Nepaprastų mūšių malonumai

Manote, tai pokštas? Šiais laikais neįmanoma kariauti? Dar ir kaip įmanoma! Ir net neišgalvotuose, bet tikrų tikriausiuose mūšiuose, kurie organizuojami tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir dar daugelyje šalių. Šie mūšiai – tobulai atkurti, per juos viskas kaip senovėje. Tačiau turi didelį privalumą – niekas nežūva. Visi kariai grįžta namo gyvi, sveiki ir puikiausiai nusiteikę. Geros energijos užtenka iki kito mūšio.

Egidijus ir Julijus – atkurtų mūšių fanatikai. Abu tvirtina, kad dalyvavimas tokiuose mūšiuose – tai didelis hobis ir, be jokios abejonės, meilė istorijai. Nekeista, nes Julijus (20 m.) – istorijos studentas, o Egidijus (28 m.) – buvęs istorijos dėstytojas. Jiedu bei dar trylika 129-ojo Napoleono laikų linijinio pulko narių (iš viso jų 15) istoriją puikiai išmano.

Visi jie – ekstremalių pojūčių kolekcininkai, kuriems neįdomu gyventi pagal standartą: darbas – namai. Užuot skaitę laisvalaikiu laikraščius ir žiūrėję televizorių, vaikinai išsiruošia į mūšius įvairiose šalyse. Ten jie susipažįsta su kitais kariavimo fanatikais. Pailsi nuo darbų ir praplečia akiratį.

Kario malonumuose net penkiolika vyrų panyra dažniausiai savaitgaliais. Julijus paaiškina: „Tai ne šiaip veikla, tai gyvenimo būdas. Istorija – labai romantiškas dalykas. Kai kurie jos įvykiai kelia įvairių klausimų, spėliojimų ir norą išsiaiškinti.“

Julijui vos dvidešimt, bet „istoriomanija“ susirgo jau antroje klasėje. O tai, kad dalyvauja atkuriamuosiuose mūšiuose, šimtu procentų kalti tėvai, kurie jį mažą nuvežė į tokį mūšį. Jis vaiką taip pakerėjo, kad dabar neįsivaizduoja savęs be menamų mūšių, kardų ant savo kambario sienos, specialios pulko uniformos ir pačios Napoleono kovų filosofijos. Julijų žavi tai, kad mūšio dvasią patiria ir to laiko istoriją pajunta savo kailiu, o ne iš vadovėlių. „129-asis linijinis Napoleono laikų pulkas atsirado ir gyvavo XIX amžiuje.

Jis buvo suformuotas iš vokiečių ir keleto prancūzų. O daliniui sustojus Lietuvoje, į pulką buvo leista priimti net penkis šimtus lietuvaičių. Kiek jų priėmė, nežinau, bet atranka tikrai vyko ir lietuviai tarnavo šiame pulke. Tai buvo spalvingiausias ir labiausiai padūkęs anų laikų pulkas. Padaužos.“

„Baltijos šalyse mūšius imta atkurti apie 1980 metus, o Lietuvoje teoriškai – apie 1990. Pirmosios uniformos dienos šviesą išvydo maždaug 1996 m. Mūsų klubas įkurtas apie 2000 metus“, – pasakoja Julijus. Jis pats klubo veikloje dalyvauja nuo 2004 metų ir atėjo iš kariūnų klubo, įkurto prie Kauno karo muziejaus.

129-ojo linijinio pulko nariai – įvairių profesijų žmonės. „Nuo informatikų iki reklamos atstovų ir verslininkų. Du istorijos studentai.“ Beje, Julijus šokio teatro „Aura“ atstovas spaudai, tad ir kaip klubo narys palaiko ryšius su visuomene.

„Prieš mūšį tik valanda repeticijoms. Visos komandos duodamos prancūziškai. Juk mes esame prancūzų kariuomenė – vieninteliai Lietuvoje ir antrieji Pabaltijyje, – šypteli ir priduria: – Turi praeiti laiko, kol, nemokėdamas prancūzų kalbos, ima suprasti. Prie laužo dainuojamos prancūziškos karo dainos.“ „Užtraukiame ir lietuviškai, ir rusiškai“, – patikslina Egidijus.

Brangioji uniforma

129-ojo pulko narių uniforma atkuriama lygiai tokia, kaip Napoleono laikų, tad drąsiai galima sakyti, kad ji autentiška. „Pirmiausia ieškai brėžinių, paskui siuvėjos, kuri pasiūtų kuo tiksliau. Jei ji mėgina improvizuoti – įsiūti šilkinį pamušalą, petukus, kad būtų patogiau, sulaukia griežtos kritikos. Kol uniforma tampa tokia, kokios reikia, tenka persiūti keliolika kartų. Preciziškumas būtinas, nes atkuriamuosiuose mūšiuose dalyviai vertina vieni kitus ir pagal uniformą. Kuo ji tobulesnė, tuo geriau.

