Ar Lietuva - jūrinė valstybė?

Egzistuoja dvi glaudžiai susijusios, tačiau labai skirtingos pasaulio dalys - kontinentinė ir jūrinė. Pasaulio kultūra irgi skirstoma į kontinentinę ir jūrinę. Jūrinė kultūra atviresnė, susipynusi su įvairių pasaulio tautų ir valstybių kultūromis, kosmopolitiškesnė ir dinamiškesnė. Jos dinamiškumas pasireiškia dar ir tuo, kad ši kultūra linkusi skverbtis į žemyno gilumą. Milžiniški jūrų uostai su jiems būdinga infrastruktūra Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje ir kt. valstybėse nutolę nuo jūros ar vandenyno ne vieną dešimtį ar net šimtą jūrmylių. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje Temzės upe jūrų laivai plaukioja net iki Tilberio. Brazilijoje Manayso jūrų uostas prie Ama zonės intako nutolęs daugiau kaip tūkstantį jūrmylių nuo upės žiočių Atlanto vandenyne. Vikingų, olandų ir anglų epochos (teneįsižeidžia portugalai ir ispanai) yra trys ypatingo jūrinio aktyvumo laikotarpiai, suteikę pagreitį civilizacijos raidai. Žinoma, derėtų pagarbiai prisiminti, kad nemažai didžių geografinių atradimų padarė portugalų jūrininkai. Viduramžiais jūrų uostų būta ir Nemune (žr. MLE).

Vertingi ir reikšmingi iki šiol išlikę jūrinės kultūros nekilnojamieji ir kilnojamieji objektai (jų dalys ar fragmentai), jų sankaupos, dvasinės raiškos, etninės, tradicinės gyvensenos elementai. Jie sudaro dalį Lietuvos Respublikos kultūros paveldo, yra LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Saugomų teritorijų, Pajūrio juostos įstatymų, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos, Europos architektūros paveldo apsaugos, Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijų, kitų tarptautinių susitarimų ir įsipareigojimų reglamentavimo, tarptautinės jūrų teisės nagrinėjimo objektas. Jūrinį paveldą reglamentuoja, jo apsaugai daro įtaką LR jūros aplinkos apsaugos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir Vandens įstatymai bei kiti jūrų teisės aktai. Lietuvos Respublika vis dar nėra apsisprendusi dėl JTO 1982 m. Jūros teisės konvencijos ir kitų tarptautinės jūrų teisės aktų, dėl 2001 m. UNES CO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos (Convention on the Protection of the Undermater Cultural Heritage) ir kitų jūrinį kultūros paveldą reglamentuojančių tarptautinių teisės aktų. Jei priimtume tarptautines žaidimo taisykles, būtų užtikrinta prasmingesnė ir efektyvesnė valstybinės jūrinio kultūros paveldo apsaugos strategija. Tai sudarytų prielaidas parengti Lietuvos Respublikos jūrinio kultūros paveldo teisinę bazę.

Jūrinį kultūros paveldą sudaro ne tik su jūra susiję reliktai, nekilnojamieji ir kilnojamieji objektai, krašto vaizdis ar jo dalys. Jūrinis kultūros paveldas nebūtinai turi plūduriuoti ant vandens ar būti po vandeniu. Jam priskirtini ir su jūra susijusio gyvenimo būdo ypatumai, ir tradicijos. Ar pavyks jį išsaugoti, užtikrinti jo tęstinumą, labai priklausys nuo to, ar jis taps šiuolaikinės jūrinės kultūros integralia dalimi. Kalbu ne tik apie nekilnojamųjų kultūros vertybių (objektų, jų kompleksų ir liekanų) išsaugojimą, saugojamąjį tvarkymą ir tausojamąjį panaudojimą, bet ir apie tradicinio jūrinio gyvenimo būdo palaikymą, puoselėjimą, gaivinimą, net ir apie specifinę jūrinę terminiją.

Jūrinio kultūros paveldo samprata apima tam tikras tradicijas: technines (pvz., laivų statymo technika ir technologijos), menines (dekoratyvinis laivų apipavidalinimas, jūrinis folkloras); uostamiesčių teritorijų (urbanistinių struktūrų) planavimo, valdų (istorinių posesijų) formavimo ir užstatymo ypatumus, pastatų ir įrenginių statybos specifiką ir kt.

