Tiesa, šis faktas daugiau nei vien prof. Vytauto Landsbergio ir Vytauto V. Landsbergio apmąstymų ir įspėjimų taikiniu tapo gal tik prieš pora metų, kai platesnius Lietuvos visuomenės sluoksnius bene pirmąsyk po Nepriklausomybės įtvirtinimo išjudino diskusija: važiuoti Lietuvos prezidentui į Maskvą minėti Antrojo pasaulinio karo pabaigos ar ne?
Tų pačių 2005 m. rugsėjį „Spinter tyrimai“ atliko Lietuvos gyventojų viešosios nuomonės „rusiška“ tematika tyrimą. Į vieną iš klausimų „Kas labiausiai lemia rusiškos kultūros populiarumą Lietuvoje?“ 28,3% respondentų pasirinko atsakymą „ilgametė Rusijos okupacija“, 20,2% pirmenybę teikė „nostalgijai sovietmečiui“, 18,3 – „kitų (ne rusų) užsienio kalbų nemokėjimui“, 7,7% sutiko su formuluote, kad dėl to kalta „didelė rusiškos produkcijos pasiūla“, 6,8% buvo nusiteikę pozityviai, pritardami paaiškinimui, kad populiarumą sąlygoja „kokybiška rusiška produkcija“, o likęs penktadalis rinkosi kitus atsakymų variantus arba neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Pažymėtina, kad patys apklausos rengėjai rusiškumą suvokė kaip ateinantį iš išorės – praėjusios epochos palikimo ar kaimyninės valstybės pastangų. Tačiau tuo pat metu šiam klausimui išpopuliarėjus ir (panašu, kad ilgam) įsitvirtinus lankomiausių interneto svetainių (anoniminėse) diskusijose, išryškėjo kitokios pagrindinės pozicijos: arba šis klausimas (ne be aktyviųjų IP iš Latvių gatvės pastangų) diskvalifikuojamas kaip lietuviškojo šovinizmo ir rusofobijos fantomas, arba kvalifikuojamas kaip Rusijos visuminio įsigalėjimo Lietuvoje plano elementas, arba „nukeliamas“ svarstymais apie lietuvių mentalitetą.
Pastarąja linkme dažniausiai ir suka paskutiniu metu lietuviškąją rusofiliją vis drąsiau diagnuozuojantys mūsų negausūs „provakarietiški“ kultūros kritikai ir politikos apžvalgininkai (nuo Laimanto Jonušio iki Rimvydo Valatkos).
Jiems oponuoja kur kas gausesni įvairaus plauko sentimentalistai, idealistai, romantikai, santarvininkai ir kairuoliai, ginantys mūsų rusišką dvasią kaip sveiką priešnuodį materialistinei vesternizacijai. Tuo tarpu dauguma kultūrinėms diskusijoms abejingų Lietuvos žmonių tiesiog romiai virškina tai, ką jiems siūlo žiniasklaidos ar šou verslo banginiai ir rykliai, (re)produkuojantys ir skleidžiantys rusiško turinio ar formos popsą (antai nuo 1996 m. Lietuvos eterį drebinanti/teršianti Russkoje radio Baltija formaliai yra transliuojama „Radiocentro“ dukterinės įmonės).
Žurnalo redakcija visą pastarąjį dešimtmetį kartkartėmis vis mėgindavo iš įvairių autorių išgauti rimtą rusų kultūros paplitimo Lietuvoje analizę. Tačiau pavykdavo sulaukti tik vieno kito esė šia tema (Vytautas Kontrimas, „Veidu į Rusiją“, in: NŽ-A, 2001, Nr. 4; Nerijus Šepetys, „Laiškas redaktoriui [iš Maskvos], in: NŽ-A, 2003, Nr. 4; Andrius Užkalnis, „Rusofilija: bailių sielų sodas“, in: NŽ-A, 2006, Nr. 1–2).
Užtat istorinių studijų sovietikos temomis arba politinių apžvalgų apie šiuolaikinės Rusijos politiką nei kiekiu, nei kokybe skųstis negalėjome. Rusijos įsigalėjimo grėsmės temai tapus visuotiniu Lietuvos viešosios erdvės laimikiu, vėl sustiprėjo mūsų ryžtas kitu, kiek aštresniu kampu pažvelgti į rusų kultūros skl(e)idimo Lietuvoje problemą. Gerą pretekstą tam suteikė 2007 m. gegužės 9 d. Tėvynės Sąjungos viešuomenei pristatytas „Rusijos sulaikymo strategijos“ projektas.
Jis susilaukė šiokio tokio rimtesnio apsvarstymo, kur kas daugiau kvailokų (ir greitai nuslūgusių) žiniasklaidos purslų dėl (migloto) siūlymo reformuoti Prezidento instituciją. Tačiau minėta strategija (greta daugybės teigiamų įžvalgų) turėjo vieną rimtą spragą: ji beveik (išskyrus tezę „Stiprėja Rusijos propagandinė kultūrinė invazija, ir mūsų visuomenės atsparumas tokiai įtakai silpsta“) neatkreipė dėmesio į kultūros sritį.
Kaip tik rusų kultūros Lietuvoje ir Rusijos grėsmės Lietuvai temas ir pamėginome susieti, pokalbiui redakcijoje pakviesdami keletą mūsų nuolatinių autorių ir/ar šios srities išmanytojų.
Birželio pradžioje įrašytame pokalbyje dalyvavo kultūrininkas, „Menų spaustuvės“ direktorius Audronis Imbrasas, literatūrologas ir žurnalistas dr. Paulius Subačius, antropologas ir Mykolo Riomerio universiteto dėstytojas dr. Ramūnas Trimakas ir ilgametis NŽ-A politikos apžvalgininkas dr. Virgis Valentinavičius.
Patrumpintą ir adaptuotą pokalbio tekstą publikuojame rubrikoje su dviem specialiai parašytais straipsniais, besigilinančiais į pokalbyje nepaliestus temos aspektus: Mingailės Jurkutės apie „neregimuosius“ rusus prieškario Lietuvos Respublikoje ir Ramūno Trimako apie lietuvių/„pribaltų“ vaizdinį šiuolaikinėje Rusijos istorijos politikoje.
RAMŪNAS TRIMAKAS: Man šis pokalbis atrodo pavėluotas. Įvyko tylus ir nepastebimas lūžis, kurį drįsčiau pavadinti nacionaliniu bankrotu. Ar nėra taip, kad mes kalbame apie užvakarykštes problemas? Pavojaus varpais mušti ir padėtį gelbėti reikėjo kur kas anksčiau.
Vis dėlto norėčiau pabrėžti – padėtis nėra nei beviltiška, nei nepataisoma.
Vienintelis dalykas kelia nerimą – kad apskrito stalo diskusijos taip ir liks inteligentėlių plepalais. Taip, sutinku, pirmiausia būtina išgirsti vieniems kitus, būtina kalbėti. Tik taip prasideda bendrų ir priimtinų sprendimų paieška. Vis dėlto lengvo intelektualų frondizmo nepakanka – taip mes jokių rezultatų nesulauksime iki gyvos galvos. O „Anties“ dainos žodžiai „Ša, inteligente, skurdžiau nelaimingas...“ išliks amžinai gyva klasika.
AUDRONIS IMBRASAS: Kalbėsiu kaip kultūros vadybininkas, kuriam įdomi kultūros padėtis ir platesni kontekstai. Vienas dalykas man atrodo akivaizdus, ir jis svarbus ne vien Rusijos kultūrinės įtakos prasme. Lietuvos politikai (drįsčiau kalbėti apie absoliučiai visas partijas) adekvačiai nesuvokia kultūros sferos nei plačiausia, nei siauresne – kūrybinių-ekonominių veiklų – prasme, neįvertina, kad tai yra labai svarbi sfera. Svarbi ne vien dėl to, kad mes turime išlaikyti savo kalbą, tautinį meną, kultūros paveldą (rašytinį, paveikslinį, šokinį, muzikinį ir t. t.).
Čia reikia kalbėti apie esminių tautos gebėjimų išlaikymą, kad sugebėtume ne tik išlaikyti paveldą, bet ir kurti naujoves, naujus reiškinius – nesvarbu, ar gynybines sistemas, ar naujus vaistus, ar lazerius ar batus – aš kultūrą suvokiu kaip tam tikrą visos visuomenės kūrybinių galių raišką ir jų išlaikymą. Nesunku įžvelgti, kad tik kūrybiškiausios tautos atsilaikė prieš istorijos, ekonomikos ir gamtos kataklizmus.