Beje, pas mus tikrai nėra specializuotų uniformų siuvyklų, o štai užsienyje – Belgijoje, Lenkijoje, Liuksemburge, Rusijoje – yra. Ir tai – verslas.“ Julijaus ir Egidijaus teigimu, speciali uniforma – labai brangus malonumas. Jų pulko uniforma, siūta Lietuvoje, kainuoja apie tris tūkstančius litų, o užsienyje du kartus brangiau (kaina be amunicijos). Tačiau tiek Julijus ir Egidijus, tiek kiti pulko nariai didžiajam pomėgiui pinigų negaili.

Beje, jei dar nesate apsisprendęs dėl stojimo į pulko gretas, jums uniformą keliems mūšiams paskolins.

Tai kepurės, ginklai, batai, kuprinės. Pastarosios labai įspūdingos, iš natūralios gerai išdirbtos karvės (žalmargės) odos.

O štai kepurės – prestižo reikalas. Julijus savąją užsisakė iš užsienio, ir vien jos pagrindas kainavo 100 eurų, plunksna – 30 eurų, kaspinėlis – 20, geležinė „kokarda“, kurioje išraižytas pulko numeris, – 15. Susidaro solidi sumelė.

O kur kariūnai gauna batų? „Tai didžiausia problema. Dažniausiai imi nereikalingus, kuriuos galima sunešioti „mirtinai“, ir avi“, – sako Egidijus. Julijus patikslina: „Žinote, anais laikais kareiviški storos odos batai odiniu padu abiem kojoms buvo vienodi – kairysis toks pat, kaip dešinysis, o į kulnus sukalta po 80 kniedžių. Mes irgi siekiame turėti tokius. Tačiau, kadangi uniformos atributai brangūs, viską įsigyjame pamažu, ne iš karto.“

Prie uniformos derinami tik tikri šautuvai. „Tai autentiškos kopijos. Žaislinių nenaudojame“, – šyptelėjo vaikinai. O šaudymui naudoja dūminį paraką, kuris skleidžia garsą ir dūmus.

Ar norėtųsi gyventi devynioliktame amžiuje, anoje epochoje? „Kartais, – sako Egidijus. – Gal būtų smagiau. Nereiktų direktoriauti, į darbą eiti. (Supraskite – truputį juokauja.)

Julijus priduria: „Iš esmės anų laikų kareivio gyvenimas turbūt daug sunkesnis nei šių dienų direktoriaus, nes jis šeštą keldavosi, visą dieną žygiuodavo, per valandą sustodavo vos penkioms minutėms, nešdavosi sunkią kuprinę su būtiniausiais daiktais. Algos gaudavo vieną franką per dieną, bet „ardavo“ daugiau.“ Beje, jų kariai po mūšio kartais irgi gauna vieną popieriuje atspaustą franką.

Nakvoja pulko vyrai vietoje pastatytose palapinėse. Tai į žemę sukalti specialūs kuoliukai, ant jų užmestas specialus audinys. Ši palapinė apsaugo nuo lietaus, bet joje tikrai vėsoka. Juolab kad tenka miegoti ant šieno, kuris paskleidžiamas tiesiai ant žemės. Sumanesni pasiima miegmaišių ir pledų, tai nedraudžiama. Tačiau jei rimtai, tokios sąlygos – puikus išbandymas kiekvienam.

Labiausiai pulko narius karius nervina, kai nusižengiama senovės tradicijoms ir maistas patiekiamas vienkartiniuose popieriniuose induose. Iš tokių, anot vaikinų, nesmagu valgyti. „Vienkartiniai indai neturi nieko bendra su istorija, o juk mes ją puoselėjame, – sako Egidijus ir patikina, jog jų pulko nariai stengiasi gerti ir valgyti iš ano laiko indų. „Puodeliai turi būti moliniai arba metaliniai, šaukštus naudojame medinius. Taip smagiau.“

Aną laiką atitinkančio maisto 129-ojo atkuriamojo pulko kariai nusiperka parduotuvėje. „Konservų nevartojame, ant mūsų stalo tik natūralūs produktai. Verdame sriubas, kepame kumpį ir pan.

Stengiamės gaminti kuo paprasčiau, nes įmantriems receptams nebelieka laiko.

Be to, gerbiantis save mūsų pulko kareivis niekada nevagia (anais laikais būdavo baudžiama už vagystes), bet sako: „Aš radau.“ (Taip elgdavosi ir anksčiau). Arba maistas pas mus pats ateina... net ir lašiniai ar morkos“, – šypsosi vaikinai.

