Pareiškimą pasirašęs „Pogrindinis partijos komitetas“ prižadėjo, kad Maskva bus išvaduota.
Kadangi galų gale miestas atsilaikė, šis pralaimėjimo pripažinimas nebuvo išplatintas – NKVD jį palaidojo įslaptintuose archyvuose. Tiesą sakant, didžioji dalis pasakojimo apie vos nekritusią Maskvą – apie pralaimėjimą, kuris galėjo pakeisti karo eigą, – buvo užmiršta po ilgų sąmoningo istorijos kraipymo dešimtmečių.
Mūšyje dėl Maskvos, oficialiai trukusiame nuo 1941 m. rugsėjo 30 d. iki 1942 m. balandžio 20 d., susitiko dvi gigantiškos armijos – tai buvo didžiausias ginklų surėmimas per visą žmonijos istoriją. Jame dalyvavo septyni milijonai žmonių – dvigubai daugiau, nei vėliau kovos prie Stalingrado, kurį daugelis žmonių klaidingai laiko kruviniausiu Antrojo pasaulinio karo mūšiu.
Taip pat ir aukos prie Maskvos dukart pranoko Stalingradą: du su puse milijono žmonių žuvo, dingo, buvo paimti į nelaisvę arba sunkiai sužeisti. 1,9 milijono iš jų buvo rusai.
Jie pirmą kartą sustabdė A.Hitlerio blitzkrieg, o jo planus žaibiškai pavergti Sovietų Sąjungą sudaužė į šipulius. Vokiečių sutriuškinimas buvo ir pirmasis ženklas, kad jiems lemta pralaimėti karą. Pasak vokiečių pareigūno Fabiano von Schlabrendorffo, kuris vėliau prisijungė prie sąmokslininkų prieš A.Hitlerį, mūšis sunaikino „nenugalimo Vokietijos kario mitą“. Nepaisant to, šiandien Maskvos mūšis yra primirštas.
Tai joks atsitiktinumas. Bet koks nuoširdus mūšio dėl Maskvos traktavimas prieštarautų oficialiajai sovietų „Didžiojo patriotinio karo“ versijai. Ši apkarpyta versija – kuri vėl stiprinama Vladimiro Putino eroje – Josifą Staliną apibūdina kaip karinį genijų, o jo tautą – kaip didvyriškai prieš vokiečių okupantus susivienijusius žmones. (Ne sutapimas ir tai, kad J.Stalino reputacija smunka per kiekvieną Rusijos liberalizacijos laikotarpį ir vėl atsigauna stojus griežtesnei erai.)
Tačiau kaip tik J.Stalino klaidos, neišmanymas ir žiaurumas leido vokiečiams pasiekti Maskvos priemiesčius – ir pakeliui išžudyti arba paimti nelaisvėn tiek daug Raudonosios armijos kareivių.
Prasidėjus karui Borisas Videnskis buvo Podolsko karo akademijos kadetas. Jis vienas iš nedaugelio bendramokslių, kurie išgyveno, kai valdžia juos visiškai nepasiruošusius pasiuntė prieš besiartinančius vokiečius. Vėliau jis tapo vyresniu mokslo darbuotoju Maskvos Karo istorijos institute.
Jau išėjęs į pensiją, jis prisiminė, kaip po karo legendinis Raudonosios armijos maršalas Georgijus Žukovas paprašė savo pavaduotojo apytiksliai suskaičiuoti nuostolius prie Maskvos. Kai pavaduotojas parodė skaičių, G.Žukovas įsakmiai sušuko: „Paslėpk ir niekam nerodyk!”
Kraupus buvo ne tik aukų skaičius – juk J.Stalinas visada lengvai aukodavo savo kareivius ir visus kitus. Jam nė karto nesudrebėjo ranka siunčiant milijonus žmonių į mirtį. Didesnį nerimą kėlė tai, jog daliai kareivių išties didvyriškai kaunantis, šimtai tūkstančių likusiųjų šaliai lemtingu metu pasidavė priešui.