Jūrinio kultūros paveldo objektas yra ir kultūrinis jūros ir pajūrio kraštovaizdis, jo panoramos ir siluetai. Pavyzdžiui, Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio kompleksas, jo dalys ir fragmentai yra šimtmečius trukusios žmonių veiklos unikalioje jūrinėje aplinkoje rezultatas, ryškus istoriškai susiformavusios jūrinės kultūros atspindys. Pagrindiniai ir reikšmingiausi išlikę Kuršių nerijos kultūros paveldo elementai yra vietovės (žvejų gyvenvietės), paminklai - architektūra, unikalaus dydžio apsauginės struktūros, archeologinės vietovės, pirmiausia - smėlio palaidoti kaimai, kurių dar XIX-XX a. sandūroje Prūsijos archeologai nurodė daugiau kaip 100 (MLE, Kuršių nerijos gyvenvietės, p. 409).

Sunku suprasti, kodėl į valstybės paveldo apskaitą neįtraukti tokie paminklai kaip unikalaus dydžio apsauginės struktūros (apsauginis kopagūbris nuo jūros pusės), turinčios išskirtinę istorinę, meninę ir estetinę vertę. Valstybės institucijos nepakankamai dėmesio skiria Kuršių nerijos tradiciniam gyvenviečių ir žemė naudos išplanavimui, nors tai yra vienas iš trijų Pasaulio paveldo paminklams taikomų kriterijų, kuriuos Kuršių nerija atitiko, todėl buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Nesuformuluoti tokie apskaitos principai, kurie akcentuotų vietovių išplanavimo ir žemėnaudos kompleksiškumą, tradicijos savitumą. Nenurodyti gyvenviečių su tradicine tik Kuršių nerijai būdinga žemėnauda etaloniniai pavyzdžiai.

Jūriniam kultūros paveldui priskirtinos visos istorinės pajūrio gyvenvietės ar jų dalys bei fragmentai - uostamiesčiai, pajūrio kurortai, pajūrio miestai, miesteliai, žvejų ir kitokie pajūrio kaimai, vienkiemiai, viensėdžiai, dvarų ir palivarkų sodybos ar jų fragmentai, liekanos, archeologinės pajūrio vietovės. Antai dauguma Klaipėdos dvarų tiesiogiai susiję su uostu, jų klestėjimą užtikrino jūrų prekybos plėtra. Daugelis dvarininkų buvo jūrų pirkliai, Klaipėdos pirklių gildijos nariai, uoste turėję sandėlius ir net laivus. Spichuto, Gintaro pelkės, Stariškės ir kai kurie kiti prie pat marių ar jūros buvę Klaipėdos dvarai ypač intensyviai plėtojo jūrinius verslus. Jūrų prekyba visuomet pelninga, todėl pajūrio dvarai buvo patys turtingiausi, čia sukauptos didžiausios meno ir istorinės vertybės („Klaipėdos dvarai“, Sudarytojas Kęstutis Demereckas, Libra Memelensis, Klaipėda 2005, Sudarytojo žodis.).

Atrenkant ir priskiriant objektus ar reiškinius jūriniam kultūros paveldui, būtina nustatyti visapusiškas jų sąsajas su jūra ir jos aplinka, abipusį tiesioginį ryšį, t.y. jūros įtaką vienam ar kitam reiškiniui, objektui, net jo atsiradimui ir objekto ar reiškinio įtaką jūrai, jos aplinkai, kraštovaizdžiui. Objekto, reiškinio ar tradicijos geografinė padėtis jūros atžvilgiu ne visada yra pagrindinis tokios atrankos kriterijus. Jau minėjau už daugybės jūrmylių nuo jūros nutolusius jūrų uostus. Paveldo kilmė yra vienas iš kelių pagrindinių atrankos kriterijų. Jei be jūros, be tiesioginės jos įtakos ir jūrinio gyvenimo būdo vienas ar kitas objektas nebūtų atsiradęs, jis priskirtinas jūriniam paveldui.

