Tačiau jo veikiausiai jau anksčiau pradėtai visuomeninei veiklai – sąmokslų organizavimui – nelaisvė turėjo tik teigiamą poveikį: atsirado naujų nelaimės draugų, bendraminčių ir suokalbininkų, su kuriais buvo galima leistis į naujas avantiūras.
Naujoji Prano „chebra“
Pristatant naujus (o gal ir senus) Šileikos draugus, tenka grįžti pora metų atgal. 1930 m. pavasarį Antano Smetonos režimas nusprendė nesitenkinti „Geležinio vilko“ perėmimu į savo rankas ir visiškai likvidavo šią organizaciją. Tuo tarpu pogrindyje veikiantys „vilkai“ persigrupavo, įsivedė „penkiukių“ sistemą ir užsikonspiravę pradėjo veikti.
Naujasis šios istorijos herojus Julius Vaitkevičius policijos tuo metu buvo laikomas ne bet kuo, o Augustino Voldemaro „palydovu ir ryšininku“, todėl nenuostabu, kad atsidūrė pačiame įvykių sūkuryje. Tačiau prieš detaliau tyrinėjant painią Vaitkevičiaus dramą, reikia trumpai aptarti jos kontekstą.
1930 m. vasarą „voldemarininkai“ valdžią nuversti mėgino net tris kartus. Pirmas sukilimas turėjo įvykti pačioje liepos pradžioje, prezidentui Smetonai su vizitu išvykus į Čekoslovakiją. Tačiau organizatoriams nepavyko kaip reikiant susitarti ir akcija buvo atšaukta.
Kitą kartą „vilkai“ buvo pasiruošę jau rimčiau. Liepos 23 d. organizacijos nariai buvo sutelkti į Kauną, apsiginklavę ir pasiruošę veikti. Tačiau tąsyk sudvejojo perversme dalyvauti turėję karininkai. Jie delsė išvesti savo karius į gatves. Tuo tarpu policija veikė greitai ir ryžtingai. Jos paragintas Kauno karo komendantas jau kitos dienos popietę išsiuntė Voldemarą iš sostinės ir apgyvendino Plateliuose. Taip žlugo antras bandymas.
Tačiau ir tai dar nenuramino „voldemarininkų“. Buvo parengtas naujas planas. Rugpjūčio 15 d. Smetona turėjo dalyvauti Birutės šventėje Palangoje. Šį momentą ir nusprendė išnaudoti „Geležinio vilko“ nariai. Prezidentas turėjo būti karininkų suimtas, tuo tarpu kiti perversmo dalyviai būtų iš Platelių į Palangą atlydėję Voldemarą, kuriam kitos išeities neturėdamas Smetona būtų perdavęs valdžią. Tačiau ir tai nepavyko. Apie rengiamą perversmą asmeniškai sužinojo Kriminalinės policijos direktorius Stepas Rusteika, kuris paragino prezidentą į Palangą nevykti.
Visame šiame vyksme, būdamas savitu Voldemaro asmeniniu patikėtiniu, dalyvavo ir Vaitkevičius. Po to, kai profesorius netikėtai buvo ištremtas, jo „šešėliui“ kilo problemų. Organizacijos nariai buvo prastos nuotaikos, globėjas ir šefas – toli... Ir Vaitkevičius priėmė labai netikėtą sprendimą – paskambino Rusteikai. Pasak vėlesnių pastarojo parodymų:
Pirmas pasimatymas buvo „Kontinent“ viešbutyje. Tai buvo ar liepos pabaigoj ar rugpjūčio pradžioje. Su Vaitkevičium turėjau penkis pasimatymus, kurių vienas buvo [žodis neįskaitomas) klube, vienas – „Rūtos“ viešbutyje ir kiti viešbutyje „Kontinent“. Susitardavom tokiu būdu. Vaitkevičiui paskambinus kad jis nori mane matyti, aš jam atsakydavau: „Platakis 4 val. po piet. viešbutis Kontinent“. Jeigu buvo skiriama kituose, tai buvo nurodoma kita vieta. Paskyręs Vaitkevičiui pasimatymą tos dienos ryte užeidavau sutartan viešbutin ir užėmęs kambarį ant viešbučio lentos ties užimto kambario numeriu užrašydavau „Platakis“. Atėjęs sutartu laiku nurodytan viešbutin dažniausiai jau rasdavau Vaitkevičių „Platakio“ kambaryje manęs belaukiantį.
Taigi – tikras detektyvas. Voldemaro „palydovas ir ryšininkas“ tapo šnipu. Klausimas „kodėl?“ yra savaime suprantamas, tačiau motyvus nustatyti nėra lengva. Pats Vaitkevičius tvirtino, kad iš pradžių su Rusteika bendradarbiavo nuoširdžiai. Esą vadovybė po Voldemaro išsiuntimo tapusi pasyvi ir nebelikę pasišventimo idėjoms, be to, Vaitkevičiui pasidarė gaila kun. Vlado Mirono, kurį „voldemarininkai“ planavo nužudyti, todėl jis nusprendęs padėti policijai.
