Kreipdamasis į Išvaduotojų sąjungos narius, kurie šeštadienį susirinko
į sąskrydį Ida Virumos apskrityje, ministras pabrėžė, kad šie metai Estijos
valstybei buvo ypatingi.
J.Aaviksoo nuomone, po 1991 metų rugpjūčio istorija kelis kartus
tikrino, kaip piliečiai pasirengę ginti šalį tiek savo jėgomis, tiek remiami
draugų ir partnerių.
Ministras, turėdamas omenyje masines riaušes, kilusias Taline dėl
paminklo sovietiniams kariams iškėlimo, pabrėžė, kad 2007 metų kritiniai
įvykiai sostinėje ir už jo ribų buvo pačios rimčiausios kliūtys, iškilusios
Estijos žmonėms.
„Apie estų tautos valią gintis buvo pasakyta daug žodžių, dažnai
nekompetentiškų ir kritiškų, - pridūrė ministras. - Tad tuo labiau šiandien
galime didžiuotis savimi ir savo tėvynainiais“.
J.Aaviksoo pažymėjo, kad Estijos piliečiai išliko ramūs ir neprarado
blaivios nuovokos, nesileido, kad valstybė ir žmonės būtų išprovokuoti
įvykiams, kurių padarinius net sunku prognozuoti.
Nepraleido progos
Ministras sakė, kad dešimtys tūkstančių vyrų, kurie 1944 metais savo
noru atsiliepė į Juri Uluotso (ministro pirmininko, tuomet
ėjusio prezidento pareigas) raginimą ginti savo valstybę, nepraleido
istorijos suteiktos trapios galimybės kovoje apginti Estijos Respubliką ir
vėl sukurti savo valstybę.
„Savotišku pasiteisinimu galima vadinti tai, kad kita tokia galimybė
mums pasitaikė beveik po pusės amžiaus, - pabrėžė jis. - Šioje savanoriškoje
kovoje už savo valstybę ir savo liaudį aš įžvelgiu lojalumo, ištikimybės,
meilės savo artimui ir savo šaliai apraiškas“.
„Jūs įkūnijate Estijos laisvę - tą vienintelę ir bendrą laisvę, kurios
gurkšnį mūsų mažai tautai pavyko trumpam įkvėpti visa krūtine. Jūs įkūnijate
kovą, - ir ginkluotą, ir neginkluotą, - prieš neteisybę ir blogį. Sąjunga
mus suvienijo parodydama, kad estų tautos laimėjimai ir ateitis didžia
dalimi priklauso nuo to, kaip sugebėsime susitelkti ir veikti išvien“, -
pažymėjo ministras.
Buvusių 20-osios estų SS divizijos kariškių ir estų, kariavusių prieš
sovietų kariuomenę kitose hitlerinės Vokietijos karinėse dalyse, sąskrydis
vyko šalies Vaivaros rajone netoli sienos su Rusija.
Jis prasidėjo prie Sinimejės aukštumų, kur 1944 metų liepos 29-ąją
užvirė kruviniausias mūšis Estijos teritorijoje. Čia, skirtingais
duomenimis, per septynis mėnesius krito apie 200 tūkst. sovietinių ir nacių
kareivių. Tarp pastarųjų buvo ir estų esesininkų, kuriems talkino savanoriai
iš Belgijos, Nyderlandų ir kai kurių kitų šalių.
Sąskrydžio dalyviai padėjo vainikus prie paminklinio akmens,
pagerbdami 20-osios estų SS divizijos karius, taip pat šiose vietose
kariavusius SS legionierius iš Danijos, Olandijos, Norvegijos.
Tarp maždaug 250-300 susirinkusiųjų buvo ir SS veteranų iš Norvegijos
bei Austrijos. Į renginį susirinko daug jaunimo.
Tvarka rūpinosi sustiprintos policijos pajėgos.
Kovojo už demokratiją
Estijos veteranai prašė jų dalyvavimą kare vokiečių pusėje laikyti
indėliu į kovą už laisvę ir demokratiją. Kalbėjusieji tvirtino, kad
„vokiečių mundurais vilkėję estai kovojo už demokratiją“.
Buvo girdėti ir raginimų „neatsipalaiduoti“, nes kaimynystėje yra
Estijai „priešiška valstybė“.
Parlamento deputatas, buvęs užsienio reikalų ministras Trivimi
Velliste pareiškė, kad „kartais galima išgirsti raginimą
„gyventi draugiškai. Mes neturime jam paklusti“.
Jo nuomone, vadinamojo Bronzinio kario perkėlimas yra dabartinės
vyriausybės pergalė, „kurią dar teks įvertinti“ ir kurios vaisiais „naudosis
būsimosios kartos“.
Išvaduotojų sąjungos duomenimis, šiuo metu Estijoje dar yra apie 3000
buvusių kareivių, kovojusių hitlerinės Vokietijos pusėje.