Vokiečiai išmoko pralaimėjimo pamokas
Antrasis pasaulinis karas baigėsi prieš 62 metus nacių Vokietijos ir jos sąjungininkų sutriuškinimu. Vokietija buvo ne tik padalyta, bet ir prarado didžiules teritorijas, kuriose gyveno apie 20 mln. jos piliečių, nacių partija buvo uždrausta, jos gyvi likę vadovai - nuteisti, o A.Hitleris pačių vokiečių įvertintas kaip nusikaltėlis, atvedęs šalį prie gėdingo pralaimėjimo.
Visiškas pralaimėjimas suteikia galimybę ne tik permąstyti savo buvusią praeitį, ją kritiškai įvertinti, bet ir kurti ant naujų demokratinių pagrindų savo valstybę.
Taip jau buvo kartą atsitikę vokiečių tautai XIX a. pradžioje, kai jų kariuomenė prie Jenos 1806 metais patyrė triuškinamą pralaimėjimą nuo prancūzų. Po metų Rusijos caras Aleksandras ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas Nemuno upės viduryje prie Tilžės ant pantoninio plausto karališkoje palapinėje dalijosi Vokietiją. Jos valdovas Frydrichas III savo šalies padalinimo ceremoniją stebėjo nuo kranto, nes nebuvo pageidautinas šalia nugalėtojų.
Tačiau šis vokiečių pralaimėjimas paskatino esmines socialines bei ekonomines permainas, baudžiavos panaikinimą, industrializaciją bei ūkio plėtrą. Gabūs administratoriai, mokslinikai bei karvedžiai von Steinas, W. von Humboltas G. von Schanhorstas ir kiti vėl pakėlė Vokietiją.
Po Antrojo pasaulinio karoVokietija, gavusi finansinę bei ekonominę paramą iš JAV sugebėjo ne tik atsigauti, bet vėl tapti stipriausia Europos ekonomine galybe. Ji puikiai išmoko pralaimėto karo pamokas ir tapo vienu iš pagrindinių garvežių traukianti ES.
Apie A.Hitlerį parašyta šimtai monografijų tiek Vokietijoje, tiek visame pasaulyje. Beveik visose jis kaltinamas padarytais nusikaltimais žmonijai ir pačiai vokiečių tautai, kritiškai įvertinta ir ta aplinka, kuri leido jam ateiti į valdžią ir galiausiai atvesti tautą į pražūtį. Bene kritiškiausiai Hitlerio asmenybę vertina patys vokiečiai.
J.Stalino saulė nenusileido
XX a. pasaulio diktatorių panteone Josifas Stalinas savo nusikaltimų mastais ir brutalumu gali varžytis tik su Adolfu Hitleriu. Įdomu stebėti, kaip per 60 metų po karo keitėsi J.Stalino vertinimas Rusijoje (SSSR) ir Vakaruose. Dar būnant gyvam J.Stalinui, kai Rusijoje vyravo jo kultas, Vakaruose apie jį buvo rašoma daugiau teigiamai nei neigiamai, pabrėžiant jo vaidmenį nugalint nacizmą ir dažnai pamirštant jo vykdytą terorą ir nusikaltimus.
Po jo mirties 1953 m požiūris į J.Staliną Rusijoje ėmė keistis. Svarbų vaidmenį, demaskuojant Staliną, atliko N. Chruščiovas. Žinoma, turėjęs savų priežasčių tai daryti. Antistalininės Chruščiovo politikos dėka istorikai Rusijoje ėmė kitaip vertinti ir patį J.Staliną, ir jo vaidmenį kare. Jo kūnas, gulėjęs šalia Lenino mauzoliejuje Raudonoje aikštėje buvo iš ten išgabentas ir palaidotas.
Nušalinus Chruščiovą nuo valdžios ir įsigalėjus L.Brežnevui, pamažu politiniuose sluoksniuose imtasi dalinės J.Stalino reabilitacijos. Rusijos istorikai atitinkamai koregavo Stalino vertinimus.
B.Jelcino valdymo metais jau atrodė, kad J.Stalino reputacijai bus suduotas toks smūgis, kaip A.Hitlerio reputacijai Vokietijoje. Tačiau Rusijoje to neįvyko. Didelė gyventojų dalis ilgėjosi stipraus vado, kurio visi bijotų, prie kurio buvo „tvarka“. O ir B.Jelcinas, norėdamas išlikti valdžioje, vėl iškėlė slaptosios policijos vaidmenį valstybėje. Be jų paramos kažin ar jis būtų laimėjęs antrus prezidento rinkimus. Net savo įpėdiniu paskyrė saugumietį.
Rusijos prezidentu tapus buvusiam kadriniam KGB karininkui V.Putinui, Stalino autoritetas, kaip niekada po jo mirties, buvo iškeltas labai aukštai. Kaip iš gausybės rago pasipylė jį šlovinančios monografijos, sukami dokumentiniai ir meniniai filmai, šlovinantys buvusį diktatorių.
Vakaruose, kaip pažymi istorijos profesorius Geoffrey Robertsas knygoje „Stalino karai“ („Stalin‘s wars. From world war to cold war 1939-1953“, p.468.2006) istorikų vertinimai apie J.Staliną judėjo panašia kreive. Pats knygos autorius yra palyginti prostaliniškas. Jis J.Staliną laiko ir gabiu diplomatu, ir talentingu karvedžiu ir net taikdariu, tiesa, neneigdamas jo nusikaltimų ir teroro.
Šios knygos pasirodymas dar kartą liudija, kokią didelę įtaką daro rusų politikai ir jų istorikai savo kolegoms Vakaruose.
Politinė konjunktūra Rusijoje neleidžia visiškai nusileisti Stalino saulei. Ji seniai nusileidus tik kritiškai mąstantiems piliečiams arba patiems išgyvenusiems Stalino režimo baisumus.