Skotland Jardo specialiojo padalinio 1942 m. sausio mėnesio ataskaitoje rašoma, kad romano „1984“ autorius „skleidžia komunistines pažiūras“.
Tačiau MI5 pareigūno atsakyme teigiama, kad G.Orwellas „neprijaučia Komunistų partijai, o ši – jam“.
Byla iš Nacionalinių archyvų taip pat atskleidžia, jog MI5 neprieštaravo, kad rašytojas karo metu dirbtų karinėje bazėje.
Buvo įvertintas G.Orwello tinkamumas užimti „Sunday Observer“ korespondento vietą sąjungininkų štabe Šiaurės Afrikoje.
„Bohemiška apranga“
Specialiojo padalinio ataskaitoje rašoma: „Šis vyras skleidžia komunistines pažiūras, o keli jo draugai indai sako dažnai jį matę komunistų susirinkimuose. Jis tiek darbe, tiek laisvalaikiu rengiasi bohemišku stiliumi“.
MI5 pareigūnas paskambino ataskaitą parengusio seržanto viršininkui ir aiškinosi, ką tai reiškia.
Iš pokalbio telefonu paaiškėjo, kad G.Orwellas – ataskaitoje vadinamas tikruoju vardu Ericas Blairas – buvo laikomas „netradiciniu komunistu“, nevisiškai sutinkančiu su Komunistų partijos požiūriu.
Saugumo tarnybos pareigūnas parašė: „Aš supratau, kad gerasis seržantas buvo sutrikęs, kaip galima būtų apibūdinti šitokią gana individualią liniją, todėl ir vartojo posakį “skleidžia komunistines pažiūras”. Jo pastarieji raštai – „Liūtas ir vienaragis“ – ir Gollanczo simpoziumo pranešimas „Kairės išdavystė“ akivaizdžiai rodo, kad jis neprijaučia Komunistų partijai, o ši – jam“.
„Šiek tiek anarchistas“
G.Orwellas geriausiai žinomas dėl savo knygų „1984” ir „Gyvulių ūkis“, kurios kritikuoja totalitarizmą, bei kitų darbų – tokių kaip „Šuniškas gyvenimas Paryžiuje ir Londone“ ir „Kelias į Vigano molą“, kuriuose kritikuojama nelygybė.
Įrašai atskleidžia, kad G.Orwellas pirmą kartą pateko į žvalgybos tarnybos MI6 akiratį 1929 metais, kai jis lankėsi Prancūzijoje ir pasisiūlė tapti laikraščio „Darbininkų gyvenimas“ korespondentu Paryžiuje.
1942 metų įraše jis apibūdinamas kaip „šiek tiek anarchistą ir palaikantį ryšius su ekstremistiniais elementais“.
Jis palaiko „neabejotinai stiprius kairuoliškus įsitikinimus, tačiau jis labai nutolęs nuo tradicinio komunizmo“, - priduriama.
Šnipas tualete
Kiti MI5 įrašai, paviešinti iš Nacionalinių archyvų, aprašo gana primityvius informacijos rinkimo būdus.
Kento policininkui Ivanui Smithui teko slėptis tualete, kad galėtų pasiklausyti Karališkojo laivyno laivų statyklos Čatamo mieste pameistrių pokalbius apie 1941-ųjų gruodžio mėnesio streiką.
MI5 stebėjo amerikiečių muziką Alaną Lomaxą, įtariant jį esant potencialiu komunistu. Jo laidas per BBC televiziją šeštajame dešimtmetyje prižiūrėjo Specialusis padalinys.
BBC vadovai buvo informuoti, kad A.Lomaxas palaiko ryšius su Vengrijos spaudos atašė Londone – nors to priežastimi galėjo būti jo domėjimasis liaudies šokiais.
Nuogos moterys
Įrašai atskleidžia, kad vienas Vokietijos šnipas – argentinietis Ernesto Hoppe – dalyvavo sąmoksle, kurio tikslas buvo nacių turtą išgabenti į Pietų Ameriką.
Tačiau 1943 metų spalį jis buvo suimtas Gibraltare ir nuvežtas tardyti į Londoną.
Vėliau jis pabėgo iš karinės ligoninės ir bandė susisiekti su Argentinos ambasadoriumi, tačiau vėl buvo sugautas ir prisipažino dalyvavęs sąmoksle.
Anot kitų įrašų, MI5 pareigūnai tikrino, ar nudistų žurnalo „The Naturist“ 1945 metų numeryje nėra „paslėptų tekstų“, kurie pasirodo popierių pamirkius sodos ir vandens tirpale.
Britai taip pat tardė šnipą iš Norvegijos Hansą Larseną 1945 metų gegužę.
Tarp jo daiktų buvo rastas šio žurnalo egzempliorius, kuriame ieškota paslėptų įrašų ant nuogų moterų nuotraukų ir straipsnių pavadinimu „Nudizmas Jungtinėse Valstijose“ ir „Natūralus sportas visus metus“.