„Rusija privalo niekada nepamiršti, kas vyko šioje vietoje, - sako 81 metų Olga Vasiljeva, kurios inžinierius tėvas 1937-aisiais buvo sušaudytas kaip „liaudies priešas“. - Negalime vengti kalbėti apie J.Stalino nusikaltimus, kitaip imsime juos kartoti“.
Bet panašu, kad Kremlius mano kitaip. Rusijos prezidentas V.Putinas liepos mėnesį susirinkusiems istorijos mokytojams pareiškė, kad nors Rusijos praeityje būta „problemiškų puslapių“, jų ten mažiau ir „jie ne tokie baisūs, kaip kai kurių kitų tautų“.
Nepaisant jų, - tęsė jis. - Mokytojai privalo ugdyti mokinių „pasididžiavimą tėvyne“. Šio tikslo vedina Rusijos vyriausybė ėmėsi pertvarkyti istorijos mokymą Rusijos mokyklose. Šiais metais Rusijos švietimo akademija pavedė peržiūrėti pagrindinius istorijos vadovėlius.
Bet istorikai skundžiasi, kad naujosios akademijos direktyvos siekia išbaltinti žvėriškus J.Stalino nusikaltimus ir sumenkinti Sovietų Sąjungos pralaimėjimą šaltajame kare.
„Kremliaus manymu, daug lengviau sutvirtinti visuomenę maloniais prisiminimais, o ne neigiamais istorijos faktais“, - tvirtina istorikas Izakas Rozentalis. - Jie siekia ne pažinti istoriją, o ją panaudoti“.
Vienas iš naujų valstybės patvirtintų tekstų – „Mokytojų vadovas: Rusijos naujausių laikų istorija, 1945-2006” – apibūdina J.Staliną kaip „sėkmingiausią SSRS vadovą“.
Per valymus ir kolektyvizaciją apytiksliai žuvus 25 mln. žmonių, jame šiurpinamai ramiu tonu rašoma, kad „politinės represijos panaudotos mobilizuoti ne tik eilinius piliečius, bet ir valdantįjį elitą“.
Naujoji istorija daug griežtesnė B.Jelcinui, kuris vadovavo Rusijai sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu dešimtajame dešimtmetyje; jo „silpna“ ir „provakarietiška“ politika smerkiama.
Šios pastangos perrašyti Rusijos istoriją papildo Kremliaus bandymus įbrukti didingos atgimstančios Rusijos įvaizdį į visas tiksliųjų bei humanitarinių mokslų sferas. Per ambicingiausią pastarojo laikotarpio mokslinę ekspediciją Rusija panaudojo savo garsiuosius mokslinius povandeninius laivus, kad įsmeigtų šalies vėliavą jūros dugne po šiaurės ašigaliu – ir pagrįstų savo pretenzijas į potencialiai išteklių gausias teritorijas. O Kremliaus dosniausiai finansuojama humanitarinių mokslų programa įsteigė naują Rusų kalbos institutą, kurio tikslas – skleisti rusų kalbą ir kultūrą užsienyje, ypač buvusiose sovietinėse respublikose.
Ar galėtų tokia valstybės remiamo patriotizmo banga paskandinti rusų protą, o akademinę diskusiją ištikti kalbos laisvės ir politinės opozicijos likimas?
Maskvos Efektyvios politikos centro direktorius ir vienas pagrindinių Kremliaus ideologų Glebas Pavlovskis juokiasi iš tokios minties. Jo teigimu, bet kokia naujųjų istorijos vadovėlių sukelta polemika rodo, kad „Rusijoje intelektualinis gyvenimas visavertis ir intensyvus“: „Neįmanoma valstybinės ideologijos kurti žinių visuomenėje.Valdžia tik nori apibrėžti diskusijų ribas – nustatyti, kas laikoma politiškai korektiška ir kas ne“.
