Neokagėbistinės valstybės kūrimas

Pučas prieš M.Gorbačiovą ką tik buvo numalšintas, KGB vadovas suimtas, taigi A.Kondaurovas dabar buvo vienas aukščiausių pareigūnų tuštėjančiame pastate. Trumpą akimirką pasirodė, kad minia eina tiesiai į jį.

Bet tada jų pyktis nukrypo į Felikso Dzeržinskio, KGB įkūrėjo, statulą. Pora vyrų užsikabarojo ir užnėrė kilpą jam ant kaklo. Tada jį truktelėjo kranas. Stebėdamas „Geležinį Feliksą“ siūbuojantį ore A.Kondaurovas, kuris KGB tarnavo nuo 1972 metų, jautėsi išduotas: „Gorbačiovo, Jelcino, nemokšų perversmo vadovų“. Jis prisimena, kad tą akimirką pagalvojo: „Aš įrodysiu, kad jūsų pergalė trumpalaikė“.

Išduoti bei pažeminti kaip ir jis jautėsi pusė milijono KGB pareigūnų visoje Rusijoje ir už jos ribų – tarp jų buvo ir Vladimiras Putinas, kuris tik prieš dieną įteikė atsistatydinimo iš papulkininkio tarnybos prašymą.

Tačiau po aštuonerių metų KGB agentai pasiruošė kerštui. Prieš pat tapdamas prezidentu V.Putinas pasakė savo buvusiam kolegai iš KGB įpėdinės Federalinės saugumo tarnybos (FSB): „FSB agentai, dirbantys su Rusijos Federacijos vyriausybės priedanga, sėkmingai vykdo misiją“. Jis juokavo tik iš dalies.

Per dvi V.Putino kadencijas „FSB agentai“ sutvirtino savo politinę galią ir sukūrė savotišką korporacinę valstybę. Vyrai iš FSB ir jos dukterinių organizacijų šiuo metu kontroliuoja Kremlių, vyriausybę, žiniasklaidą ir didelius ūkio sektorius – tarp jų karines ir saugumo pajėgas.

Rusijos mokslų akademijos sociologės Olgos Kryštanovskajos atliktas tyrimas atskleidė, kad ketvirtadalis aukščiausių šalies biurokratų yra jėgos struktūrų atstovai – šiuo terminu vadinami ne tik FSB, bet ir ginkluotųjų pajėgų bei kitų saugumo tarnybų pareigūnai. Jei skaičiuotume visus žmones, vienaip ar kitaip susijusius su saugumo tarnybomis, proporcija išaugtų iki trijų ketvirtadalių.

Šie žmonės sudaro psichologiškai vienalytę grupę, ištikimą savo šaknims, siekiančioms dar pirmąją bolševikų politinę policiją ČK. V.Putino dažnai kartojamais žodžiais, „nėra tokio dalyko kaip buvęs čekistas“.

Šiandieniniai Rusijos saugumo bosai mėgaujasi tokia galia ir pinigais, kurie neturi precedento Rusijos istorijoje. Sovietiniams kagėbistams ir jų ikirevoliuciniams pirmtakams pinigai nebuvo svarbūs – jiems rūpėjo galia. KGB, nors ir įtakinga organizacija, tebuvo komunistų partijai pavaldus „kovinis padalinys“.

Iš išorės KGB atrodė beveik kaip žvalgybos organizacija, iš dalies kaip saugumo tarnyba ir slapta politinė policija, tad dažniausiai būdavo geriau informuota, bet negalėjo veikti savo valia, o turėjo tik siūlyti „rekomendacijas“. Praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje KGB jau net nebūdavo leidžiama šnipinėti partijos bosų, o veikti ji privalėjo pagal SSRS įstatymus, nors jie ir buvo nežmoniški.

KGB teikė valdžiai būtinas sekimo ir slopinimo paslaugas, tai buvo valstybė valstybėje. O dabar jis tapo pats valstybe. “Išskyrus V.Putiną, šiandien niekas negali pasakyti “ne” FSB“, - teigia A.Kondaurovas.

