G.W.Bushas trečiadienį sakytoje kalboje priminė amerikiečiams, kad po jų pasitraukimo 1975 metais pietryčių Azijoje stojo kruvinų sukilimų laikotarpis, ir teigė, kad Vietnamo patirtis ragina tęsti kovą Irake, o ne palikti šalį likimo valiai. Iš esmės G.W.Bushas karo kritikus apkaltino užmiršus Vietnamo pabėgėlius ir masines žudynes Kambodžoje, kurių metu žuvo milijonai žmonių.
Pasak istorikų, G.W.Bushas neklysta dėl faktų. Tačiau daugelis jų mano, jog prezidentas neteisus, lygindamas abu karus ir šitaip prognozuodamas, kas atsitiktų Irake iš ten pasitraukus JAV kariams.
„Neabejotina, jog Amerikos pralaimėjimas Vietname turėjo katastrofiškų padarinių visam regionui, ypač Kambodžai“, - teigė Kolorado koledžo Amerikos užsienio politikos istorijos specialistas Davidas C.Hendricksonas. - Tačiau reikia atsižvelgti ir į kelias kitas aplinkybes. Viena jų ta, jog raudonieji khmerai Kambodžoje niekada nebūtų atėję į valdžią, jei ne Vietnamo karas – ši tamsi jėga iškilo karo apsuptyje, tam tikra prasme karas ją ir sukūrė. Tas pats dabar vyksta Artimuosiuose Rytuose. Irako okupacija sukūrė daug daugiau teroristų, nei sunaikino“.
Po Amerikos pasitraukimo iš Vietnamo mirusiųjų ir tremtinių skaičius atrodo įspūdingai tarp kitų praėjusio šimtmečio tragedijų – 1,7 mln. Kambodžos gyventojų žuvo valdant Pol Potui, o dar pusantro milijono Indokinijos žmonių tapo pabėgėliais.
Karo stovyklose atsidūrusių vietnamiečių skaičiai skirtinguose šaltiniuose svyruoja nuo 50 iki 400 tūkstančių, iš kurių, pasak kai kurių šaltinių, dešimtys tūkstančių žuvo – šį skaičių G.W.Bushas minėjo savo kalboje karo veteranams. Prezidentas nereiškė nuomonės, kaip galima buvo laimėti Vietname ir ar išvis karas buvęs klaida. Vietoj to jis stengėsi pabrėžti skuboto pasitraukimo iš Irako pavojus.
Tačiau amerikiečiai pasitraukė iš Vietnamo toli gražu ne skubotai – tai truko daug ilgiau, nei daugelis prisimena. Iš tiesų pasitraukimas prasidėjo 1968 metais, po Teto atakos, kurioje komunistų partizanai ir jų rėmėjai iš Šiaurės Vietnamo pralaimėjo. Bet kartu jos metu atsiskleidė JAV ir jos sąjungininkų Pietų Vietname pažeidžiamumas.
Po Teto amerikiečių karininkai prašė kelių šimtų tūkstančių kareivių pastiprinimo, bet prezidentas L.Johnsonas jiems atsisakė tai duoti. Prezidentas R.Nixonas pradėjo vietnamizacijos procesą, kurio metu atsakomybė už saugumą buvo palaipsniui perduodama vietinėms karo ir policijos pajėgoms – panašią ilgalaikę strategiją pasirinko ir G.W.Bushas Irake.
Padėti Pietų Vietnamo vyriausybei buvo pasiųstos Amerikos oro pajėgos, tačiau tuo metu, kai 1975 metais buvo padaryta garsioji nuotrauka, kurioje amerikiečiai paimami nuo stogo Saigone, Vietname buvo likę nedaug Amerikos kareivių.
„Pasitraukimas nebuvo staigus, tai buvo apgalvotas kariuomenės išvedimas“, - sakė Andrew J.Bacewichius, kuris anuomet Vietname vadovavo kariniam būriui, o dabar yra Bostono universiteto tarptautinių santykių profesorius.
Šiandien Vietnamas yra suvienyta ir stabili valstybė, kurios komunistinė vyriausybė nekelia grėsmės kaimynams ir palaiko sveikus santykius su JAV. Praėjusių metų lapkritį G.W.Bushas aplankė Vietnamą ir šiemet vasarą sulaukė atsakomojo Nguyen Minh Trieto vizito – tai pirmasis Vietnamo valstybės vadovo apsilankymas Baltuosiuose Rūmuose po karo.
„Palyginimas su Vietnamu turėtų paskatinti mus labiau pagalvoti, kaip sumažinti karinės nesėkmės padarinius“, - pridūrė A.Bacevichius. - Jei išties rūpinamės irakiečiais ir jų galimu likimu po karo, privalome rimtai apsvarstyti galimybę atverti savo duris ir pakviesti į Ameriką visus irakiečius, kurie mus rėmė ir rizikavo savo bei šeimų gyvybėmis“.
Kai kurie Kongreso ir žmogaus teisių gynimo organizacijų nariai jau ragino G.W.Busho administraciją neberiboti į JAV priimamų pabėgėlių iš Irako skaičiaus.
G.W.Bushas taip pat priminė Antrąjį pasaulinį karą bei kiek pastangų prireikė atstatyti dviems agresyviausioms ir begėdiškiausioms visų laikų priešininkėms, nacių Vokietijai ir imperialistinei Japonijai, ir paversti jas patikimomis ir atsakingomis sąjungininkėmis.
Tačiau istorikai pabrėžia, kad Vokietija ir Japonija buvo vienalytės tautinės valstybės, turinčios aiškią nacionalinę tapatybę, nedrebinamą vidinių grupuočių ir sektų vaidų. Dabartinė Irako padėtis visiškai kitokia.
Lyginti Iraką su Vokietija ir Japonija yra nerealistiška, teigia Užsienio reikalų tarybos narys Stevenas Simonas. Jis pažymėjo, kad amerikiečių ir sąjungininkų okupacinių pajėgų proporcija Vokietijoje ir Japonijoje – kuriose buvo pašalinta bet kokia užsilikusi opozicija – buvo tris kartus didesnė nei dabartinių Amerikos pajėgų Irake.
„Būtent tokių pajėgų reikia kontroliuoti situacijai“, - sakė S.Simonas. - Vokietijos ir Japonijos okupacija truko ne vienerius metus – ir nė vienas Amerikos karys nežuvo nuo sukilėlių rankos Japonijoje“.
Aukšti Amerikos karininkai privačiuose pokalbiuose kalba, jog esminiai faktoriai, atnešę pergalę Antrajame pasauliniame kare, – visiškas Amerikos gyventojų atsidavimas ir stulbinantys ekonominiai įsipareigojimai atstatant nugalėtus priešininkus – dabar neegzistuoja. Taip pat ir karai Korėjoje bei Vietname pareikalavo aukų – padidėjusių mokesčių ir karo prievolės.