Rusteikos paaiškinimas buvo kur kas paprastesnis: „Man rodos, kad jis tai darė todėl, kad uždirbti pinigų, nes buvo pratęs lėbauti, o prof. Voldemarui išvažiavus iš Kauno matyti pinigų Vaitkevičiui trūko“7. Tačiau, ko gero, reikėtų pridurti ir dar vieną priežastį – baimę. Kaip matysime iš vėlesnių įvykių, Vaitkevičius buvo labai įdomaus charakterio žmogus. Pavojaus akivaizdoje jis išsigąsdavo ir imdavo karštligiškai ieškoti išeities. Ne visuomet sugalvodavo patį protingiausią sprendimą, tačiau sugalvojęs jo laikydavosi, galėdavo elgtis labai ryžtingai ir imtis radikalių veiksmų. Sunku susilaikyti nesugalvojus tokiai savybei kokio stilingo pavadinimo. Pavyzdžiui, baili drąsa.
Būtent ji tikriausiai ir atvedė Vaitkevičių pas Rusteiką. O ką daryti? Organizacija, bent tuo tarpu, išblaškyta, vadai sutrikę, nenori nieko imtis, ką gi daryti vargšiukui Vaitkevičiukui? Liksi vienas – gali policininkai pačiupti. Geriau jau tada nueiti pačiam, taip dar gali ir uždirbti. Šia prasme Vaitkevičius veikiausiai ėmė bendradarbiauti ne tiek dėl pinigų, kiek ir dėl pinigų.
Kaip ir reikėjo tikėtis, tapęs agentu jis veikė ryžtingai ir įvykdė keletą Rusteikos užduočių. Vis dėlto istoriškai įdomiausia „palydovo ir ryšininko“ policijai suteikta informacija buvo pati pirmoji:
Per pirmą pasimatymą Vaitkevičius man papasakojo, kad prieš prof. Voldemaro išsiuntimą iš Kauno, Voldemaro bute buvo susirinkę keletas asmenų [...]. Susirinkusieji kalbėjo, kad reikalinga nužudyti visą eilę asmenų, kurių tarpe minėjo mane [Rusteiką – B. G.], Respublikos Prezidentą Smetoną, kun. Mironą, Musteikį, pulk. Byrontą, Lapėną, Saladžių ir dar kai ką. Buvo kalbėta, kad šiuos asmenis nužudyti vienu laiku ir po to vykdyti perversmą. Vaitkevičiaus žodžiais, nors prof. Voldemaras buvo šiame susirinkime, bet jokios nuomonės nereiškė.
Šis pasakojimas ypač įdomus tuo, kad parodo Voldemarą visiškai kitame amplua nei esame įpratę. Iš vadovėlinės ar, sakykime, populiariosios istorijos jis iškyla gana „švarus“ ir neutralus: žmogus, sutinkantis tapti diktatoriumi ir vesti paskui save to norinčius, tačiau pats jokiu smurtu neužsiimantis. Vaitkevičiaus pasakojimas profesorių jau tiesiogiai įvelia į terorizmą. Matome Voldemarą ramiai besiklausantį, kaip bendražygiai sudarinėja nužudytinų asmenų sąrašą, nors ir nereiškiantį savo nuomonės (beje, tikriausiai būtent „higienos“ sumetimais).
Tačiau šio (beje, tik paliudyto, ne įrodyto) fakto nereikia ir pervertinti. Nepamirškime, kokiais laikais nutiko čia pasakojama istorija. Organizuojant perversmą, reikšmingiausių oponento rėmėjų nužudymas ar įkalinimas beveik neišvengiamas ir nereikėtų stebėtis, kad Voldemaras būtent taip ketino pasielgti su Smetonos „grupuote“. Pastarasis, beje, paties profesoriaus nesušaudė ir neįkišo už grotų tik todėl, kad baiminosi santykių tarp „voldemarininkų“ ir likusių tautininkų disbalanso. Klasta, smurtas ir politika dar ir šiandien tebėra glaudžiai susiję (pavyzdžiui, juk yra paskirta premija už Osamos bin Ladeno galvą), o prieškariu tie ryšiai buvo dar stipresni.
Tačiau Vaitkevičiaus kaip slaptojo agento karjera ilgai netruko. Po nepavykusio rugpjūčio 15 d. perversmo jis jau ėmė planuoti Rusteikos nužudymą. Veikiausiai čia ir vėl suveikė baili drąsa. Vaitkevičiui, matyt, paaiškėjo, kad jis paskubėjo išduoti „Geležinį vilką“.
Organizacija nežlugo, priešingai, ji greitai atsitiesė ir ėmė rengti naujus „žygdarbius“. Todėl būti šnipu tapo pavojingiau – tai išsiaiškinę bendražygiai, ko gero, nebūtų pasigailėję ir įtrauktų į nužudytinųjų sąrašą. Taigi Vaitkevičiui ir vėl teko ieškoti išeities. Ir jis ją rado.
