Tai – šios kartos žmogaus, matančio neišardytas barikadas tarp Lietuvoje gyvenusių tautų ir nesiekusio pasirinkti kurią nors jų pusę, apmąstymai iš šalies, nuolat galvojant apie ateitį ir lietuvių tautinės tolerancijos problemą.
R.Vanagas buvo pirmasis lietuvių rašytojas, dar prieš 12 metų išleidęs žydų ir lietuvių santykius bandžiusią apžvelgti publicistikos knygą „Nenusigręžk nuo savęs“. Vėliau šia tema išėjo keletas monografinių leidinių, skirtų daugiau specialistams.
„Požiūris į kitataučius Lietuvoje yra labai svarbus mūsų krašto rytdienos dalykas, nes kuo toliau, tuo dažniau mums teks spręsti, kaip elgtis su kitų tautų atstovais, kuriems Lietuva irgi bus savas, gal net gimtasis kraštas“, – sakė rašytojas, pabrėždamas šiandienį žydų ir lietuvių santykių temos aktualumą.
Anot R.Vanago, itin netolerantiškiems tautiečiams gali labai brangiai kainuoti dabartinis nusiteikimas, kad tik lietuviai Lietuvoje yra patys geriausi ir protingiausi, o Lietuva yra vien tik jų neliečiama nuosavybė, į kurią niekas kitas neturi teisės net pretenduoti.
Kultūrinis palikimas išmestas
Rašytojo maniera analizuodamas lietuvių ir žydų santykių istoriją, iliustruodamas ją tikrais faktais, literatūros ir folkloro pavyzdžiais, R.Vanagas aptiko iki šiol Lietuvos kultūroje ir istorijoje žiojinčią spragą: žydų tautos kultūrinis palikimas tarsi išmetamas iš Lietuvos konteksto.
Žydai šimtmečius puoselėjo Vilnių kaip vieną iš savo kultūros pasaulinių centrų, vadino jį antrąja Jeruzale. Tačiau lietuviai šio fakto nei pripažįsta, nei laiko jį svarbiu, laikydamiesi kategoriškos nuostatos, kad Vilnius – tik lietuvių miestas.
„Kol mes kartu, lietuviai ir žydai, nepradėsime analizuoti, ką žydai davė Lietuvai ir ką Lietuva suteikė pasaulinei žydų kultūrai, tol šių tautų santykiai liks su abipuse skola ir nuoskaudomis“, – įsitikinęs R.Vanagas.
Stereotipų džiunglės
Rinkdamas medžiagą tokiai knygai, R.Vanagas turėjo nuolat peržiūrėti ir įvertinti stereotipus, kurie, kaip paaiškėjo, nėra vien lietuvių sugalvoti ir vien tik mūsų sąmonėje įsitvirtinę.
„Lietuviai šaudė žydus“, „žydai raudonarmiečiai žudė ir trėmė lietuvius“, „žydai grobė vaikus ir jų kraują naudojo apeigoms“ – tai tik pagrindiniai ir labiausiai visame pasaulyje dabar žinomi teiginiai, tarp skirtingų tautų iškasantys giliausias nesantaikos duobes.
Tyrinėdamas, kiek tokiuose teiginiuose istorinės tiesos, ieškodamas tokių stereotipų kilmės priežasčių, R.Vanagas aptiko, kad tokios žinios visada iškildavo į viešumą tada, kai kam nors dėl įvairių priežasčių rūpėdavo susidoroti su kitataučiais.
„Ar kas nors gali nuginčyti, kad žydai – protinga ir gudri tauta? Tai nejaugi tokia tauta, tūkstantmetį neturėjusi savo žemės, bet išsaugojusi kultūrą, gali tyčia sau kasti duobę, kad joje pražūtų?“ – klausė rašytojas.
Pasak R.Vanago, gandas apie žydų žudomus vaikus ir net liudininkai, esą patys susidūrę su tokiomis istorijomis, atsirasdavo būtent tada, kai nepadėdavo teisėtos priemonės nukonkuruoti bet kurioje srityje dirbančio žydo.
