Rugpjūčio 1-ąją 22 žmonės Vilniuje įlipo į traukinį Vilnius – Maskva ir pajudėjo Sibiro link, į Krasnojarsko kraštą. Tai – misijos į Sibirą dalyviai, važiuojantys tvarkyti apleistų lietuvių tremtinių kapų. Tarp misijos dalyvių daugiausia - jauni žmonės.
Vienas jų Lietuvoje paliko žmoną, kurią vedė dešimt dienų iki kelionės. Kitas pro traukinio langą mojavo žmonos rankose jaukiai įsitaisiusiam sūneliui. Tarp ekspedicijos dalyvių – ir Lietuvos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Vygaudas Ušackas su sūnumi, vienas verslininkas – rėmėjų atstovas.
Ši išvyka į Sibirą – jau ketvirtoji per dvejus metus. Pernai jaunimas aplankė Irkutsko, Komijos ir Tomsko srities kapines. Į vieną ekspediciją jaunimas negalėjo išvažiuoti, nes Rusija atsisakė išduoti ekspedicijos dalyviams vizas. Rusija piktinosi, kad lietuviai važiuoja politikuoti, o ne kapus tvarkyti.
Anot misijos į Sibirą organizatorių, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos atstovų, šiemet irgi ilgai nebuvo aišku, ar pavyks išvažiuoti. Rusijos ambasada kai kuriems dalyviams kelias savaites delsė išduoti vizas. Organizatorių atstovai buvo pakviesti į ambasadą, kur jiems buvo paaiškinta, kad kapus Rusijoje jie gali tik lankyti, o tvarkyti juos užsieniečiams draudžia Rusijos įstatymai.
Galiausiai vizas gavome. Kartu su ekspedicijos dalyviais į Sibirą važiavo ir lrytas.lt žurnalistas.
Pirmasis žvilgsnis į lietuvių kapines
„Misijos Sibiras 2007“ dalyviai iš lėktuvo Krasnojarsko oro uoste išlipo rugpjūčio 3-osios ankstyvą rytą. Grupę pasitiko lietuvių bendruomenės atstovas, laukia jo parūpintas autobusas, darbui kapinėse paruošti įrankiai.
Pirmiausia sustojimas parduotuvėje Krasnojarske - prisipirkti maisto. Tuomet apie šimto kilometrų kelionė Pimijos kaimo link. Ten – pirmosios kapinės, kuriose suplanuota tvarkyti lietuvių kapus.
Į kapines išėjome įsirengę stovyklavietę taigos pakraštyje, Sajanų kalnyno papėdėje. Prieš išvažiuodami iš Lietuvos kelionės vadovo Gintauto Aleknos nuotraukų prisižiūrėję misijos į Sibirą dalyviai jau buvo susikūrę kapinių vaizdą, tad įžengus į kapines buvo girdėti žodžių: „Tikėjomės, kad bus dar baisiau“.
Lietuviai Pimijos kaime palaidoti bendrose kapinėse su kitų tautybių žmonėmis. Daugiau ar mažiau netvarkingi visi kapai, tačiau lietuviškieji – išsiskiria. Beveik kapinių centre žolių daugiausia, parvirtę mediniai kryžiai, pakrypę paminkliniai akmenys. Aukštoje žolėje mėtosi žmonių kaulai.
Bet anot ekspedicijos vadovo G.Aleknos, kuris į Sibirą atvažiavo 23 kartą, kapus nuniokojo patys lietuviai, pradėję į tėvynę vežti artimųjų palaikus.
Kapinės taigoje glūdumoje
Per savaitę Sibire ekspedicijos dalyviai aplankė šešias lietuvių kapines. Beveik visos šalia kaimelių – Pimijos, Narvos, Didžiojo ir Mažojo Unguto, Trečiojo kilometro. Beveik visose kapinėse lietuviai palaidoti kartu su tremtiniais iš kitų šalių. Daugumoje lankytų kapinių laidojama iki šių dienų.
Visose kapinėse – aukšta žolė, visur galima rasti pasvirusių metalinių paminklų su penkiakampe raudona žvaigžde viršuje. Šalia - sukrypę ar visai nugriuvę kryžiai, išvirtusios tvorelės.
Vis dėlto daugeliui labiausiai įstrigo Podsobnojės kaimo kapinės. Iki jų teko per kalnus eiti apie aštuonis kilometrus. Vėliau dar tris ar keturis, palikus stovyklavietėje sunkias kuprines. Čia nėra jokių takelių, tad pirmieji einantys grupės nariai daug jėgų išeikvojo mindami virš galvos kylančias žoles.