Įvairių liudytojų parodymuose tolesnių įvykių aplinkybės nežymiai varijuoja, tačiau galima patikėti paties avantiūristo pasakojimu, kad jis iš pradžių susirado porą potencialių pagalbininkų, o tada nuėjo pas vieną iš „voldemarininkų“ lyderių – kapitoną Juozą Gineitį ir šiam prisipažino bendradarbiaująs su Rusteika. Tačiau paaiškino teikiąs neteisingas žinias ir tai darąs, idant galėtų laikui atėjus direktorių nužudyti. Gineitis nustebo, tačiau planui pritarė, teigdamas, kad jau ir be to Petras Steikūnas ėmėsi organizuoti Rusteikos nužudymą, ir Vaitkevičius galėtų į tai įsijungti. Kapitonas, matyt, ne iki galo patikėjo kilniais savo pašnekovo šnipinėjimo tikslais, nes pasakė „kad jis, Vaitkevičius, davęs krim. policijai gal ir teisingas žinias, todėl, išpirkimui savo nuodėmės, turįs būtinai nužudyti Rusteiką, nes, priešingai, jis, Vaitkevičius, būsiąs „vilkų“ nužudytas“.
Savo ruožtu nepasitikėdamas Gineičiu būsimasis žudikas dar susitiko su Steikūnu, įsitikino, kad šis tikrai rengia pasikėsinimą ir gavo pinigų „techninėms priemonėms“.
Kitą dieną, 1930 m. rugpjūčio 19 d., Vaitkevičius su savo bendrais Antanu Pupaleigiu ir Petru Svetlausku atvyko prie „Kontinent“ viešbučio, kurio lentoje greta kambario Nr. 26 buvo pažymėta „Platakis“. Tolesnę įvykių eigą jų tyrėjai apibendrino taip:
16 valandą Rusteika atvyko į „Kontinento“ viešbutį ir jan rado sėdintį Vaitkevičių; kalbėtasi kokias 15 minučių; Rusteikai paklausus, kas būtų buvę, jeigu Prezidentas rugpjūčio 15 dieną būtų nuvažiavęs į Palangą, Vaitkevičius atsakė, kad Klaipėdos įgulos ir kitų karininkų Prezidentas būtų buvęs suimtas ir, atvežus Palangon prof. Voldemarą, būtų buvęs priverstas pavesti Voldemarui sudaryti vyriausybę; atsisukęs prie stalo ir berašydamas gautas žinias, Rusteika staiga pamatė iš dviejų pusių atkištus į jį revolverius; tuo tarpu Vaitkevičius sušuko: „rankas aukštyn, už pusės valandos įvyks sukilimas“; antras vyras, kaip Rusteika vėliau pažino iš fotografijos, Pupaleigis, įėjo į kambarį Rusteikos nepastebėtas; Vaitkevičiui laikant atkištą į Rusteiką revolverį, Pupaleigis špagatu surišo rankas.
Stovint Pupaleigiui su revolveriu iš užpakalio, Vaitkevičius išėmė iš Rusteikos žipono kišeniaus piniginę su užrašais ir įsidėjo savo žipono vidurinin kišeniun. Po šio Pupaleigis rankšluoščiu užrišo Rusteikai burną; berišant, Vaitkevičius paklausė Pupaleigio, kiek yra apačioje vyrų, į ką Pupaleigis atsakė, kad trys.
Užrišta burna ir surištom rankom pasėdėjus kokias 10 minučių, Vaitkevičius ką tai parodė akimis užpakaly Rusteikos stovinčiam Pupaleigiui ir pats revolveriu kirto Rusteikai į dešinę pusę galvos, nuo ko Rusteika apsvaigo, bet greit atsipeikėjo ir pamatė, kad Vaitkevičius atplėšė nuo krūtinės marškinius, o Pupaleigis du kartu peiliu dūrė į nuogą krūtinę, po ko Vaitkevičius ir Pupaleigis iš kambario išbėgo ir bėgo laiptais žemyn; Vaitkevičius išbėgo į gatvę, o Pupaleigis viešbučio savininkų Krokino Chaimo ir Šero Abromo ant laiptų buvo sulaikytas. Kravecas Simanas, išgirdęs „Kontinento“ viešbutyje žmonių riksmą ir pamatęs smarkiai bėgantį žmogų, tai būta Vaitkevičiaus, leidosi jį vytis; vejamasis iš Gedimino gatvės perbėgo į Miškų gatvę ir pasislėpė už kampo namo vartuose 8 Nr.; Kravecui prisiartinus, Vaitkevičius paleido į jį iš revolverio du šūvius ir pataikė į dešinę ranką, po ko bėgo toliau, bet Šančiuose kriminalinės policijos valdininko Krasausko buvo sulaikytas.
Rusteika sėkmingai pergyveno šį nemalonų nuotykį ir praėjus nepilniems metams buvo paskirtas vidaus reikalų ministru. Tačiau pasikėsinimas, matyt, išsėmė vyriausybės kantrybę ir privertė imtis rimtesnių veiksmų prieš „voldemarininkus“. Po beveik metus trukusio tyrimo 1931 m. vasarą Kariuomenės teismą pasiekė baudžiamoji byla, kurioje Voldemaras, Algirdas Sliesoraitis, Steikūnas, Petras Požela ir kiti „voldemarininkai“, tarp jų ir Kazys Šileika, buvo kaltinami priklausymu slaptai organizacijai ir siekiu nuversti valstybės valdžią, o Vaitkevičius ir jo bendrai – dar ir pasikėsinimu į Rusteiką. Kaip tik šio nusikaltimo dalyviai ir gavo sunkiausias bausmes: Vaitkevičius 15, o Pupaleigis 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Kitiems „Geležinio vilko“ kūrėjams ir nariams buvo paskirtos apie 1 metų laisvės atėmimo bausmės, o Voldemaras išteisintas.