Pasak O.Kryštanovskajos, visi svarbiausi sprendimai Rusijoje priimami mažos grupelės žmonių, kartu su V.Putinu tarnavusių KGB ir kilusių iš jo gimtojo Sankt Peterburgo. Per kelis ateinančius mėnesius šis būrelis gali nuspręsti, kokie bus kitais metais vyksiančių prezidento rinkimų rezultatai. Kad ir kas taptų V.Putino įpėdiniu, tikroji galia greičiausiai liks šios organizacijos rankose.

KGB geriau nei bet kuri kita sovietinė institucija ištvėrė Rusijos transformaciją ir iš jos išniro sustiprėjusi. „Komunistinė ideologija dingo, tačiau jos slaptosios policijos metodai ir psichologija išliko“, - sako A.Kondaurovas, dabar Valstybės Dūmos narys.

V.Putino iškilimą į prezidentus lėmė įvykių seka, prasidėjusi jau prieš ketvirtį amžiaus, kai buvęs KGB vadovas Jurijus Andropovas po Leonido Brežnevo mirties tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. J.Andropovo pastangos reformuoti sustingusią ekonomiką ir išsaugoti Sovietų Sąjungą su nepakitusia politine sistema tapo geru pavyzdžiu V.Putinui. Savo kadencijos pradžioje jis Lubiankos aikštėje atidengė memorialinę plokštę, skirtą J.Andropovui kaip „išskirtinei politinei figūrai“.

KGB, aprūpinta išsilavinusiais ir pragmatiškais kadrais, puikiai žinojo apie liūdną sovietinės ekonomikos būklę ir nusenusius valstybės bosus. Taigi ši organizacija tapo viena pagrindinių M.Gorbačiovo pradėtos “perestroikos” styguotojų. Reformų tikslas buvo įkvėpti SSRS naujos gyvybės. Tačiau kai jos vos nepribaigė valstybės, KGB suorganizavo perversmą prieš M.Gorbačiovą. Ironiška – pučas tik paspartino SSRS žlugimą.

Nepavykęs perversmas Rusijai suteikė istorinę galimybę likviduoti organizaciją. „Jei M.Gorbačiovui arba B.Jelcinui būtų užtekę drąsos išardyti KGB 1991 metų rudenį, jie būtų išvengę stipraus pasipriešinimo“, - rašė žurnalistė Jevgenija Albats, drąsiai aprašiusi tamsiausius KGB istorijos skyrius. Vietoj to ne tik M.Gorbačiovas, bet ir B.Jelcinas tik bandė reformuoti tarnybą.

KGB „aristokratija“ – Pirmoji vyriausioji valdyba, atsakinga už šnipinėjimą – buvo išskirstyta į atskiras žvalgybos tarnybas.

Likusi organizacijos dalis padalyta į kelis skyrius. Po kelis mėnesius trukusių kalbų apie atvirumą organizacijos durys vėl užsitrenkė, o pastangomis ją reformuoti apkaltintas Vadimas Bakatinas buvo išspirtas lauk. 1993 metais vienoje konferencijoje jis pasidalijo savo niūria išvada, jog nors KGB nenugalimumo mitas žlugo, pati organizacija vis dar labai gyvybinga.

Išties ji buvo gyvybinga. Tarnyba, perkrikštyta Saugumo ministerija, ir toliau „delegavo“ pareigūnus iš savo „aktyvios atsargos“ į valstybines institucijas ir komercines įmones. Labai greit KGB ėmė aprūpinti kadrais mokesčių policiją ir muitinės tarnybas. 1993 metų pabaigoje pats B.Jelcinas pripažino, kad visos pastangos reorganizuoti KGB buvo „paviršutiniškos ir kosmetinės“. Organizacijos išties nebuvo įmanoma pakeisti. „Politinės policijos sistema išliko, - sakė jis, - ir gali bet kada prisikelti“.

