Išklausiusi ugningas oratorių kalbas ir
pakartotinai orkestro grojamą himną, minia patraukė Didžiąją Vilniaus
gatve Donelaičio gatvėn, prie vyriausybės rūmų, kur ministrų akivaizdoje
pasižadėjo priešintis lenkams iki paskutinio kraujo lašo.
Tai buvo tamsios dienos. Tą pavasarį, gegužės 26 d., Lietuvos Laikinoji
vyriausybė paskelbė beveik visuotinę krašto mobilizaciją. Karo tarnybon
turėjo prisistatyti visi piliečiai, gimę 1894-1900 metais ir baigę bent
keturias klases. Išimtį sudarė tik būtiniausių tarnybų darbuotojai. Tarp
kitko, mobilizacija, apimanti ir aukštųjų mokyklų studentus,
gerokai lėtino pirmojo lietuviško universiteto steigimą, nors būtinybė
turėti universitetą buvo akivaizdi.
Tuo metu lenkų kariuomenė, kai kur sukilusių vietinių lenkų talkinama,
vasarai baigiantis jau buvo užėmusi Vilnių, Punską, Seinus ir veržėsi
gilyn į kraštą. Kaune bijota jau trečios, Lietuvai dar nepalankesnės
demarkacijos linijos. Suaugusieji karščiavosi, vaikai „kiek kojos neša“
bėgiojo gatvėmis dalydami proklamacijas. Lenkų agitatoriai - tarp jų
ir Kauno miesto tarybos narys, laikomas endeku (Lenkijos endekai,
tautiniai demokratai, siekė visiškai inkorporuoti Lietuvą ir priešinosi
net federacijos idėjoms), - įkalbinėjo nemitinguoti, esą, viena Lietuva
vis tiek neišsilaikys ir turės jungtis prie Lenkijos.
Nors aistros buvo nukreiptos prieš lenkus, besiveržiančius į kraštą,
krikščionių demokratų vadas Mykolas Krupavičius, galbūt iškiliausias
prieškario oratorius ir politikas, į minią, susirinkusią prie rotušės,
kreipėsi ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai. Pasirodo, minioje būta
ir vien lenkiškai kalbančių lietuvių, reikėjo, kad ir tokie suprastų.
M.Krupavičiui baigus kalbėti, visi šaukė lenkiškai: „Tegyvuoja
nepriklausoma Lietuva“.
Lenkų kalbos vartojimas rodo, kad mėginta lenkiškai kalbančius lietuvius
skirti nuo lenkų, spėčiau, ne tiek pagal kilmę ar kalbą, kiek pagal
nusistatymą nepriklausomybės atžvilgiu. Lietuvis - tai nepriklausomos
Lietuvos šalininkas, o lenkas - tai tas, kuris siekia vienokia ar
kitokia forma atgaivinti uniją.
Atrodo, ieškota formulės, apimančios visus naujajai valstybei lojalius
gyventojus, nors ir pripažįstant lietuvių - kalbos bei kultūros
požiūriu - pirmumą.
Reikšmingas Krupavičiaus retorikos turinys: „Lenkai eina savo dvarų
gelbėti - mūsų tėvų-protėvių prakaitu ir krauju aplaistytą žemelę
išplėšti iš mūsų darbininkų ir juos padaryti savo vergais“. Kalbėdamas
lenkiškai, jis pabrėžė socialinį teisingumą, tačiau pridūrė, kad ne visi
lenkai blogi. Protestuojama tik „prieš Varšuvos imperialistus ir tuos
lenkus dvarponius, kurie lietuvių prakaitu lig šiol bemisdami vėl nori
lietuvius lenkams parduoti“. Jo nuomone, dori Lietuvos piliečiai lenkai
turėtų sekti žydų pavyzdžiu ir remti Lietuvos reikalus.
Prie Rotušės kalbėjęs žydų atstovas Levas Garfunkelis,
sionistas, žydų autonomijos teoretikas ir puoselėtojas, skatino žydus
remti lietuvius, nes Lietuvoje gerai būsią visiems. Nežinau, kokia kalba
jis kalbėjo, tačiau minia jam plojo. Prie vyriausybės, Donelaičio
gatvėje, žydų atstovas žydiškai kvietė savuosius talkinti lietuviams
kurti laisvą valstybę.