Podsobnojės kapines ne iškart rado net ekspedicijos vadovas G.Alekna. Jis ten yra buvęs 1990 metais, tačiau nuo tų laikų daug kas pasikeitė. Taiga kuo toliau, tuo labiau užgrobia kadaise lietuvių gyventas vietas. Namų jau nebelikę, tik laukymė, kurioje veši žolės ir krūmai.
Trijų keturių metrų aukščio medinius kryžius pastebėjome keletą šimtų metrų įlindę į taigą. Visi apsamanoję, tad beveik neišsiskiriantys iš miško aplinkos, kai kurie tiesiai stovintys, kiti parvirtę ant šono. Misijos dalyviams įstrigo, kad tvorelės aplink kapus – be vartelių.
„Lyg čia artimuosius palaidoję žmonės net neplanavo sugrįžti jų aplankyti“, - vėliau prie laužo savo įspūdžiais dalijosi ekspedicijos dalyviai.
Mediniai kryžiai nyksta ir bėgant metams neliks nė žymės, kad čia buvo kapinės. Todėl Podsobnojės kapinėse buvo planuota pastatyti metalinį kryžių, bendrą visiems kapams.
Vietos lietuvių bendruomenė jo nespėjo padaryti, žadėjo atvežti vėliau. Kai kas iš „Misijos Sibiras“ dalyvių spėliojo, kad nedaryti kryžių lietuvių kapams atminti galėjo patarti ir vietos valdžia.
Pakeliui į lagerį – bekelės išbandymai
Vieną dieną dalis ekspedicijos išsinuomotu automobiliu išvažiavo į buvusį Revučių kaimą, NKVD lagerį Nr. 7, kur 1941 metais buvo vežami pirmieji politiniai kaliniai iš Lietuvos. Vyrai čia kalėjo atskirti nuo žmonų ir vaikų. Nuo misijos į Sibirą stovyklavietės iki lagerio – apie keturi šimtai kilometrų. Didžiąją dalį jų reikia įveikti magistrale Maskva – Vladivostokas.
Kelionė pirmyn ir atgal užtruko beveik parą. Tokių kelių kaip judri magistralė, kuria nuolat važiuoja vilkikų vairuotojai ir automobilius iš Japonijos varantys prekeiviai, Lietuvoje jau nepamatysi. Didelė kelio atkarpa – vien duobės. Šias kliūtis įveikdami vairuotojai net nekreipia dėmesio, ar važiuoja savo, ar priešpriešine eismo juosta. Greitis tokiose atkarpose retai kur viršija 50 kilometrų per valandą.
Iki lagerio Nr. 7 likus keliems kilometrams mūsų automobilis užstrigo miško keliuko baloje. Vanduo veržėsi į automobilio vidų, tad nusimovę batus visi išlipome stumti jo į sausumą.
Vargu ar būtume tai padarę be vietos gyventojų pagalbos, kurie važiuodami pro šalį sunkvežimiu „Ural“ sustojo padėti. Net ir su jų pagalba baloje prasimurkdėme beveik dvi valandas.
Sienose – vinys ir spygliuota viela
Paskutinius kilometrus iki lagerio įveikėme pėsčiomis. Atradome tik laukymę. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje čia dar stovėjusius pastatus ir sargybinių bokštelius nusiaubė miško gaisras.
Liko tik viena apgriuvusi trobelė ir į krūvą sumestos lagerio sienų, gultų ir metalinių durų liekanos. Nuo laiko aptrupėję sienų gabalai atskleidžia, kaip buvo saugomi čia kalinti politiniai kaliniai. Sienoje – spygliuota viela ir į vidų atlenktos aštrios vinys, kad betoną pralaužę kaliniai susižalotų rankas ir daugiau griauti sienos nesugebėtų.
Miške – lietuvių tremtinių kapinės. Lagerio kalinių kapai sulyginti su žeme, o sovietiniais metais sovietų kariuomenė virš jų buvo įsirengusį šaudyklą.
Kodėl jūs nemėgstate rusų?
Tokį klausimą buvo galima išgirsti iš visų Sibire sutiktų rusų. Net taigos glūdumoje prie upės įsikūrę žvejai mūsų to paklausė. O po to pridūrė – kodėl nugriovėte kario paminklą? Visiems teko aiškinti, kad rusus mes mėgstame, tik Rusijos valdžios – nelabai. Pokalbis užsimegzdavo iš karto. Nemėgstantys Kremliaus valdžios prisipažindavo ir vietiniai.
Tačiau tikro sibiriečio sutikti neteko. Visi žmonės buvo iš kur nors atvežti – iš Lenkijos, Ukrainos, Vokietijos... Sutikome net graiką. Sužinoję, kokiu tikslu lietuvių grupė atvyko į Sibirą, jie linguodavo galvą ir sakydavo: „Šventą darbą darote, vaikinai“.