Ilgainiui Kęstučio spaudimas, matyt, paveikė Algirdą, nes naują krikšto
projektą 1357-1358 m. sandūroje broliai kėlė jau išvien. Aplinkybės
klostėsi palankiai: valstybės padėtis buvo palyginti stabili, Ordinas
rengė puolimus tik iš Livonijos, o Kazimieras, išsikvėpus ofenzyvai
Pietuose, vėl atsigręžė į Pamarį - 1356 m. sudarė sutartį su Čekijos
karalium ir Vokietijos imperatorium Karoliu IV, kuris pažadėjo padėti
jam susigrąžinti Ordino užgrobtas žemes.
Situacija daug kuo priminė 1348-1349 m., bet šį kartą Algirdas su Kęstučiu nebuvo linkę patikėti
Kazimierui pagrindinio tarpininko vaidmens.
Jie siekė tiesioginių derybų su imperatorium. Hermano Vartbergės
teigimu, kontyaktas buvo užmegztas per imperatoriaus giminaitį Plawe,
atsimetusį nuo Odino, - greičiausiai Henriką Plaueną, kurį Karolis IV
1358 m. lierpos 21 d. laiške įvardija kaip savo ankstesnį pasiuntinį pas
lietuvius. Hermano Vartbergės pastaba apie šio asmens atsimetimą nuo
Ordino, taip pat kitų Plauenų giminės atstovų buvimnas Ordino nariais
leidžia spėti, kad ir mūsų aptariamas Henrikas buvo bent jau kryžiaus
žygių dalyvis, kurį lietuviams pavyko patraukti į savo pusę.
Henrikas Plauenas pasirodė esąs geras tarpininkas, nes 1358 m. balandžio
18 d. Karolis IV parašė Lietuvos kunigaikščiams laišką, ragindamas
priimti krikštą ir žadėdamas juos apginti. Laiškas neliko be atsako:
liepos mėnesį Niurnberge Karolį IV aplankė Lietuvos karaliaus brolis.
Kadangi istoriografijoje yra įvairių spėjimų dėl šio brolio tapatybės,
vertėtų aptarti išsamiau. 1358 m. Algirdas turėjo keturis brolius:
Jaunutį, Kęstutį, Karijotą ir Liubartą. Trys iš jų - Jaunutis,
Karijotas ir Liubartas - buvo stačiatikiai. Tačiau, jeigu derybos dėl
katalikiško krikšto būtų pavestos stačiatikiui, LDK rusėnai galėjo
išsigąsti visuotinio perkrikštijimo. Voluinės atveju tai buvo ypač
pavojinga - Liubarto pirmtakas Haličo kunigaikštis Boleslovas Jurgis,
įtartas noru pereiti į katalikybę, buvo nunuodytas. Jaunučio ir Karijoto
pavaldiniai nebuvo tokie maištingi, bet šie Algirdo broliai minėtai
misijai netiko dėl kitų priežasčių. Jaunutis - buvęs Algirdo
konkurentas dėl sosto - išvykęs į užsienį, galėjo pasielgti
nenuspėjamai. O Karijotas 1349 m. sužlugdė derybas su Aukso Orda, tad
Algirdas vargu ar būtų patikėjęs jam tokią atsakingą diplomatinę
užduotį. Lieka Kęstutis, pasireiškęs kaip aktyvus krikšto šalininkas, be
to, antras žmogus po valdovo. Žinome, kad 1324 m. į derybas su
popiežiaus legatais Rygoje Gediminas nusiuntė būtent „antrą žmogų“ po
savęs. 1358 m. Algirdas turėjo elgtis analogiškai, juolab kad derybos
buvo dar aukštesnio lygio. Taigi galime daryti išvadą, kad į Niurnbergą
vyko būtent Kęstutis.