Vis dėlto B.Jelcinas, leidęs organizacijai išlikti, nenaudojo jos savo galiai palaikyti. Tiesą sakant, KGB nedalyvavo SSRS turto dalybose. Organizaciją pergudravo nedidelė oportunistų grupelė, kurios narių daugumą sudarė žydai (KGB nelabai mėgsta šią tautą), vėliau tapę oligarchais. Jie išgrobstė bei pasidalijo didžiąją dalį šalies gamtinių išteklių ir kito privatizuoto turto. KGB pareigūnai stebėjo, kaip oligarchai turtėja, o patys turėjo veržtis diržus ir kartais dirbti be algos.

Kai kuriems pareigūnams sekėsi geriau – bet tik tiems, kurie siūlė savo paslaugas oligarchams. Šie, kad apsisaugotų nuo šėlstančių nusikaltėlių ir reketininkų, bandė privatizuoti kai kuriuos KGB sektorius. Dideliems ir brangiems oligarchų apsaugos padaliniams vadovavo buvę kagėbistai. Aukštesni organizacijos pareigūnai buvo samdomi „konsultantais“.

Antai Penktosios valdybos (atsakingos už disidentus) vadovas Filipas Bobkovas dirbo žiniasklaidos magnatui Vladimirui Gusinskiui. Jau minėtas A.Kondaurovas - „Yukos“ vadovui Michailui Chodorkovskiui. „FSB liko tik antrarūšiai žmonės“, - teigia Rusijos specialiųjų tarnybų analitikas iš Didžiosios Britanijos Markas Galeotti.

Žemesnio rango pareigūnai dirbo Rusijos turtuolių asmens sargybiniais. Andrejus Lugovojus, kuris yra pagrindinis įtariamasis Aleksandro Litvinenkos nunuodijomo Londone byloje, kažkada saugojo oligarchą Borisą Berezovskį, kuris nuo Rusijos teisėsaugos dabar slapstosi Britanijoje.

Visoje šalyje atsirado šimtai privačių apsaugos firmų, kuriose dirbo KGB veteranai. Daugumą jų – nors ir ne visos – išsaugojo ryšius su savo “alma mater”. Igoris Gološčiapovas, buvęs KGB specialiųjų pajėgų komandosas, o dabar privačių apsaugininkų atstovas, pasakoja: „Dešimtame dešimtmetyje turėjome vieną tikslą: išgyventi ir išsaugoti savo įgūdžius. Nemanėme, kad kuo nors skiriamės nuo tų, kurie pasiliko FSB. Tarp mūsų buvo daug bendra – savo darbą laikėme kitokia tarnavimo šalies interesams forma. Žinojome, kad ateis laikas, kai mus vėl pašauks“.

Tas laikas atėjo Naujųjų metų išvakarėse 1999-aisiais, kai B.Jelcinas atsistatydino ir, nepaisydamas savo požiūrio į KGB, valdžios liekanas atidavė V.Putinui – žmogui, kurį jis pats 1998-aisiais paskyrė FSB vadovu, o po metų ir ministru pirmininku.

Naujojo prezidento manymu, pirmoji jo užduotis buvo atstatyti šalies valdymo aparatą, sustiprinti politinę galią ir nukenksminti alternatyvius įtakos šaltinius: oligarchus, gubernatorius, žiniasklaidą, Valstybės Dūmą, opozicines partijas ir nevyriausybines organizacijas. Atlikti užduotį jam padėjo draugai iš KGB.

Politiškai aktyviausi oligarchai – B.Berezovskis, padėjęs V.Putinui ateiti į valdžią, ir V.Gusinskis – buvo išvyti iš šalies, o jų televizijos kanalus perėmė valstybė.

Turtingiausias Rusijos žmogus M.Chodorkovskis pasirodė labiau užsispyręs. Jis, nepaisydamas įspėjimų, ir toliau rėmė opozicines partijas ir nevyriausybines organizacijas bei atsisakė išvykti iš Rusijos. 2003 metais FSB jį suėmė ir po parodomojo teismo pasodino į kalėjimą.

