Tačiau nieko panašaus nėra. JAV sostinėje stovintis paminklas komunizmo aukoms tėra kukli bronzinė statula. Atkaklūs keliautojai po Rusiją galėtų rasti Sielvarto kaukę (Magadanas) arba kuklų paminklą Komių respublikos sostinėje Syktyvkare; abu skirti milijonams lageriuose žuvusioms aukoms atminti. Bukarešte stovi kičinis paminklas mirusiesiems per sukilimą (galbūt tiksliau jį būtų pavadinti perversmu) prieš Rumunijos diktatorių Nicolae Ceausescu 1989 gruodžio mėnesį.
Talino, Rygos, Vilniaus, Varšuvos, Prahos ir Budapešto muziejai nusipelno pagyrimų, nes primena žmonėms istorinį komunistų valdžios kontekstą ir kasdienio gyvenimo detales, o kartu ir komunistų terorą. Buvusioje KGB būstinėje Vilniuje įsikūrusio muziejaus akmens sienose iškalti nužudytų partizanų vardai. Bulgarijoje istorikai šiuo metu renka tiek aukų, tiek nusikaltėlių prisiminimus.
Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas savo šaliai skyrė sudėtingą užduotį – įamžinti visus nuo komunizmo nukentėjusius estus: „Deja, vis dar nežinome visų komunizmo aukų vardų... Mūsų darbas juos sužinoti ir iškalti akmenyje“.
Jis taip kalbėjo per vieną iš pamirštų XX amžiaus sukakčių – trumpai gyvavusios Otto Tiefo vyriausybės. Kelias 1944 metų rugsėjo dienas, traukiantis vokiečiams, jis bandė atkurti Estijos Respubliką. Kai kurie tos vyriausybės nariai pabėgo į Švediją, kur suformavo vyriausybę tremtyje, gyvavusią iki 1992 metų. Kitus jos narius sovietai suėmė ir nužudė, ištrėmė arba kitaip nubaudė.
Švietimo ministras Arnoldas Susi gulage susidraugavo su būsimuoju Nobelio premijos laureatu, rašytoju Aleksandru Solženicynu. Simbolinė šios vyriausybės svarba milžiniška – ji paneigia stalininę istorijos versiją, jog 1944 metais Baltijos šalys buvo „išvaduotos“. Tačiau nedaug žmonių Estijoje, o juo labiau kitur prisimena jų vardus.
Klausimas daug keblesnis, nei atrodo. Kas yra komunizmo „aukos“?
Žmonės, komunistų teismų nuteisti myriop? Žinoma, bet ne tik jie. O pokario partizanai Lenkijoje, Baltijos šalyse, Rumunijoje ir kitur, žuvę kovoje su okupantais? Susiaurinti apibrėžimą iki tų, kurie mirė nuo kulkos arba kilpoje, taip pat nedera – o kaip visi tie, kurie mirė iš bado ir šalčio tremtyje? Reikia ir juos paminėti.
Tačiau nesąžininga būtų pamiršti ir tuos, kurie išgyveno. Galbūt reikėtų paminėti visas gulagų aukas. O kaip tie, kurie kentėjo nuo kitų represijos formų – buvo uždaryti psichiatrijos ligoninėse arba nukankinti tardant?
Dar kebliau būtų bandyti visas aukas paskelbti didvyriais.
Ar memoriale Rusijoje būtų paminėti Andrejus Škura ir Piotras Krasnovas – kazokų generolai, priešinęsi komunizmui, bet kolaboravę su A.Hitleriu? Juos, niekad neturėjusius Sovietų Sąjungos pilietybės, britų vyriausybė karo pabaigoje perdavė komunistams, kurie jiems įvykdė mirties bausmę. O jei įtrauktume juos, ką daryti su sovietų generolu Andrejumi Vlasovu, kuris perėjo į vokiečių pusę, kad kovotų su bolševikais?
Kiekviena šalis, prisimindama XX amžiaus aukas, į visus šiuos klausimus atsakytų skirtingai. O ieškodamos atsakymų galėtų geriau suprasti ir savo kaimynių kančias.