Beje, Kolpingo kompanijos direktorius Egidijus oficialiai pripažintas pulko virėju. Turbūt ir iš kirvio moka košę išvirti. „Jis yra vienas geriausių. Tokių kaip jis Lietuvos pulkuose tik du“, – sako Julijus.

Gal Egidijui reikėjo pasirinkti virėjo, o ne kompiuterių specialisto profesiją? Būtų dabar kokio prestižinio restorano šefas ir kurtų gurmaniškus patiekalus lietuvaičių skrandžiams.

Julijui nepatinka, kad dabartinės moterys nori vilktis uniformą, neštis ginklą ir žygiuoti kaip kareiviai. „Istorijoje tokių dalykų nebuvo. Senovėje mūsų pulke buvo markitantės, vivandjeries ir kantinjerės. Tai moterys – verslininkės kariuomenėje.

Neslaugydavo ligonių, bet rūpindavosi kariuomene, prekiaudamos būtinais dalykais: tabaku, pypkėmis, duona, maisto produktais. Jos segėdavo sijoną, ryšėdavo prijuostę, dėvėdavo specialų korsetą, vadinamąjį „husaro dalamaną“, o vietoj švarkelio vilkėdavo mundurą. Tačiau moterys yra moterys ir visuomet rengdavosi elegantiškai bei gundomai...

Beje, lydėti kariuomenę anuomet buvo leidžiama tik karininkų – maršalų ir generolų – žmonoms, o kareivių moterys likdavo namuose. Dabar, anot Egidijaus, mylimąsias ir žmonas pasiima kas tik nori. Julijus bandė prieštarauti, esą, taip neturėtų būti, tegu jos būna kartu tik per paradus.

Bet kuri moteris norės išleisti savo vyrą į mūšius vos ne kas antrą savaitgalį?

Beje, kartą Julijui teko ir pačiam susikauti dėl moters dėmesio. Jis ją laimėjo.

Ar dėl mūšių vaikinai aukoja pasimatymus? „Kaip čia pasakius...“ – šypsosi. Pavyzdžiui, Egidijus mūšių dienomis jų neplanuoja, o štai Julijus pirmumą visuomet teikia mūšiams. Juk ir ten galima sutikti porą.

Vaikinai bandė nuslėpti, kad jų pulke yra vienintelė mergina markitantė. Tai kompiuterių specialistė Lauryna Olertaitė (21 m.). Ją prancūziška mūšių dvasia užkrėtė ne kas kitas, o jos kolega ir viršininkas Egidijus Šliaužys, pats į 129-ąjį pulką įstojęs vos prieš metus.

Kiti pulko nariai, sužinoję, kad į jų gretas ateina moteris, priėmė ją labai maloniai ir draugiškai. Lauryna jautė, jog pulko vyrai ją globojo ir saugojo nuo pavojų.

Važiuodama į pirmąjį mūšį Latvijoje, Lauryna dalį uniformos – švarką ir kepuraitę – skolinosi iš smulkiausio pulko nario, kuris tąsyk nevyko. Sijoną nusipirko. Tačiau ateityje ketina įsigyti viską, nes „karių“ malonumai ją pavergė. Grįžo pavargusi, truputį peršalusi, bet labai pakylėta.

„Jūs neįsivaizduojate, kaip smagu.

Jaučiuosi tarsi grįžusi iš 1812 metų, o 2007–ieji pasimiršta. Jauti ano laiko dvasią ir nuotaiką, o ją sukuria be galo nuoširdūs ir rūpestingi žmonės, kurie čia pat su tavimi.

Sėdi prie laužo, ant ugnies – senoviškas virdulys, jame šildomas vynas ar karštas alus su medumi.

Gėrimai pilstomi į molinius puodelius, kurie keliauja iš rankų į rankas, ir gurkšnojama po truputį. Traukiamos dainos. O pusryčiams dideliame puode verdama, pavyzdžiui, grikių košė. Visi viskuo dalijasi.“

Kaip ir dera markitantei, savo krepšelyje ji turėjo visko, ko gali prireikti pulko vyrams: puodelį, šaukštą, gertuvę su karštu vynu, tvarsčių ir netgi siūlų. Juos ir panaudojo, nes atlėkė kapralas, kuriam išplyšo kelnių saga.

„Markitantėms per mūšius tenka lakstyti paskui kareivius ir surinkti kritusius, girdyti juos karštu vynu, gydyti. Man tai buvo pirmasis mūšis, tad dar nedariau, bet tikrai teks.“ Užtat mergina labai daug fotografavo.