Tuo tarpu pas mus kultūra suvokiama kaip debesėliai, arba, kaip kažkas yra pasakęs, – „vyšnia ant pyragaičio“. Štai pareinu po darbo, pažiūriu filmą, paskaitau knygą, pasigrožiu paveikslu – ir viskas. Nesuvokiama, kad tai vienas tų syvų, kuriais gyvos pačios bendruomenės. Kai kultūra suvokiama kaip vyšnia, tai tampa dalyku, kuris vertas likutinio ministro vyriausybėje, likutinės vertės skirstant lėšas ir pan.
Visi politikai nuo kairės iki dešinės taip suvokia kultūrą, – pagaliau, kaip ir mes visi: visi buvome ne kažin kuo, tapome viskuo. Kaip ir vidutiniam piliečiui, taip ir vidutiniam politikui galbūt sudėtinga suvokti komplikuotesnius, kontekstinio išmanymo reikalaujančius kultūrinius dalykus. Esama dar vienos aplinkybės: ironizuodamas istoriją pasakyčiau, kad stojant į ES Briuselis neprikazal nam pomeniat’ sistemu kul’tury, t. y. Briuselis paliko tris sritis – kultūrą, švietimą ir sveikatos apsaugą – savo nuožiūra tvarkytis nacionalinėms vyriausybėms. Atidesni stebėtojai nesunkiai atsirinks – būtent šios trys sritys dabar labiausiai sproginėja dabartinėje Lietuvoje, būtent jose vyksta labai rimta trintis tarp „seno“ ir „naujo“.
Taip nutiko pirmiausia dėl to, kad prancūzai ir vokiečiai, vengdami per didelės anglosaksų kultūros įtakos, labai norėjo ginti nacionalines kalbas, kultūras ir pan. Tačiau tose šalyse kultūros organizacijų sistema visiškai skiriasi nuo posovietinių šalių, ten seniai funkcionuoja visiškai kitokie ekonominiai kultūros organizacijų modeliai, kurių pas mus net ir užuomazgų dar nelabai yra, ką ir kalbėti apie biudžeto sandarą. Pas mus niekas į tai neatsižvelgė.
Vienas svarbesnių kultūros politikos dokumentų buvo parengtas 1996–1997 m. Kultūros ministerijos, padedant vakariečių ekspertams (Lietuvos kultūros politika: nacionalinis pranešimas, Vilnius, 1997). Jame kaip vienas pagrindinių uždavinių buvo išsikeltas siekis apsaugoti Lietuvos kultūrą nuo sukrėtimų pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu. Taigi kartu šitaip buvo pasirūpinta apsaugoti visą sistemą nuo bet kokių pokyčių. Nesakau, kad reikėjo uždaryti vieną ar kitą instituciją, panaikinti kokį orkestrą, tačiau sistemiškai apie reorganizaciją, juk akivaizdu, reikėjo galvoti, o apie tai net nebuvo kalbama. Ir tai išlieka iki šių dienų.
Dar prisidėjo ir valdininkai, konkretūs politikai, kurie kultūros sritį kuruodavo – daug kas priklausė nuo jų intelekto lygio. Niekas nebandė kultūros suvokti – na, nebūtinai kaip rusai, tegul kaip prancūzai, į kurių savosios kultūros puoselėjimą mes žiūrim palankiau. Juk kiekvienas, kuris apsilanko Paryžiuje lipa į Eifelio bokštą, sumokėjęs tuos dvidešimt eurų ar kiek, – vadinasi, populiarinti savo šalį per kultūros naujoves, kaip tai daro, pavyzdžiui, prancūzai, net ir ekonomiškai apsimoka. Ir mes, mūsų politiniai sluoksniai, kol kas nesugebėjome suvokti, kad, jei norime konkuruoti šiuolaikiniame pasaulyje, ir kultūros srityje ekonomiškai privalome tvarkytis kitaip.
SAULIUS DRAZDAUSKAS: O kuo tokia „desertinė“ kultūros samprata ir rezervacinė kultūros politika yra bloga ar net pavojinga?
A. I.: Čia turiu apsibrėžti savo interesus – atstovauju nevyriausybinių organizacijų laukui. Visi atsiradę per tą laiką savarankiški (ligtolinių „kūrybinių organizacijų“ atžvilgiu) veikėjai kultūroje buvo traktuojami kaip tam tikras blogis: susiburia, kažką kuria, kažko nuolat nori, kažkokie častnikai. Jei atsiranda jų rėmėjų – tai įvardijama kaip pinigų plovyklos ir pan.
Tačiau iš tikrųjų kiekvieno individo verslumas bet kurioje ekonominėje ar visuomeninėje sistemoje turi būti išlaisvinamas, ir jau turėjo būti išlaisvintas. Sistemą reikėjo keisti iš esmės. Pavyzdžiui, nėra tokios šalies ES, kurioje Nacionalinė filharmonija būtų visą šalį apimantis organizacijų tinklas, valdomas iš centro. Netgi tokioje centralizuotoje šalyje kaip Prancūzija neįmanoma įsivaizduoti Nacionalinės filharmonijos, kurios atšakos būtų Marselio ar Liono filharmonijos.
Pas mus, regis, paskutinė filharmonija buvo atskirta nuo centrinės, tik ministraujant, kaip nebūtų keista, darbiečiui Vladimirui Prudnikovui. Ligi 2003 m. veikusios Klaipėdos ar Šiaulių filharmonijos buvo padaliniai, kurioms prireikus pirkti, pavyzdžiui, 200 pieštukų, tekdavo prašyti Vilniaus, kad leistų įsigyti... Ką ir kalbėti apie repertuarą.
Atrodo juokinga, ką tokia padėtis gali turėti bendra su valstybės, sakykime, kultūriniu saugumu? Paminėsiu bent vieną iš tokių sąsajų: centralizuotoje sistemoje pakeitus generalinį direktorių, visa sistema veikia taip, kaip reikia. Kai yra 4 ar 5 filharmonijos, tai tokį (tarkime, prorusišką ar prokinišką) perėmimą atlikti jau sunkiau, – reikia daugiau žmonių.
Jei konkrečios kultūros srities operatoriai nėra susieti su struktūra, tai norint perimti srities kontrolę, reikia kur kas daugiau politinę kontrolę atliksiančių žmonių. Tas pat ir ekonomikoje: geležinkeliai, oro uostai dažniausiai priklauso valstybei, tačiau juose veikia skirtingi operatoriai, nepriklausomi. Arba teatrai: anoje sistemoje pakakdavo ministerijoje „politiškai patikimo“ teatro skyriaus vadovo, ir visa sistema, cenzūra toliau labai gerai funkcionuodavo. Dabar, tiesa, teatrų sistema nėra tokia centralizuota, nebėra centralizuotos cenzūros ir panašiai.
Bet kokia yra dėl nuomos kylančių ginčų esmė? Štai visi „nevyriausybiniai“ teatrai – Nekrošiaus, Koršunovo – neturi patalpų. Tad šalyje atsiradus kitokiai politinei sistemai nuomos klausimas taptų esminis: galima arba neįsileisti „privačių“ teatrų į „valstybės teritoriją“, arba pareikalauti milžiniškos nuomos... Galite statyti pjeses, kokias tik norite, pavyzdžiui, apie Kalantą, bet tik mokėkite valstybinei sistemai... Kiek menininkų iš tikrųjų gali pasistatyti ar nusipirkti patalpas (ir dar centre)? Nereformuotoje sistemoje, ekonomiškai žiūrint, jiems vietos nėra. Apie tai nebuvo kalbama. Vadinasi, hipotetiškai kalbant, kažkuriai kitai jėgai ar šaliai perėmus politinę Lietuvos sistemos kontrolę, pavyzdžiui, naujieji, per pastaruosius keliolika metų atsiradę, teatrai veikiausiai labai greit išvis nustotų egzistuoti. Analogijų rastume beveik visose kultūros, menų srityse.
S. D.: Visa tai sisteminės mūsų kultūros bėdos, su aiškiomis sovietinėmis šaknimis ir latentiniais ateities pavojais. Galima suprasti, kad be plataus laisvo, „nevalstybinio“ kultūros kūrėjų ir veikėjų sluoksnio normaliai nesugrįšime į Europos kultūrinę erdvę, juo toliau, juo sunkiau mums bus nusikratyti sovietiškai rusiškos kultūros tvarkos. Tačiau yra ir kitas klausimas: kaip išoriškai Lietuvoje pasireiškia rusų kultūros invazija, ir kaip tai veikia?
