Monsinjoras A.Svarinskas: „Lageris buvo mano parapija“

Šią vasarą JAV lankėsis monsinjoras Alfonsas Svarinskas lrytas.lt korespondentei papasakojo apie savo išgyvenimus sovietų lageriuose, su humoru ir ironija pripažindamas, jog komunistinis lageris ir kalėjimai buvo jo „parapija”. Pokalbis pateikiamas A.Svarinsko monologo forma.

***

Kartą dalyvavau priėmime Italijoje. Sakau, girdėjau, kad pas jus yra komunistų, o tuomet toje pačioje salėje sėdėjo nemažai komunistų. Visi klauso, kas čia dabar bus. Aš, sakau, nesuprantu, kaip tarp italų gali būti komunistų. Jeigu mes buvome uždaryti lageriuose, neturėjome literatūros, neturėjome radijo, ir tai sugebėdavome surasti teisybę iš atskirų sovietinių laikraščių frazių?.. O jūs gi žinojote! Dar sovietų istorikas Medvedevas sakė, kad komunistai vien lageriuose nužudė 45 mln. žmonių, visoje Sovietų Sąjungoje — 62 mln., o visame pasaulyje — 130 milijonų.

Ponai, ar jūs žinote labiau kruviną partiją? Man atsako: „Ne, ne”. Kilo salėje didelis triukšmas. Tai kaip tada galima būti komunistu? Į mano galvą netelpa. Tada prie manęs priėjo vienas pagyvenęs džentelmenas, besišypsantis, nedidelio ūgio, rankoje laiko rožančių ir sako: ,,Esu komunistas ir katalikas. Ką jūs galite į tai pasakyti?”

Aš jam ir sakau: „Atvažiavau į Italiją pasidžiaugti jūsų gražia gamta, gražiu klimatu, bet jeigu klausiate, pasakysiu. Žinote, ką apie tokius Maskva sako? Arba tokių žmonių smegeninėje nieko nėra, arba jie yra mūsų agentai.” Visa salė pradėjo ploti.

Tada tas žmogus padavė man ranką, padėkojo ir grįžo į savo vietą. Nežinau, ar jis mane provokavo, ar šiaip. Laikraščiai aprašė viską puikiausiai. „L’Avvenire” tam paskyrė visą lapą. Paskui manęs klausia: „Ar patenkintas, kad interviu užėmė visą lapą?” Sakau: „Ne”. Klausia: „Tai kodėl?” „Galėjo du lapus paskirti”, — atsakiau.

Straipsnį „L’Avvenire” skaitė Romos kunigai ir jie mane kviečia skaityti paskaitą Romoje. Spalio dešimtą dieną susirinks Romos diecezijos kardinolas ir kunigai, prašė valandos trukmės paskaitos itališkai. Na, pagalvojau, skaitau brevijorių itališkai, tai išsiversiu į italų kalbą ir pakalbėsiu.

Vokiečių laikais 1943 metais Pijus XII kreipėsi į Lietuvos vyskupus, kad skirtų trečdalį kunigų ir klierikų misijoms į Rusiją. Pas mus Lietuvoje jau buvo toks orientalistinis būrelis sudarytas, visi mokėsi rusų kalbos, neva važiuos į Rusiją. Tačiau kai pasižiūriu, tie, kurie buvo užsirašę į tą būrelį, paskui buvo areštuoti. Renku apie tai dokumentus, įdomu, kodėl taip buvo.

Vieną kartą atvažiuoja pranciškonai iš Asyžiaus, atsiveža karvelį. Jis turbūt buvo ligotas, toks nuplikęs. Pranciškonai apsilankė pas M.Gorbačiovą, kad jis padėtų jiems kalbėti už taiką. Įsivaizduokit, pas M.Gorbačiovą — tą krokodilą — už taiką! Arba Dižono mieste Prancūzijoje burmistras buvo kanauninkas. Atvažiavo M.Gorbačiovas, apsikabino jį ir bučiuojasi. Tai aš galvoju, ar jis paskui ėjo išpažinties, ar šventvagiškai taip ir elgėsi?