Jūriniam paveldui priskirtini uostamiesčių senamiesčiai, istorinės jų dalys, kvartalai, pastatai ir jų lie kanos (struktūros ar jų fragmentai), senieji jūrininkų kvartalai, pavieniai užjūrio stiliaus, senąją jūrinę sociokultūrinę aplinką atspindintys pastatai ar jų kompleksai; senieji laivai (ir nuskendę), jų liekanos su priklausiniais; jūrinės tvirtovės ir pilys, gynybiniai statiniai ir įrengimai; jūrinės prieplaukos, krantinės-bulvarai; jūrų uostai ir senieji uostų kvartalai, teritorijos su visais statiniais, įrenginiais. Tai sudėtinga infrastruktūra - krantinės su sandėliais ir jų kompleksais, turgaus (žuvų, malkų, šieno ir kt.) aikštėmis, su kranais, geležinkelių atšakomis, jachtų prieplaukomis su tradiciniu „seilortaunu“, kurio centre visada stovi bažnytėlė. Smuklės, viešbučiai su inkarais, statinėmis, grandinėmis, gelbėjimosi ratais, uostamiesčių ženklais simboliais, jūrine atributika ir simbolika interjeruose; keleivinių laivų prieplaukos, akvatorijos, bangolaužiai ir kitokie molai; švyturiai, plūdurai, kiti navigaciniai statiniai ir įrenginiai; išvardytų objektų dalys, fragmentai ir liekanos; laivų statyklos ir taisyklos, pakeliami, pasukami tiltai ir šliuzai, molai, dambos, polderiai, siurblinės; monu mentai, ovingai (natūralūs uosteliai upelių žiotyse ir kt.), išyros (dirbtinės žvejų prieplaukos sekliose marių pakrantėse) irgi sudaro svarbią jūrinio paveldo dalį. Ypač paslaptingi ir egzotiški yra povandeninės jūrinės archeologijos objektai - nuskendę senieji laivai su priklausiniais ir įvykio teritorija, miestų, gyvenviečių liekanos ir kiti jūrinės kultūros paveldo objektai, dėl įvairių priežasčių atsidūrę po vandeniu.

Stambiausią ir būdingiausią jūrinio kultūros paveldo dalį sudaro istoriniai jūrų uostai. Lietuvoje tai Klaipėda, istorinis uostamiestis su dinamiška, nuolat kintančia architektūros dalimi - laivais. Kadaise pakrantėse buvo gausu malūnų ir malūnų-lentpjūvių. Bažnyčių vertikalės, didžiuliai sandėliai, tradiciškai įsiskverbę į gyvenamųjų namų kvartalus, dominavo savo siluetais ir apimtimis, skleidė ypatingą jūrinės tradicijos žavesį, būdingą tik Baltijos jūros ir jos prieigų istoriniams uostams. Klaipėda - miestas citadelė, jūrų tvirtovė, su kadaise stūksojusiomis dar bent trimis jūrinėmis tvirtovėmis, su gynybiniais bokštais. Nors patyrė daug praradimų, ji vis dėlto išsaugojo bent dalį jūrinės auros ir tradicijos, todėl yra reikšmingas ir būdingas Baltijos jūros kultūros paveldo sandas.

Lietuvos visuomenė jūrinį paveldą supranta pernelyg siaurai. Dažniausiai manoma, kad jį sudaro laivai, na dar dalis uosto, nuskendę laivai... Valstybinė paminklosaugos komisija 2002 m. parengė valstybinės jūrinio paveldo sampratos metmenis, jo apsaugos ir integravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą koncepcijos gaires, tačiau valstybinė jūrinio paveldo samprata, jo apsaugos ir integravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą koncepcija iki šiol neparengta. Nenustatytas ir pats apsaugos bei apskaitos objektas. Prieš imdamasi šio darbo, valstybė privalo apsispręsti, ar Lietuva laikysis tarptautinės jūrų teisės aktų, jūrinį kultūros paveldą reglamentuojančių konvencijų.

Apskaita. Kaip minėta, paveldo kilmė yra vienas iš kelių pagrindinių jo atrankos ir priskyrimo tam tikrai kategorijai kriterijų. Jūrinio paveldo objektų, kompleksų, vietų ir vietovių apskaita tiksli tik tuo atveju, jei atsižvelgiama į jų prigimtį. Deja, į kultūrinę jūrinio paveldo kilmę, sociokultūrinį pobūdį beveik visai neatsižvelgiama. Funkciškai, teritoriškai, kompoziciškai ir istoriškai vientisi jūrinio paveldo dariniai ir objektai - uostai, laivų statyklos ir taisyklos, jūrininkų kvartalai ir kt. - negrupuojami į kompleksus ar specializuotas saugomas teritorijas. Vykdant apskaitą, jie traktuojami kaip atskiri objektai, nesigilinama į jų prigimtį, neanalizuojama jų kultūrinė vertė ir reikšmė. Nenurodoma jūrinė šių kultūros paveldo objektų kilmė, jūrinį gyvenimo būdą atspindintis kultūrinis pobūdis (priklausomybė jūrinei kultūrai ir paveldui). Nenurodomi sociokultūrinės terpės ypatumai. Mechaniška kultūros paveldo objektų apskaita tik pagal šiuo metu nustatytas grupes nuskurdina ir dirbtinai susiaurina pačią kultūros paveldo sampratą. Paveldas dirbtinai suskaidomas, neatsižvelgiant į jo prigimtį ir pirminę funkciją, todėl neįmanoma suformuoti vientisos ir gyvybingos jo funkcinės struktūros (žr. LR teritorijos bendrąjį planą).