Taigi tikriausiai gausiausiame to meto lietuvių susitelkime, skatinant
tautines, nacionalistines aistras, vartotos ne vien lietuvių, bet ir
žydų, ir lenkų kalbos. Akcentuota - bent taip pateikė spauda - ne
romantiškai didvyriška tautos praeitis, bet ir socialinis teisingumas.
Gal Krupavičius ir žadino patriotinius minios jausmus, bet spaudai,
matyt, ne tas buvo svarbu.
Kartais Lietuvos raidą norima įsprausti į priešpriešos tarp pilietinės
ir tautinės valstybės rėmus, pirmąją siejant su tikrąja demokratija,
tolerancija, plačiu žvilgsniu, aukštesne kultūra, o antrojoje įžvelgiant
tik siaurus nacionalistinius interesus.
Pavyzdžiui, Rimantas Miknys apie Mykolo Romerio federalinės valstybės
viziją, paremtą „kraštietiška-krajovcine“ ideologija, rašo:
„Krajovciškumą jis apibrėžė kaip griežtai demokratinę,
antinacionalistinę ideologiją, grindžiamą bendros pilietybės principu.
Šis principas buvo iškeliamas virš tautinio, taip stengiantis derinti
krašto tautų etnokultūrinius poreikius ir siekius.
Deja, jam nepavyko sutelkti įtakingesnio šios idėjos pasekėjų būrio, nepavyko surasti
reikiamo pritarimo nei tarp to meto lietuvių, nei tarp lenkų politikų
(...) Ir vieni, ir kiti orientavosi pirmiausia į tautinių interesų
tenkinimą ir tokios orientacijos pagrindu - į tautinių Lietuvos ir
Lenkijos valstybių kūrimą (...) nusvėrė siauri tautiniai interesai
(...). Ir Lenkija, ir Lietuva koja kojon žengė su to meto beikeičiančia
Europa kaip valstybės, integruojančios individus į tautines, o ne į
pilietines visuomenes“.
Miknys pažymi, kad jau 1920 metais Lietuvos kaip tautinės valstybės
teisėtumas Romeriui nekėlė jokių abejonių.
„Tačiau net ir tautinės valstybės realijų padiktuotoje vertybių skalėje
jo akademinė pozicija liko ne tautinės, o klasinės demokratijos pusėje.
Visa savo veikla tarpukario Lietuvoje jis stengėsi, kad būtų sukurta ne
nacionalizmo principais besitvarkanti, o demokratinė, pilietiškumo
principu besiremianti visuomenė.“
Šiuo atveju svarbus ne vien turinys, bet ir tonas, perteikiantis paties
Miknio vertybinį nusiteikimą. Istorikas ypač pabrėžia kontrastą tarp
nacionalistinių valstybių ir pilietinių, klasikinių demokratijų.
Pilietinės ir tautinės valstybės priešprieša - tam tikras abstraktus
modelis, kaip ir visi teoriniai modeliai tik apytikriai atitinkantis
tikrovę. Nemanau, kad kur nors yra tokia pilietinė, „klasikinė
demokratija“, kur grupinis identitetas neribotų individo, kaip krašto
piliečio, raiškos.
Jeigu pilietiškumas laikomas tikros demokratijos sąlyga, tai tikrų
demokratijų niekur nėra ir nebuvo. Niekur nėra ir tokių tautinių
valstybių, kurių piliečiai būtų tik vienos kalbinės ir kultūrinės grupės
nariai.
Visos Vakarų valstybės, tarp jų ir prieškario Lietuva, derina - ne
visada sėkmingai - pilietinės ir tautinės valstybės elementus. Visos
jos mišrios. Nežinau nė vienos, kurioje priklausymas atitinkamam
kalbiniam ir kultūriniam sluoksniui būtų privaloma pilietiškumo sąlyga.
Tautinės valstybės kryptimi - tautą tapatindama su biologine rase, bet
ne su kultūra - toli nužengė XX a. ketvirtojo dešimtmečio Vokietija.
Visaverte Izraelio pilietybe gali džiaugtis tik atitinkamos religinės ir
kultūrinės grupės nariai. Bet ir šiais atvejais faktinė padėtis gerokai
sudėtingesnė.
Viena vertus, Vokietija rasinio grynumo dėlei išstūmė net ir tuos
piliečius, kurie kalbos ir kultūros požiūriu buvo vokiečiai. Antra
vertus, ji savinosi net ir tokius, kurie dėl kultūrinių skirtumų
vokiečiais savęs nelaikė. O Izraelis iš skirtingų elementų siekia
suformuoti vieną hebrajiškai kalbančią tautą.