Vienoje konferencijoje manęs klausė, ar aš tikiu į M.Gorbačiovo „perestroiką“. Aš ir atsakiau: „Vakarų inteligentai netiki į Dievą, bet tiki į M.Gorbačiovo „perestroiką“. O mes tikime Dievą ir griūvančia sovietine ekonomika”.

Popiežius Jonas Paulius II savo knygoje buvo aprašęs, kaip jis Prancūzijoje sutiko kunigų marksistų, jis to taip pat nesuprato. Aš pas popiežių buvau gal 12 kartų. Vieną kartą net pusryčiavome, bet nelabai ten buvo kada valgyti. Man rūpėjo jam išdėstyti viską, kas Lietuvoje dedasi. Jis išklausė, tuomet atsistojo ir sako: „Viską, ką aš galiu, jums padėsiu”.

Kai aš grįžau iš lagerio prieš pat Žolinę. Atvažiavau į atlaidus Pivašiūnuose. Dar kažką pašnekėjau, kardinolui paasistavau, kai jis dėjo popiežiaus pašventintas karūnas ant Marijos galvos. Po to svirne buvo pietūs, dauguma išėjo valgyti, o aš likau. Dauguma, kurie liko, buvo su raudonom juostom, tik aš vienas neturėjau. Vienas vyskupas sako kardinolui — tu važiuok į Vilnių ir reikalauk atiduoti Katedrą ir Vyskupų rūmus, būk mano vietoje, o aš prašysiu, kad mane atleistų.

Pasirodo, bolševikai tam pritarė. Sako, važiuok ir dirbk Vilniuje, mat jie jo nemėgo. Aš klausiu, kaip gali komunistai paskirti vyskupą, tik Vatikanas gali tai padaryti? O jie man atšovė — mes viską sutvarkysim. Tai kai aš buvau pas popiežių, jam tai papasakojau. Prašiau, kad neatleistų Vilniaus vyskupo, nes tai būtų buvęs didelis blogis. Bolševikai triumfuotų, sakytų, matai, ir Vatikanas tavęs nekenčia. Vatikanas nesiryžo jo atleisti, pakėlė iki arkivyskupo ir dar jis padirbo kurį laiką.

Lankydamiesi pas popiežių, visi paprastai atveža jam dovanų — paveikslų, visokių relikvijų. O aš jam atvežiau rožančių, 1956 m. lageryje padarytą iš duonos gabalėlių ir kryželį. Tokį paprastą, ant siūlo užvertą. Senas komunistas, susipykęs su valdžia, sėdėjo lageryje, tai jis man tą kryželį ir padarė.

Taip ir pasakiau popiežiui: „Matote, kai nebuvo duonos, tai buvo tvirtas tikėjimas”. Tą dieną visas kitas dovanas atidavė kitiems pagalbininkams, o maniškes išsinešė rankoje su savimi. Galbūt kokiame muziejuje bus vieną dieną parodyta.

Visokių kagėbistų buvo

Lageryje ir kalėjimuose kagėbistus aš auklėdavau. Kai kuriuos ir išauklėjau. Neseniai buvau susitikęs vieną kagėbistą. Jis buvo geras vyras, man stengėsi padėti. Tuo metu buvau kalėjime. Pasikvietė mane kartą ir sako — yra bėda. Sesuo atnešė siuntinį, o jis toks sunkus, dėžė iš storų lentų sukalta. Kadangi buvau ką tik iš lagerio grįžęs, man tepriklausė per metus 5 kilogramai siuntinių. To siuntinio vien įpakavimas buvo 3 kilogramai, o pats siuntinys — vos 1,5 kilogramo. Kagėbistai tąkart leido gauti visą siuntinį, kad nebūčiau toks piktas. Vis tiek jie buvo mano mokiniai. Tai va, pasikvietė mane tas majoras ir sako: „Antro siuntinio į žurnalą negalime rašyti”. Sakau: „Nerašykit nė vieno. Nuo to žurnalo labai produktų skonis genda”.