Kad susitvarkytų su nepaklusniais gubernatoriais, V.Putinas nusiuntė specialius įgaliotinius jiems prižiūrėti ir kontroliuoti. Dauguma jų – KGB veteranai. Gubernatoriai neteko biudžetų ir vietų aukštesniuosiuose Rusijos parlamento rūmuose. Vėliau rinkėjai neteko savo teisės juos rinkti.

Anot O.Kryštanovskajos, visus strateginius sprendimus vis dar priima maža žmonių grupelė, savotiškas neformalus V.Putino politbiuras. Į jį įeina du prezidento administracijos vadovo pavaduotojai: Igoris Sečinas, ofocialiai kontroliuojantis dokumentų judėjimą ir prižiūrintis ekonomikos reikalus, ir Viktoras Ivanovas, atsakingas už Kremliaus personalą. Po jų - FSB vadas Nikolajus Patruševas ir buvęs gynybos ministras bei dabartinis vicepremjeras Sergėjus Ivanovas.

Visi kilę iš Sankt Peterburgo ir kažkada tarnavo žvalgybos arba kontražvalgybos pajėgose. I.Sečinas vienintelis neafišuoja savo praeities.

Tai, kad du įtakingiausi žmonės – I.Sečinas ir V.Ivanovas – užima palyginti kuklius pavaduotojų postus ir retai rodosi viešumoje, neturėtų klaidinti. Sovietų Sąjungoje buvo įprasta pavaduotoju paskirti su KGB susijusį žmogų, kuris turėtų daugiau galios už savo nominalųjį viršininką.

„Šie žmonės patogiau jaučiasi prieblandoje“, - aiškina O.Kryštanovskaja.

Bet kuriuo atveju kiekvienas šių KGB veteranų turi pakankamai sekėjų kitose institucijose. Vienas buvusių N.Patruševo pavaduotojų, taip pat KGB veteranas, dabar yra vidaus reikalų ministras, atsakingas už milicijos darbą. S.Ivanovas vis dar duoda įsakymus armijos būstinėje. I.Sečinas turi šeimyninių ryšių Teisingumo ministerijoje. Baudžiamojo persekiojimo tarnyba, sovietmečiu bent formaliai kontroliavusi KGB darbą, dabar tapo šios įrankiu – kaip ir mokesčių policija.

Šių vadinamųjų „silovikų“ įtaką padeda palaikyti valstybinės kompanijos, valdančios milžiniškus finansinius išteklius. Pavyzdžiui, I.Sečinas yra didžiausios valstybinės naftos kompanijos „Rosneft“ pirmininkas. V.Ivanovas vadovauja direktorių tarybai didžiausioje šalyje oro gynybos raketas gaminančioje kompanijoje „Almaz-Antei“ bei nacionalinėse oro linijose „Aeroflot“. S.Ivanovas tvarko karo pramonės kompleksą ir yra atsakingas už neseniai įkurtą aviacijos pramonės monopoliją.

Tačiau „silovikų“ įtaka siekia ir toliau, ji persmelkė beveik visas rusų gyvenimo sritis. Juos galima sutikti ne tik teisėsaugos organuose, bet ir ūkio, transporto, gamtos išteklių, telekomunikacijų ir kultūros ministerijose. Keli KGB veteranai užima aukščiausius postus didžiausioje Rusijos kompanijoje „Gazprom“ bei šios kišeniniame banke „Gazprombank“, kurios viceprezidentas yra S.Ivanovo 26 metų sūnus.

V.Putino spaudos patarėjas Aleksejus Gromovas sėdi Pirmojo kanalo – pagrindinės Rusijos televizijos – taryboje. Geležinkelių monopolijai vadovauja buvęs diplomatas Vladimiras Jakuninas, savo šaliai atstovavęs Jungtinių Tautų būstinėje ir, kaip manoma, turėjęs aukštą laipsnį KGB. Sergejus Čemezovas – V.Putino draugas iš Drezdeno laikų (kur prezidentas dirbo 1985-1990 metais) – yra atsakingas už valstybinę ginklų agentūrą, kuri jo vadovaujama išaugo į didžiulį konglomeratą. Sąrašą galima tęsti ir toliau.