Tačiau, nors visos valstybės pilietybę suteikia daug kam, visur vyrauja
viena ar kelios kalbinės ir kultūrinės grupės. Pilietinės demokratijos
modeliu laikomos Jungtinės Amerikos Valstijos, ir paviršutiniškai
žiūrint, tai tiesa.
Pilietybė suteikiama visiems, kurie atitinka teisinius reikalavimus,
nepaisant jų tautinės ir kultūrinės priklausomybės. Bet per visą JAV
istoriją šioje šalyje vyrauja baltaodžiai, anglakalbiai, protestantai,
ir ne jie derinasi prie kitų - tiek tikrieji senbuviai, tiek naujieji
atvykėliai derinasi prie jų. Per visą JAV istoriją galingos
asimiliacinės jėgos tirpdė kitataučius, naikino jų savitumą ir
anglakalbių protestantų pagrindu susiformavo nauja tauta. Reikšmingesnį
savitumą išlaikė tik krašto pašaliuose gyvenantys negausūs senbuvių
būreliai, dažnai brangiai už tai mokėdami.
Lietuvoje asimiliacinės jėgos taip pat buvo stiprios, bet jos veikė
lietuvių nenaudai. Atmintina, kad nemažai net ir atgimimo veikėjų
kalbėjo lenkiškai, kalbėti lietuviškai dažnai buvome raginami tų, kurie
patys tos kalbos nemokėjo.
Tikėtina, kad Romerio ar kieno kito federalizmą įgyvendinę lietuviai,
kaip silpnesnės kultūros atstovai, būtų lenkėję sparčiau, arba šalia
lietuvių, lenkų, gudų ir žydų būtų susiformavusi ir savotiška vilniškių
tauta, žinoma, lietuvių sąskaita. Ne lenkakalbiai būtų mokęsi lietuvių
kalbos, bet mūsų lenkiškai mokantys inteligentai būtų natūraliai,
nepastebimai ištirpę lenkų masėje.
Pilietybės klausimas to meto Lietuvoje buvo sudėtinga tema. Manau,
ieškota vidurio kelio, vengiant tiek tautinės, tiek pilietinės valstybės
kraštutinumų, bet, aišku, nesutariant, kur tas aukso vidurys ir kaip jį
rasti.
Kompromisinę formulę 1917 m. pasiūlė krikščionių demokratų „Tėvynės
Sargas“: „paieškoti nepriklausomybės mūsų kraštui, jo
šeimininko-tvarkdario teisių mūsų tautai ir teisybės visiems Lietuvos
gyventojams“. Atsižvelgiant į Lietuvos problemos sudėtingumą,
nenuostabu, kad konkrečiai nenurodoma, kaip išskirtinai lietuviams
rezervuotas šeimininko-tvarkdario teises derinti su visų kitų gyventojų
„teisių pilnybe“.
Bet šioje formuluotėje vis dėlto yra tiek tautinės, tiek pilietinės
valstybės elementų, ji lengvai pritaikoma ir JAV, ir daugeliui kitų
valstybių: „teisių pilnybė“ garantuojama visiems, bet tik vienai
kalbinei ir kultūrinei grupei suteikiamos šeimininko-tvarkdario teisės.
Kaip žinoma, Lietuvoje derinti pilietiškumą su tautiškumu padėjo
kultūrinė autonomija, o JAV, tarp kitko, jos neturi (išimtys - kai
kurie indėnų rezervatai, kurie į JAV įsijungė, pasirašę sutartis). Kai
kuriais atžvilgiais Lietuva panašesnė į Kanadą, nes ir pas mus, ir
Kanadoje savitumą išsaugoti lengviau.
„Pirmą vietą“ lietuviams pripažino ir kai kurie žydų laikraščiai. „Di
jidiše štime“ rašė: „Lietuviai klysta manydami, kad kraštą ištikęs
pavojus yra jų vienų bėda. Tai visų piliečių rūpestis. Ir pridūrė, kad
ne visi Lietuvos lenkai yra lietuvių priešai“.
1920 metais Lenkijos kariuomenei vėl veržiantis į kraštą, tiek
Steigiamasis Seimas, tiek spauda ypač pabrėždavo pilietiškumo principą,
aišku, ne visi tą darė nuoširdžiai. Seimo neeiliniame posėdyje vokiečių
frakcijos atstovas pareiškė: „Lietuvos vokiečiai, kurių yra į 66
tūkst., yra Lietuvos piliečiai ir aukaus visa ką bendrosios tėvynės
laisvei apginti“. Žydų atstovas pažadėjo, kad žydai ją gins „darbu,
gyvybe ir aukomis“.