Laukiau, ką jis man atsakys. O jis: „Kai bus gera pamaina, aš tau siuntinį perduosiu”. Štai ir saugumietis, kalėjimo viršininkas. Tą naktį man siuntinį į kamerą įmetė. O juk jei kas būtų sužinoję, jam majoro antpečiai būtų nuskridę. Užtat dabar jam susitikęs pasakiau: „Gali ateiti pas mane kada nori, jei reikia pernakvoti — prašom. Užtai, kad man padėjai“. Gal iš dabartinio taško žiūrint tas ir neatrodo didelis dalykas, bet tuomet tai buvo daug.

Vieną kartą jie (saugumiečiai) manęs klausė: kas, jei mus susitiktum Vilniaus gatvėje, ar šnekėtum. Sakiau, ne tik šnekėčiau, bet ir pietus „Neringoje” nupirkčiau. Visokių kagėbistų buvo.

Lageryje mes kartais gaudavome įvairių žurnalų. Taip pat turėjome ir žmogaus teisių deklaraciją, o tie karininkai visi juk buvo jos neskaitę. Aš ją parodžiau vienam tokiam leitenantui iš Sankt Peterburgo — pavarde Semionovas. Vėliau paklausiau jo, kaip jam patiko. Sako: „Gerai, bet daug yra nereikalingų dalykų”. Nuolat jiems duodavau ką nors pasiskaityti. Ir jie skaitydavo. Aišku, reikėdavo atsargiau perduoti, kad kas nematytų.

O žinot, jei norėdavai rusaitę išvest iš rikiuotės, tai duok joms madų žurnalą. Aš kartais gaudavau iš lenkų ir joms parodydavau. Tokie buvo geri laikai…

1989 metais pusę valandos praleidau pas Ronaldą Reaganą. O jo sekretorė buvo ketvirtos kartos lietuvaitė, nors lietuviškai jau nemokėjo. Angelė Nelsienė iš Los Anželo, kuri mane lydėjo, atvežė jai didelę lietuvišką lėlę, tai ta mergužėlė labai džiaugėsi. Pas R.Reaganą lankiausi dėl to, kad norėjau jam padėkoti — jis mane iš lagerio išleido.

Kai kagėbistai jau nuspendė mane paleisti, įsikišus R.Reaganui, jie manęs klausė, kur dabar nori važiuoti. Jie manė, kad į Romą arba Vokietiją, o aš pasakiau — į Belgiją. Klausia, ką aš ten pažįstu. Sakau, kardinolą Suzainą. Tai jie negalėjo sau dovanoti, kad nežinojo šitos mano pažinties. Jau manė, kad viską apie mane žino. Iš tikrųjų tai aš tą kardinolą pažinojau tik iš laikraščių ir vėliau, jau nuvažiavęs į Belgiją, niekuomet jo nesusitikau.

Toks pulkininkas Radzevičius, jis dabar Vilniuje gyvena, man tada sakė: „Važiuok, bet jeigu išvažiavęs pradėsi propagandą varyti…”

Atsakiau: „Norėtų širdis, bet inkstai nebeleidžia.” Buvau suvaidinęs, kad inkstai nedirba. Gandai pasklido net iki Vilniaus. Manęs ir Vilniuje klausė: „Kaip tau ten, girdėjom, kad su inkstais blogai. Sakau, blogai, blogai (juokiasi).

Taip su saugumu būdavo, kad viską, ką pasakai, iškart visi žino. Kartą pasakiau vienam, kiek per mėnesį gaunu pinigų ir kad neturiu pinigų kepurei nusipirkti, tai visa Lietuva tuojau ir sužinojo, kad neturiu kepurės.

Lageriuose mes švęsdavome dvejas vardines: R.Reagano ir Andrejaus Sacharovo. Vienu metu norėjome surinkti parašus, kad Uralo lagerius paskelbtų 51-ąja Amerikos valstija ir prašyti, kad mus apgintų. Bet KGB greitai surado tuos parašų rinkėjus ir nuteisė po pusę metų kalėjimo.