Kad tai – taisyklė, liudija net žydų folkloras, jų pačių pasakojami anekdotai apie tokį likimą: žydas vis vien liks kaltas, nes kiti šalia jo, laikydami save pranašesniais, būtinai ras, kaip pasiteisinti.
Atsiprašymas sulaukė pašaipų
Kaltės motyvas, R.Vanago nuomone, yra neišvengiamas, kai tik kalba pakrypsta apie žydus.
Apie 600 metų Lietuvoje gyvenę ir mūsų krašto dabartį kartu su lietuviais kūrę žydai XX a. viduryje per trumpą laiką buvo tiesiog nušluoti.
„Mes negalime judėti tolyn, nepripažinę savo kaltės dėl tokio žydų likimo.
Tas išsisukinėjimo ar nutylėjimo kelias niekur neveda – lietuviai vis dar linkę kažką išvedžioti, supinti, bet ne analizuoti ir pripažinti“, – įsitikinęs R.Vanagas.
Knygoje jis paliečia ir atsiprašymo temą, akcentuodamas išskirtinį lietuvių tautos nepasirengimą pripažinti to, kas buvo akivaizdu net ir Katalikų bažnyčios vadovui Jonui Pauliui II.
Prieš 12 metų tuometis Lietuvos vadovas Algirdas Brazauskas išdrįso tarti viešą atsiprašymo žodį. Tačiau jo mėginimas sušildyti lietuvių ir žydų santykius liko ne tik be tęsinio, bet ir ne kartą pašieptas.
Ant kapo žėlė tik žalia žolė
Šią vasarą pasirodžius naujajai knygai, rašytojas kaskart klausiamas: kurgi tu matei žydus žaliais plaukais?
Ir R.Vanagui tenka aiškinti, kad iš tiesų matė tokį vaizdą.
Šalia Anykščių esančios Liudiškių kalvos viršūnėje ilsisi rašytojo Jono Biliūno palaikai ir virš medžių kyšo visiems žinomas paminklinis „Laimės žiburys“. O anapus jo, kalvos papėdėje, bendrame kape yra palaidota apie 2 tūkstančius Anykščių žydų – holokausto aukų.
Vaikystėje, kai po Antrojo pasaulinio karo Anykščiuose nebuvo likę nė vieno žydo, bet anykštėnų atmintyje ir kalbose jie vis dar sukosi, šią vietą suradęs R.Vanagas sužinojo, kad visi Anykščių žydai – čia, po žeme.
„Ten nieko nebuvo, tik žalia žolė žėlė – viskas, kas liko iš tautos. Bet ta žolė man taip įstrigo – tarsi koks žydų gyvybės simbolis, lyg gyvenimo pasikartojimas“, – prisiminė rašytojas.
Žydų turtas – ištirpęs
Žydų turto tema – viena iš tų, skaudžiųjų, kurias rašytojas ėmėsi analizuoti.
Kurkliuose (Anykščių r.) buvo išsaugotas ir rašytoją pasiekė sąrašas žydų daiktų, kurie šiame miestelyje buvo surinkti ir išparduodami ne tik po masinių žudynių, bet ir prieš jas.
„Trumpesnio ir žiauresnio apsakymo apie žmogaus gyvenimo vertę neįmanoma sukurti, kaip tas sąrašas.
Jame išvardytos visos smulkmenos, tik nebėra paties svarbiausio – žmogaus“, – kalbėjo R.Vanagas.
Rašytojo nuomone, šiurpiausia šioje temoje yra tai, kad niekas iš nužudytųjų daiktų neišgabenta į Ameriką ar kitur – tik pasklido aplinkui tarp vietinių gyventojų.
Kai Anykščių muziejininkai prieš kelerius metus kreipėsi į žmones ir prašė nors paskolinti ką nors iš senųjų žydų daiktų ekspozicijai, neatsiliepė niekas.
„Baimė būti apkaltintiems iki šiol persekioja ir niekuo dėtus lietuvius, liudydama, kad tauta dar nėra laisva nuo jai tekusios kaltės ir atsakomybės naštos“, – teigė R.Vanagas.