Daugelis aktyviosios atsargos pareigūnų yra įsitaisę didžiausiose Rusijos kompanijose – privačiose ir valstybinėse – ir gauna ten algas, nors yra neišbraukti ir iš FSB algaraščių.

„Privalome užtikrinti, kad kompanijos nepriimtų sprendimų, neatitinkančių valstybės interesų“, - paaiškina vienas FSB pulkininkas. Būti aktyviosios atsargos pareigūnu kokioje nors firmoje, sako kitas KGB veteranas, yra svajonių darbas: „Gauni milžinišką algą ir gali pasilikti savo FSB pažymėjimą“.

Tokį darbą dirba ir N.Patruševo 26 metų sūnus, kurį pernai FSB paskyrė į „Rosneft“ - ten jis patarinėja I.Sečinui. Po septynių mėnesių darbo „Rosneft“ kompanijoje V.Putinas apdovanojo Andrejų Patruševą Garbės ordinu už profesinę sėkmę bei „ilgą ir dorą tarnybą“. „Rosneft“ atiteko didžioji dalis sužlugdytosios „Yukos“ turto.

„Yukos“ puolimas, kurio lemiama pakopa prasidėjo po I.Sečino paskyrimo į „Rosneft“, tapo pirmuoju ir triukšmingiausiu turto perskirtymo „silovikų“ naudai pavyzdžiu, tačiau ne vieninteliu. Sparčiai augančios naftos kompanijos „Russneft“ savininkas Michailas Gucarjevas šį mėnesį buvo apkaltintas neteisėta veikla ir priverstas atsisakyti verslo. Kurį laiką jis priešinosi, tačiau valstybė sustiprino puolimą ir įvairios institucijos – generalinė prokuratūra, mokesčių policija, vidaus reikalų ministerija – ėmė viena po kitos rengti inspekcijas.

Turto perėjimas iš oligarchų į „silovikų“ rankas galbūt buvo neišvengiamas. Jam tikrai neprieštaravo dauguma rusų, kurie nemėgsta „vagių baronų“. „Silovikai“ dėl to netgi išpopuliarėjo. Tačiau abejotina, ar jiems pavyks sėkmingai valdyti savo naująjį turtą. „Jie moka sužlugdyti kompaniją arba ką nors konfiskuoti. Tačiau jie nesugeba vadovauti verslui. Jie naudoja jėgą, nes paprasčiausiai nežino kitų būdų“, - sako versle dirbantis buvęs KGB šnipas.

Keista, tačiau tokios galios ir ekonominių išteklių sukaupimas mažos su valstybe besitapatinančių „silovikų“ grupės rankose nenuskurdino žemesnių rangų saugumo pareigūnų. Gerovė iš viršaus sklinda žemyn: vidutinio FSB darbuotojo alga per pastarąjį dešimtmetį išaugo kelis kartus, be to, toleruojami ir nedideli pašaliniai darbai. Taip pat ir daugelis rusų mano, kad turto perėjimas iš privatininkų į „silovikų“ rankas yra naudingas valstybei. „Jie susigrąžina, kas jų, ir turi tam teisę“, - sako I.Gološčiapovas.

„Silovikų“ teisės vis dėlto neturi nieko bendra su formaliosiomis, išdėstytomis įstatymuose ir konstitucijoje. Išties jie prisiima išskirtinę misiją atstatyti valstybės galią, išgelbėti Rusiją nuo suirimo ir sužlugdyti jai bloga linkinčius priešus. Tokie idealistiniai jausmai, pasak A.Kondaurovo, visiškai netrukdo oportunistiškai ir ciniškai naudotis aplinkybėmis siekiant asmeninės arba institucinės naudos.

Saugumo kariškiai save laiko uždara brolija, įgaliota laužyti įstatymus savo misijos vardan. Aukštasis jų kalbų stilius kartais paįvairinamas keiksmais, o jų nacionalizmas dažnai atmieštas panieka žmonėms. Tačiau jie ištikimi vienas kitam.

