Jame buvo paslėptos jo praeities paslaptys – gyvenimo fragmentai, kuriuos jis slėpė ištisus dešimtmečius.
Savo praeitį Alexas atskleidė tik 1997 metais, kai su australe žmona jau buvo užauginęs šeimą Melburne. Jis papasakojo, kaip jį, penkiametį vaiką, priglaudė esesininkai ir pavertė nacių talismanu.
Alexo prisiminimai – turbūt viena iš neįtikėčiausių Antrojo pasaulinio karo istorijų – neseniai išleisti knygoje „Talismanas“.
„Jie man davė uniformą, šautuvėlį ir mažą pistoletą“,- pasakojo Alexas.
„Jie man skirdavo nedideles užduotis – nublizginti batus, atnešti vandens arba užkurti laužą. Bet mano pagrindinis darbas buvo linksminti kareivius. Kad jie šiek tiek prasiblaškytų“.
Propagandininkai kino kronikose jį pristatydavo kaip „jauniausią Trečiojo Reicho nacį“ ir jam teko regėti neapsakomus žiaurumus.
Tačiau jo globėjai iš SS būrių niekada taip ir nesužinojo svarbiausios jo gyvenimo detalės: mažasis nacių talismanas buvo žydas.
„Jie nežinojo, kad aš buvau iš nacių koncentracijos stovyklos pabėgęs žydukas. Jie manė, kad aš rusų kilmės našlaitis“.
Alexo istorija prasideda pirmaisiais prisiminimais 1941-ųjų spalio 20 dieną Baltarusijos miestelyje, į kurį įsiveržė vokiečių kariuomenė.
„Prisimenu, kaip vokiečiai kareiviai atėjo į miestelį, rotušės aikštėje išrikiavo visus vyrus ir juos sušaudė. Motina man pasakė, kad mano tėvą nužudė ir kad mus taip pat nužudys, - apie litvakų bendruomenės likimą pasakoja A.Kurzemas, - Nenorėjau mirti, todėl vidury nakties bandžiau pabėgti. Atsisveikindamas pabučiavau motiną ir nubėgau į kalvą miestelio pakraštyje, kur slėpiausi iki ryto“.
Tą dieną naciai sušaudė jo šeimą – motiną, brolį ir seserį.
„Buvau labai sukrėstas. Prisimenu, kaip kandžiojau savo rankas, kad nepradėčiau rėkti, nes kitaip jie būtų mane radę besislapstantį miške. Tiksliai neprisimenu, kas vyko. Manau, kelis kartus nualpau. Buvo siaubinga“.
„Kai nutilo šūviai, nežinojau, kur eiti, todėl nusprendžiau likti miške, nes grįžti negalėjau. Aš vienintelis likau gyvas. Man buvo penkeri ar šešeri metai“.
„Ėjau mišku, bet niekas manęs nepriglaudė. Beldžiausi į žmonių namų duris, jie man duodavo duonos, bet liepdavo eiti toliau. Niekas manęs nepriėmė“.
Jis išgyveno naršydamas mirusių kareivių kišenėse.
Maždaug po devynių mėnesių miške vienas vietinis gyventojas jį atidavė latvių policijos būriui, kuris vėliau tapo SS dalimi.
Tą pačią dieną žmones vėl išrikiavo sušaudymui ir Alexas manė, kad jis taip pat greitai mirs.
„Prie manęs stovėjo kareivis ir aš jam pasakiau: “Prieš mane užmušdamas, gal gali duoti duonos riekę?” Jis į mane pasižiūrėjo ir nusivedė už mokyklos pastato. Apžiūrėjęs suprato, kad aš žydukas. “Negerai, negerai”,- pasakė. “Klausyk, nenoriu tavęs žudyti, bet negaliu ir čia palikti, nes mirsi badu. Pasiimsiu su savimi, duosiu kitą vardą ir pasakysiu kitiems kareiviams, kad tu rusas našlaitis‘“.
Iki šiol Alexas Kurzemas nežino, kodėl seržantas Jekabsas Kulis jo pasigailėjo. Bet kokiu atveju, labai padėjo Alexo arijiška išvaizda. Abu jie saugojo paslaptį.
„Kiekvieną minutę turėjau priminti sau, kad nenuvilčiau savo sargo, nes jei kas nors būtų sužinojęs tiesą, man galas. Bijojau rusų, kad manęs nenušautų, ir bijojau vokiečių, kad neišsiaiškintų, kad aš žydas. Neturėjau į ką kreiptis“.
Jaunasis Alexas matė, kas vyksta rusų fronte, ir netgi esesininkų liepimu viliojo žydus į mirtį.
Prie gyvulinių vagonų, kurie veždavo aukas į koncentracijos stovyklas, jis dalindavo šokolado plyteles ir viliodavo kalinius vidun.
Tada 1944 metais, kai naciams ėmė grėsti neabejotinas pralaimėjimas, SS pareigūnas išsiuntė jį gyventi su latvių šeima.
Po penkerių metų Alexui pavyko pasiekti Australiją. Kurį laiką jis dirbo cirke, o vėliau Melburne tapo televizorių taisytoju.
Visą tą laiką jis niekam nepasakojo apie savo praeitį – netgi savo australei žmonai Patricijai.
„Palikęs Europą tariau sau: “Pamiršk praeitį. Tu vyksti į naują šalį ir naują gyvenimą. Pamiršk ir niekada negalvok‘“.
„Ir man pavyko. Žmonėms sakiau, kad mano tėvai žuvo kare, bet smulkiau nepasakojau. Saugojau paslaptį ir niekad niekam jos neišdaviau“.
Ir tik 1997 metais Alexas pasipasakojo savo šeimai bei kartu su sūnumi Marku nusprendė išsiaiškinti šį tą daugiau apie savo buvusį gyvenimą.
Aplankę gimtąjį miestelį, jie sužinojo, kad tikrasis Alexo vardas buvo Ilja Galperinas, ir netgi Latvijos archyvuose rado juostą, kurioje berniukas užfiksuotas pasipuošęs visomis esesnininkų regalijomis.