Kęstučio misiją reikia laikyti sėkminga, nes liepos 21 d. Karolis IV
parašė Algirdui antrą laišką, pranešdamas, kad rengiasi išsiųsti savo
pasiuntinius: Prahos arkivyskupą, Opavos kunigaikštį ir Vokiečių ordino
Vokietijos šakos magistrą. Pasiuntiniai turėjo sudaryti taiką tarp
Lietuvos ir Ordino. Jie išvyko spalio pradžioje ir lapkričio mėnesį jau
buvo Prūsijoje. Toliau kronikų pasakojimai šiek tiek skiriasi. Hermanas
Vartbergė teigia, kad, pasiuntiniams atvykus pas lietuvius, šie
pareikalavę sienas su Ordinu nustatyti Alnos ir Priegliaus, Dauguvos ir
Aiviekstės upėmis, o patį Ordiną iškelti į „dykras tarp totorių ir
rusų“ be teisės į rusų žemes; šie reikalavimai buvę nepriimtini, todėl
pasiuntiniai grįžo nieko nepasiekę. Henrikas Diessenhovenas taip pat
nurodo, kad lietuviai reikalavo grąžinti tam tikras žemes, tačiau,
pasak jo, imperatorius nusprendęs, kad šios žemės priklauso Ordinui
karo teise ir jų negalima atiduoti, nes jų gyventojai atsimes nuo
krikščionybės; derybos nutrauktos imperatoriaus sprendimu. O Henrikas
Rebdorfas nurodo, kad Lietuvos karalius turėjęs per Kalėdas atvykti į
Vroclavą krikštytis, bet vietoj to atsiuntė laišką, pranešdamas, jog
krikštysis tik tuo atveju, jeigu Vokiečių ordinas grąžins iš jo ir jo
pirmtakų atimtas žemes.
Istoriografijoje Algirdo reikalavimai bemaž vieningai laikomi
absurdiškais. Rasa Mažeika net iškėlė prielaidą, kad sudaręs paliaubas
su Ordinu, Algirdas sąmoningai sužlugdė derybas - jos nuomone, visas
krikšto projektas buvo iškeltas siekiant turėti laisvas rankas
ekspansijai į Aukso Ordos žemes. Tačiau šiai prielaidai prieštarauja
keletas faktų. Pirma, intensyviau kariauti su Aukso Orda Lietuva pradėjo
tik 1362 m., kai paliaubos su Ordinu jau buvo pasibaigusios. Antra,
sunku patikėti, kad Algirdas suformulavo savo reikalavimus tik pačiu
paskutiniu momentu. Logiškai mąstant, ir Ordino perkėlimo į Pietus
idėja, ir pasiūlymai dėl sienų turėjo būti pateikti bent jau Niurnberge.
Tačiau kodėl derybos nebuvo nutrauktos iš karto? Kodėl jos tęsėsi? Gal
Karolis IV lietuvių reikalavimus vis dėlto laikė svarstytinais?
Pamėginkime pažvelgti į juos be išankstinio nusistatymo. Vokiečių
ordino paskirtis - kariauti su nekrikštais. Lietuvos krikštas būtų
pavertęs jį anachronizmu, o panašioje situacijoje atsidūrę prancūzų
tamplieriai buvo žiauriai sunaikinti. Vokiečių riteriai šito neužmiršo
ir būtent todėl kaip įmanydami žlugdė Lietuvos krikšto užmojus. Vis
dėlto Algirdo ir Kęstučio pasiūlymas buvo mėginimas išspręsti konfliktą
taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos. Pagal jų planą
Vokiečių ordinas būtų gavęs naujus priešus, naujas žemes ir naują
gyvenimą. Galima prieštarauti, kad tie priešai buvo pernelyg stiprūs, o
žemės - pernelyg laukinės, bet pasvarstykime: kai 1236 m. teutonai
atsikėlė į Prūsijos pasienį, čia taip pat plytėjo dykros, kurios nuo
stepių skyrėsi tik tuo, kad buvo apaugusios mišku. Be to, žemės tarp
rusų ir totorių - tai ne vien tik stepės, tai visų pirma didžiausios
regiono prekybos magistralės - Dniepro žiotys.
Lietuva ir pati buvo labai suinteresuota šios arterijos kontrole. 1357
m. Aukso Ordoje prasidėjusios vidaus kovos sudarė tam palankias
sąlygas, tačiau Lietuva niekuomet neturėjo tiek išteklių, kad galėtų
stepėse sukurti tinkamą valdžios infrastruktūrą. Ordinas jų turėjo. Be
to, jis turėjo patirties. Kitaip tariant, kryžiuočių iškeldinimo į
pietus planas nebuvo susijęs vien su siekiu atsikratyti priešų. Algirdas
su Kęstučiu siūlė abiem pusėms naudingą bendros ekspansijos projektą, ir
tikėtina, kad Karoliui IV šis pasiūlymas pasirodė vertas dėmesio.