A. I.: Pastebėjau vieną dalyką: kai atsirado Pervyj baltijskij kanal, tuo metu Lietuvos scenoje pasipylė rusiškos popmuzikos koncertai. Kirkorovai, moisejevai, pugačiovos, kobzonai ir visa kita. Darau prielaidą: mano skaičiavimais, tų sumų, kurias galima surinkti pardavus bilietus, nepakanka padengti tiems milžiniškiems honorarams, kurie Rusijoje jau yra mokami šiems atlikėjams.
Tai visai kiti pinigai. Kas domėjosi, ar tie atlikėjai sutinka atvažiuoti už mažesnius honorarus? Jie juk aplanko po keturis penkis miestus, taigi ne tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda, bet ir Panevėžys ar Šiauliai... Galbūt juos šiaip kas nors finansuoja? Bet kadangi Pervyj baltijskij kanal pradėjo transliacijas tuo pat metu, galima tarti, kad būta koordinavimo. Kiek žinau, Rusijos ambasados įvairiose šalyse turi savo biudžetus, bet jie nėra vieši. Ką remia Prancūzijos ambasada arba Britų Taryba yra aišku, tai neslepiama, netgi priešingai. O ar kas nors domėjosi, ką remia Lietuvoje Rusijos ambasada? Kalbu apie kultūrinius renginius. Net nemėginome mąstyti.
Pernai štai koncertavo, kiek pamenu, Rusijos prezidentinis orkestras. Kiek buvo parduota bilietų? O orkestro gastrolės – tai tikrai brangus malonumas. Buvo Lenkomo gastrolės, dabar Džigarchaniano teatro gastrolės. Nieko nesakau. Bet atvyksta 60 trupės narių; aš žinau, kiek tai kainuoja atvežti iš Prancūzijos ar Jungtinės Karalystės. Tai didelės ir rimtos gastrolės. Kas jas finansuoja – ar kas nors tai analizuoja? O užimamos trys didžiausios Vilniaus scenos, apie tai rašo visa nacionalinė spauda, ir taip per kultūrinius renginius daromas labai rimtas poveikis Lietuvos visuomenei.
Kitas pavyzdys: Lietuvos bankų sistemoje su rusišku kapitalu aiškiai yra susijęs „Snoro“ bankas. Bet juk ne kas kitas, o „Snoras“ ir finansuoja Kauno „Žalgirį“, kuris laikomas istoriniu tautos pasididžiavimu, nacionalinio sporto tradicijos simboliu. Gal tai atsitiktinis sutapimas. Bet juk „Žalgiris“ mūsų įvaizdžio, mentaliteto elementas. O jie kabinasi prie tokių dalykų.
Rusijos prezidentas siunčia jubiliejinius sveikinimus mūsų iškiliems kultūros veikėjams, bet tik tiems, kurie buvo žinomi ir populiarūs sovietiniais laikais. Visi džiaugiasi, spauda pilna pranešimų. Tie žmonės išties nusipelnę mūsų nacionaliniam menui, bet tokioje situacijoje juk kalbėtina apie tai, kas, kaip ir kam jais naudojasi... Ar daug kas pastebėjo, nors tokių faktų būta, ką pasveikino ar valstybiniu ordinu apdovanojo Prancūzijos prezidentas?
Man asmeniškai labai svarbi sritis – šokis. Jau vienuoliktą sezoną nacionalinė baleto trupė nesikviečia nacionalinio choreografo. Įsivaizduokime, kad Lietuvoje 11 metų neleidžiami lietuvių autorių romanai, nes lietuviai neprilygsta Čechovui, Solženicynui ar dar kam nors... Mane dažnai kaltina tuo, kad esu rusų baleto priešas. Bet faktai tokie: orientuojamasi į Rusiją.
Arba: prieš kelis metus vienu metu dvi nacionalinės trupės – dramos ir baleto veik sinchroniškai parodė „Čipolino“ premjeras. Jo autorius, kaip žinome – vienas italų komunistų ideologų. O čia nacionalinės trupės parengia du spektaklius vaikams. Aišku, kad tai sutapimas, bet ką jis sako? Ko mokoma tuose spektakliuose – nekęsti tų, kurie yra verslesni už kitus ir turi pinigų? Ar tai ir yra pagrindinė nacionalinės kultūros vaikams politikos linija?
Tose srityse, kuriose aš dirbu, kultūros politikos nebuvimas lemia, kad apie panašius dalykus negalvojama. Galiausiai – televizija. Nežinau, kaip tai veikia žiniasklaidos savininkų pinigines ir smegenis, bet kodėl estai per 15 metų sugebėjo pereiti prie vienodo visų filmų subtitravimo, o Lietuvoje TV kanalų savininkai iki šiol sako: kadangi pas mus daug rusakalbių, rusiškai visi moka, tai rusiškus filmus geriau subtitruoti, o angliškus – įgarsinti?..
PAULIUS SUBAČIUS: Reguliuoti žiniasklaidą visada yra labai sudėtinga ir problemiška. Jei tai ir vyksta žodžiais, dažnai iš jų neplaukia veiksmai. Televizijos erdvėje vyrauja rusiška produkcija, rusų kultūra, rusų kalba pateikiama net nerusiška produkcija. Apie tai ne kartą yra kalbėta ir rašyta.
Galiausiai nuo praėjusių metų rugsėjo 1 d. įsigaliojusiame naujajame Visuomenės informavimo įstatyme atsirado labai įdomi nuoroda, kuri nežinia kaip bus įgyvendinta, kad transliuojant ir retransliuojant audiovizualinę produkciją, jei ji pagaminta ES šalyse, turėtų būti teikiama pirmenybė vienai iš oficialių ES kalbų. Negalima pasakyti – originalo kalbai, nes ta produkcija dažnai būna įgarsinama keliomis kalbomis, ir viena jų būna rusų.
Ir ši nuostata tiesiogiai taikoma tam, kad ir iki šiol rusiškai transliuojama daugelis laidų, net ir vaikiški animaciniai filmukai, kurie tikrai nėra skirti kartai, geriau mokančiai rusų, o ne kitas kalbas. Ne tik National Geographic ir Eurosport, bet ir Jetix ar Cartoon Network per daugelį kabelinių televizijų buvo transliuojamos rusų kalba. Apie šią įstatymo nuostatą visi retransliuotojai ir transliuotojai žinojo pusę metų iki jai įsigaliojant.
Problema tarsi buvo žinoma, apie įstatymo nuostatos įsigaliojimą buvo žinoma, o kai atėjo laikas ją įgyvendinti, Lietuvos radijo ir televizijos komisijai pabandžius priimti detalizuojantį dokumentą (tai yra jos pareiga pagal įstatymą), staiga abi veikiančios kabelinių TV asociacijos apsimetė, kad pirmą kartą apie šitą problemą išgirdo.
Kai LR Prezidento deleguotasis komisijos narys Audrius Matonis susitikime su kabelinių TV atstovais mėgino klausti, – kodėl mano vaikai turi Jetix žiūrėti rusiškai, kokio čia esama komercinio intereso, kas čia apskritai vyksta, vietoj atsakymo išgirdo šaukimą, – ar žinote, kiek mes patirsime nuostolių, ar žinote, kiek prarasime žiūrovų ir t. t.
Nors formuluotėje, kurią komisija siūlė kaip problemos sprendimą, tebuvo reikalaujama pirmuoju („a“) garso kanalu transliuoti programą ES kalba. Kitaip sakant, jei televizorius turi kalbų pasirinkimą, tai žiūrint galima pasirinkti norimą iš numatytų kalbų – taip pat ir rusų. Bet jei televizoriuje tokio pasirinkimo nėra, tai pagrindiniu (vieninteliu) kanalu turėtų būti transliuojama ES kalba. Pasipiktino transliuotojai, kad jiems reikėsią investuoti ir jie praras, praras, praras...