Štai taip Vaitkevičius atsidūrė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, kur po metų teismas atsiuntė jam draugą Praną. Dar po poros audringo „voldemarininkų“ veikimo metų ten jau buvo susibūrusi visa kompanija, kuriai likimas lėmė sudalyvauti vienoje keisčiausių absurdo dramų, kokios retkarčiais nuspalvina politinę istoriją.
Pats paslaptingiausias sukilimas
Šio, paskutinio ir lemiamo, dramos veiksmo laikas – 1934 m. ruduo. Taigi „voldemarininkus“ jau galima vadinti užkietėjusiais režimo priešais. Jų sąskaitoje jau ne tik 1930 m. vasaros perversmų bandymai ir pasikėsinimas į Rusteiką, ne tik 1931–1932 m. Šileikos ir kitų galimai organizuotas atentatas prieš Smetoną, bet ir du 1934 m. sukilimai.
Birželio 6–7 dienomis sukilo „voldemarininkai“ kariuomenėje. Vadovaujant vyriausiojo štabo viršininkui generolui Petrui Kubiliūnui, kareiviai buvo prikelti „mokymams“ ir išvesti užimti pagrindinių objektų: saugumo departamento, policijos nuovadų, telegrafo ir t. t. Tačiau policininkams pradėjus gintis ir kariams susivokus, perversmas išsikvėpė. Smetonos šalininkai sėkmingai apsigynė, o iš Zarasų atskraidintas Voldemaras buvo sulaikytas ir šį kartą jau neišvengė kalėjimo.
Antrasis sukilimas buvo pirmojo atgarsis, todėl pavadintas „puskarininkių sukilimu“, taip atskiriant nuo ankstesniojo „karininkų sukilimo“. Šį kartą didžiausias iniciatorius buvo tankų kuopos vyresnysis puskarininkis Stepas Jakubickas. Jis manė, kad reikia nepasiduoti dėl karininkų pralaimėjimo ir kelti naują perversmą. Todėl pradėjo organizuoti savo kolegas puskarininkius. Pirmiausia prisikalbino tokį Antaną Semašką iš pirmo pėstininkų pulko. Po to – kulkosvaidžių kuopos viršilą Juozą Simanavičių. Banga ir toliau būtų plitusi, tačiau policija suėmė organizatorius anksčiau nei jie spėjo ką nors tikra nuveikti. Įdomu ir nauja šįkart buvo tai, kad būsimi sukilimo dalyviai be Voldemaro gražinimo į valdžią ketino taip pat reikalauti pagerinti puskarininkių socialinę padėtį. Nujausdama, kad kaip tik didesnių atlyginimų ir privilegijų viltis galėjo suvilioti nemažą dalį perversmininkų, Smetonos vyriausybė nusprendė patenkinti taip ir neišsakytus reikalavimus: pakelti puskarininkiams atlyginimus, nustatyti priedus už laipsnius ir pan. Paradoksalu, bet tai buvo bene didžiausias tikras „rimtų“ politinių ambicijų visuomet turėjusių „voldemarininkų“ laimėjimas. Tačiau Jakubickui, Simanavičiui, Semaškai ir kitiems jis kainavo kalėjimą.
Po viso šito jau atrodė, kad „Geležinis vilkas“ galutinai sutriuškintas. Visi įmanomi lyderiai atsidūrė kalėjimuose arba buvo kitaip nuraminti, du sukilimai vienas po kito žmonių požiūriu „surijo“ ne tik pagrindines pajėgas, bet ir rezervą, o organizacija buvo per maža turėti dar ir „rezervo rezervą“. Trumpai tariant, paprasčiausiai nebeliko kam kelti kokius nors neramumus. Bent jau... laisvėje.
Tačiau „voldemarininkai“ net ir kalėjime nenustojo bruzdėti, reikšti nepasitenkinimą ir organizuotis. Tais „paskutiniaisiais mohikanais“ buvo Vaitkevičius, Jakubickas, Ignas Taunys (įkalintas „už Respublikos Prezidento ir savo viršininkų įžeidimą“), Izidorius Beinorius (nuteistas „už pramanytų gandų skleidimą“) ir... Pranas Šileika, kuris kaip tik tuo metu išėjo į laisvę, todėl tapo idealiu ryšininku.
Nėra jokių abejonių dėl to, kad 1934 m. rudenį Šileika jau buvo tikras „voldemarininkas“. Kortos atsiskleidė ir jis įkliuvo už aiškų veikimą „Geležinio vilko“ (ar to, kas iš jo liko) naudai. Pats Šileika formulavo taip: „Vaitkevičius, Pupaleigis ir kiti voldemarininkai mane laikė jų dvasios žmogumi, nors tokiuo pradžioje aš ir nebuvau“17. Atsižvelgiant į aptartus duomenis, leidžiančius Šileiką priskirti aktyviausių „voldemarininkų“ ratui, toks jo teiginys skamba labiau kaip bandymas išvengti galimos atsakomybės už praeities veiklą.