Išties panašu, kad naujojo mokytojų vadovo autorių tikslas – atremti, redaktoriaus Aleksandro Filipovo žodžiais, „propagandinį puolimą“ tiek iš Rusijos vidaus, tiek iš užsienio. Pasak jo, senosios B.Jelcino eros knygos pernelyg akcentavo sovietinio režimo blogybes ir tarsi sakė, kad „Rusijai vadinamųjų civilizuotų tautų draugijoje ne vieta“ bei kad Rusija yra „totalitarinio režimo įpėdinė, tad amžiams pasmerkta atgailauti už to režimo tikrus ar išgalvotus nusikaltimus“.
Rusams laisva diskusija apie istoriją dažnai yra pačios laisvės avangardas. Kai N.Chruščiovas 1956-ųjų kompartijos suvažiavime pasmerkė J.Stalino nusikaltimus (slapta), prasidėjo trumpas atšilimas, leidęs rusams laisviau kalbėti, keliauti ir dirbti.
Atšilimą N.Chruščiovo įpėdinis užgniaužė ir tik M.Gorbačiovo „glastnost“ politika devintajame dešimtmetyje leido Rusijos istorikams tyrinėti buvusių sovietinių vadovų baisybes. Šiandien Rusijos knygynų lentynos lūžta nuo istorinių knygų apie viską, pradedant Jakaterinos Didžiosios asmeniniu gyvenimu ir baigiant L.Brežnevo vertėjo prisiminimais.
„Dabartinė visuomenė neįtikėtinai ištroškusi istorijos“, - sako populiariausias Rusijos istorikas E.Radzinskis: “Vyriausiasis V.Putino ideologas, Kremliaus personalo valdytojas V.Surkovas reikalauja iš istorikų naujos ideologijos, tinkančios jų režimui“.
Nors kai kurie vyresnieji rusų inteligentijos nariai priešinasi tokiems raginimams, sovietinės nostalgijos daigai jau dygsta kartu su jaunąja karta. Ji auga įtikinėjama, kad pastangos skatinti vakarietišką demokratiją Rusijoje tėra Trojos arklys, kuriuo siekiama susilpninti šalį.
Vienu žodžiu, Kremliaus propaganda veikia. Praėjusį mėnesį maskviškio Levados centro atliktos apklausos duomenimis, 54 proc. 16-19 metų amžiaus rusų įsitikinę, kad J.Stalinas buvo „išmintingas vadas“, o panaši dalis respondentų mano, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „tragedija“.
Du trečdaliai taip pat sutiko, kad Amerika yra „varžovas bei priešas“, o 62 proc. – kad valdžia turėtų „deportuoti daugumą imigrantų“.
„Daugelis mano bendrakursių įsitikinę, kad egzistavo kažkokia sovietinė aukso era, bet atėjo Vakarai ir viską sunaikino“, - sako tarptautinių santykių Maskvos universitete studentas Filipas Kuznecovas. - Jie taip pat mano, kad valstybė turi teisę daryti su piliečiais, ką tinkama kokio nors didesnio reikalo vardan“.
Pats V.Putinas ėmėsi reabilituoti sovietinę istoriją. Šiais metais istorijos mokytojų suvažiavime jis tvirtino, kad Rusija „neturi ko gėdytis“ ir kad atėjo laikas „nustoti atsiprašinėjus“. Jis pridūrė, kad ant Hirosimos atominę bombą numetė ir Vietnamo džiungles bombardavo Amerika.
Maskvos Helsinkio grupės atstovė L.Aleksejeva sovietinės praeities šlovinime įžvelgia ir pavojų, ir praleistą galimybę: „Kremlius prieš akis turi puikų Vokietijos pavyzdį, kaip tauta sustiprėjo apmąstydama savo klaidas. Vietoj to, jie vėl ruošiasi prikimšti vaikų galvas melo“.
Jei tai reiškia, kad jaunoji karta augs klausydamasi didingų mitų apie sovietinį pasaulį, kuriame nuomonių skirtumas reiškė „išdavystę“, o politinės represijos – „stiprybę“, tuomet Rusijos šmėklos ir toliau nerims.