Iš esmės komisija dėl labai didelio kabelinių TV spaudimo buvo priversta atsitraukti ir dabar viskas vyksta laipsniškai. Dabar kai kurios kabelinės TV pradėjo bent jau „b kanalu“ transliuoti ES kalba. Nes iki tol daugelio programų, – pavyzdžiui, tie, kurie Vilniuje per „Vinita“ mato Animal Planet – net „b kanalu“ nebuvo galima žiūrėti anglų kalba. Per keletą mėnesių padėtis tarsi pradėjo keistis. Televizijos pradėjo deklaruoti, ką kokia kalba transliuoja ir t. t. Ir griežtai pasižadėjo, kad bent jau geresnių televizorių savininkams užtikrins galimybę rinktis kalbą.
A. I.: Nuostolis... Priežastys nurodomos visiškai ekonominės. Nežinia, ar už to slypi koks nors planas. Tą patį kartoja, pavyzdžiui, tik subtitruojamas rusiškas laidas ir serialus retransliuojanti LNK: mūsų žiūrovai, mūsų reitingai, mūsų biznis. Nedarykite mums nuostolių. Mano manymu, tai yra elementari demagogija, „makaronų kabinimas“. Tad politikams reikia apsispręsti.
R. T.: Iš tiesų, kalbant apie rusų kultūros sklidimą Lietuvoje, būtina pažymėti, kad blogiausia yra tai, jog mes patys prie šito prisidedame. Atrodytų, kas čia tokio – antai LNK ir TELE3 rodė filmus „Vyriškas sezonas“ (Mužskoj sezon) ir „Karas“ (Voina). Jų „darbinis“ atsakymas – tai tik biznis.
Ponai, galbūt tai biznis jums, bet Kremliaus kontroliuojamiems „kultūros veikėjams“ – visų pirma politika. Nacionalinis projektas. Nacionalinio saugumo ir revanšo reikalas. Minėti filmai kurti kaip propagandiniai, Rusijoje jie laikomi nusisekusiais ideologinio karo kūriniais. Tame kare mes traktuojami kaip „išdavikai“, prisišlieję prie Rusijos priešų – Vakarų. Prieš juos kol kas vykdomi tik virtualūs karai, o mūsų funkcija čia – būti viena mūšio zonų. Koviniai veiksmai klostosi Rusijos naudai – mus gėdingai muša nuosavuose namuose, o mes apsimetame, kad nieko nevyksta.
P. S.: Kompanijų prašoma pateikti duomenis, pavyzdžiui, kabelinių TV buvo klausiama, kiek kainuos pakeitimai, aparatūra. Kartais išties matyti ekonominis pagrindas priešintis, bet tam tikrose situacijose, kai kalbama apie didelį retransliuotoją ir apie 2–3 000 litų investicijų, tai atrodo juokinga. Vargu, ar tokio retransliuotojo vadovui verta eiti į kelis iš eilės komisijos posėdžius ir gintis, aiškinti bei reikalauti, kad į jo sunkumus būtų atsižvelgta. Ir tada pradedi galvoti, kad čia gali būti dvi priežastys: viena – nenoras apkritai ką nors daryti, antra, kad šalia kelių tūkstančių litų egzistuoja kiti motyvai.
Galima suprasti mažą retransliuotoją, kuris dirba tik viename rajone ar miestelyje, nusipirkęs aparatūrą 8 kanalams, ir daugiau nei rodys, nei galės rodyti, nes teturi kelis tūkstančius abonentų. Bet kai kalbama apie dešimtis ir šimtus tūkstančių abonentų, apie kompanijas, kurios veikia Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir t. t., tai visa tai neįtikina. Panaši situacija yra su klausimu dėl kalbų teisių suvienodinimo, subtitravimo televizijoje. Čia vyksta subtilios manipuliacijos – vakarietiški filmai įgarsinami, rusiški – subtitruojami.
Sakoma: jei tai nėra įstatymiškai reguliuojamas klausimas, tai tegu pirmasis pavyzdį parodo nacionalinis transliuotojas. Na, nacionalinis transliuotojas vieną kitą vakarietišką filmą parodo originalo kalba su lietuviškais subtitrais.
Bet vėl prasideda žaidimai. Kadangi nacionalinis transliuotojas dalyvauja komercinėje konkurencijoje, pirmiausia jį patį sunku įtikinti, kad jis darytų tai, ką mano esant komerciškai nenaudinga (nors tai nėra įrodyta tyrimais). Kita vertus, komerciniai transliuotojai motyvuoja paprastai: tuos filmus, serialus žmonės esą žiūri neįdėmiai, darydami kokius nors namų ūkio darbus – antai šeimininkės gamina valgyti – tad jei neįgarsinsi, o tik titruosi, tai jos turės nuo televizoriaus akių nenuleisti.
S. D.: Nejaugi televizijos nori išlaisvinti žmones nuo televizoriaus žiūrėjimo?.. Vis dėlto visų transliuotojų nuomone, rusiškai žmonės supranta daug geriau nei kitomis kalbomis, ir jeigu nebus dubliuojamos nerusiškos programos, tai žiūrimumas sumažės... Tyrimai išties neatlikti, bet verslininkai taip mano. Vargu ar jie visi klysta.
VIRGIS VALENTINAVIČIUS: Jeigu visi transliuotojai kartu pereitų prie vienos tvarkos, žiūrimumas nesumažėtų. Šis argumentas netektų prasmės. Jei būtų visose televizijose subtitruojama, tai konkurencingumui nepakenktų.
A. I.: Lietuva kalbos požiūriu atrodo saugiausia iš visų Baltijos šalių – 10–15% „rusakalbių“. Latvija ir Estija nėra tokios saugios. Bet štai Estijoje elgiamasi priešingai, matyt, kad jiems „apsimoka“ subtitruoti. O Lietuvoje – ne? Kur logiškas paaiškinimas? Kabeliniai transliuotojai ir dalis kitų priklauso nuo rusiško kapitalo. Matyt, ir šitie dalykai veikia.
P. S.: Mentalitetas nulemtas ne tik kapitalo. TELE3 tvarkoma iš Švedijos ar iš Anglijos, ir jiems tie rusiški serialai turėtų visai nerūpėti. O jie juos rodo. Bent jau kaip sako šių televizijų žmonės, jei jie palygina, už kiek jie gaus nusipirkti rusišką ir už kiek, pavyzdžiui, vokišką ar amerikietišką serialą, ir kiek juos žiūrės, tai, pasak jų, vakarietiški serialai ir brangiau kainuoja, ir juos žiūri mažiau.
R. T.: Man šioje vietoje kyla abejonių: ar iš tiesų yra taip, kad rusiška produkcija pigiau kainuoja, kad ją taip perka, ar už jos rodymą mūsų transliuotojams Rusijos „partneriai“ dar primoka? Visai neseniai pagalvojau: tik betrūksta, kad kuris nors mūsų kanalas parodytų filmą „Prasiveržimas“ (Proryv). Ir štai mums TV5 suteikė šią unikalią galimybę – originalo kalba su lietuviškais subtitrais.
„Prasiveržimas“ yra tokia pati bjaurastis kaip Nevzorovo „Skaistykla“ (Čistilišče) ir „Mūsiškiai“ (Naši). Pastarasis filmas – apie Sausio 13-ąją Vilniuje. Melo ir purvo koncentratas. Teko bendrauti su Rusijos akademine publika – jie ne itin mėgsta pribaltus ir čečėnus, bet šitais filmais jie šlykštisi. Jų akimis, tokie filmai yra buki nacistiniai kliedesiai.
O mūsų televizininkai mielai transliuoja šituos „šedevrus“. Liubezneišyje, jūs asmeniškai Goebbelso kuruotą „Žydą Ziusį“ žiūrimiausiu laiku būtinai parodykite. Ir kitus Trečiojo Reicho „šedevrus“.
A. I.: Tad čia tikrai yra politikų įsikišimo reikalas. Tai reikia analizuoti ir galbūt remti vakarietiškos produkcijos įsigijimą, jei jau norima keisti mąstymą ir pan., arba uždėti muitą rusiškai....
V. V.: Viskas priklauso nuo Seimo ir Vyriausybės valios. Aukščiausia valdžia Lietuvoje tos valios nerodo. Bet jei ji būtų, būtų galima visai paprastai išspręsti šį klausimą. Pirma, vykdyti mokesčių politiką, kad tie kanalai, kurie propaguoja, pavyzdžiui, ne ES kalbas, moka didesnius mokesčius ar kaip nors panašiai. Antra, taikyti antidempingo priemones TV rinkoje. Tos rusiškos laidos, kurios pardavinėjamos pusdykiai, iš tikrųjų nusipelno antidempingo įstatymo ir tokiu būdu būtų galima palaikyti lietuvišką arba vakarietišką produkciją televizijos rinkoje.