Konkursas į tarnybą labai didelis. KGB sau darbuotojus rinkosi atidžiai. Šie, pakviesti iš įvairių institutų ir universitetų, turėjo lankyti specialias KGB mokyklas. Šiandien FSB akademija Maskvoje sutraukia vyresniųjų „silovikų“ vaikus. Naujas didelis pastatas padvigubins įstaigos dydį. Svarbu, sako britų analitikas M.Galeotti, „ne tik tai, ko išmoksti, bet ir su kuo ten susipažįsti“.

FSB akademijos absolventai su tuo sutiktų. „Čekistas yra veislė“, - sako buvęs FSB generolas. Geras KGB kraujas – pavyzdžiui, tarnyboje dirbęs tėvas ar senelis – šiandien „silovikų“ labai vertinamas. Santuokos tarp „silovikų“ klanų taip pat atvirai skatinamos.

Rusijos vaistų kontrolės tarnybos vadovas Viktoras Čerkesovas, kuris iki devintojo dešimtmečio pabaigos medžiojo disidentus, FSB psichologiją apibūdino savo straipsnyje, kuris tapo tikru „silovikų“ manifestu bei kvietimu vienytis: „Mes („silovikai“) privalome suprasti, kad visi esame tarsi vienas. Istorija nusprendė, kad užduotis stiprinti Rusijos valstybę gulė ant mūsų pečių. Aš tikiu, kad pajutę pavojų sugebėsime užmiršti menkus skirtumus ir likti ištikimi savo priesaikai“.

Rusijos saugumo bosai, kurstantys pasaulietišką patriotizmą, sąjungininkų sulaukia ir iš šventikų luomo. Lubiankos aikštėje šalia FSB pastato stovi XVII amžiaus Šventosios Sofijos cerkvė, „atstatyta 2001 metais parėmus FSB“, skelbia lentelė. Viduje auksu žiba ikonos. „Ačiū Dievui už FSB. Visa galia kyla iš Dievo, taip pat ir jų“, - sako mišias laikantis tėvas Aleksandras. Buvęs KGB generolas su juo sutinka: „Jie išties tiki, kad yra Dievo išrinktieji ir kad net jų naudai išaugusios naftos kainos yra Dievo valia“.

Sergejus Grigoriancas, kurį dėl antisovietinės propagandos dažnai tardė ir dukart kalino KGB, pasakoja, kad saugumo viršininkai įsitikinę, „jog jie vieninteliai mato tikrąjį pasaulio vaizdą ir jį supranta“. Šio vaizdo centre yra perdėta priešų baimė, kuri pateisina jų pačių egzistavimą: kam jie būtų reikalingi be priešų? „Jie tiki, kad gali pastebėti priešus ten, kur paprasti žmonės nemato“, - pritaria ir O.Kryštanovskaja.

„Prieš kelerius metus pasidavėme iliuzijai, kad neturime priešų, ir už tai brangiai sumokėjome“, - 1999 metais FSB kalbėjo V.Putinas.

Šitaip mano dauguma KGB veteranų bei jų įpėdinių. Didžiausia grėsmė atslenka iš Vakarų, kurių tariamas tikslas yra nusilpninti Rusiją ir sukelti sumaištį. „Jie nori, kad Rusija taptų priklausoma nuo jų technologijų, - sako dabartinis FSB darbuotojas. - Jie užtvindė mūsų rinką savo prekėmis. Dėkui Dievui, mes dar turime branduolinius ginklus“.

„Silovikų“ apgulties mentalitetas ir antivakarietiškas nusiteikimas rado atgarsį tarp visų rusų. I.Gološčiapovas šias nuotaikas apibendrina taip: „M.Gorbačiovo laikų Rusiją Vakarai mėgo, o ką mes už tai gavom? Netekome visko: Rytų Europos, Ukrainos, Gruzijos. NATO prisislinko prie mūsų sienų“.

Žiūrint iš šios perspektyvos, visi, rodantys palankumą Vakarams, yra vidaus priešai. Šiai kategorijai priklauso paskutiniai nepriklausomi žurnalistai, paskutinės likusios iš Vakarų remiamos nevyriausybinės organizacijos ir keli liberalūs politikai, palaikantys vakarietiškas vertybes.