Mainais Algirdas su Kęstučiu reikalavo daug - per daug, bet ar jie
galėjo reikalauti mažiau? Lietuvos visuomenė buvo nusistačiusi prieš
katalikybės priėmimą - ne be reikalo. 1324 m. Gediminas buvo priverstas
viešai pareikšti: „Jei kada turėjau tokį sumanymą, velnias tegu mane
krikštija“. Per ketvirtį amžiaus padėtis vargu ar pagerėjo: Kęstučio
inicijuoti krikšto projektai vos per plauką nesibaigė vidaus karu, o
tai turėjo tik dar labiau sutvirtinti neigiamą visuomenės nusistatymą.
Taigi 1358 m. Lietuvos valdovams reikėjo suformuluoti tokias krikšto
sąlygas, kad net labiausiai užsispyręs Perkūno garbintojas neišdrįstų
prieštarauti.
Ar Algirdas su Kęstučiu tikrai tikėjosi, kad žemės iki Dauguvos ir
Priegliaus bus jiems grąžintos? Vargu. Kryžiuočiai nieko lengvai
neatiduodavo, net Klaipėdos perdavimas prūsiškajai Ordino šakai sukėlė
karinį konfliktą, nors livoniškoji šaka už ją buvo gavusi solidžią
pinigų sumą. Vis dėlto teritorinės pretenzijos buvo tam tikras
imperatoriaus išbandymas: jeigu Karolis IV būtų patvirtinęs jas taip,
kaip 1356 m. patvirtino Lenkijos pretenzijas į Pamarį, Lietuvos ir
Ordino konflikto atveju jis būtų įsipareigojęs palaikyti būtent Lietuvos
pusę. Be to, Lietuva būtų įgijusi tvirtą argumentą tolesnėms deryboms su
Ordinu, o pastarasis nebūtų galėjęs pretenduoti bent jau į Lietuvos
realiai valdomas žemes.
Tačiau Karolis IV galiausiai nutarė nepalaikyti lietuvių reikalavimų, ir
dėl to, pasak Henriko Diessenhoveno, Lietuvos valdovai nutraukė derybas.
Galima abejoti tokio jų sprendimo teisingumu, bet pamėginkime
įsivaizduoti, kaip būtų klostęsi įvykiai priešingu atveju. Pasak
Hermanno Wartberge's, pasiūlymu išsikelti į pietus Ordinas nesusidomėjo,
o tai reiškė, kad, siekdami išvengti tamplierių likimo, teutonai, net
Lietuvai priėmus krikštą, būtų ieškoję dingsčių tęsti kryžiaus karus
Pabaltijyje. Kitaip tariant, Ordinas (lygiai kaip 1323-1324 m. arba po
1387 m.) būtų rengęs provokacijas, kurstęs vidaus nesantaiką, abejojęs
lietuvių atsivertimo nuoširdumu ir toliau niokojęs kraštą. Lietuvos
visuomenė būtų reagavusi atitinkamai, tad Algirdui su Kęstučiu būtų tekę
arba atsisveikinti su valdžia, arba imtis veiksmų prieš kryžiuočius.
Ordinas neabejotinai būtų apkaltinęs juos apostaze, o imperatoriui, kaip
vaizdžiai parodė ginčytinų žemių byla, nebūtų užtekę ryžto stoti
lietuvų pusėn. Trumpiau tariant, Lietuva būtų atsidūrusi nepavydėtinoje
padėtyje, o pati krikšto idėja būtų buvusi ilgam sukompromituota. Tad
vargu ar protinga smerkti Algirdą už tai, kad jis ėmėsi savo įprastinės
taktikos ir nusprendė palaukti, kol susiklostys palankesnės aplinkybės.
Juk ilgainiui ši strategija pasiteisino: krikštas per sąjungą su
Lenkija, leidęs Lietuvai į katalikiškos karalystės sostą pasodinti savo
žmogų ir tokiu būdu primesti šiai valstybei savo siekius, nepaisant
vėlesnių komplikacijų, buvo geriausias variantas iš visų galimų. Vis
dėlto ir ankstesnės krikšto iniciatyvos nebuvo tuščias laiko švaistymas:
lėtai, bet nuosekliai jos keitė viešąją nuomonę tiek užsienyje, tiek
Lietuvos viduje. Beje, skirtingai nuo Gedimino, kuris 1324 m. buvo
priverstas viešai išsiginti savo ketinimų krikštytis ir galėjo tik
neoficialiais kanalais perduoti popiežiaus pasiuntiniams savo
apgailestavimus, Algirdas su Kęstučiu 1358 m. paliko šį klausimą atvirą,
o tai sudarė sąlygas kelti jį vėl.
