti.

Tiesiog taip veikia kognityviniai žmogaus sąmonės mechanizmai – tekstą skaitome ne paraidžiui, o suvokdami žodžius ir sakinius vienu kartu, tarsi plona riekele riektume šveicarišką sūrį, aiškina Malcolmas Gladwelas puikiame savo bestseleryje „Mirksnis“ („Blink“).

Bet perskaičius 45-ąjį knygos apie Churchillio iškalbą puslapį, nejučiomis prisimeni ne Gladwelą, o apysenį anekdotą apie stačiatikių seminarijos auklėtinį, nesėkmingai bandžiusį išlaikyti įskaitą apie mišių aukojimo procedūras. Anekdote popas, barantis netikėlį studentą, be kitų liturgijos dalykų, jam aiškina, kad Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas ant kryžiaus, o ne numirė per Leningrado blokadą.

Ši knyga, tiesa, ne apie cerkves ir Rusiją, o tikrų tikriausius senųjų laikų didžiuosius – jų cigarus, pypkes, smokingus ir iškalbą. Tačiau didžiausią knygos anekdotą kaip tik randame skyriuje apie rusišką pudingą. Pabandysiu pacituoti. Nesižnaibykite, nepadeda.

„1999 metais buvau Winstono Churchillio svečias privilegijuotame Londono klube „Bucks“, kurio nariu buvo ir garsusis Churchillio senelis. Desertui užsisakiau rusišką pudingą.“

Po Husseino istorijos akys norom nenorom ieško vertėjo paaiškinimo. Juk 1999 metais Churchillis Šv. Martino bažnyčios kapinaitėse Bleidono (Bladon) miestelyje jau ilsėjosi trisdešimt ketvirtus metus! Tik šį sykį vertėjas nebepadeda, tad pačiai tenka susivaikyti, kad paprasčiausiai kalbama apie bendrapavardį W. S. Churchillio anūką.

Dar viena leidėjų klaida, o gal tiesiog netikusi knyga? Juk ji kupina ir kitokių gluminančių pasažų: „Ronaldas Reaganas niekada nerodė skaidrių, – aiškina mums Humesas, – lyderiai žino, kad negalima savo balso perleisti vaizdinėms priemonėms. Kalbėtojo pulto negalima užleisti projektoriui, nes tada iš jūsų įtaigos galios nieko neliks. Negalima vadovavimo perleisti skaidrėms, nes varomoji jėga tada išnyks.“ Idėja teisinga, bet tik su rimta išlyga – tokia metodika tiko prieš gerą dvidešimtmetį.

Atsakymai aiškėja internetu (ir nemokamai) pasižiūrėjus pernykštę Humeso paskaitą skystokai studentų auditorijai Vyriausybės ir asmenybės studijų centre Kolorado Springse (https://www.uccs.edu/~csgi/neverwebcast.shtml), pavadintą „Niekada nenusileiskite“. Pagrindinis paskaitos herojus – tas pat Churchillis, jo kalbos, kariniai ir ideologiniai nuopelnai Europos istorijai. 75 metų senjoras Humesas, 36 populiarių knygų autorius tvarkinga dryžuota „trijų dalių“ eilute, akiniais, madingais dar XX amžiaus pradžioje, varlyte ir sidabrine laikrodžio grandinėle labai jau primena savo amžinos atminties herojų.

Nepaisant amžiaus, jis vis dar šviesios atminties – nepainioja datų, geografijos ar vardų, kurių per savo ilgą karjerą, rašydamas kalbas penkiems JAV prezidentams, jis sukaupė nemažai. Senatvės paveiktu balsu jis vis dėlto sėkmingai keičia tonacijas, logiškai dėlioja sakinių ir intonacijų kirčius.

Eurika! Besiklausant kalbančio citatų, pavardžių ir istorijų antikvariato aiškėja, kad Humeso mintyse vis dar tauška sekretorių spausdinimo mašinėlės, politikos didieji savo garsiąsias frazes rašo parkeriais, o žodis „wireless“ taikomas ne internetui, o radijo programos ir aparatams. Tuomet paaiškėja ir kodėl knygos tekstas bei jo informacinė kokybė taip smarkiai prasilenkia su XXI amžiumi.

Jeigu manote, kad ši sėkmės formulė yra skirta jums – apsirinkate. Pirmiausia ji skirta „Vagos“ leidyklos vadovybei, kuriai kartkartėmis derėtų pasidomėti savo leidžiama produkcija. Skaičiai rodo, kad didžiausią knygynų tinklą turinti „Vagos“ įmonių grupė sugeba augti, plėstis ir net uždirbti pinigo – 2005 metais pardavimai išaugo 44%, o 2006 metais – dar 33%, iki 16 mln. Lt. Telieka viltis, kad įmonių pajamos didėja iš „knyginės“, o ne kitokios veiklos.

Jeigu ši prielaida yra teisinga, vartydami knygą apie Churchillio iškalbą, leidėjai turėtų savęs paklausti – kokia gi šios knygos ir su ja susijusių gamybos sąnaudų paskirtis? Kitiems skaitytojams tuo tarpu aišku, kad „Čerčilio iškalba“, deja, neprisidės nei prie geresnio mūsų visų supratimo, kas ir kodėl laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, nei patars, kaip įspūdingų pergalių pasiekti šių dienų verbalinės įtaigos batalijose.