Tiksli sostinėje gilų pėdsaką palikusio architekto Augustino Kosakausko gimimo data ir vieta nėra žinoma.
Tačiau apie jo kūrybą rašęs Vladas Drėma darė prielaidą, kad jis gimė 1737-aisiais Vilniuje, o architektūros mokėsi Prancūzijoje.
Įdomu tai, jog, būdamas 34 metų amžiaus, A.Kosakauskas tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės leitenantu, o baigdamas 40-uosius – kapitonu.
Tiesa, karinius laipsnius turėjo ir kiti žymūs XVIII amžiaus pabaigoje dirbę architektai – Martynas Knakfusas, Laurynas Gucevičius.
Po sėkmingų pirmųjų savo darbų A.Kosakauskas tapo žymus, turėjo daug užsakymų, garsėjo tuo, kad stato gerai, gražiai ir fundamentaliai.
Jis dirbo Varnionių, Glitiškių, Horodno ir kituose dvaruose, suprojektavo Žemaičių Kalvarijos, Paparčių, Kazokiškių bažnyčias.
Tačiau A.Kosakausko gyvenamoji vieta buvo Vilnius, čia jis suprojektavo gyvenamųjų rūmų, ūkinių objektų, rekonstravo vienuolynus, statė juose naujus korpusus.
Jo pastatams yra būdingi vėlyvojo baroko ir perėjimo į klasicizmą bruožai.
Testamentu paliko santaupas
Architektas, LDK kariuomenės kapitonas nesukūrė šeimos, neturėjo savo namų Vilniuje.
Nuo 1777 metų iki pat mirties (1803-iųjų gruodžio 18 d.) jis gyveno ir maitinosi Pranciškonų vienuolyne arba liuteronų špitolėje.
Atsidėkodamas Pranciškonų vienuolynui, jis testamentu paliko savo santaupas, o pranciškonai už jo vėlę 4 kartus per metus laikydavo mišias.
Pranciškonų vienuolynas nuo XIV amžiaus buvo įsikūręs kvartale tarp dabartinių Trakų-Pranciškonų-Lydos-Kėdainių gatvių.
XVIII amžiaus pirmoje pusėje tai buvo didžiulis pastatų kompleksas, kuriame tilpo netgi 66 celės, erdvios refektoriaus bibliotekos, ūkiniai korpusai.
Sukūrė vienuolyno fasadus
Per 1737 ir 1748 metų gaisrus pastatai sudegė. Yra spėjama, kad vienuolyno rekonstrukcijos projektą sudaręs vienuolis Kazimieras Kamenskis (1750-1828 m.), tačiau dėl jauno amžiaus ir reikiamo išsilavinimo stokos jis nesugebėjęs vykdyti rekonstrukcijos darbų.
Jam į pagalbą pakviestas A.Kosakauskas ne tik vadovavo rekonstrukcijai, bet ir perdirbo projektą.
Ne be reikalo pranciškonai architektą vadino savo geradariu, o provincijolas nepamiršdavo jo pasveikinti su vardadieniu.
Architektūros istorikai pripažįsta, kad klasicizmo rimtimi alsuojantys, bet barokiškai puošnūs Pranciškonų vienuolyno didžiojo kiemo fasadai yra sukurti A.Kosakausko.
Susidraugavo su liuteronais
Sėkminga veikla Pranciškonų vienuolyne užtikrino architektui tolesnius užsakymus.
Yra žinoma, kad apie 1777 metus jis dalyvavo rekonstruojant Lukiškių dominikonų vienuolyną: pastatė naują vienuolyno namą ir ūkinį pastatą.
Kaip išaiškino V.Drėma, Lukiškėse A.Kosakauskas dar projektavo kelis nedidelius namelius bei smuklę LDK prokurorui Rapolui Slizieniui.
Toje vietoje dabar stovi gyvenamasis namas, vadinamieji Mokslininkų namai, statyti 1950 metais pagal Džovanio Ripa-Andžoleto projektą.
A.Kosakauskas pakankamai ilgai bendradarbiavo su liuteronų bendruomene.
Susidraugavęs su bendruomenės pirmininku pirkliu Danieliumi Herteliu, architektas 1778-aisiais 8 metams iš Pranciškonų vienuolyno persikėlė gyventi į liuteronų špitolę, buvusią Vokiečių gatvės 22-ajame name, o maitinosi pas D.Hertelį.
Sales nuomojo spektakliams
1778-1789 metais gyvendamas pas liuteronus, jis suprojektavo namus D.Herteliui (neišliko) ir rekonstravo tris įvairiems bendruomenės nariams priklausančius namus Vokiečių gatvėje.
Iš jo rekonstruotų namų iki mūsų dienų išliko rūmai Vokiečių g. 26, turintys A.Kosakauskui būdingą ankstyvojo klasicizmo fasadą. Tai buvo didžiuliai rūmai su trimis kiemais ir nuosavu sodu.
XIX amžiuje šis pastatas buvo vadinamas Miulerių namais. Savininkai dideles rūmų sales nuomojo įvairiems renginiams (spektakliams, koncertams, karnavalams), o butus – atvykėliams.