Susidaro įspūdis, kad Kęstutis šiame veiklos bare buvo aktyvesnis už
Algirdą. 1373 m. spalio 23 d. popiežius Grigalius XI išleido bulę,
raginančią Algirdą, Kęstutį ir Liubartą pereiti į katalikų tikėjimą,
remdamasis Mazovijaus kunigaikščio Ziemovito III suteikta viltimi.
Ziemovitas III turėjo savų priežasčių inicijuoti Lieuvos krikšto
projektą: jam reikėjo pateisinti savo sąjungą su lietuviais, dėl kurios
popiežius prieš metus buvo pažėręs griežtų priekaištų. Vis dėlto šiai
sąjungai sutvirtinti Ziemovitas III apvesdino savo sūnų Jonušą su
Kęstučio dukra Danute (krikštyta Ona), tad popiežiui suteikta viltis
visų pirma turėjo būti grindžiama informacija apie Kęstuio nuotaikas. Be
to, Liubartas buvo stačiatikis, o Algirdas, paskatintas konflikto su
Maskva, nuo 1371 m. aktyviai derėjosi su Konstantinolio patriarchu dėl
atskiros metropolijos įkūrimo. Tad, nors jis galėjo pritarti
katalikiško krikšto projektui siekdamas paspausti patriarchą,
pagrindinis vaidmuo, palaikant ryšius su Ziemovitu III, vis tiek turėjo
tekti Kęstučiui.
Be to, Kęstučio jokiu būdu negalima kaltinti už tai, kad popiežiaus
kreipimasis liko be atsako - pagrindinė priežastis, matyt, buvo jau
minėtos Algirdo derybos su Konstantinopoliu. 1373-1374 m. žiemą į
Lietuvą atvyko patriarcho pasiuntinys Kiprijonas, ir Lietuvos valdovas
nuo spaudimo perėjo prie vilionių. Jis leido pastatyti cerkvę trim
Lietuvos stačiatikiams kankiniams, sudarydamas įspūdį, kad ir pats gali
atsiversti. Atitinkamai reikėjo aukoti ir Vakarų politikos prioritetus.
Vis dėlto Algirdą galima suprasti. Derybos su Konstantinopoliu buvo
perspektyvesnės: 1375 m. Lietuvai palankus Kiprijonas buvo įšventintas
visos Rusios metropolitu. O Ziemovitas III bet kuriuo atveju nebūtų
pajėgęs Lietuvai garantuoti taikos su Ordinu. Daugiausia, ko buvo galima
tikėtis keliant krikšto iniciatyvą 1373 m., tai išlaikyti karinę sąjungą
su Mazovija ir priminti Vakarams savo principinius norus. Beje, tai irgi
buvo svarbu, nes jeigu Lietuva XIV a. nebūtų atkūrusi krikšto siekiančios
valstybės įvaizdžio, Jogaila 1385 m. vargu ar būtų gavęs pasiūlymą tapti
Lenkijos karaliumi, o Kęstučio indėlis į tokio įvaizdžio kūrimą buvo
didžiausias.
Dar vienas įdomus aspektas, į kurį norėtųsi atkreipti dėmesį 1373 m.
krikšto iniciatyvos kontekste, buvo Danutės krikštatėvio pasirinkimas.
Juo tapo Gunteris Hohensteinas, iki 1349 m. buvęs Švėtės, vėliau, iki
1370 m., - Osterodės ir galiausiai - iki savo mirties 1380 m. liepos
22 d. - Brandenburgo komtūru. Taigi per dukters vedybas Kęstutis
susigiminiavo ne tik su Mazovijos kunigaikščiu, bet ir su įtakingu
Ordino veikėju. Vėliau Kęstutis šia giminyste naudojosi - įtraukė savo
kūmą į derybas dėl kryžiuočių atsitraukimo nuo Trakų 1377 m., Gunteris
Hohensteinas dalyvavo sudarant Trakų sutartį 1379 m. rugsėjo 29 d.,
pagaliau būtent jis pranešė Kęstučiui apie slaptus Jogailos susitarimus
su Ordinu (tikriausiai apie 1380 m. gegužės 31 d. Dovydiškių sutartį).
