Tokios analogijos, žinoma, nėra visiškai tuščios.
Generolas D.Petraeusas išties šią savaitę surengė tikrą žvaigždės pasirodymą Vašingtone, kur davė Kongresui parodymus apie JAV pajėgų antplūdį Irake.
Panašu, kad yra manančių, jog varginantis Amerikos įklimpimas Mesopotamijos liūnuose yra klasikinis imperijos persitempimo pavyzdys – tokio pat, koks, manoma, pasmerkė Romą. Kas žino? Galbūt prieš beveik pora tūkstančių metų vienas iš generolo D.Petraeuso protėvių buvo pastatytas priešais Senatą, kad papasakotų apie romėnų legionų žygius prieš germanų sukilėlius.
Amerikai tenka vėl kęsti pseudoistorikų brėžiamas analogijas tarp jos ir Romos imperijos. Pesimistai, apsiginklavę turistiniais vadovais, vasaros kursų diplomais ir istorinių filmų kolekcijomis, įsitikinę, kad jau atėjo galas po erelio vėliava žygiuojančiai tautai – lygiai kaip baigėsi ir jų pirmtakų viešpatavimas. Jie mato karines nesėkmes užsienyje ir nuosmukį šalies viduje; jie stebi, kaip tolimos tautos kratosi imperinės valdžios, o vietiniai plebėjai metaforiškai badauja dėl prastos politikos. Jie dar neapsisprendė tik dėl vieno dalyko – kas vaidins barbarus, nusiaubsiančius Vašingtoną.
Analogija pažįstama ir pakankamai nuvalkiota. Nuo pat to momento, kai praėjusio amžiaus viduryje Amerika tapo galingiausia pasaulio valstybe, žmonės ėmė prisiminti Romos imperijos žlugimą ir fiksuoti JAV smukimo požymius. Jų įsitikinimo neišklibina net faktas, kad Roma viešpatavo žinomame pasaulyje pusę tūkstantmečio ir ištvėrė gerokai daugiau nei keli nevykę barbarų siautėjimai. Šiuolaikinėje Amerikoje kalbos nesikeičia. Po kiekvieno pralaimėto mūšio arba audringesnės dienos biržoje nekrologų rašytojai aštrina savo plunksnas.
Dar didesnė prieštara yra tai, kad Amerika – jokia imperija. Niekas nemoka duoklių ir neprisiekia ištikimybės jokiam cezariui, o kokia imperija savo užsienio valdiniams buvo skolinga kelis trilijonus dolerių?
XVIII amžiaus anglų istorikas Edwardas Gibbonas savo veikale „Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas“ pastebėjo: „Žmonių prigimtyje esama stipraus polinkio nuvertinti šiandienos privalumus ir išdidinti jos blogybes“.
Bet grįžkime prie generolo D.Petreauso ir karo Irake.
Prieš karą nusiteikusios minios mėginimai sumenkinti Amerikos pastangas Artimuosiuose Rytuose pasiekė nematytas žemumas, kai pirmąją ilgai lauktų liudijimų Kongrese dieną organizacija „MoveOn.org“, apsišaukusi Demokratų partijos kairiąja baze, dienraštyje „The New York Times“ per visą puslapį patalpino skelbimą, kuriame JAV pajėgų vadą pavadino „General Betray Us“ („generolas išdavikas“) ir apkaltino melavus apie padėtį Irake. Šis triukas buvo ne tik stulbinančiai bjaurus, bet ir politiškai savižudiškas.
Nedaugeliui amerikiečių – netgi tų, kurie nepritaria karui – patinka, kai jų generolai išvadinami išdavikais. Jų atmintyje iškyla visai ne Romos, o kita, daug trumpiau gyvavusi XX amžiaus imperija. Dėl to ir demokratai šią savaitę atsiribojo nuo šio antikarinio judėjimo. Dauguma jų – ypač tie, kurie puoselėja viltis išvysti savo kandidatą Baltuosiuose rūkuose – per nagrinėjimus privalėjo ypatingai pabrėžti savo pagarbą generolui ir jo kareiviams.
Pagirtina. Apie pajėgų didinimą galima diskutuoti. Parodymai verčia manyti, kad pasiuntus daugiau JAV karių ir pakeitus taktiką, smurto banga Irake šiek tiek atslūgo.
Kita vertus, iškyla nemažai pagrįstų abejonių ilgalaikiu tokios strategijos veiksmingumu. Tačiau jei Amerika ruošiasi išnirti iš Irako permąsčiusi savo vaidmenį pasaulyje, nedera sumenkinti motyvų, nuvedusių ten JAV karius. Nes galų gale jų užduotis yra garbinga – jie kovoja, kad sunaikintų priešą, kuris mėgaujasi moterų bei vaikų žudymu, kad atstatytų plėšikavimų ir barbariškumo sugriautą valstybę, kad sutaikytų tautą, suskaldytą gentinių kivirčų, kurie pasaulyje jau sukėlė daugiau kančios, nei sugebėtų JAV net ir gyvuodamos tūkstantį metų.
Pravartu į Iraką žvelgti iš tokios perspektyvos. Įsivaizduokite, kas būtų, jei amerikiečiai ten nebūtų įžengę, o gentiniai kivirčai bet kokiu atveju būtų prasiveržę – nėra jokios abejonės, kad vieną dieną tūkstantmetės musulmonų istorijos išpuoselėta neapykanta ir Saddamo Husseino veikla būtų sukėlusios sprogimą.
Ką mes, vakariečiai, tokiu atveju galvotume? Ką laikytume savo atsakomybe? Dalis mūsų norėtų nusiplauti rankas. Kiti manytų, kad pakanka Jungtinių Tautų rezoliucijų ir diplomatinių iniciatyvų – ne sustabdyti skerdynėms, o bent jau nuplauti sąžinei.
Tačiau daugelis mūsų laikytų savo pareiga įsikišti. Lygiai kaip prieš dešimtmetį įsikišome Balkanuose, nors tuo pačiu metu atsukome nugarą Afrikai. Ir mums nekiltų abejonių, kad nepaisant visų mūsų aukštųjų idealų ir kvapą gniaužiančios retorikos, tik vienai šaliai pakaktų moralinių, ekonominių ir karinių išteklių imtis šios užduoties.
Tai vienintelė veiksminga analogija tarp JAV ir Romos.
Kai Roma žlugo, pasaulis žengė į beveik tūkstantmetį trukusius juoduosius amžius. Galbūt Amerika ir nėra imperija. Tačiau kad ir kas ji būtų, verta melstis, kad ji gyvuotų taip pat ilgai kaip ir Roma.