Tačiau galima ir alternatyvi versija, suvokiant Šileikos situaciją kaip vieną iš tų paradoksalių atvejų, kai žmogus dėl aplinkos spaudimo tampa tuo, kuo jį visi seniai laiko. Galėjo būti, kad dėl brolių veiklos Pranas buvo „voldemarininkų“ laikomas savu, o policijos įtarinėjamas, tremiamas, persekiojamas. Gal jis iš tikrųjų neturėjo su „Geležiniu vilku“ nieko bendra, gal buvo nepagrįstai laikomas Smetonos nužudymo organizatoriumi, gal kaip tik Bilevičiūtės nužudymas buvo tas lemtingas atsitiktinumas, pakeitęs Šileikos gyvenimą: atsidūręs kalėjime ir „voldemarininkų“ traukiamas į „chebrą“, jis pagaliau tam pasidavė ir ėmė iš tikrųjų veikti kaip „vilkas“. Nors įtikinamesnis vis dėlto atrodo Šileikos – užkietėjusio „voldemarininko“ paveikslas, istorijoje panašių paradoksų pasitaiko dažniau nei įsivaizduojama.
Kad ir kaip būtų, 1934 m. rudenį Šileika tapo tikru sukilimo organizatoriumi. Kalėjimo prižiūrėtojas Antanas Žilinskas jam padėdavo perduoti laiškus Vaitkevičiui ir gauti atsakymus. Pastarojo globojamas, patariamas ir vadovaujamas Šileika kaupė atsišaukimus, kuriuos buvo numatyta išplatinti, ieškojo galimų sąjungininkų ir, svarbiausia, būsimo sukilimo vadovo. Žmogaus, paskui kurį sektų minios...
Štai kaip papasakojo pats mūsų herojus:Vaitkevičius pats nurodydavo asmenis, su kuriais aš turėdavau organizuojamojo sukilimo reikalu pakalbėti. Aš su tokiais Vaitkevičiaus nurodytais asmenimis esu kalbėjęs, o su kitais nė nesusitikęs atsakiau Vaitkevičiui, kad jie nesutinka būti vadais. Pavyzdžiui, apie prieš porą savaičių aš Vaitkevičiaus nurodytas kreipiausi į atsarg. kap. Gineitį. Jam pasakiau, kad sėdintieji Kauno s. d. kalėjime Vaitkevičius ir kiti nori padaryti maištą ir kad jie kreipiasi į jį (Gineitį) su prašymu, kad jis būtų vadovu. Tačiau ats. kap. Gineitis griežtai atsisakė pareikšdamas, kad jis visai nenorįs kištis į panašius dalykus, nes pats gyvenimas išspręsiąs šitokius klausimus. Tokį Gineičio pareiškimą aš ir perdaviau Vaitkevičiui. Taip pat kalbėjau su pulk. Petruičiu18. Pulk. Petruitis pasakė, kad jis esąs užsiėmęs savo knygos leidimu, atsitolinęs nuo politikos ir prašė palikti jį ramybėje. Taip pat atsisakė bent ką veikti ir stud. Butkevičius, kurį taip pat Vaitkevičius buvo kvietęs dirbti raštu – laiškeliu.
Vaitkevičius dar buvo nurodęs susirišti su invalidu Karučiu ir su ats. majoru Garoliu. Bet su šiais aš nė nesimatęs Vaitkevičiui pasakiau, kad jie atsisako būti vadovais. Vienu žodžiu, aš norėjau, kad jie nesurastų vado ir tuo būdu atsisakytų nuo savo sumanymų.
Matyt, Šileika gana greitai susigaudė naujoje situacijoje. Išėjęs iš kalėjimo jis, ko gero, visai nesiorientavo laisvės reikaluose ir ėjo kalbėtis su visais, su kuo liepė Vaitkevičius. Tačiau pokalbių su Gineičiu ir Petruičiu pakako, idant paaiškėtų visiškas plano nerealumas. Atsakyta tikriausiai buvo taip šaltai, kad Šileiką turėjo šiurpas nupurtyti. Ir nuo tada jis, nors ir nepuolė atkalbinėti Vaitkevičiaus, nieko nedarė sukilimui suorganizuoti. Svarbiausia – nustojo vaikščioti pas žinomus „voldemarininkus“ siūlydamas būti maišto vadais, nes suprato, kuo tai gresia – bet kuris kandidatas galėjo nubėgti į saugumą.
Šileikos nerimas buvo pagrįstas. Petruitis nubėgo į saugumą kitą dieną po susitikimo su Šileika – spalio 24 d. Tą pačią dieną buvo pradėtas oficialus tyrimas dėl rengiamo sukilimo, o Šileika sulaikytas ir apklaustas20. Tai galėtų tapti vykusia nevykusio perversmo pabaiga.
