Tai buvo jaunos moterys, romantiškai susižavėjusios Fidelio Castro revoliucija – tolima Karibų jūros sala siuntė šviežio oro gurkšnį visiems nusivylusiems sovietiniu komunizmu.
Bet kai 1991 metais Sovietų Sąjunga subyrėjo, šimtai už kubiečių ištekėjusių ir į Kubą persikėlusių moterų buvo atskirtos nuo namų ir prislėgtos skurdo, nes šalies ekonomika įpuolė į gilią krizę.
Moterims, kurios vaikystėje išgyveno Antrojo pasaulinio karo vargus, atjungta elektra ir maisto, vaistų bei kuro trūkumas grąžino žiaurius prisiminimus.
„Buvome jaunos, o Kuba buvo graži“, - pasakojo kino istorikė Zoja Barash, į šalį atvykusi 1963 metais. Palyginus su sovietine gerontokratija, Kubos vadovai atrodė labai jauni ir nemanė, kad abstraktusis menas nesuderinamas su komunizmu.
Jos viltys atrasti „tikrąjį socializmą“ sudužo į šipulius, kai Kuba ėmė kopijuoti sovietinį modelį, tik su tvankaus karščio priemaišomis.
„Šiandien mūsų, kaip ir visos šalies, padėtis sunki“, - sakė 72 metų Z.Barash, negalinti sudurti galo su galu iš savo 260 pesų (25 Lt) pensijos, kurią užsidirbo per 30 metų Kubos kino pramonėje.
Kuboje tebegyvena ir kaip įmanydamos verčiasi maždaug 1300 moterų iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Kazachstano.
Sename Rusijos ambasadai priklausančiame dvare dvi moterėlės laiko krautuvėlę, kurioje pardavinėja viską nuo degtinės ir marinuotų agurkėlių iki importinės dantų pastos, traškučių ir „Viagra“ tablečių.
Sunkiausia ištverti namų ilgesį. Anksčiau Kubos vyriausybė kas penkerius metus subsidijuodavo lėktuvo bilietus, už kuriuos buvo galima sumokėti pesais. Tačiau Kubos oro linijos nutraukė skrydžius į Maskvą, o už bilietus dabar reikia mokėti tvirta valiuta, kurios turi tik nedaugelis.
„Mano tėvas mirė 1994 metais, o aš net negalėjau nuskristi į jo laidotuves“, - pro ašaras sakė čigonė iš Ukrainos Zita Kelderari.
Flamenko dainininkė 1985 metais Kijeve įsimylėjo malūnsparnio pilotą iš Kubos ir jugoslaviško sviesto prikrautu krovininiu laivu išplaukė į Karibus. Kai jis prieš kelerius metus pabėgo į Jungtines Valstijas, moteris liko Kuboje be cento kišenėje.
Dabar keliauti gali tik laimingosios, gaunančios pinigų iš giminaičių. Gyvenant iš kubietiškos pensijos, bilietui namo reikėtų taupyti dešimt metų.
Kai kurioms jau per vėlu grįžti ir pradėti naują gyvenimą. Dauguma moterų yra tapusios senelėmis ir privalo rūpintis šeima.
Elektra jau nebeatjunginėjama ir maisto pagausėjo nuo tų juodų postsovietinės krizės dienų Kuboje. Tačiau daugelis vis dar gyvena apgriuvusiuose sausakimšuose namuose, be automobilių ir interneto.
Nei knygų, nei naujienų
Rusiškas knygynas Havanoje užsidarė, kai Maskvoje Michailas Gorbačiovas pradėjo perestroiką. Nutrūko laikraščių ir žurnalų prenumeratos ir bet koks žinių srautas iš Rusijos.
Nepaisydamos sunkumų, kai kurios moterys gyveno toliau.
„Nežinau, kas yra nostalgija. Nėra prasmės sėdėti ir verkti“, - sakė Natalija Balašova, nusprendusi įkurti kultūrinį rusakalbių klubą.
N.Balašovos tėvas buvo bolševikas, o ji pati atvyko į Kubą 1969 metais iš meilės Maskvoje sutiktam karininkui ir „drąsiai“ F.Castro revoliucijai.
„Žinojau, ko tikėtis. Kuba tik statė socializmą ir turėjo savo sunkumų. Mes atvykome noriai, iš meilės“, - sakė ji. Vis dėlto ji jautėsi sugniuždyta, kai jos šalies nebeliko.
N.Balašova pasakojo, kaip su krize dorojosi pasitelkdama savo vidinę stiprybę ir iš motinos išmoktas karo laikų improvizacijas – pavyzdžiui, iš susmulkintų kiaušinių lukštų pagamintus skalbimo miltelius.
Į Maskvą po 14 metų pertraukos ji grįžo pernai, pakviesta į užsienyje gyvenančių rusų konferenciją. Moteris turėjo progą Kremliuje susitikti su prezidentu Vladimiru Putinu.
Deportacija iš Kubos
Jelena Verselova, sunkiai atsigavusi po dvejų skyrybų su kubiečiais, savo veiklumą nukreipė kita kryptimi. Ji tapo disidente skurdžioje Kubos Jaunystės saloje.
J.Verselovą liepos 26 dieną Kubos vyriausybė deportavo, pasakojo jos dukra Diana Aguilar, kuri devynių mėnesių atkeliavo motinos glėbyje iš Rusijos.
Kubos policija persekiojo, gąsdino ir galų gale suėmė J.Verselovą, sakė jos dukra. Šeima privalėjo parduoti sunkiai užgyventus elektros prietaisus, kad galėtų sumokėti už bilietą į Maskvą. Rusijoje moteris išsilaipino teturėdama 170 dolerių pradėti naujam gyvenimui.
„Mums net neleido su ja atsisveikinti“, - sakė 22 metų Havanos universiteto studentė D.Aguilar. Pasak jos, Rusijos konsulatas Kuboje atsisakė padėti jos motinai surasti Vladimiro mieste gyvenančius šeimos narius.
„Aš tikiuosi prisijungti prie motinos ir palikti Kubą. Noriu grįžti prie šaknų Europoje“, - sakė šviesiaplaukė studentė.
Pernai nufilmuotas dokumentinis filmas „Todas iban a ser reinas“ („Jos visos ruošėsi būti karalienėmis“), kuris pasakoja apie Kuboje gyvenančių moterų iš septynių buvusių sovietinių respublikų izoliaciją.
„Tai buvo migracija iš meilės, dalis mūsų sudaužytos utopijos, - sakė režisierius Gustavo Cruzas. – Jos daugelį metų dirbo mūsų šalyje. Būtume nedėkingi, jei jas užmirštume“.
Ir iš kitų sovietinio bloko šalių atvykusios moterys užstrigo Kuboje ir buvo pamirštos postsovietinių savo tėvynių vyriausybių.
65 metų Stasia Strach yra viena iš 49 Kuboje gyvenančių lenkų, iš kurių tik trys yra vyrai. Pro jos buto langą atsiveria fantastiškas Havanos vaizdas. Tačiau liftas sugedo prieš daugelį metų ir dabar kiekvieną dieną moteriai tenka įveikti 130 laiptelių.
Apie grįžimą namo negali būti ir kalbos. „Ką aš veikčiau Lenkijoje, elgetaučiau prie bažnyčios vartų? – sakė ji. – Neturiu nei pensijos, nei kur eiti“.