Dėl tokios kultūros vertybių apskaitos susidarė iš tikrųjų groteskiška situacija - istoriniai uostai yra be vandenų. Pavyzdžiui, Klaipėdos, Šventosios, kitų uostamiesčių ir jūrinės kultūros miestų, kaimo gyvenviečių jūriniai vandenys, uostų akvatorijos, prieplaukų vandenys ir 1.1. neįteisinami kaip nekilnojamųjų kultūros vertybių (urbanizuotų vietovių), uostamiesčių, uostų, prieplaukų sudėtinės dalys. Antai net Dangės upės atkarpa ir kiti istorinių Klaipėdos uostų bei kelių vandenys nelaikomi valstybės saugomos kultūros vertybės - Klaipėdos senamiesčio ir istorinės šio miesto dalies sudėtiniu segmentu. Apskaitą vykdę asmenys turbūt nė nenutuokia, kad be istorinių vandenų uostamiestis ir jo kultūrinis kraštovaizdis yra tarsi kūnas be galvos. Vientisi jūrinio nekilnojamojo paveldo objektai su kilnojamojo paveldo priklausiniais (laivai ir pan.) - senoviniai uostai, uostų sandėlių kompleksai, žuvų turgūs uostų krantinėse ir kt. - išskaidomi nesilaikant kultu ros vertybių vientisumo principo. Nevedama jūrinio paveldo statistika ir tai sudaro palankią terpę įsigalėti nuomonei, kad Klaipėda buvo ir tebėra sausumos miestas, atsitiktinai pastatytas prie jūros, o lietuviai ir Lietuva buvo ir yra kontinentinė tauta ir valstybė, atsitiktinai gavusi nemenką atkarpą nuostabaus pajūrio, bet ji nepamėgo jūros ir jos neprisijaukino.

Kaip minėta, pagal fizinę, teritorinę, erdvinę ir funkcinę struktūrą Klaipėda yra uostamiestis su įtvirtinimais (žr. „Senoji Klaipėda“, J. Tatoris ir kt.). Ilgą laiką čia vyravo jūros verslai. Apie tai ypač vaizdžiai, autentiškai ir šiltai dviejų tomų veikale „Klaipėdos - karališkojo uosto ir prekybos miesto - istorija“ (1900-1902) rašo Janas Sembritzkis.

Klaipėda yra didžiausios apimties, labai vertingo ir reikšmingo Lietuvai jūrinio kultūros paveldo sankaupa, sudaranti savitą jūrinį kultūrinį kraštovaizdį. Vertingumu ir reikšme jai prilygsta tik unikalaus jūrinio kraštovaizdžio Kuršių nerijos nacionalinis parkas, tiesa, jo pobūdis visai kitoks. Be to, Šventojoje ir jos apylinkėse yra per stebuklą išlikusių ypač vertingų ir reikšmingų senųjų uostamiesčių ir uostų archeologinių vietų ir liekanų (Šventosios, Janmarienburgo senojo miesto vieta su liekanomis A1608, Šventosios, Elijos senoji gyvenvietė A1607). Deja, pagal dabartinę kultūros vertybių apskaitos sistemą šie ne tik Lietuvos kontekste unikalūs jūrinio paveldo kompleksai ir vietovės traktuojami tik kaip archeologinis kultūros paveldas.