Bet ne viskas taip paprasta. Be jokios abejonės, Petruitis nubėgo į saugumą todėl, kad įtarė, jog pasiūlymas yra policininkų provokacija. Retai taip viskas sutampa, bet, atrodo, kad ir jo nerimas šį kartą buvo pagrįstas. Sąmokslo teorijų šalininkai įsivaizduoja, kad žmonės nieko (ar beveik nieko) nedaro savo valia. Juos neva tarsi marionetes už virvučių tampo „lėlininkai“, kurie žino ypatingas paslaptis. Nes esą už kiekvieno itin slapto plano yra dar slaptesnis, už kiekvieno tikrojo motyvo – dar tikresnis, o už kiekvieno siauro „pašvęstųjų“ rato – dar siauresnis, ir tik keletas galingiausių ir didžiausias paslaptis žinančių žmonių (pvz., popiežius, JAV ir Rusijos prezidentai arba, dar geriau, juos slapta veikiantys žydų verslininkai magnatai) arba net ne žmonių (pvz., kosmitai) yra tikrieji pasaulio valdovai, o mes, visi likusieji, tik naivuoliai, įsitikinę, kad viskas vyksta taip, kaip mums atrodo, nors iš tikrųjų yra visai kitaip.
Tikri istorikai paprastai laiko savo garbės reikalu tokias teorijas paneigti. Jie kantriai ir kruopščiai dirba, kad įrodytų, jog nėra nieko slaptesnio už slaptus planus ir nieko tikresnio už tikruosius motyvus. Bet tenka išduoti šią profesinę panieką paslaptims ir teigti, kad kartais „lėlininkų“ pasitaiko.
Šis paskutinis Šileikos bylos epizodas – idealus sąmokslo teorijos pavyzdys. Panašu, kad visą sukilimo rengimo procesą nuo pat pradžių valdė net ne keletas, o tik vienas „lėlininkas“.
Lėlininkas
Apie jį pirmas prabilo Vaitkevičius, nuo pat tyrimo pradžios savo atsakymus apgaubęs mistikos skraiste:
Dėl kurių priežasčių aš užvedžiau šį visą susirašinėjimą, atsakyti dabar negaliu, nors tikinu, kad mano noruose nebuvo nei krislelio minčių, jog rimtai kas nors iš to išeis. Šileiką siuntinėdamas pas senus voldemarininkus aš jau iš anksto žinojau, kad jie nesileis su juo į kalbas, todėl aš daug kur jį prašiau, kad jis manęs neminėtų, kaip nepatikimo. Šileiką pasirinkau tik todėl, kad jis buvo su kriminaline praeitim, nors ir nuoširdus žmogus, nes maniau, kad tuo galėsiu geriau atlikti man pavestą vieno aukšto žmogaus uždavinį, kurio pasakyti pavardės nenoriu, kadangi esu pažadėjęs. Už visus šiuos mano veiksmus man buvo žadėta padėti išeiti iš kalėjimo, patarpininkauti malonės gavime ir t. t.
Tokia pozicija, užimta tardymo pradžioje, aiškiai rodo, kad Vaitkevičius buvo nusiteikęs laukti, kol „aukštas žmogus“ ateis vykdyti savo pažadų. Galime įsivaizduoti, kad į pareigūnus įtariamasis žvelgė iš aukšto, kaip į nieko nesuprantančius naivuolius, jautėsi labai svarbus ir pasakojo viską, išskyrus „lėlininko“ ir su juo susijusių asmenų vardus. Kaip Vaitkevičius sureikšmino savo vaidmenį, rodo retai kada parodymams būdingas dramatizmas:
Šio asmens [„lėlininko“ tarpininko, per kurį Vaitkevičius gavo kai kuriuos dokumentus, kuriuos ketino išplatinti per Šileiką, – B. G.] irgi pavardės negaliu minėti, nes tuomi sulaužysiu savo pažadus ir galėsiu patekti į tokią gyvenimo būklę, kurioje, galbūt, būsiu net nukamuotas.
Tačiau laikas bėgo, tyrimas stūmėsi į priekį, o „lėlininkas“ vis nesirodė. Darėsi vis mažiau panašu, kad jis ateis ir Vaitkevičių išgelbės. Kai pagaliau buvo surašytas kaltinamasis aktas ir teko sėstis į kaltinamųjų suolą teisme, neįvykusio sukilimo organizatoriui tapo aišku, kad jį metė. Apgavo. „Išdūrė“, kaip šiandien pasakytumėm. Tuomet Vaitkevičius nusprendė suteikti dramai deramą pabaigą.
Jis paėmė ploną sąsiuvinį viena linija su Dariumi ir Girėnu ant viršelio, sėdo ir surašė 14 puslapių prisipažinimą, skambantį tarsi pagrindinio tragedijos veikėjo baigiamasis monologas: Prieš kurį laiką aš buvau pasiryžęs nusimarinti save badu ir tuomi užbaigti savo baisią ir klaidingą žemės kelionę, bet po 5 badavimo dienų, p. Kalėjimų Inspektoriaus perkalbėtas, laikinai mečiau savižudybės mintį, kad ponų Teisėjų ir čia kaltinamų mano draugų akivaizdoje galėčiau nuoširdžiausiai atverti savo supurvintą širdį ir išsakyti visą teisybę, nors už tai, aš žinau, būsiu nukankintas šiose kalėjimo sienose.