Bet politinės valios visiškai nėra, teisinamasi, kad tauta to nori, visiškai neklausiant, ar ji to nori, ar ne. Estijoje ar Latvijoje politinė valia riboti rusų kalbos įtaką buvo labai stipri vien tik todėl, kad rusų kalba ten turi ir taip didelę įtaką dėl didelių rusakalbių bendruomenių. O pas mus – paradoksas: nors dauguma gyventojų lietuviai, bet šalies surusėjimo mastas yra didesnis negu sovietiniais laikais, negu Latvijoje ir Estijoje. Ir lietuviai myli Dimą Bilaną, Alą Pugačiovą ir kitas baisias moteris rusiškomis pavardėmis, nes nelabai turi alternatyvos. Vien dėl kalbos nemokėjimo nemato kitko, – o nemato kitko, kadangi televizijos to nerodo, – jie neišmoksta kalbos.
Anglų kalbos mokėjimo procentas yra apgailėtinas. Esu girdėjęs, kad jis neviršija 20%, ir mes aiškiai pralaimime ir estams, ir latviams. Čia dar prisideda lietuvių kalbos grynintojai, kurie galvoja, kad anglų kalba taip pat pavojinga lietuvių kalbai kaip ir rusų kalba, o tai irgi visiška netiesa, nes negali lietuvių kalbai būti pavojinga kalba, kuria dabartiniame pasaulyje yra prieinami didžiausi kultūros, filosofijos, mokslinių tyrimų lobiai. Anglų kalba yra tarptautinė mokslo, meno kalba, ir jeigu mūsų vyriausybė neskatina anglų kalbos vartojimo, vadinasi, lietuviai pralaimi konkurencinėje kovoje Europoje ir pasaulyje. Jie yra tiesiog stumiami į rusų kalbos erdvę.
A. I.: Peržvelgę sąrašus, kam buvo įteikti Lietuvos ordinai ir medaliai, atrastume visokių įdomybių. Daugybę rusų kultūros, šou verslo žmonių, kurie buvo čia kada nors atvykę, buvo šiek tiek susiję su Lietuva, yra kieno nors žmona ar vyras. Nemanau, kad daug vakariečių, atvykusių Lietuvon ir čia padainavusių, yra gavę tokių valstybinių ženklų. Rusų kultūros erdvės figūros gerokai dažniau ir lengviau gauna mūsų valstybinius apdovanojimus.
Norisi čia darsyk pabrėžti išmintingos valstybės kultūros politikos svarbą. Štai pažvelkime į Valdovų rūmus. Idėja formaliai žiūrint – itin patriotiška. Pagal sumanymą – tai praeities atstatinėjimas. Daliai visuomenės tai atrodo labai svarbu ir prasminga, kitai daliai atrodo priešingai. Tačiau esmė ta, kad biudžeto investicijos į Valdovų rūmus keletą kartų viršija investicijas į visą likusią kultūros sritį. Taigi praeities atstatinėjimas finansuojamas labiau, negu inovacijos. Įsivaizduokime, kad farmacijos pramonėje, užuot išradinėję naujus vaistus, mes daugiau lėšų skirtume ne tyrimams ir paieškoms, o pirmųjų, šiais laikais nebenaudojamų formulių penicilino reprodukavimui, išsaugojimui, muziejui kurti...
Ar tai, kad praeities simbolių atgaivinimas nustelbia visas investicijas į mūsų tautos kultūros ateitį, išties yra patriotiška ir pozityvu tautos atžvilgiu? Per 15 Nepriklausomybės metų teatsirado vienintelis naujas teatras – Mažasis teatras, tai vienintelė nauja infrastruktūra. Pažiūrėkime, kaip sunkiai stumiasi visos investicijos į infrastruktūrą. Nacionalinė galerija stabčioja, Menų spaustuvė stabčioja, – palyginkime, kiek investuoja kaimynai.
Svarbiausia ne tai, kad Valdovų rūmai uždengia Gedimino pilį ar kad jie neautentiški, daug svarbiau, kad jie stabdo investicijas į plėtrą, naujos kūrybinių organizacijų konfigūracijos atsiradimą. Jei valstybė pajėgi leisti sau atstatyti jau pora šimtų metų nebeegzistavusius rūmus – puiku, bet jei tai užgožia investicijas ir į dabartį, ir į ateitį, į visuomenės kultūrinį ir ekonominį kūrybiškumą, jį skatinančias infrastruktūras – atsiranda labai daug nejaukių klausimų...
P. S.: Virgio mintį reikia išplėsti. Iš tiesų lietuviai yra labiau surusėję nei latviai ar estai. Kalbu apie kultūrinį surusėjimą. Jis matyti ir tų pačių Valdovų rūmų atveju. Įdomiausia tai, kad tie mūsų išeiviai, kurie noriai prisideda prie rūmų statybos, kiek aš galiu suprasti, elgiasi taip todėl, kad jie rusų kultūros, rusų kalbos grėsmę supranta visiškai kitaip, negu latvių ar estų išeiviai.
Mūsų patriotų supratimas yra toks: rusų buvimas čia yra tarsi nepavojingas, nes jų yra mažuma, Rusija pavojinga kaip kokia meška už sienos.
Jeigu mums reikia demonstruoti savo kultūrinį atsparumą, tai atstatykime Valdovų rūmus, kuriuos rusai nugriovė, ir taip tą savo atsparumą parodysim. Tuo tarpu Latvijoje latvių ir rusų proporcija yra labai dramatiška, ir patys latvių kultūrininkai daug aiškiau mato, kad tos grumtynės – ir kultūrinės, ir kalbinės – vyksta štai čia, mūsų šalies viduje, ne ant sienos, iš už kurios rusai arba ateis, arba neateis. Ir tose kasdienėse grumtynėse, kurios pirmiausia reiškiasi kultūros srityje, postų pasidalijimo srityje, rimtas argumentas yra ne tik žmogaus tautybė, bet ir tam tikras jo prieraišumas ir įsipareigojimas valstybei. Pas mus tai ne argumentas.
Taip ir vyksta rusų kultūros, jos poveikio prasiskverbimas visais kanalais. Jo tarsi niekas nepastebi. Kai pabandai šaukti apie tai, atsakoma: pas mus tiek nedaug rusų, kur jūs čia matote problemą?
Senoji kultūrininkų karta turi kompleksą prieš anglakalbę kultūrą. Savo visą anuometinį angažavimąsi prieš Maskvą jie dabar nukreipia prieš Briuselį ar anglų kalbą. Grojama ta pati sena plokštelė, tik su pakeistu tembru. Pas mus tebeklesti mitas, kad kalbininkai su savo kalbos kultūra apsaugojo Lietuvą nuo rusiško užkrato. Nereikia juokinti. Galiu labai gerbti dr. Aldoną Pupkį, bet ne jis apsaugojo mus nuo surusėjimo. Veikiau partizanai apsaugojo, kiek galėdami...
S. D.: Virgi, kalbėjai apie kalbos mokėjimo svarbą. O kokia padėtis yra pačioje žiniasklaidoje? Iš kur, iš kokių šaltinių Lietuvos žurnalistai renka informaciją apie tai, kas dedasi pasaulyje ir Rusijoje? Juk puikiai žinai, kaip rengiamos žinios?
V. V.: Dauguma žiniasklaidos priemonių informaciją apie pasaulio įvykius ir apie pačią Rusiją renka iš Vakarų šaltinių. Tai tiesiogiai proporcinga vieno ar kito laikraščio kokybei. Galima sakyti, bent pagrindinės televizijos: LTV, LNK naudoja Reuters, Associated Press ir kitus tarptautinius kanalus. Spaudoje taip pat dažniausiai remiasi Vakarų medžiagomis, geriausios publikacijos apie Rusiją ateina iš Economist, Financial Times ir didžioji dalis žiniasklaidos čia normaliai tvarkosi.
Bet yra ir išimtis. Tai „Respublikos“ leidinių grupė, kuri naudojasi ELTOS informacija. ELTA, ypač po to, kai ją nupirko Vitas Tomkus, remiasi beveik be išimčių rusiškais šaltiniais. Tad ir tie laikraščiai, kurie perka ELTOS paslaugas (nors tokių nėra labai daug) naudojasi ITAR Tass’o pranešimais. Esama įtarimų, kad ir pasaulio naujienas jie verčia iš rusiškų informacijos šaltinių.