Taip pat ir daugelis civilių puolė į paniką, ėmė plėšikauti ir nežabotai siautėti – kitu metu tai būtų neįsivaizduojamas dalykas policinėje J.Stalino valstybėje. Nieko nuostabaus, kad sovietų istorikai greitai pakeisdavo temą ir imdavo kalbėti apie kitus mūšius.
Maskviečiai, dar prisimenantys 1941 m. spalio 16 dieną – kada visi galvojo, kad vokiečiai tuoj pat įžengs, – apie ją pasakoja nuostabos kupinu balsu. Dmitrijus Safonovas, dirbęs artilerijos gamykloje šalia Maskvos, iš kur ją ruošėsi evakuoti į Uralą, tądien grįžo į miestą pasiimti kelių daiktų. „Atrodė, kad visa Maskva kažkur iškeliauja“, - prisimena jis.
Mašinos ir sunkvežimiai buvo apkrauti asmeniniais daiktais, o geležinkelio stotyje riogsojo krūvos lagaminų, krepšių, drabužių, šviestuvų ir netgi fortepijonas – viską paliko žmonės, besistengiantys užlipti ant bet kokios judančios transporto priemonės. Peronuose grūdosi minios. „Vos atpažinau miestą“, - sakė D.Safanovas.
Plėšikautojai puldinėjo maisto parduotuves, gamyklų darbininkai streikavo, o pikta minia supo bandančiuosius pabėgti mašinomis, traukė juos lauk, mušė ir plėšė. Kiti maskviečiai draskė K.Marxo ir V.Lenino plakatus bei grūdo juos į šiukšliadėžes kartu su kita sovietine propaganda. Anksčiau tai būtų buvęs neįsivaizduojamas nusikaltimas, tačiau dabar niekas nebepaisė senųjų taisyklių. Iš Lubiankos – NKVD būstinės – kaminų rūko tiršti juodi dūmai – slaptoji policija degino savo dokumentus.
Dauguma sovietų valdžios atstovų, užsienio diplomatų ir žurnalistų jau buvo evakuoti traukiniu į Kuibyševą, pavolgio miestą už tūkstančio kilometrų – ten kritus sostinei turėjo įsikurti sovietų valdžia. J.Stalinas planavo prie jų prisijungti už vienos ar kelių dienų. Paruoštas traukinys jau laukė stotyje, o jo asmeninis ir dar trys lėktuvai buvo parengti bet kada pakilti, jei reikėtų dar skubiau palikti sostinę.
Taip arti nelaimės privedė J.Stalino politika ir klaidos. Dėl masinių Raudonosios armijos valymų 1937 ir 1938 metais kariuomenė neteko daugelio labiausiai patyrusių karininkų. Viena pirmųjų aukų buvo maršalas Michailas Tuchačevskis, buvęs aristokratas, kuris prognozavo, kad vokiečiai gali pulti be perspėjimo ir tokiu atveju grėstų ilgas bei brangus susirėmimas.
„Ko jūs siekiate – išgąsdinti sovietinę valdžią?“, - paklausė J.Stalinas. Diktatorius liepė karininką nukankinti ir nužudyti už susimokymą su vokiečių fašistais nuversti SSRS valdžią. Tūkstančiai aukštų pareigūnų pasitiko panašų likimą.
1939 m. rugpjūčio 23 dieną su A.Hitleriu pasirašęs nepuolimo paktą, J.Stalinas atsisakė reaguoti į nesuskaičiuojamus nuosavų šnipų ir užsienio vyriausybių perspėjimus, kad vokiečiai ruošiasi invazijai. Jis neleido kariuomenės vadams skelbti pavojaus. Dėl to vokiečių ataką iš pradžių lydėjo sėkmė. Priešai nužudė arba paėmė nelaisvėn daug Raudonosios armijos kareivių ir užėmė pasieniuose paliktus ginklų sandėlius.
Todėl daug sovietų kareivių išėjo į mūšį be ginklų. Ilja Družnikovas, į frontą pasiųstas knygų iliustratorius, prisiminė, kad dešimčiai jo dalinio vyrų teko vienas šautuvas. Taigi neginkluotų kareivių eilė sekė paskui kiekvieną ginkluotą ir laukė, kol šį nušaus, kad galėtų pasiimti jo ginklą.