Šioje viešoje sąžinės sąskaitoje Vaitkevičius pagaliau įvardijo ir „lėlininką“. Juo buvęs... Valstybės saugumo departamento direktorius Jonas Statkus. Štai kokią užduotį nieko nenutuokiančios marionetės gavo per „pašvęstąjį“ Vaitkevičių: Jis [Statkus, – B. G.] sakė, kad reikia kaip nors padaryti bandymą, ar iš tiesų dar voldemarininkai norėtų daryti sukilimus, kuo jis neabejojąs. Jis jau esąs girdėjęs, kad yra kilusi pas kai kuriuos iš voldemarininkų mintis, jog reikią dėtis su ambrozaitininkais ir dešiniaisiais valstiečiais liaudininkais (su Grigarausko ir iš dalies Tornau šalininkais), kurie, greičiausiai, pritartų tautinės demokratijos idėjai. Jo žiniomis jau esą daroma ta kryptimi susiartinimas ir, esą būtų didžiausia tautai nelaimė, jei, iš tiesų, tokių bukapročių grupė – įvairių partijų mišinys paimtų valstybės vairą į savo rankas. Statkaus nuomone, tada užviešpatautų anarchija, nepaklusnumas ir mūsų šalis atsidurtų labai sunkioje padėtyje. Taigi jis man pasiūlė šią idėją sukompromituoti ir išprovokuoti.
Įdomu tai, kad pats Statkus taip pat pasiūlė ir Šileiką kaip ryšininką. Čia atsiranda proga paskutinį kartą persvarstyti pagrindinio šios dviejų dalių istorijos herojaus paveikslą. Jau vien tai, kad Statkus norėjo specialiai įtraukti Šileiką į savo kombinaciją, rodo, kad pastarasis policijos buvo rimtai vertinamas ir ne tik kaip Bilevičiūtės žudikas. Reikia atsiminti, kad tai tas pats Statkus, kuris vadovavo tyrimui dėl pasikėsinimo į Smetoną ir žinojo visas jo aplinkybes. Dar įdomiau, kad paklaustas, ar Šileika taip pat jo agentas, „lėlininkas“ Vaitkevičiui atsakė, jog „Šileika nieko nežinąs ir dirbsiąs nuoširdžiai, nes tuomi pataisysiąs savo vardą“.
Nesunku suprasti, kad turėtas galvoje vardas tarp „voldemarininkų“, kurį Šileika, matyt, susigadino audringu asmeniniu gyvenimu. Trumpai tariant, šios aplinkybės, nors ir neturi jokio tiesioginių įrodymų svorio, dar kartą įtikina, kad jau veikiau Šileika buvo svarbus ir žinomas „voldemarininkas“, galbūt dalyvavęs sąmoksle nužudyti prezidentą ir atsitiktinai įkliuvęs už susidorojimą su meiluže, nei atsitiktinis merginos žudikas, „voldemarininku“ tapęs tik kalėjime.
Patį Statkaus planą taip pat galima vertinti įvairiais aspektais. Visų pirma reikia pasakyti, kad nėra pagrindo nepasitikėti Vaitkevičiumi. Jo istoriją būtų galima laikyti išsigalvojimu, desperatišku gynybos bandymu, jei ji būtų ekspromtu sukurta teismo salėje. Bet, kaip jau minėta, Vaitkevičius savo pozicijos laikėsi nuo pat tardymo pradžios ir dramatiški jo parodymai vargiai gali reikšti ką kita, kaip tik laukimą, kol „lėlininkas“ ateis išvesti iš nelaisvės. Žinoma, esant tik vienam liudijimui, neįmanoma be abejonių pripažinti jo teisingu, tačiau šiuo atveju priešinga versija menkai tikėtina.
Be to, bendradarbiavimas su Statkumi puikiai telpa į bailios drąsos modelį, pagal kurį iki šiol mūsų istorijoje veikė Vaitkevičius. Po pasikėsinimo į Rusteiką jis vėl atsidūrė situacijoje, kurioje galėjo kaip reikiant išsigąsti ir pasimesti. Visų pirma dėl ilgų jo laukiančių kalėjimo metų. Be to, Vaitkevičių atstūmė ir jo buvę draugai, nes jis per daug atvirai papasakojo policijai apie bendradarbiavimą su Rusteika ir jo nužudymo organizavimą. Taigi ir vėl – sumaištis, netikrumas ir būtinybė rasti išeitį. Čia su ištiesta pagalbos ranka pasirodo Statkus ir Vaitkevičius įgyja ryžto būti agentu-provokatoriumi. Tik šiuo atveju buvo idiotiška tikėtis, kad vienas policininkas tikrai trauks iš kalėjimo žmogų, kuris vos nenužudė kito policininko.
Planą galima vertinti ir kitu aspektu. Jis kelia tam tikrą kontroversiją, nes yra akivaizdžiausia provokacija. Iškyla amžinasis teisėsaugos klausimas: ar galima sukurti nusikaltimą, taip priverčiant kai kuriuos žmones realizuoti savo žinomai nusikalstamus ketinimus ir po to juos visus nubausti? Tai, ką šiandien pažįstame diskusijos dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio pavidalu, nėra jokia naujiena. Tačiau galima pastebėti vieną aspektą. Filosofai ir politikai (ir, žinoma, istorikai) paprastai kelia klausimą, ar tai moralu? Teisininkams dažniausiai rūpi, kad tai būtų teisėta ir teisinga. Tuo tarpu policininkai – veiksmo žmonės – paprastai užduoda sau ir kitiems tik vieną klausimą: ar taip reikia? Tikriausiai kaip tik taip problemą formulavo ir Statkus, kuris nusprendė, kad reikia.
