A.Hitleris, propagavęs „rasiškai švarią" vokiečių muziką, draudė žydų ir rusų muzikų koncertus, bet akivaizdu, paslapčiomis jų klausydavosi. Kaip rašo vokiečių žurnalas "Der Spiegel", 1945 metais žlugus režimui, rusų kapitonas Levas Besymenskis išsinešė apie šimtą plokštelių iš bunkerio. Tik po daugiau nei šešių dešimtmečių kolekcija iš sovietų žvalgo namų palėpės ištraukta į dienos šviesą.
Muzikinį archyvą kartu su L.Besymenskio laišku "Der Spiegel" perdavė jo dukra iškart po tėvo mirties šią vasarą. „Kolekciją sudaro geriausių to meto Europos ir Vokietijos orkestrų bei solistų įrašai", - laiške rašo rusų kareivis. Visus šiuos metus jis tylėjo, nes bijojo būti apkaltintas turto grobstymu.
Didžiausias atradimas L.Besymenskiui - rusų kompozitorių darbai fiurerio kolekcijoje. Atrodo, A.Hitleriui ypač patiko Piotro Čaikovskio, Aleksandro Borodino ir Sergejaus Rachmaninovo plokštelės - jos subraižytos nuo dažno grojimo.
Taip pat rasta plokštelė su P.Čaikovskio koncertu, atliekamu žydų kilmės lenko smuikininko virtuozo Bronislavo Hubermano. Naciams atėjus į valdžią, muzikas turėjo bėgti iš Europos. 1936 metais jis įkūrė Palestinos orkestrą, Izraelio Filharmonijos orkestro pirmtaką.
Kai L.Besymenskis pateko į bunkerį, plokštelės jau buvo supakuotos į dežes. A.Hitleris pasiruošė evakuacijai, ir muzika turėjo jį lydėti - buvo žinoma, kad tik su muzika jis galėjo atsipalaiduoti.
Muzikologas Jamesas Kennaway iš Stanfordo universiteto sako nenustebęs A.Hitlerio muzikiniu skoniu: „Nacių muzikinė politika nebuvo nuosekli. Igorio Stravinskio buvo klausomasi dėl dešiniųjų pažiūrų, Bela Bartoko - nes Vengrija buvo Vokietijos sąjungininkė". Vis dėlto J.Kennaway yra netikėti A.Schnabelio ir B.Hubermano įrašai, nes antisemitizmas buvo vienintelė stabili idėja.
Knygoje „Mein Kampf" A.Hitleris pats tai patvirtina: „Niekada nebuvo ir nėra žydų meno. Dvi meno karalienės - architektūra ir muzika, nieko neperėmė iš žydų". Istorikas, knygos „Killing Hitler" autorius Rogeris Moorhouse'as tokį fiurerio dualizmą aiškina aiškia politikos ir meno atskirtimi.
Vaikystėje A.Hitleris mokėsi groti pianinu, tačiau muzikinių gabumų neturėjo. Vis dėlto muzika jį ramindavo - po kivirčų su kariuomenės vadais jis visuomet paprašydavo uždėti plokštelę.
Penkios plokštelės, su kuriomis A.Hitleris nenorėjo skirtis:
1. Sonatos fortepijonui, Opusai 78 ir 90, L.van Beethovenas
2. Wagnerio uvertiūra operai „Skraidantis olandas" atliekama Bayreuth orkestro, diriguojama Heinzo Tietjeno
3. Rusų arijos, taip pat „Boriso Godunovo mirtis" iš Musorgskio operos, atliekama Fiodoro Šaliapino
4. P.Čaikovskio koncertas smuikui atliekamas Valstybinio Berlyno Operos orkestro, solistas Bronislawas Hubermanas
5. W.A.Mozarto sonata fortepijonui Nr 8 A minor atliekama Arturo Schnabelio