Klaipėdoje yra tokie Senojo uosto(ų) kompleksai: Danės (Dangės) uostas ir teritorija su visa istorine urbanistinę struktūra ir infrastruktūra: akvatorija, krantinėmis, mūro ir fachverko statiniais, tiltais ir kultūriniu sluoksniu; Senasis Pilies uostas - teritorija su visa istorine urbanistine struktūra ir infrastruktūra: akvatorija, krantinėmis, statiniais, įrengimais ir kultūriniu sluoksniu; Pauliaus Lindenau laivų statykla ir taisykla - teritorija su fizine funkcine struktūra: akvatorija, krantinėmis, statiniais, įrengimais ir kultūriniu sluoksniu; Darbų uostas - teritorija su urbanistinės funkcinės struktūros dalimis ir fragmentais: akvatorija, krantinėmis, molu (jo dabar nematyti), statiniais; Keleivinių laivų prieplauka - teritorija su urbanistinės funkcinės struktūros dalimis ir fragmentais: akvatorija, pilko granito krantine ir kt.; „Seilortaunas“ - urbanistinė anglų jūrininkų kvartalo teritorija - fizinė, funkcinė struktūra, susidedanti iš istorinio gatvių tinklo ir valdų (posesijų), juos atitinkančių statinių, bažnyčios liekanų. Kultūrinis Senojo uosto kompleksų, jų dalių ir fragmentų sluoksnis apima ir po vandeniu esančią jo dalį.

Pabrėžtina, kad nė vienas kompleksas, išskyrus ne bent Pauliaus Lindenau laivų statyklą (G258K), neįrašytas į registrą, vadovaujantis jūrinio kultūros paveldo apskaitos ir apsaugos nuostatomis. Pvz., neįrašyti kaip objektai Danės (Dangės) uosto kompleksas, Darbų uosto komplekso fragmentai, Senojo Pilies uosto komplekso fragmentai, Klaipėda-istorinis uostamiestis-tvirtovė (jūrinis miestas-tvirtovė), uostamiesčio ar Dangės uosto trąšų sandėlių kompleksas, Senojo pilies uosto sandėlis(iai) ir t.t. Antai nesuvokiant Klaipėdos kaip miesto-tvirtovės vertės ir reikšmės, greta gerai išsilaikiusio, raiškaus miesto gynybinių įrenginių pylimo, buvusio kanalo (fosos) vietoje (teritorijoje), jau pastatytas keliolikos aukštų pastatas (Taikos g.4, Senamiestyje).

Klaipėdos senamiesčio (U17), didžioji dalis stovi ant 2 metrų ir dar storesnio grunto sluoksnio, per daugelį šimtmečių supilto iš laivų balasto žemių ir akmenų. Apskaitoje nurodyta jo urbanistinė, architektūrinė ir istorinė vertė. Statytas XIII-XX a. Išlikęs seniausias Lietuvoje XIII a. stačiakampis (reguliaraus išplanavimo) gatvių tinklas. Nurodytas 70,1 ha senamiesčio plotas, kaip minėta, neapima uostų akvatorijos vandenų. Net Danės (Dangės) upės atkarpa (istorinio Danės uosto akvatorija) neįtraukta į kultūros vertybių apskaitą kaip istorinio uostamiesčio struktūros neatsiejama dalis, turinti istorinę, kultūrinę vertę.

Smiltynė (U 14) - Klaipėdos miesto dalis, įrašyta į Kultūros vertybių registro Urbanizuotų vietovių sąrašą. Nustatyta 29,25 ha jos teritorija. Ji yra beveik šiauriausia Kuršių nerijos dalis (už jos buvo Kopgalio! kaimas, dabar jau sunaikintas). Tai Kuršių nerijos nacionalinio parko sudėtinė dalis. Nurodyta urbanistinė, architektūrinė ir istorinė jos vertė.

Dvi jūrinės bastioninės tvirtovės - Klaipėdos pilies ir bastionų kompleksas (G136KP), susidedantis iš pilies rūmų liekanų (G136K1P), princo Frydricho bastiono su poterna (G136K2P), princo Karlo bastiono su poterna (G136K3P), fosos liekanų (G136K4P), ir Fortas, vadinamas Kopgalio tvirtove (Kuršių nerijos šiaurinė dalis, Smiltynės g.3) (S135), įrašyti į Kultūros vertybių registro Statinių sąrašą. Nurodyta architektūrinė jų vertė.

Uostamiesčio - jūrinio miesto-tvirtovės - gynybinių įrenginių sistemos liekanos įrašytos į Kultūros vertybių registrą kaip Bastionų kompleksas (G139K). Susideda iš Goldemo bastiono (G139K1), rytinės kurtinos su poternomis (G139K2), Pumarko bastiono (G139K3), senojo ravelino (G139K4), fosos (G139K5), Prūsijos bastiono liekanų (G139K6), malūno bastiono liekanų (G139K7). Yra senamiestyje, Pylimo ir Galinio pylimo gatvėse. Nurodyta istorinė, technologinė, architektūrinė vertė. Kompleksas pastatytas XV-XVII-XVIII a.