Šios informacijos nutekinimas, be abejonės, buvo Ordino organizuota
provokacija, nors gali būti, kad ir pats Gunteris Hohensteinas tapo šios
provokacijos auka. Vis dėlto, kad ir kaip vertintume jo veiksmus 1380
m., neabejotinas faktas - Kęstutis ėmė iškoti sąjungininkų Ordino
viduje.
Panašų siekį rodo ir jo veiksmai 1379 m., kai po Algirdo mirties krikšto
iniciatybos ėmėsi jaunoji karta, bet apie tai vėliau. Iš pradžių
aptarkime pačią 1379 m. krikšto iniciatyvą. Šaltiniai apie ją nedaug
pasako: žinome tik tiek, kad 1379 m. liepos pradžioje Skirgaila su
Jogailos žinia atvyko į Prūsiją ir apsiskelbė ketinantis priimti
katalikų tikėjimą. Iš čia jis turėjo vykti į Mazovijos kunigaikštytės
Malgožatos, Štetino kunigaikščio Kazimiero našlės, vestuves su Legnicos
kunigaikščiu Henriku, paskui - pas Vengrijos karalių Liudviką, Čekijos
karalių ir Vokietijos imperatorių Vaclovą, Karolio IV sūnų, ir pagaliau
- pas popiežių Urboną VI, iš kurio Skirgaila ir tikėjosi priimti
krikštą. Dėl nežinomų priežasčių planas liko neįgyvendintas, bet jis
turėjo lemiamą reikšmę kitiems politiniams procesams.
Daugelis istorikų linkę manyti, kad Skirgailos kelionė į Vakarus buvo
viena iš pagrindinių Kęstučio ir Jogailos konflikto priežasčių arba jo
apraiška. Pagrindiniai argumentai tokie: kelionė vyko tuo metu, kai
kryžčiuočiai smarkiai puolė Lietuvą, po Skirgailos apsilankymo Ordine
Julijonai Algirdienei buvo pasiųstas laiškas, kuriame Kęstučiui buvo
prikišama, esą jis norįs atimti sostą iš Jogailos, galop Kęstutis neva
buvęs „nepalaužiamas pagonis“, todėl niekaip negalėjęs remti krikšto
iniciatyvos. Ignas Jonynas bene vienintelis ryžosi pareikšti, kad
Skirgailos kelionė pas popiežių buvo Jogailos ir Kęstučio bendras
planas. Kas teisus? Pamėginkime išsiaiškinti.
Pirma, Kęstučio kaip „nepalaužiamo pagonio“ įvaizdis neatitinka mums
žinomų faktų - šis žmogus visą gyvenimą buvo ne krikšto priešininkas,
bet aktyvus jo šalininkas, visų ankstesnių krikšto iniciatyvų variklis.
Tai, beje, galėjo būti viena iš pagrindinių priežasčių, skatinusių
Kęstutį po Algirdo mirties paremti Jogailą - jaunuolį, kuriam taip pat
knietėjo kuo greičiau išspręsti įsisenėjusią problemą. Šiaip ar taip,
neverta net kalbėti apie Kęstučio ir Jogailos požiūrių skirtumus: jeigu
šie požiūriai nebūtų sutapę, Kęstutis būtų arba pats paėmęs valdžią,
arba parėmęs vyriausiąjį Jogailos brolį Teodorą - kaip parodė 1381 m.
perversmas, paskutinė Algirdo valia nebūtų jo sulaikiusi.
Imtis krikšto iniciatyvos Jogailą su Kęstučiu skatino daugybė priežasčių
- ne tik karas su Ordinu, bet ir santykiai su Vengrijos ir Lenkijos
karaliumi Liudviku, 1377 m. paėmusiu į savo globą jau minėtą Jogailos
konkurentą Teodorą Algirdaitį ir jį rėmusį Liubartą, be to, privertusiu
pasiduoti Belzo kunigaikštį Jurgį Narimantaitį, o kartu ir santykiai su
Maskva, palaikiusia kitus Jogailos priešininkus (Andrių ir Dmitrijų
Algirdaičius). Konfliktas tam tikru atžvilgiu palengvino krikšto
klausimo sprendimą: įtakingiausiems stačiatikiams Gediminaičiams
pasitraukus į užsienį, nebereikėjo ieškoti kompromisų.