Priemonė tikrai buvo efektyvi. Kad tuo įsitikintume, pakanka suskaičiuoti rezultatus. Visų pirma Statkus išsiaiškino, kad „voldemarininkai“ nebeturi jokių rimtų žmonių laisvėje. Visi buvę potencialūs perversmininkai pakankamai išsigando, kad nebenorėtų turėti nieko bendra su tokiais provokatoriais kaip Šileika. Be to, paaiškėjo, kad ir „vilkai“ nebeturi jokio aktyvo, priešingu atveju Šileikai būtų pavykę jį „pažadinti“. Provokacija taip pat buvo puikus būdas užtikrinti, kad kalėjime sėdintys narsuoliai artimiausiu metu neišeis į laisvę ir nekels neramumų. Pagaliau, reikia manyti, kad Statkui buvo malonu suvesti ir asmenines sąskaitas. Su Šileika, kurio, labai gali būti, nepavyko „prigriebti“ už Smetonos nužudymo organizavimą. Ir su Vaitkevičiumi, kuris Statkui turėjo būti atgrasus jau vien dėl pasikėsinimo į Rusteiką.
Bet kuriuo atveju po šios savo operacijos Saugumo departamentas galėjo skelbti pergalę prieš „voldemarininkus“. Daugiau iki pat 1940 m. jie nebekėlė problemų valdžiai. Organizacijos struktūros provincijose, matyt, išliko, tačiau be aktyvaus centro apmirė. „Geležinis vilkas“ vėl sustūgo tik 1941 m. birželį, kai jo nariai tapo įtakinga jėga vykdant sukilimą.
Epilogas
„Lėlinio“ sukilimo tyrimas, kaip ir buvo galima tikėtis, praėjo greitai ir sklandžiai. Įdomi detalė, kad tyrimo metu buvo apklaustas ir „Pasų aferos bylos“ veikėjas Juozas Jasiukaitis, kuris, pasirodo, sėdėjo vienoje kameroje su Vaitkevičiumi ir Tauniu. O daugiau nieko ypatinga neįvyko.
Kariuomenės teismas greitai išnagrinėjo bylą ir gausiai apdalijo visus bausmėmis, Šileikai paskirdamas 12, Vaitkevičiui – 9, Jakubickui, Tauniui ir Beinoriui – po 5, o Žilinskui – 4 metus kalėjimo27. 1938 m., kai Smetonos vyriausybė įsitikino, kad „voldemarininkai“ nebekelia pavojaus, visi herojai kartu su kitais panašiais kaliniais atgavo laisvę.
Tolesnis Šileikos likimas lieka paslaptis. Paskutinės žinios apie jį mus pasiekia iš sovietinės operatyvinės įskaitos bylos, pradėtos 1941 m.
Savaime suprantama, Šileika buvo sekamas kaip potencialiai pavojingas asmuo, pats buvęs „voldemarininkas“ ir, svarbiausia, jau suimto Antano Šileikos brolis. Vis dėlto įskaitos byla taip ir liko skurdi. Svarbiausi joje – du agento „Skromnyj“, pažinojusio Šileiką dar kalėjime, pranešimai. Juose tvirtinama, kad Šileika žadėjęs „Skromnyj“ padėti susisiekti su vokiečių žvalgyba. Tam tikslui jis ketino pasinaudoti savo pažintimis su Vokietijos prekybos atašė Kaune bei baronu von Rappu, neva gyvenusiu Pakruojyje. Be to, abu vyrai svarstė planus bėgti į Vokietiją. Apie tai, kuo šios avantiūros baigėsi, jokių žinių nėra.
Šiokių tokių prielaidų galima padaryti, remiantis Antano Šileikos sovietinėje baudžiamojoje byloje esančiu 1954 m. nutarimu, kuriame pasakyta, kad 1941 m. prasidėjus Vokietijos puolimui kalinys dingo ir vėliau nebuvo rastas.
Tai būdingas tokiai bylai dokumentas. Daugelis 1941 m. sovietinių baudžiamųjų bylų buvo nutrauktos XX a. šešto dešimtmečio viduryje tuo pagrindu, kad įtariamasis dingo prasidėjus karui su Vokietija ir nebuvo surastas.
Dažniausiai tai reikšdavo, kad kalinys buvo išlaisvintas per 1941 m. birželio sukilimą, o karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Galima spėti, kad būtent toks likimas ištiko ir Antaną Šileiką. O kadangi Pranas Šileika po karo taip pat nebuvo suimtas, teistas ar kaip kitaip nepateko į sovietų saugumo akiratį, tai labiausiai tikėtina, kad ir jis atsidūrė Vakaruose, žinoma, jei tik nežuvo.
Taigi tie, kurie norėtų užbaigti Šileikos biografiją, jo pėdsakų pirmiausia turėtų ieškoti išeivijoje. Tuo tarpu čia bus pasitenkinta konstatavimu, kad taip baigėsi tam tikras jo gyvenimo ir Lietuvos istorijos epizodas, pavadintas „Prano Šileikos byla".