Daug rusiškos medžiagos patenka ne į rimtąsias žinias, – čia lengviausia atskirti ir rusišką produkciją, ir propagandą. Turiu omenyje pramoginę informaciją. Nors žurnalo „Žmonės“ ir panašių dėka Brittney Spears ir Posh Spice tapo pakankamai žinomomis asmenybėmis, tačiau rusiškos pop informacijos srautas yra pakankamai stiprus ir konkuruoja. Juk dauguma rusiškų „žvaigždžių“ lankosi Lietuvoje, jos paprasčiausiai yra pigesnės, žmonėms labiau prieinamos.
Tai veikia paklausą, o ši savo ruožtu – tuos informacijos srautus, todėl istorijos apie Dimą Bilaną mūsų žiniasklaidoje nuolat kursuoja. Bet šitai priklauso ir nuo šalies strateginės krypties bei to, kaip tą kryptį įgyvendina valdžia. Atitinkamomis kalbos vartojimo preferencijomis ir mokestinėmis lengvatomis šitą procesą būtų galima pakreipti į vieną ar kitą pusę. Nematau neišsprendžiamos problemos.
Kai atvažuoja Eltonas Johnas, būna ažiotažas. Tik štai jam Lietuva yra vos ne Rusijos pakraštys, tolima pakampė, o Dima Bilanas važiuoja, kaip ir sovietiniais laikais būdavo, į Vakarus. Ir šitie procesai turi skirtingą prasmę Eltonui Johnui, Dimai Bilanui ir Lietuvos žiūrovams.
S. D.: Bet Dima Bilanas Lietuvos žiūrovams patinka tikrai ne mažiau negu Eltonas Johnas, gal net labiau...
V. V.: Čia jau nieko nepadarysi. Geras skonis niekada nebuvo Lietuvos žiūrovų stiprioji pusė. Ir kai yra tokia pasiūla, negali sakyti, kad jis gerėja, veikiau priešingai...
R. T.: Negudraukime: daugumos Lietuvos žmonių skonis nėra tiesiog prastas, jis tiksliau sakant, rusofiliškas. Būtent dėl to patys populiariausi dainininkai yra iš Rusijos: šiandien išties madingas Dima Bilanas, o kur dar plejada gerbiamų „amžinai gyvų žvaigždžių“?
Kur tik bepasisuksi viešoje erdvėje – ten skamba Russkoje radio. Kaunas atrodo lietuviškumo citadelė, tačiau šis stereotipas kaip mat išdulka įlipus į bet kurį mikroautobusą – regis, kad eteryje viešpatauja tik Russkoje radio. Pagaliau tas pats repertuaras grojamas ir lietuviškų radijo stočių: rusiškas popsas netyla nė akimirkai.
P. S.: Beje, ir mūsų popkultūroje rusiška muzika pasitelkiama vis labiau, pavyzdžiui, Arūno Valinsko „Svogūnuose“ per paskutinius pora metų įsivyravo rusiški motyvai. Jei dainų perdarinėjimas prasidėjo nuo itališkų ar kitokių, tai dabar viskas nuėjo „čiastuškų“ keliu.
R. T.: Tas pats ir su filmais: lietuviai su pasigardžiavimu žiūri tokius filmus kaip „Brolis 2“ arba „Karas“. Atrodytų – jeigu žmonėms reikia, tegul mėgaujasi. Niekas neturi teisės nurodinėti. Pasisotins – atras naujus pasitenkinimo šaltinius.
Vis dėlto yra vienas „bet“. Kai visai neseniai Russkoje radio paleido antiestiškos propagandos srautą, lietuvių klausytojai prarijo trykštančias srutas. Kartu su visais „Pabaltijo rusakalbiais“ džiugiai klegeno klausydamiesi antiestiškų nesąmonių. Ar kas nors Lietuvoje pasmerkė Russkoje radio už tautinės neapykantos kurstymą? ES už tokius dalykus iš transliuotojo atima licenciją.
Tačiau mes, matyt, nesame ES, mes esame gūdi rusiška provincija, visiška tambovščina, todėl tokie dalykai mūsų padangėje yra norma. O juk turėtų įsijungti elementarus savisaugos instinktas – šiandien estai, rytoj mums klius.
Tas pats filmas „Karas“, kuriame vaidino Ingeborga Dapkūnaitė, sakiusi, kad jokios politikos filme nematė, – jame aiškiai kuriamas „amžinojo čečėno“ mitas. Reikia pripažinti, kad tokiuose lietuviškuose miestuose kaip Šiauliai ar Kaunas esama socialinės terpės, kur „žinia“ yra „atpažįstama“, tokie filmai taiko į žemiausius instinktus, kursto neapykantą, ksenofobiją ir pan.
Sykį būdamas kino salėje mačiau reakciją: rodo anonsus – į holivudinių filmų nereaguoja, o kai reklamuoja Boi s tenju (apie oligarchus) – iškart reakcija: vo, geras filmas, būtinai eisime. O juk tie filmai Rusijoje dotuojami – verslininkai irgi remia valstybės nurodymu. Apskritai nuo 2002 m. Rusijos kinematografui dotacijos labai padidėjo, jos nuolat auga.
Kremlius oficialiai pageidauja, kad būtų kuriamos istorinio patriotinio turinio juostos. Įdomu, kad tokiuose filmuose didžiausio blogio vaidmuo atitenka JAV, Rusijai numatomas išskirtinis civilizacinis kelias, bet patys filmai kuriami pagal holivudinius standartus. Dėl to su jais sunku konkuruoti, juk pardavinėjami jie labai pigiai...
P. S.: Kai tik Lietuvoje atsidarė pirmieji kino multikompleksai, tai labai retai terodydavo rusiškus filmus. O dabar kone kas antra premjera – rusiškas filmas.
R. T.: Vieša paslaptis, kam tie kompleksai priklauso... Bet ne mums čia domėtis, tuo turėtų pasirūpinti teisėsauga. O Lietuvoje tiesiog daug kas tiki, kad tai tik pinigų darymas. Žinoma, rusiška produkcija gali komerciškai konkuruoti su holivudine. Tačiau semantiškai paanalizavus rusiškus filmus, labai aiškiai pamatysime antimusulmoniškas, rasistines gaideles. To holivudiniuose filmuose nerasi...
S. D.: Atrodo, kad atsidūrėme uždarame rate.
V. V.: Šitą uždarą ratą gali įveikti politinė valia. Jos kol kas nematyti. Bėda ta, kad valdžia nespaudžia. Ir taip yra todėl, kad susiklostė tokia politinė sistema, kurioje pirmu smuiku griežė buvusios komunistų partijos veikėjai, kurių filosofija visada buvo: su Rusija geriau nesipykti. Tuo tarpu ir Latvijoje, ir Estijoje į politiką atėjo daugiau naujų žmonių, atėjo nauja karta, kuriai labiau rūpi šalies interesai, o ne Rusijos gera savijauta, ir kurie, jei reikėdavo, su Rusija pykdavosi, kaip neseniai parodė estai, perkeldami paminklą.
Pas mus įsivyravo baimė – geriau meškos neerzinti. Ir tam meškos ramybės labui aukojami Lietuvos interesai. Nuo to nukenčia šalies atvirumas Vakarų civilizacijai ir, atitinkamai, Lietuvos šansai į tą civilizaciją vėl įsijungti.
P. S.: Konkretus pavyzdys: skaitydamas baigiamuosius anglistų darbus, bakalaurų ir magistrų, visų tų, kurie nėra pagal Erasmus programą pabuvę bent semestrą Anglijoje ar Airijoje, galiu atpažinti sovietinių laikų anglų kalbos vadovėlio, dažniausiai rašyto Maskvoje, stilių. Tai XIX a. pabaigos anglų kalba. Akivaizdu, kad anglistas absolventas moka anglų kalbą, bet ar su juo kas nors adekvačiai bendraus?
V. V.: Bet ir menkesnio išsilavinimo jaunimas, padirbėjęs ir pagyvenęs Anglijoje, kalbą išmoksta daug geriau. Gyvenimo vakarietiškoje visuomenėje patirtis juos paveikia dar labiau. Manau, kad tokių žmonių gausėjimas turėtų daryti įtakos Lietuvos gyvenimui ateityje.