Jogailos ir Kęstučio pasirinktas krikšto planas smarkiai skyrėsi nuo
ankstesniųjų. Tikriausiai tikintis, kad po krikšto Ordinui teks vienaip
ar kitaip nutraukti karą, išankstinės sąlygos nebuvo keliamos - kaip
minėta, aplankęs Lenkijos ir Vengrijos karalių Liudviką ir Vokietijos
imperatorių Vaclovą, Skirgaila turėjo vykti pas popiežių Urboną VI ir
tiesiog priimti krikštą. Paskui, gręžęs su misija, jis būtų galėjęs
pakrikštyti visą Lietuvą. Be abejonės, buvo viliamasi, kad Urbonas VI
tokiu planu susidomės. 1378 m. Katalikų Bažnyčia suskilo: buvo išrinktas
dar vienas popiežius - Klemensas VII, kuris įsitvirtino Avinjone.
Romoje reziduojančiam Urbonui VI niekaip nesisekė su juo susidoroti, o
Lietuvos krikštas būtų leidęs parodyti, kas yra „tikrasis“ popiežius.
Skirgailos kelionės išvakarėse Kęstutis pasistengė bent šiek tiek
sustiprinti Lietuvos pozicijas kare su Ordinu. 1379 m. gegužės pabaigoje
jis sunaikino Klaipėdos pilį, o netrukus - ir Ekersbergą. Verta
atkreipti dėmesį, kad Ekersberge Kęstutis uždraudė paaukoti dievams
nelaisvėn paimtą pilies viršininką Joną Zurbachą. Remdamiesi šiuo faktu,
istorikai, pradedant Jonu Dlugoszu, ėmė skelbti Kęstutį didžiai
humanišku žmogumi, bet, tiesą sakant, jo humaniškumas atrodo smarkiai
perdėtas. Kęstutis galėjo būti gailestingas savo giminaičiams, tačiau
kryžiuočius degino be sentimentų. Pavyzdžiui, 1365 m. žygio į Skalvą
metu lietuviams nusprendus sudeginti Henzelį Noiensteiną Kęstutis
paprieštaravo. Tad kas jį privertė pasigailėti Jono Zurbacho? Gal šis
riteris išsiskyrė kilnumu? Anaiptol - Vygandas Marburgietis išskirtinai
pažymi, kad lietuviai „daug kartų buvo nuo jo nukentėję“. Gal Kęstučiui
reikėjo belaisvių mainams? Bet tokiu atveju jis iš anksto būtų davęs
atitinkamas instrukcijas savo kariams ir aukojimo klausimas apskritai
nebūtų iškilęs. Taigi peršasi išvada, kad Jono Zurbacho išgelbėjimas
buvo savotiškas viešųjų ryšių triukas - krikšto akcijos išvakarėse
Kęstutis sąmoningai stengėsi pagerinti savo, o kartu ir visų lietuvų
įvaizdį. Ir nors šis jo poelgis negalėjo pakeisti principinės Ordino
vadovybės politikos, eiliniams riteriams ir svečiams jis neabejotinai
padarė įspūdį - net Kęstučio nekenčiantis ir atvirai jam blogo
linkintis Vygandas Marburgietis šį kartą nesusilaikė jo nepagyręs. Taigi
Kęstučio pastangomis Skirgailos kelionei buvo sukurta palankesnė
atmosfera, o tai irgi patvirtina prielaidą, kad Vilniaus ir Trakų
politika buvo suderinta.
Antanas Kučinskas teigia, kad „jeigu iš tikrųjų Skirgaila būtų keliavęs
su Kęstučio pritarimu ir būtų iš abiejų Lietuvos valdovų vežęsis
įgaliojimus, tai Ordinas... būtų sustabdęs karo veiksmus ir būtų
pasirūpinęs iš Lietuvos kuo daugiau išsiderėti“. Bet reikia atkreipti
dėmesį į du itin svarbius veiksnius. Pirma, Ordinas norėjo gauti mažų
mažiausiai Žemaitiją, o Lietuvai tai buvo visiškai nepriimtina. Antra,
1379 m. liepą Lietuva su Ordinu apskritai dėl nieko nesiderėjo. Tad kas
beliko didžiajam Ordino magistrui Winrichui Kniprodei? Kapituliuoti
prieš lietuvių ryžtą ir stabdyti karo veiksmus? Aišku, ne! Geriausia
strategija buvo kompromitoti priešininkus ir kiršinti juos tarpusavyje,
kad negalėtų įgyvendinti savo planų.