Pauliaus Lindenau laivų statyklos statinių kompleksas (G258K) senamiestyje, Pilies g. 4, susideda iš laivų korpusų dirbtuvės (G258K1), technologinio tilto (G258K2), vamzdžių dirbtuvės ir kalvės (G258K3), valčių ir jachtų dirbtuvės (G258K4). Nurodyta komplekso istorinė, techninė, technologinė vertė. Ši laivų statykla pastatyta XX a. pirmoje pusėje.

Miesto istorinė dalis (U 16) su vadinamuoju Vitės kvartalu užima 170,2 ha teritoriją, nurodyta urbanistinė, architektūrinė ir istorinė jos vertė.

Pabrėžtina, kad Klaipėdos kultūros vertybių apskaita vykdoma nenurodant objektų jūrinės kultūrinės kilmės, jų santykio su jūrine sociokultūrine istorine aplinka ir kitų esminių jūrinę kultūros paveldo prigimtį apibūdinančių bruožų.

Jūrinis kultūros paveldas neintegruojamas j šiuolaikinės visuomenės gyvenimą, nepuoselėjama tradicinė jūrinė gyvensena, net nesistengiama suvokti, kas tai yra ir kaip tas tradicijas gaivinti. Tarkime, unikalūs Kuršių nerijos krantai marių pusėje dabar daug kur (Nidoje, Juodkrantėje ir kt.) yra betonuojami. Lėšų ir darbo sąnaudos milžiniškos, vaizdas kraupus, visiškai svetimas Kuršių nerijai, natūraliai jos gamtai. Be to, tokių statinių ir efektyvumas yra niekinis, tačiau tradicinės krantotvarkos nė neketinama prisiminti.

Jūrinis kultūros paveldas turi tapti valstybės ilgalaikės plėtros strateginio planavimo objektu, valstybės strateginio planavimo dokumentų ir kitų planų bei programų integruota dalimi kaip jūrinės kultūros pagrindas ir neatsiejamas jos raidos (tęstinumo) elementas. Turi būti sukurta specializuota valstybės ir savivaldybės saugomų jūrinio paveldo teritorijų sistema. Visuomenė palankiai vertina galimą Lietuvos prisijungimą prie UNESCO 2001 m. lapkričio 2 d. Paryžiuje priimtos Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos (Convention on the Protection of the Undermater Cultural Heritage). Tačiau mūsų šalis iki šiol nepasirašiusi 1982 m. Jūros teisės konvencijos ir kitų tarptautinių jūros teisės dokumentų. Prieš apsisprendžiant juos pasirašyti, būtina atlikti mokslinę ir teisinę jų analizę, įvertinti tokio prisijungimo pasėkmes Lietuvai, o visą medžiagą pateikti visuomenei ir valstybinio paveldo apsaugos ekspertui - LR valstybinei kultūros paveldo komisijai, kad apsvarstytų ir įvertintų.