Lojalumo neišreiškė tik lenkų frakcija, nors savo kalboje Krupavičius
tiesiogiai kreipėsi į ją. Vėliau ji įteikė protestą, esą Seimas įžeidęs
visus lenkus.
Rugsėjo pabaigoje sudaryto Lietuvos Gynimo Komiteto - rinkti aukas karo
reikalams - pagrindas irgi buvo ne tautinis, bet pilietinis, jo
valdyboje buvo ir vokiečių, ir žydų. 1920 m. spalio 13 d. „Lietuva“
kartu su katalikiška „Laisve“, žydų ir vokiečių laikraščiais išleido
specialų „Lietuvos gynimo numerį“. Antraštė - lietuviškai, vokiškai ir
žydiškai (hebrajiškomis raidėmis), keli puslapiai lietuviškai, keli
žydiškai, keli vokiškai. Lenkiškų puslapių nebuvo.
Krupavičius, kalbėdamas Seime, padarė kelias istorines užuominas, bet
pagrindinis akcentas buvo socialinis. Pasak jo, užpuolimas - „tai
Lietuvos dvarininkų darbas“.
Būtent jie, užstatę savo dvarus Lietuvoje, gautais pinigais finansuoja
užpuoplimą. Lietuvos Gynimo Komiteto atsišaukimo tematika panaši:
„stipriai susijunkime į gynimo komitetus, imkimės ginklo, sekime ponus
ir jų bičiulius, ir iškovosime sau laisvę, pačių žmonių valdomą
Lietuvą“.
Įdomu, kad panašiai galvojo ir Romeris. Vilniuje, lenkų spaudoje,
pasivadinęs Lietuvos lenku, jis paskelbė laišką teigdamas, kad lenkų
politika neišreiškia demokratinės lenkų valios. Lenkijoje „šlėkta“
pernelyg įtakinga ir todėl lenkai nesugeba bendradarbiauti su „tokiomis
demokratijomis kaip Lietuva“. Vilniaus okupacija pažeidžia krajovcų
teisę daryti įtaką savo krašto likimui.
Miknys remiasi klaidinga prielaida, kad pilietiškumas priklauso vien nuo
santykių su lenkais ir kad federalizmas mišrioje valstybėje yra
vienintelis pilietinės demokratijos įgyvendinimo būdas. Valstybės ir
tautos ribos niekur nesutampa, todėl, laikydami federalizmo normą,
beveik visoms valstybėms turėtume prikišti pilietinės demokratijos
stoką.
Tačiau pilietinė demokratija galima ir siauresnės apimties valstybėje.
Viskas priklauso nuo konkrečių pilietybės sąlygų. Lietuvoje kalbinis ir
kultūrinis lietuviškumas nebuvo nei būtina, nei pakankama pilietybės
sąlyga. O federalines idėjas skelbė toli gražu ne vienas Romeris. Jas
skelbė ir Stasys Šalkauskis, ir geografas, krikščionių demokratų
veikėjas Kazys Pakštas, kartais laikomi nacionalistais. Spėčiau, kad
federalizmo klausimu „nacionalistai“ mažai kuo skyrėsi nuo pilietinės
demokratijos šalininkų.
Tačiau prieš karą federalizmui nepritarė didžiosios valstybės dėl
pakankamai aiškių priežasčių. Pavyzdžiui, Pakšto Baltoskandijos idėja
nežavėjo švedų. Kuo trys Baltijos šalys galėjo masinti švedus, kad šie
prisiimtų milžinišką atsakomybę ir riziką, kišdamiesi į būsimo vokiečių
ir rusų karo pagrindinių mūšių erdvę? Politiškai realiausia ir
kultūriškai nepavojingiausia būtų buvusi federacija su latviais ir
estais. Pažangos būta, gerų norų nestigo, bet jie nebuvo vaisingi, nes
susidūrė su grėsmingomis Klaipėdos ir Vilniaus problemomis.