Ši strategija ir buvo pasirinkta. Skirgaila Ordino valdose buvo
pagerbtas „pokyliais, pokalbiais ir brangiomis dovanomis“, o 1379 m.
liepos antroje-rugpjūčio pirmoje pusėje buvo surengti du stambūs žygiai
į Kęstučio valdomas žemes. Pirmajam, nukreiptam į Gaižuvą, Labūnavą,
Aristavą, Beržę ir Kauno apylinkes, vadovavo Ragainės komtūras Kunonas
Hatensteinas, kuris žygio metu, 1379 m. liepos 28 d., mirus jo pirmtakui
Gotfriedui Lindenui, buvo paskirtas Ordino maršalu. Antrasis žygis,
vadovaujamas Balgos komtūro Dietricho Elnerio, buvo nukreiptas į
Palenkę. Kryžiuočiai buvo apgulę Melniką ir Brestą, o grįždami nuniokojo
Gardino apylinkes.
Tačiau Kęstutis nuosekliai laikėsi pasirinktos politikos: pasitikęs
Kunoną Hatensteiną ties Nerimi prie Kauno, jis pradėjo derybas dėl
pasikeitimo belaisviais, o 1379 m. rugsėjo 29 d. kartu su Jogaila
Trakuose sudarė sutartį, kuri turėjo dešimčiai metų apriboti karo
veiksmus Palenkėje ir pietinė Ordino komtūrijose. Kaip minėta,
kryžiuočių derybininkų grupėje buvo ir, matyt, jai vadovavo Kęstučio
kūmas Gunteris Hohensteinas, tuomet buvęs Brandenburgo komtūru. Dar
daugiau, pasak Vygando Marburgiečio, jis prašęs Kęstutį sudaryti taiką
„vardan draugystės su Varmės vuskupu“. Pastarąjį verta apibūdinti
išsamiau.
Varmės vyskupas Henrikas Sauerbaumas buvo imperatoriaus Karolio IV
statytinis. Į savo vyskupiją jis atsivežė daug čekų (ar Čekijos
vokiečių) ir jais rėmėsi. Toks elgesys negalėjo nesukelti Ordino
nepasitenkinimo, o tai savo ruožtu turėjo lemti vyskupo suartėjimą su
Lietuva, konkrečiai su Kęstučiu, nes šis, be viso kito, galėjo nukreipti
lietuvių puolimus nuo vyskupo valdų.
1377 m. Henrikas Sauerbaumas viešėjo Vokietijoje, paskui lydėjo Karolį
IV į Prancūziją. Karolis IV per jį perdavė Gunteriui Hohensteinui itin
bangią dovaną - šv. Kotryunos relikvijas. Vygandas Marburgietis teigia,
kad imperatorius norėjęs atsidėkoti Hohensteinui už tai, kad, būdamas
Švėtės komtūru, šis padaręs jam labai daug gero - tikriausiai čia
kalbama apie 1345 m., kai Karolis buvo atvykęs į Prancūziją dalyvauti
žygyje prieš Lietuvą. Tačiau žygis gėdingai žlugo, ir Karolis išvyko ne
su pačiais geriausiais įspūdžiais. Vėliau jis kelis kartus konfliktavo
su Ordinu, o 1358 m. skatino lietuvius krikštytis. Atsižvelgiant į tai,
galima daryti prielaidą, kad Gunterį Hohensteiną Karolis IV apdovanojo
ne tik iš dėkingumo, bet ir norėdamas pakelti Kęstučio kūmo autoritetą,
bręstant naujoms deryboms su Lietuva. Karolis IV mirė 1378 m. lapkričio
29 d., tačiau valdžią perėmė jo sūnus Vaclovas, karūnuotas Čekijos
karaliumi dar prie tėvo gyvos galvos, o tai reiškia, kad Henrikas
Sauerbaumas turėjo išsaugoti ryšius su imperatoriaus dvaru.
Taigi 1379 m. būtent Henrikas Sauerbaumas, kurį pasak Vygando
Marburgiečio, siejo draugystė su Kęstučiu, turėjo perengti dirvą
Skirgailos apsilankymui imperatoriaus dvare. Be to, būdamas vyskupas,
jis galėjo parengti dirvą ir Romos kurijoje - popiežius Urbonas VI buvo
informuotas apie Lietuvos kunigaikščių planus ir juos sveikino, todėl
apskritai keista, kad Skirgailos misija žlugo. Vis dėlto, palikę šį
klausimą nuošalyje, turime konstatuoti, kad visos 1379 m. derybų gijos
driekiasi Kęstučio link. Taigi Trakų kunigaikštis ne tik nebuvo Jogailos
sumanymo priešininkas - jis buvo šio sumanymo siela.