Valstybinė paminklosaugos komisija dar 1999 09 24 priėmė sprendimą „Dėl kultūros vertybės - Klaipėdos senamiesčio ir paminklo - pilies ir bastionų komplekso bei Senojo uosto paveldo“. Pažymoje „Dėl Klaipėdos piliavietės ir Lietuvos jūrų paveldo“ nurodyta, kad „18 a. Klaipėdos pilies fosoje ir jos aplinkoje buvo įrengtas Senasis pilies uostas. Ši pilies įrenginių dalis vis dar yra nepakankamai suvokta ir respektuota, kaip jūrų nekilnojamoji kultūros vertybė. 19 a. Klaipėda tapo Karališkuoju jūrų ir prekybos miestu, tačiau jūrų kultūros paveldo (nekilnojamojo ir kilnojamojo) apsaugos ir išsaugojimo klausimai valstybės bei savivaldybės iki šiol nesprendžiami“. Išvadų 2 punkte nurodyta, kad „neužtikrinta reikiama Lietuvos jūrų paveldo apsauga. Valstybės lygiu nevykdoma šio paveldo apskaita: kultūros paveldo objektai (ypač laivai) neišaiškinami, neinventorizuojami ir neregistruojami. Lietuvos jūrų kultūros paveldas netiriamas, nekonservuojamas ir nerestauruojamas, todėl yra sudarytos prielaidos sparčiam jo nykimui“. Be to, jau tuomet buvo nurodyta, kad „Klaipėdos pilies ir bastionų komplekso problemas bandoma spręsti nesiejant su šiame komplekse esančio bei buvusio marinistinio kultūros paveldo objektais“. Šios problemos labai aktualios ir dabar. Valstybė ir savivaldybė iki šiol neužtikrina finansavimo jūriniam paveldui tirti ir konservuoti. Paveldas ne tik savaime nyksta nesaugomas, bet ir yra brutualiai naikinamas. Pavyzdžiui, pastaruoju metu išardyta uosto gynybinio bokšto, buvusio greta Dangės upės, pamatų dalis. O netoliese stūksantis didelio tūrio pastatas, įvardytas kaip atstatytas Ryžių sandėlis, rėžia akį stiklo plokštumomis ir karkasine gelžbetonio kolonų konstrukcija, nors kadaise tai buvo didžiausio tūrio fachverkinis (išskyrus 2 pirmus mūrinius aukštus) sandėlis, istorinio Klaipėdos jūrų uosto dominantė ir simbolis. Maža to, Vitės kvartalo teritorijoje planuojama statyti daugiaaukščius, iki 30 m gyvenamuosius namus!

Valstybinė paminklosaugos komisija 2002 12 20 priėmė sprendimą „Dėl jūrinio kultūros paveldo“, Kultūros ministerijai siūlydama sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę, kuri kartu su nepriklausomais specialistais apibrėžtų jūrinio kultūros paveldo sampratą, parengtų jo išsaugojimo ir atgaivinimo koncepciją. Sprendime nustatyta ir Klaipėdos valstybinio uosto direkcijos atsakomybė dėl uoste esančio kultūros paveldo išsaugojimo ir panaudojimo.

2002 10 03 Kultūros vertybių apsaugos departamentas patvirtino Jūrinio paveldo tarybos nuostatus ir jos sudėtį. Taryba gana energingai ėmėsi darbo, tačiau nieko fundamentalaus taip ir nenuveikusi, išnyko. Tai gi situacija tik prastėja. Iki šiol nesuformuluota valstybinė jūrinio paveldo samprata, neparengta koncepcija. Pastaraisiais metais ypač žiauriai žalojamas jūrinis Klaipėdos miesto (pvz., valstybės saugomoje istorinė je miesto dalyje pastatytas „KD“ aukštuminis pastatas) ir Kuršių nerijos kraštovaizdis.

Jūrinis kultūrinis kraštovaizdis ir jūrinė architektūra formavosi ypatingomis gamtinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Stiprūs vėjai, eroziją skatinantis klimatas, kitų jūrinių kraštų kultūrų didelė įtaka suformavo savitą kraštovaizdį, architektūrą, statybos tradicijas, technologijas, net žmonių elgseną.

Jūrinės architektūros paveldui priklauso ir uostamiesčių siluetai, matomi iš jūros, vaizduojami navigacijos knygose-locijose. Tai toliausiai, plačiausiai ir geriausiai nuo žemės paviršiaus (nulinės altitudės) apžvelgiami siluetai.

Uostų kultūrinio kraštovaizdžio ypatybė ta, kad jo urbanistinė ir architektūrinė struktūra yra labai dinamiška, nuolat besikeičianti. Dinamiškiausią jūros uostų architektūros, jų panoramos, siluetų, kvartalų ir gatvių perspektyvų, iš dalies ir urbanistinės struktūros dalį sudaro plaukiojanti architektūra - įvairių dydžių, formų, spalvų ir paskirties laivai. Kiekvienas laivas- tai plaukiojanti arba anksčiau plaukiojusi sala ar salelė - autonomiška struktūra, dažnai su savita sociokultūrine aplinka (žr. MLE I t., p. 674). Dominuojantis pajūrio kaimų verslas - žvejyba, jūros valčių gamyba, remontas, tinklų gamyba, priežiūra, žuvų apdorojimas, pardavimas ar kitoks perleidimas; dominuojantys pajūrio miestų verslai - prekyba, žvejyba, laivyba (visa jūrininkystės įvairovė), laivų statyba, remontas, namų, didelių sandėlių, uostų statyba, remontas, priežiūra ir pan.