Jauni žmonės, pamatę pasaulio, puikiai gali įvertinti, ką siūlo mūsų universitetai ir konservatorijos, ir tauta pradės jas ignoruoti. Kam studijuoti Vilniuje, jei galima be ypatingai didelių pastangų susirasti, pavyzdžiui, Anglijoje vidutinio lygio universitetą, kuris vis vien bus geresnis už geriausią Lietuvos universitetą.
P. S.: Bet nereikia pamiršti mūsų kultūrininkų ir valstybininkų mentaliteto – jie nepaprastai atsargiai žiūri į tuos žmones, kurie įgijo realų kultūrinį išsilavinimą Vakaruose, ir linkę toliau remtis žmonėmis su oficialiais diplomais, įgytais mūsų universitetuose. Ir visą laiką pabrėžti, kad, žinoma, mūsų Muzikos akademija Čaikovskio muzikos akademijai niekada neprilygs... Turi pasikeisti karta.
A.I.: Ir niekas neanalizuoja to, kad beveik visi kultūrinį išsilavinimą Vakaruose įgiję jaunuoliai į Lietuvą negrįžo ir nė neketina grįžti – nes jie tiesiog nemato prasmės grįžti į sovietinės epochos suformuotą organizacijų infrastruktūrą. Jiems joje paprasčiausiai nėra vietos. O sistema, be abejo, nemato prasmės jų samdyti.
R. T.: Išties, mūsų didžiausios problemos yra ne išorinė grėsmė, o vidinis puvimas. Apie kokias dar grėsmes iš Rusijos galime kalbėti, kai didžiausias Lietuvos gyventojų galvos skausmas yra vietinių Lietuvos apsišaukėlių „elitas“? Duok Dieve, aš klystu, tačiau mano galva jokio „lietuviško elito“ mes kol kas neturime. Lietuva nuėjo rusiškos gubernijos keliu: kompartijos šulai (tiksliau jos „technokratinė“ dalis), aukštesnieji KGB pareigūnai bei vietiniai nusikaltamo pasaulio „autoritetai“ sudarė valdančiųjų grupuočių lydinį. Visi kiti buvo eliminuoti arba palikti politinių pajacų, vaidinant „demokratiją“, vaidmeniui. Kodėl ir kaip tai atsitiko – atskiro pokalbio tema.
Techniškai būtų nesudėtinga palyginti, pavyzdžiui, Saratovo ir Vilniaus „elitų“ formavimosi ypatumus. Pažiūrėkime, kas pas mus sėdi svarbiausiose pozicijose bankuose, kas kontroliuoja teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemas, kas valdo energetikos sektorių? Šitų personalijų biografijos nykiai panašios tiek Saratove, tiek Tambove, tiek Vilniuje.
Jų mąstymas ir elgesio motyvacija absoliučiai vienoda ir nesunkiai nuspėjama. Kaip pavyzdį paimkime bevardį departamentą Vilniuje (= Saratove etc.). Kas jam vadovauja? Tai beveik ar jau į pensinį amžių įkopęs bei patyręs kompartijos tovarišč, ne vienerius metus „plušėjęs“ choziaistvennik’o pareigose. Protinė tokios ypatos veikla nutrūko jau prieš daugelį metų. Užtat nepriekaištingai tebefunkcionuoja trys pamatiniai refleksai: griebti, ryti ir kergtis.
Egzistencija fiziologine prasme gana komplikuota: kepenys beveik suirusios dėl alkoholizmo. Gyvybines funkcijas palaiko, reguliariai gydo ir geriausius kompensuojamus preparatus skiria (kurių likusieji pacientai negauna, todėl ir numiršta) pažįstamas ligoninės direktorius ar bent jau skyriaus vedėjas. Beveik suirusių kepenų savininkas mainais už tai savo bevardžiame departamente įdarbina gydančio specialisto atžalas ar šiaip kokius giminaičius.
Nors tokia vadovaujanti persona atrodo neįgali, bet tai labai apgaulingas įspūdis. Jis nepaprastai išradingai ir nuožmiai sunaikins kiekvieną, kurį tik įtars keliant grėsmę. Kadangi užimama pozicija garantuoja prabangų gyvenimą, jis padarys viską, kad tik išlaikytų esamą padėtį. O padėtis nuostabi: įstaigos gaunamos lėšos visų pirmą skiriamos pirkti naujausiam ir kuo prabangesniam vadovo automobiliui (žinoma, tik „tarnybiniam naudojimui“).
Besidangstydama „įgyvendinamais projektais“ bei nuolatos rengiamais remontais kontorą valdanti deržimorda susirentė jau trečią pilaitę ir t. t.
Bevardžiame departamente būtinai įdarbinta vadovo žmona ir abi meilužės. Visas kolektyvo darbas grindžiamas pirmiausia šitų trijų bobų rietenomis bei intrigomis. Įstaiga seniai tapo vadovo giminaičių ir bičiulių priebėga. Niekas nedirba, išskyrus kelis asmenis. Kas jie tokie?
Pavyzdžiui, koks nors į doktorantūrą įstojęs jaunuolis – labai patogu sumesti neįveikiamų darbų krūvą ant nupiepusio doktoranto pečių. Žinoma, senas krienas vadovas retkarčiais mėgsta apsimesti demokratu ir pablevyzgoti apie savo meilę jaunimui, nors ir visiškam kvailiui yra aišku, kad jaunasis naivuolis neturi jokių perspektyvų šioje kontoroje – taip ir liks eiline šestiorka, o jeigu dar sugebės visaip ujamas ir engiamas disertaciją apsiginti – tuomet jam bus bematant „sudarytos sąlygos išeiti“. Pernelyg protingi čia nepageidaujami.
Užtat ilgai dar sėdės visus įmanomus darbus tempiantis pagyvenęs specialistas. Jis neturėjo jokių perspektyvų sovietiniais laikais, nes buvo tremtinių vaikas. Režimo pakalikai darė viską, kad tik apkartintų jam gyvenimą – tokia buvo tvarka, ponimaješ?
Nors dabar aplink klesti „demokratija“ ir deklaruojamos „žmogiškos vertybės“, tas pats režimo bezdukas, tvirtai tebesėdintis valdžios kėdėje, senu papratimu kankina ir žemina ilgus metus uitą nelaimėlį. Graži patyrusio gestapininko ir jo „mylimo žyduko“ konclagerinė simbiozė. Konclagerio tarytum jau antrą dešimtmetį nebėra, o valdžios vertikalė vis ta pati.
Tai visai ne „išimtis“. Tai sovietiškai-rusiška norma. Ne vertinamąja, o nominaliąja prasme. Muitininkai, gaunantys žeminamai mažus atlyginimus ir gyvenantys iš kyšių, gydytojai, prie algos prisiduriantys pacientų „dovanas“, gaisrininkai, eilinį kartą apiplėšti vyriausybėje tupinčių ekskompartijos bosų – iš jų atėmė paskutines socialines garantijas, kriminalinė policija su apgriuvusiomis patalpomis ir normomis benzinui...
Sąrašą galime pratęsti – užtenka pažiūrėti, kas yra solidžiausi savininkai sovietiškai-rusiško „elito“ valdomose imperijos atplaišose. Ne, ne kompartijos šulai, o jų žmonos ir žentai. Vien bufetavų karjera tokiose „valstybėse“ nusipelno atskiro antropologinio traktato.
Todėl nėra ko stebėtis, kodėl bevardėse kontorose ar beprotišku greičiu lakstančiuose mikroautobusuose skamba vien rusiška muzika, kad „Mentai“ ir „Brigada“ yra kultiniai serialai. Tokia padėtis yra normali ir neišvengiama. Kokiomis sąlygomis gyvename, tokią popkultūrą ir vartojame.
Vietinis „elitas“ elgiasi pagal gerai organizuotos nusikaltėlių gaujos principus. Jų veiklos rezultatai visur vienodi – masinė emigracija, teisinis nihilizmas ir demagogiškas valdžiažmogių melas. Juo visuomenei blogiau, juo „elitui“ geriau – taip garantuojami dideli pajamų procentai. Tokiam „lietuviškam“ elitui kelias viena kryptimi – į Čiukotkos rinkimų apygardą. Ten tegul ir tvarkosi pagal savo nomenklatūrines-kriminalines ponetkes (t. y. banditų elgesio kodeksą).