Tokių jausmų gilumą atskleidžia vieno FSB pareigūno komentaras apie žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymą: „Nežinau, kas ją nužudė, bet jos straipsniai buvo naudingi Vakarų spaudai. Ji gavo, ko nusipelnė“. Lygiai taip pat nusipelnė ir buvęs kagėbistas A.Litvinenka, pernai Londone nunuodytas poloniu.

Vyraujant tokiai atmosferai, mintis, jog Rusijos saugumo tarnybos gali šiurkščiai dorotis su bet kur esančiais valstybės priešais, susilaukė plataus pritarimo – jai įtvirtinti leidžiami įstatymai. Vienas jų, skirtas užkirsti kelią „ekstremizmui“, leidžia FSB ir kitoms tarnyboms persekioti bet ką, kuris savo veiksmais arba žodžiais prieštarauja Kremliui. Jis jau buvo panaudotas prieš nepriklausomus analitikus ir žurnalistus. Advokatas, kuris konstituciniame teisme pasiskundė, jog FSB klausosi jo kliento telefoninių pokalbių, buvo apkaltintas valstybės paslapčių išdavimu. Keli su užsienio firmomis bendradarbiavę mokslininkai įkalinti už išdavystę.

Vis dėlto dabartiniai saugumo bosai, nors ir ištikimi senosioms sovietinėms šaknims, skiriasi nuo savo pirmtakų. Jie visai nesiilgi komunistinės ideologijos ir nesiekia sužlugdyti kapitalizmo, kurio vaisiais mėgaujasi. Jie nepasižymi savo pirmtakų asketiškumu ir nevykdo masinių represijų – šalyje, kurioje baimė įsišaknijusi giliai, tikslui pasiekti užtenka užpulti kelis asmenis. Tačiau tokios galios ir pinigų sukaupimas saugumo tarnybų rankose Rusijai nežada nieko gera.

Priešų kūrimas gali sušvelninti klanų nesutarimus ir pakurstyti nacionalizmą, tačiau šalies tai neapsaugo ir nepraturtina. Nors FSB raportuoja vis didesnius užsienio šnipų skaičius, kaltina mokslininkus išdavystėmis ir liaupsina savo „broliją“, Rusijoje nusikalstamumas, korupcija ir biurokratija lieka vieni didžiausių pasaulyje.

Per 2004 metų įkaitų dramą Beslano mokykloje FSB puikiai padirbėjo vaikydama žurnalistus. Tačiau pareigūnai nesugebėjo net aptverti mokyklos, kurioje buvo laikomi įkaitai. Šalia Čečėnijos esanti Ingušijos respublika, vadovaujama buvusio V.Putino kolegos iš KGB, nugrimzdo į karo liūną. Armijoje siaučia nusikalstamumas ir prievarta. Privatūs verslinikai reguliariai kivirčijasi su teisėsaugos institucijomis. Rusijos užsienio politika užsidarė užburtame rate: nuolat ieškodama priešų kiekviename fronte, daugelį draugiškų šalių ji nuteikė priešiškai.

KGB veteranų atėjimas į valdžią neturėjo ko nors nustebinti. Pasak rusų kultūros istorikės Inos Solovjovos, jį didele dalimi lėmė rusų tautos vertinamos jos valdovų savybės: tvirtumas, atsargumas, autoritetas ir šiek tiek paslapties: „KGB atitiko šį aprašymą, arba bent jau žinojo, kaip susikurti tokį įvaizdį“.

Bet ar šaliai nuo to geriau? „Žmonės iš KGB yra taktikai. Mūsų niekas nemokė spręsti strateginių uždavinių“, - sako A.Kondaurovas. Jis pripažįsta, kad didžiausia tarnybos problema yra profesionalumo smukimas. Jis nurausta, kalbėdamas apie avantiūrą su poloniu Londone: „Mes niekad nenusmukom iki tokio lygio. Koks smūgis šalies reputacijai!“