Saviti buvo pajūrio (ypač Klaipėdos) turgūs - jų prekių asortimentas, prekiavimo būdas, specifiniai kvapai ir pavadinimai (Malkų, Šieno, Žuvų, Žąsų ir t. t.)

Žvejų kaimai Kuršių marių pakrantėse Kuršių nerijos pusėje turėjo keletą ypatumų. Buvo sodinamos nendrės siekiant apsaugoti krantą nuo erozijos, protarpiuose - išyriuose jos saugiai laikydavo žvejybos laivus. Nendrės tiko ir stogams dengti. Įspūdingiausias žvejų kaimų pasididžiavimas - ąžuolinis burinis laivas (dažnai vadinamas kurėnu). Nuo XVII a. olandų kolonistų sukurtos jo formos be esminių pakitimų išliko iki šiol. Iki 1945 m. daugybė tokių laivų buvo neatsiejama pamario kaimų dalis (MLE, It., 674 psl.).

Valstybės ir savivaldos institucijoms, o ir visuomenei, derėtų pakeisti požiūrį į jūrinį kultūros paveldą, į jo apsaugą, būtina jį integruoti į nūdienos visuomenės gyvenimą. Tik tuomet bus galima sėkmingai įgyvendinti Lietuvos kaip jūrinės valstybės raidos strategiją, kurios gairių ir užuomazgų esama Seimo patvirtintame LR teritorijos bendrajame plane (2002 m.), Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje (2002 m.) ir kituose valstybės strateginio planavimo dokumentuose.

Klaipėdos, Šventosios nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijas derėtų nustatyti atsižvelgiant į jūrinio kultūros paveldo erdvines struktūras. Pvz., jūrininkų kvartalai, uostai, Jūros vandenys, senųjų uostų (Dangės, Darbų, Žiemos, Senojo Pilies, Šventosios, senojo Šventosios ir kt.) akvatorijos, prieplaukų vandenys, Dangės uosto ir upės vandenys priskirtini Klaipėdos senamiesčio (U17), istorinės miesto dalies (U16), Smiltynės (U 14), Šventosios istorinių uostų teritorijoms. Reikia patikslinti esamas jų teritorijas, sudaryti naujus nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų kompleksų ar junginių teritorijų ir apsaugos zonų planus. Tai įgyvendinti ypač aktualu dabar, kai planuojami ir jau vykdomi milžiniškų apimčių uostų statybos ir rekonstrukcijų darbai tiek Klaipėdoje, tiek Šventojoje.

Nors Klaipėdos miesto bendrasis planas jau yra skandalingai patvirtintas, rengiamame Klaipėdos apskrities bendrajame plane ir kituose pajūrio regiono planavimo dokumentuose būtina atskleisti jūrinę šių regionų ir vietovių kultūros prigimtį, suplanuoti darnią jos raidą, pagrįstą jūriniu kultūros paveldu ir tradicijomis. Rengiant esamos būklės analizę, prognozę ir sprendinius, derėtų atskleisti jūrinio kraštovaizdžio ypatumus, nustatyti paveldosaugos principais pagrįstą jo apsaugą, raidą ir formavimą. Be to, reikia užtikrinti jūrinės gyvensenos tradicijų tęstinumą.

Rengiant planus, programas būtina atsižvelgti į jū rinę Klaipėdos regiono (apskrities) prigimtį ir prioritetų laikyti jūrinio kultūros paveldo teritorijų vietų vietovių, objektų paskirtį, susijusią su istoriškai susi formavusiomis jūrinės kultūros funkcijomis.

Siektina atkurti ir palaikyti ženklus, simbolius interjerus ir kitus jūrinės sociokultūrinės terpės atributus. Kad būtų išsaugotas jūrinio kultūrinio krašto vaizdžio, panoramų, siluetų savitumas, reikia steigt specializuotas saugomas jūrinio paveldo teritorijas.

Jūrinio kilnojamojo ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą, saugomąjį tvarkymą ir tausojamąjį naudojimą būtina integruoti tiek į Strateginio planąvimo sistemą, tiek į kitus Valstybės ir privačius planus bei programas.

Strateginiuose LR planavimo dokumentuose turi būti aiškiau suformuluota, kad Lietuva yra jūrinė valstybė, jūrinis kultūros paveldas turi tapti strateginio valstybės ilgalaikės raidos (plėtros) planavimo objektu.