Kokiam nors Tailande problema būtų išspręsta greitai – prie Vyriausybės pastato atvažiuotų tankas, o karių būriui vadovaujantis karininkas įteiktų vadovui gėlių puokštę su pasiūlymu savanoriškai atsistatydinti, išduoti bendrininkus ir grąžinti prisigrobtą turtą. Po to galbūt ir bus pasirūpinta jo paties ir jo šeimos saugumu. Viskas. Kita Tailando vyriausybė susimąsto, kad geriau neperžengti sveiko proto ribų.
Mums tai negresia – amžinai budrūs kompartijos veikėjai pasirūpino, kad mes neturėtume nei veiksnios kariuomenės, nei saugumo. Apie teismus kalbėti neverta – tos įstaigos išlieka butaforinėmis dar nuo draugo Stalino laikų. Bus taip, kaip nurodys valdančioji gauja.
Todėl elementaru, kad nemažą dalį žmonių tiesiog suerzina gąsdinimai apie grėsmes iš Rusijos.
Didžiausią grėsmę jie mato savo valstybėje. O dažnas pagalvoja, kad būtų visai neprošal, jei kokia nors išorinė jėga įsikištų ir gerokai apgenėtų pernelyg suvešėjusį vietinį „elitą“. Vilčių savo jėgomis apsiginti jau seniai nebėr – bet koks nepageidautinas pilietiškumo veiksmas bus bematant užgniaužtas budriųjų „teisingumo saugotojų“.
Kita vertus, neduok Dieve, neutraliu tonu prabilti apie Rusijos įtaką Lietuvoje, – kaip mat į mūšį pakyla rusų kultūros gynėjų gretos. Tarp kitko, save jie laiko „tikrais lietuviais“. Kaip šventu raštu pradeda mosikuoti Dostojevskio raštų tomais arba šaukti apie rusų baleto indėlį į pasaulio kultūros lobyną. Beviltiška aiškinti, jog ne apie Dostojevskį ir ne apie baletą šnekame, o apie Rusijos neoimperinę politiką ir apie Lietuvos politinį „elitą“, kurio didžioji dalis elgiasi kaip Maskvos atsiųsti satrapai. Tokia „diskusija“ primena susidūrimą su chunveibinų minia, kurie apstoję ratu gerklingai laido į smegenis įbruktus lozungus ir prieš veidą kratydami Mao Zedongo „išminties“ primargintas brošiūrėles taikosi sumindžioti „netikėlį“.
Mano siūloma diagnozė: ko gero, aršiausi Rusijos patriotai gyvena Lietuvoje. Tuo tarpu Rusijos propaganda pateikia mus, Rusijos patriotus, kaip vienus pavojingiausių Rusijos priešų. Mes (Pribaltika) vaizduojami kaip patologiniai rusofobai, o mūsų šalis – kaip „rusakalbių“ apartheido politikos įgyvendintoja. Mūsų akys ir ausys pastebi tik Filipą Kirkorovą bei Dimą Bilaną, tačiau išliekame akli ir kurti puolimui bei žeminimui á la Kobzon arba Liube. Mus įžeidinėja ir kaltina nebūtais dalykais, o mes kaip brisiai vis taikomės glaustytis, inkšdami ir nusižeminę prašomės leidžiami palaižyti kojas didžiajam šeimininkui, tokiam dvasingam ir kultūringam. Kaip smarkiai turi mums įspirti „didysis Rytų šeimininkas“, kad mes pagaliau atsikvošėtume?
Nuomonę apie save mes pajėgsime pakeisti tik tuo atveju, jeigu bus taika mūsų pačių namuose. Kai imsime gerbti save ir savuosius, tuomet bus lengviau rasti bendrą kalbą su kaimynais. Nėra taip jau beviltiška. Išankstinį nepasitikėjimą ar priešiškumą galima nesunkiai įveikti. Tačiau idant judėtume pozityvaus bendravimo link, privalome išlaikyti tiesius stuburus ir ramią savigarbą. Mūsų rytiniai kaimynai nevertina padlaižių ir bestuburių šliužų.
Tiesą sakant, didžiosios dalies Lietuvos žmonių požiūris į rusų kultūrą radikaliai pakito 1996–1997 m. Iki tol buvo stipresnė sovietinės rusų kultūros atmetimo reakcija. Ir nors dabar dar sakoma, kad sugebėjome atsispirti, mano galva, esame pavykusios kultūrinės indoktrinacijos pavyzdys. Aišku, tai priklauso nuo socialinių grupių, tačiau kalbant apie bendras tendencijas – mes nuėjome ne fobijų, bet filijų link.
S. D.: Įtikinamas sociališkai antropologinis paveikslas... Bet ar ne pernelyg sutirštintas ir racionalizuotas? Juk vis dėlto dauguma Lietuvos visuomenės šį tą žino ne tik apie Rusijos požiūrį į mus, bet ir apie sovietų elgesį su Baltijos šalimis ir jų žmonėmis. Tačiau emociškai jie vis tiek linksta prie rusų kultūros. Ar nereikėtų čia ieškoti gilesnio istorinio paaiškinimo, peržengiančio brežnevinę epochą? Gal rusų kultūroje esama kažko, kas mums yra sava?
P. S.: Vienas galimų atsakymų į klausimą, kodėl mes esame tokie neatsparūs rusų kultūros įtakai, yra gana provokuojamas: todėl, kad iki pat Antrojo pasaulinio karo buvome labai katalikiška šalis. Labiau religinga tauta negu latviai ar estai. Ir čia ne konfesija svarbu, o kaimiškumas, ir to tikėjimo, kuris susijęs su visa kultūra, archajiškumas.
Lietuvos kultūros laicizavimo procesas vyko jau tiesioginės rusų kultūros įtakos kontekste. O kadangi mūsų šiuolaikinė kultūra yra laicistinė, tai ji tarsi kitokia ir negali būti, nei rusų kultūros nulemta. Mes iki sovietmečio beveik neturėjome jokio pavyzdžio lietuvių kultūros, kuri būtų nekrikščioniška, laicistinė kultūra. Būta marginalijų, kurių tradicijos arba supūdytos Sibire, arba tęsėsi Vakaruose. Tai, kad mes neturime laicistinės kultūros alternatyvų, šiandienę kultūrą – kuri yra laicistinė, to nepakeisi – ir pririša prie Rusijos. Jeigu klausai vargonų ne bažnyčioje, klausai Čaikovskio konservatorijos absolvento...
Vis dėlto palankiausia terpė rusų kultūrai reikštis yra bendruomeniškumas. Virgis nusiteikęs optimistiškai, minėjo emigraciją į Vakarus ir teigiamą jos poveikį, bet pažiūrėkime, kaip neretai nutinka, kai susikuria naujųjų išeivių bendruomenės – 10–12 žmonių nuomoja namą ar butą – ir ten ima skambėti rusiška muzika, žaidžiami tik rusiški žaidimai...
Ir keldamas klausimą, kokios tendencijos tą rusų kultūrą atstumtų, apeliuoju tik į individualizmo stiprėjimą. Individualiai žmogus gali rinktis, klausytis ir kitokios muzikos, o taip jau nutinka, kad kolektyvuose skamba tik „čiastuškos“ ir tie patys anekdotai iš sovietinių „multikų“.
Jau daugiau kaip šimtą metų istorijos ir kultūros tyrinėtojai kelia klausimą: kodėl, nors lietuvių valstiečių kultūra buvo aukštesnė nei rytinių kaimynų, mūsų rytinis pakraštys slavėjo? Pagal bendruosius antropologijos dėsnius turėtų būti priešingai. Pateikiama daugybė argumentų (rusų valdžios įtaka, cerkvė), bet prisiminkime visas knygas – nuo Mykolo Riomerio iki paskutiniosios Vytauto Merkio – tas pats klausimas išlieka. Išskiriamų išorinių veiksnių nepakanka, ir tyrinėtojai atrodo kiek suglumę.
Kitas dalykas, kuris buvo labai būdingas lietuviškoms „saloms“ Gudijoje ir, pavyzdžiui, Čiornaja Padina tremtiniams, kad lietuviškos liaudies dainos, labai archaiškos, atitinkamoje aplinkoje priimdavo slaviškas melodijas. „Rūta, rūtela, rūtela žalioji...“, – o melodija slaviška. Beje, daugelio partizanų dainų, kurios paveiktos trečio dešimtmečio romansų kultūros, melodijos slaviškos..., o tekstai antirusiški.
Čia jau prabilome apie kažkokius giluminius ryšius, baltų ir slavų giminystę. Gal išties, jei nėra sąmoningo pasipriešinimo, lietuviai linkę priimti slavų kultūrą?