Kaip savo dienoraštyje rašė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė, XIX a. II-IV dešimtmečiais šie rūmai buvo prašmatniausi Vilniuje.
Iš Dabraulėnų dvaro į sostinę žiemos sezonui atvykusi jos šeima 1838-aisiais apsigyveno Miulerių namuose. Grafas Eustachijus Tiškevičius sakydavęs, kad Miulerių namai pastatyti iš karalienės Barboros rūmų plytų.
Patarė, kaip tvarkytis
Nuolatiniai A.Kosakausko užsakovai buvo Starodubo seniūnas Jokymas Abramavičius su žmona Marcijona.
Jų A.Kosakausko projektuoti rūmai – Užupio gatvės 7-asis pastatas – tebestovi ir šiandien.
Rūmai buvo statomi 1783-1786 metais. Prieš pradedant statybą, ponia Marcijona iš Varnionių dvaro atsiuntė baudžiauninkus, kurie nugriovė senuosius pastatus ir nuvalė plytas, kad jas būtų galima panaudoti naujai statybai.
Baigiant mūryti rūmus, užsakovė paprašė architekto parengti gražaus parketo dviem kambariams projektą, konsultavosi dėl sietyno pakabinimo vietos.
Pagal A.Kosakausko projektą rūmų aplinka buvo tvarkoma dar ilgai.
1803 metais, kai architektui šiame pasaulyje buvo likę tik 4 mėnesiai, M.Abramavičienė prašė jį prižiūrėti, kad būtų tinkamai mūrijama sodo Užupyje tvora.
Ilgas pastatas Užupio gatvėje literatūroje dažnai vadinamas Honestų namais – pagal 1863-1940 metais juos valdžiusių savininkų pavardę.
Mūsų laikus M.Abramavičienės rūmai pasiekė gerokai pasikeitę. 1828-1877 metų laikotarpiu pastatas buvo du kartus rekonstruojamas: pailgintas, prijungta galu į gatvę stovėjusi oficina.
Centrinė rūmų dalis su masyviais piliastrais ir trikampiu frontonu yra išlikusi iš A.Kosakausko vykdytos statybos laikų.
Suskaičiavo, kiek pravalgė
1786 metais Jadvyga Oginskienė pakvietė architektą suprojektuoti vaikų namus Subačiaus gatvėje.
Dideliame sklype buvo suprojektuotas visas kompleksas, bet dėl lėšų stokos pastatytas tiktai vienas korpusas.
Vaikų namai, vėliau gavę Kūdikėlio Jėzaus prieglaudos vardą, darė įspūdį amžininkams.
Gražią prieglaudos aplinką aprašo Adomas Onoris Kirkoras.
Darbui atsidavusiam viengungiui architektui per savo praktiką ne kartą atlyginimo už darbą teko ieškoti per teismus.
Tiesa, M.Abramavičienė su juo visada sąžiningai atsiskaitydavo, o kartais iš samdomo architekto net pati pasiskolindavo pinigų. Kiti užsakovai stengėsi išvengti mokėjimo už projektus ir statybų priežiūrą.
Apgyvendinęs D.Hertelį liuteronų špitolėje už dešimties metų darbą D.Hertelis jam nenorėjo mokėti. Architektas pateikė teismui skaičiavimus, kiek per visą pragyventą laiką kainavo architekto mityba ir kambarių nuoma. Buvo taip pat suskaičiuoti kasdieniai valgiai, kavos, arbatos puodukai, alaus gorčiai ir degtinės stikliukai.
Teismo procesas baigėsi jau po D.Hertelio mirties. Pasirodo, architektas per beveik 10 metų uždirbo mažiau negu gyvendamas liuteronų špitolėje bei suvartodamas produktų per vienerius metus.
Dėl atlygio bylinėjosi
Iš architekto 1784 metais Vilniaus burmistrui surašyto ieškinio sužinome, kad A.Kosakauskas projektavo namą garsiam Vilniaus chirurgui Pranciškui Sondeckiui, kuris taip pat nesiruošė mokėti architektui už darbą.
Trijų aukštų namas stovėjo Pilies gatvėje tarp kitų pastatų, nugriautų po Antrojo pasaulinio karo. Dabar čia – K.Sirvydo skveras.
A.Kosakauskas 1790-1797 metais projektavo grafui Liudvikui Tiškevičiui. Pagal jo projektą Vilniuje Paplavų priemiestyje buvo statomas mūrinis malūnas su smukle.
Tai buvo didingas dviejų aukštų pastatas.
Per septynerius metus A.Kosakauskas suprojektavo ir statė minėtą malūną, padėjo pastatyti užtvanką, rekonstravo L.Tiškevičiaus įsigytą namą Vokiečių gatvėje.
Baigęs darbą ir net po ketverių metų nesulaukęs užmokesčio, architektas priminė L.Tiškevičiui, jog jam liko nesumokėta.
Tais laikais didikas užsakovas dažnai į jam dirbantį menininką, nors ir kapitoną, žiūrėjo kaip į tarną, nuo didiko malonės priklausantį žmogų.
Architektas atkakliai siekė jam priklausančio atlygio, kurį vėliau užrašė Pranciškonų vienuolynui.