Pagaliau apie Kęstučio paramą Skirgailos misijai liudija ir jau minėtas
nežinomo kryžiuočio ląiškas Julijonai Algirdienei. Jį būtina aptarti
ypač nuodugniai. Pirmiausia pastebėtina, kad tai - atsakymas į pačios
Julijonos laišką. Antra, čia itin uoliai įrodinėjama, kad Skirgaila
buvęs labai patenkintas priėmimu ir kad Ordinas apsupęs jį globa šiukštu
„ne tam, kad jis paniekintų būsimas vestuves“ (tamen ne nupcias
explendas... negligeret). Tik paskui kunigaištienei pasiūloma
„pasvarstyti, dėl ko anas /bendru istorikų sutarimu, - Kęstutis/ niršta
nelyginant pasiutęs šuo“ (Vestra eciam perpendat nobilitas, ad quid iste
furens tanquam canis rabidus). Tai rodo, kad pačios Julijonos laiške
Ordinui buvo pareikštos pretenzijos dėl bandymo piktavališkai sugaišinti
Skirgailą ir tokiu būdu sukompromituoti jį prieš Mazovijos kunigaikščius
bei kitus į jų sesers vestuves susirinkusius kilminguosius. Taip pat
akivaizdu, kad Julijona rėmėsi Kęstučiu ir, matyt, užsiminė apie jo
pasipiktinimą negarbingu Ordino elgesiu. Netgi peršasi prielaida, kad ji
pritarė Kęstučio įtarimams, o tai savo ruožtu rodo, kad tuo metu, kai
Julijona diktavo laišką Ordinui, Trakų ir Vilniaus santykiai vis dar
buvo geri.
Blogėti jie turbūt pradėjo tik tada, kai Julijona gavo Ordino atsakymą,
kuriame, kaip minėta, atremiant Kęstučio pretenzijas buvo teigiama, neva
jis galįs išduoti Jogailą. Daugiausia apie tai turėjo papasakoti Ordino
pasiuntiniai - laiške prašoma suteikti jiems galimybę aiškiai perteikti
tai, ką „sunku išdėstyti raštu“. Tikriausiai to ėmėsi Trakų sutartį
sudarę Ordino derybininkai, paskui vykę į Vilnių derėtis su Jogaila „dėl
slaptų dalykų“. Kadangi tuokart nepavyko Jogailos nuteiti prieš
Kęstutį, pamėginta Kęstutį nuteikti prieš Jogailą. Tam pasitarnavo
Dovydiškių sutartis, Jogailos neapdairiai sudaryta 1380 m. gegužės 31
d. - informacija apie ją buvo nutekinta Kęstučiui per du mėnesius.
Vytautas dar mėgino užkirsti kelią artėjančiai tragedijai, bet Ordino
pastangos padarė savo. Paskutinis lašas perpildęs Kęstučio kantrybės
taurę, buvo išsišokėliška Skirgailos sąjunga su Livonijos magistru ir
teritorinės nuolaidos, padarytos mainais už pagalbą puolant
maištaujantį Polocką. Sekė perversmas, paskui - Jogailos
kontrperversmas ir Kęstučio nužudymas, tačiau šios peripetijos būtų jau
atskira tema.
O grįžtant prie klausimo apie principinį Kęstučio požiūrį į krikštą,
reikia konstatuoti, kad jis nuosekliausiai tęsė Gedimino 1322 m. pradėtą
politiką. Ir netgi daugiau: Gediminas krikšto iniciatyvą iškėlė tik
vieną kartą, o Kęstutis - penkis ir galiausiai sumokėjo už tai gyvybe.
Krikšto iniciatyva nebuvo nei Jogailos konflikto su Kęstučiu apraiška,
nei priežastis - atvirkščiai, pats konfliktas buvo išprovokuotas
siekiant ją sužlugdyti. Istorikams nedera spėlioti tema „kas būtų buvę,
jeigu“. Vis dėlto, jeigu 1381-1382 m. kolizijos būtų buvę išvengta,
galima neabejoti - prie 1385 m. Krėvos sutarties kabėtų ne tik Vytauto,
bet ir Kęstučio antspaudas. Prisidėti prie galutinės Lietuvos
christianizacijos Kęstučiui sutrukdė mirtis, vis dėlto jo pastangos
nusipelno deramo įvertinimo.