Lageryje duodavo po 50 gramų arbatos mėnesiui. Ir tai tik paskutinius dvejus metus. Tai mes tą arbatą taupydavom pažymėti ypatingoms progoms. O dar žinot, kaip gruzinai tą arbatą rinkdavo — su šakėm, su visais šiaudais ir visa kita.

Susidauždavom arbatos puodeliais ir išgerdavom už R.Reaganą per jo vardines. Aš jam tai papasakojau. Sakau, prezidente, padarykit gerą darbą: išleiskit vieną tokį žydą, jis sėdėjo už šnipinėjimą keturiolika metų, už kažkokius ten žydų reikalus. R.Reaganas sutiko. Paskambino M.Gorbačiovui ir išleido jį iš lagerio pagal specialų aktą, leido išvažiuoti į Tel Avivą. Jeigu kada nors susitiksiu tą žydą, tai pasakysiu, kad ir aš tau gerą darbą padariau.

Jis geras buvo žydas, tik kad bedievis. Jis sako, kaip aš dabar tam Izraely nuvažiuosiu be religijos. Būtų gerai, kad psalmes būčiau turėjęs, bet neturėjau. Aš jam pasakiau rusiškai „Tėve mūsų”. Juk Kristus irgi buvo iš žydų tautos. Jis sutiko, sako, gerai kalbėsiu kiekvieną dieną. Jie visi ten buvo mano parapija — kokia buvo, tokia buvo.

Žodis iš trijų raidžių

R.Reaganas man papasakojo, kad M.Gorbačiovas jam telefonu apie mane sakęs: „Tegul jį velniai, tevažiuoja”. Paaiškinau R.Reaganui, kad jeigu jis būtų rusas, tai M.Gorbačiovas būtų stipriau pasakęs, yra toks rusiškas žodis iš trijų raidžių. O dabar, kaip užsieniečiui, tai švelniau pasakė. Rusas, jeigu kalba ir nesikeikia, tai jis ne rusas, jis turi keiktis. R.Reaganas buvo mielas žmogus, maloniai su juo pašnekėjau.

Kalėjime turėjome tokį vieną viršininką. Sakau jam — rytoj Velykos, o kiaušinių tai nėra. ,,Ar būtinai per Velykas kiaušinių?” — klausia. Atsakiau, kad nebūtinai. Jūs, stačiatikiai, kepate per Velykas paschą. Nesu stačiatikis, bet mielai suvalgyčiau paschos gabalą.

Ten dar buvo toks Paulaitis, 35 metus išsėdėjo, vėliau greitai mirė. Vakare viršininkas atneša mums 10 kiaušinių: „Jums rytoj pascha, tai su Svarinsku abudu suvalgykit”. Per dvi dienas su Paulaičiu tuos kiaušinius ir suvalgėm. Jeigu kas būtų sužinoję, jam iškart būtų antpečius nuplėšę. Kiek vis dėlto žmogus dar turėjo sąžinės.

Vieną kartą jis prie manęs prieina — pasimelsk už mane, sako. Viršininke, sakau, aš kasdien už jus meldžiuosi, bet iki šiol meldžiausi kaip už priešą, o dabar pradėsiu melstis kaip už draugą. Nuo to karto jis visada pro mane praeidamas nusišypsodavo, niekada nepraeidavo nenusišypsojęs. Kiti kaliniai klausdavo: „Ko jis šypsosi?” Sakydavau, jūs jo ir paklauskit, ko jis šypsosi.

Kartais jie (saugumiečiai) manęs klausdavo, ar aš ant jų pykstu. Turėjau pagrindą pykti — jie iš manęs atėmė jaunystę, laisvę. Tačiau jūs man padarėte vieną gerą paslaugą. Aš maniau, kad marksizmas yra idėja, su kuria reikės labai rimtai kovoti, bet jeigu marksistai neapsieina be KGB, tai tokia idėja nė grašio neverta… Kad nors vienas kuris būtų ką sakęs.

