Apžiūrėję radinius, muziejininkai nustatė, kad ten yra ne vieno žmogaus palaikai, o mažiausiai dviejų ar net daugiau. Daugiau buvo sunku ką nustatyti, nes į muziejų patekę kaulai buvo, kaip sakoma, nuo juosmens iki kojų, o viršutiniai žmonių kaulai pasiliko kasimo vietoje, kur buvo sustabdyti darbai.
Kartu su kaulais buvo atvežti ir keli kariški daiktai: gertuvė, šovininė, šaukštas, trijų ar keturių batų liekanos, dirželis nuo gertuvės ar šovininės, gana neblogai išsilaikęs kariškas diržas su lengvai įskaitomu užrašu ant sagties „GOTT MIT UNS“ (Dievas su mumis). Tad, beveik nėra jokių abejonių, kad tai vokiečių karių palaikai.
Palaidojimo ir radimo vieta irgi neturėtų stebinti, nes 1944 metų rugpjūčio pradžioje čia virė aršios kovos tarp vokiečių ir rusų kareivių.
Buvęs vokiečių 390–ojo grenadierių pulko vado adjutantas oberleitenantas Hansas Mehrle savo atsiminimuose rašo: „I batalionas, vadovaujamas kapitono Seiboldo, turėjo pulti iš pagrindinės puolimo krypties vakarų pusės bei saugoti flangus. Antroje dienos pusėje prasidėjo Biržų miesto šturmas, kitoje pusėje Biržų ežeras baltai spindėjo, švietė vasaros karštyje, ir du bažnyčių bokštai toli buvo matyti.
Vienas šio puolimo dalyvių piešė tokį vaizdą: „Tai buvo puolimas kaip mokomajame poligone, tik, deja, su kai kuriais nuostoliais. Mes gulėjome už motorizuotų pabūklų, apšaudomi priešo ugnies, pabūklai retkarčiais iššaudavo iš 10 metrų į rusų kulkosvaidžius, kurie pasirodė paskutiniu momentu.
Įnirtingiausiai buvo kovojama netoli geležinkelio stoties esančiose kapinėse. Rusai mėtė nuo kapinių tvoros akmenis žemyn ant mechanizuotų pabūklų, ir tik po to, kai trys pabūklai iššovė prieštankiniais sviediniais iš 20 metrų į kapinių tvorą, puolimas buvo tęsiamas toliau“.
Dabar radinius tvarkys specialistai archeologai: kaulais užsiims antropologai, o daiktai, juos aprašius ir užfiksavus, praturtins Biržų muziejaus fondus įdomia ir unikalia medžiaga.