Galų gale J.Staliną išgelbėjo dar apmaudesnės A.Hitlerio klaidos. Vokietijos diktatorius savo armiją nusiuntė į Rusiją 1941 m. birželio pabaigoje be žieminės aprangos – fiureris buvo įsitikinęs, kad triumfuos nespėjus pasikeisti orams. Liepos viduryje vokiečiai atžygiavo iki Smolensko. A.Hitlerio generolai – tokie kaip Heinzas Guderianas – norėjo tęsti žygį į Rytus iki Maskvos, kuri buvo tik už 370 kilometrų.
Tačiau A.Hitleris įsakė sukti į Pietus ir iš pradžių užimti Ukrainą. Jie taip ir padarė, prarasdami daug brangaus laiko. Rugsėjo 30 dieną pradėjus vykdyti į Maskvą nukreiptą „operaciją Taifūnas“, lietūs kelius greitai pavertė purvo baseinais, o temperatūra ėmė kristi. Vokiečiai, vyniodamiesi į bet kokius iš civilių gyventojų atimtus audinius, vis vien šalo – jų kūnus dažnai buvo galima rasti paliktus ir sukrautus į krūvą kaip malkas, nes laidoti nebuvo įmanoma iki pavasario.
Sovietų pasipriešinimas pastebimai sustiprėjo. Užimtose teritorijose A.Hitleris iškart įvedė terorą ir negailestingai elgėsi su karo beleisviais, kurių daugelis žuvo. Tai J.Stalinui labai palengvino darbą mobilizuojant karius.
Bet jis nesiruošė rizikuoti – už Raudonosios armijos linijų buvo suorganizuoti „blokavimo daliniai“, kuriems buvo įsakyta šaudyti visus trauktis bandančius kareivius. Užtrukus vokiečių kelionei į Maskvą, J.Stalinas turėjo laiko permesti 400 tūkstančių kareivių iš Sibiro – kai tik įsitikino, kad japonai nepuls iš Rytų. Šie daliniai, aprūpinti žiemine įranga, greitai ėmė skinti pergales prieš išsekintus ir sušalusius vokiečius.
Spalio 16 d., didžiausios panikos Maskvoje dieną, J.Stalinas vis dar nebuvo įsitikinęs, kad laimės. Oro pajėgų pareigūnas matė jį sėdintį prie savo rašomojo stalo ir nuolat savęs klausiantį: „Ką darysime? Ką darysime?“.
Po dviejų dienų SSRS vadovas nuvyko į stotį, kur jo laukė traukinys. Vienas jį ruošusių žmonių, Pavelas Saprykinas, senatvėje prisiminė, kaip J.Stalinas priėjo prie savo vagono, o tada lūkuriavo perone šalia traukinio. Tačiau į jį neįlipo. Vietoj to, jis paliko stotį. Sprendimas buvo lemtingas ir parodė, kad dar ne viskas prarasta.
Nusprendęs likti Maskvoje, J.Stalinas paėmė valdžią į savo rankas ir ėmėsi taktikos, kuria visada pasikliovė – brutalios jėgos. Spalio 19 dieną jis įvedė karo padėtį ir liepė NKVD būriams šaudyti plėšikautojus ir visus kitus, kėlusius įtarimą.
Jevgenijus Anufrijevas, tų patrulių narys, labai atsargiai renka žodžius, pasakodamas, ką jie anuomet darė. „Gavome neįtikėtiną įsakymą negalvojant šaudyti šnipus ir dezertyrus, - sakė jis. – Bet nežinojome, kaip juos atpažinti“. Daug maskviečių buvo sušaudyti, o plėšikavimai ir sumaištis baigėsi.
Tačiau tuometinį įstatymo ir tvarkos žlugimą bei Maskvos atsidūrimą prie bedugnės krašto iki šiol skausminga prisiminti. J.Stalino klaidos niekada nebuvo minimos oficialiose istorijos knygose. Ten taip nepripažįstama, kad tik dėl dar didesnių A.Hitlerio klaidų J.Stalinui pavyko išsaugoti savo sostinę. Gana tikėtina, kad kitaip jam nebūtų pavykę laimėti ir didesnės kovos.