Arba jie man sako — tu nusikaltėlis. O aš atsakau — ne, Dievas mane atsiuntė, kad aš jus auklėčiau, ir aš savo pareigą atliksiu. Jie tai žinojo ir rodydavo tam tikrą pagarbą. Su kitais bjauriai rusiškai iš ryto šūkaudavo: „Padjom, odboj, kelkitės, gulkitės”, o man gražiai: „Geros nakties”, „Labas rytas”. Kiti kaliniai klausia, kodėl jie su tavimi taip gražiai elgiasi? Sakau, jūs sovietiniai piliečiai, tai su jumis gali ką nori daryti, o aš priklausau Vatikanui.

Viešosios netvarkos ministras

Maskvoje tuomet vidaus reikalų ministras vadinosi viešosios tvarkos ministras. O mes jį vadindavom viešosios netvarkos ministru. Ateina jis civiliai apsirengęs, ten pat divizijos vadas, partijos sekretorius, dar kiti pareigūnai. Aš raportuoju, kas esu toks.

Jie manęs klausia — už ką čia sėdi? „Kad man jie nesakė, už ką”, — atsakau. „O kiek laiko sėdi?” — vėl klausia. ,,Penkeri metai”, — sakau. „Ir nesakė už ką?” — stebisi. „Nesakė”. Tuomet jie nuėjo pas kalėjimo viršininką ir klausia, ar nebūtų galima manęs perkelti į lengvesnį režimą. Viršininkas tyliai sako: ,,Drauge ministre, aš jums vėliau papasakosiu”. O aš ministrui ir sakau: „Matote, paskui jums pasakys, o man taip ir nesako”.

Tada ministras paklausė, kokia mano tautybė. Atsakiau, kad esu lietuvis. Tada pats ministras sako: „Aš jums pasakysiu, už ką jie visi sėdi. Daug jų žmonių yra emigracijoje ir jie labai veiklūs. Mūsų valstybėje yra įvairių trūkumų, piliečiai nepatenkinti, o emigrantai žmones kursto.”

Atsakiau jam: „Labai ačiū, kad paaiškinote. Aš seniai Lietuvoje nebuvau ir nežinojau, kad emigracija yra didelė.” Jis nesuprato, kad aš iš jo juokiuosi.

Pagal procentą, lageriuose daugiausia buvo lietuvių, pagal skaičių — ukrainiečių. Veikė labai geri tautiniai vienetai. Jei kartu su mumis kalėję vagys kurį nors ukrainietį ar lietuvį užkabindavo, tai šie jį sumušdavo.

Vyskupas Ramanauskas lageryje gulėjo apačioje ant gultų, o viršuje — vagis. Vyskupas turėjo iš Lietuvos gavęs gražius odinius batus. Vieną kartą atsikelia — batų nėra. Tai jis pasiskundė lietuviams. Atėjo du lietuviai, nutraukė tą vagį ir sukūlė čia pat. Pagrasino, kad jei iki rytdienos negrąžins batų, užmuš. Kitą dieną jau už zonos batai atsirado.

Pirmos didelės muštynės buvo 1948 metais, Kūčių vakarą. Lietuviai kai kurie buvo siuntinių gavę. Anksčiau lietuviai skųsdavosi lagerio valdžiai dėl vagių, tai valdžia sako: „Užmuškit bent vieną, ir susitvarkysit, nelies jūsų”.

Mums užmušti ką nors ne taip jau skambėdavo gerai. Na, ir atėjo jie (vagys) gale barako, o durys tik vienos buvo, tai jas užstojo. Aštuonis iš jų užmušė, o lietuviui vienam krūtinę perpjovė. Sargybiniai surinko atėję ir kad nors vieną žodį būtų pasakę. Nuo to karto lietuvių neužkabindavo. Lietuviai tai išsikovojo 1948 m., o ukrainiečiai dviem metais vėliau — 1950-aisiais. Tai buvo lageryje dvi tautos, kurios turėjo teisę pačios tvarkyti lagerį, kad nieks jų neplėštų. O šiaip tai buvo labai liūdna.