Daug svarstyta ir apie daugiatautę, kantoninę Lietuvą, apimančią
Žemaitijos, Kauno, Vilniaus, Gardino, Minsko sritis. Čia vėl pasireiškė
kūrybinga Pakšto vaizduotė bandant išspręsti Vilniaus klausimą ir
normalizuoti santykius su Lenkija. Tačiau nei Pakšto, nei kitų
federacinės vizijos, galėjusios padidinti Lietuvos saugumą, nesulaukė
didesnio visuomenės atgarsio, nors joms skleisti įsteigta net draugija.
Kodėl? Manau, tai suprasime, tik įsigilinę į mūsų tautinio atgimimo
specifiką.
Kalbos apie „siaurus tautinius interesus“ mažai ką paaiškina. Geriausiu
atveju nurodo pasekmes, o ne priežastis. Kodėl nuėjome „siaurų
tautinių“ interesų keliu? Kokie veiksniai lėmė, kad tautinio atgimimo
metu norėjome tapti šeimininkais-tvarkdariais su niekuo, ypač su
lenkais, nesidalydami?
Kartais sakoma, kad pasirinkome siaurą - kalbinį ir kultūrinį
lietuviškumą. Kur kas rečiau svarstoma, kodėl jį pasirinkome.
Vienas iš pavyzdžių - Egidijaus Aleksandravičius ir Antano Kulakausko
„Carų valdžioje“. Skyrelyje „Vietoje epilogo“ jie apibendrina lietuvių
tautinio atgimimo raidą, pateikdami vieną kitą užuominą į „socialinį
klausimą“.
Tačiau jie atpasakoja tik politinę įvykių seką, nekalba apie tai, kad
svarbiausias socialinis klausimas buvo žemės nuosavybė. Jie pamini, kad
jau „Aušros“ laikais „savo veiklą pradėjo įvairios idėjinės, tarpusavyje
konfliktuojančios srovės“. Bet kodėl jos išsiskyrė, kodėl konfliktavo?
Atsakymo nerandu. Antras pavyzdys: „Lietuvių atgimimo istorijos
studijų“ serijoje du tomai skirti Mykolui Romeriui, į Lietuvos gyvenimą
įsitraukusiam, kai atgimimas jau buvo pasibaigęs, bet nė vieno
Krupavičiui.
Nors Reomeris pristatomas kaip liaudies revoliucijos šalininkas,
Paryžiuje apgynęs diplominį darbą „Agrarinis klausimas Rusijoje“,
studijoje nėra nė vieno socialines nuostatas gvildenančio rašinio.
Socialines atgimimo ir skirtingų srovių atsiradimo priežastis pabrėžė
Albinas Rimka, priklausantis pirmajai akademinių mūsų istorikų kartai:
tautinį sąjūdį ir visą jo įvairovę lėmė socialinės sąlygos. „Bet jeigu
mes pripažinsime, kad tautybė yra /.../ socialinio gyvenimo padaras, tai
ir visas patriotizmas, kuriuo iš karto buvo remiamas lietuvių tautinis
judėjimas, privalėjo turėti pagrindo tame pačiame socialiniame
gyvenime“. Aleksandravičius ir Kulakauskas Šliūpą mini tik kelis kartus,
prabėgomis, veikėjų sąrašuose, o Rimkai jis - centre, nes nuo pat
pradžių akcentavo socialinį klausimą.
Spėčiau, kad kalbinį ir kultūrinį lietuviškumą kaltindami siaurumu ir jį
nuvertindami, kartu su didžiųjų tautų istorikais smerkiame vadinamąjį
nacionalizmą. Bet vertėtų prisiminti, kad didžiųjų šalių istorikai
beveik nieko nežino apie mažųjų tautines apraiškas vien dėl laiko
stokos ir kalbos barjero. Jie primeta mažosioms vieną kitą bendrybę,
tarsi tautiniai sąjūdžiai visur kiltų dėl tų pačių priežasčių. Todėl,
spėčiau, ir susiformavo klaidinga nuostata, kad iš gerojo tolerancijos
kelio mus išvedė siaura tautinė romantika, kurios dėlei paaukojome
kultūros visumą ir platesnius žmonijos interesus.
Aišku, mūsų tautinis atgimimas, nors savitas, bet kartu ir imitacinis,
atspindintis tai, kas vyko svetur. Aišku, mums kaip ir kitiems, netrūko
tautinės romantikos. Idealizuota praeitis ir pas mus vaidino svarbų
vaidmenį. Tačiau pasvarstykime, kodėl romantizavome pagonybės ir Vytauto
laikus, o ne - lenkų pavyzdžiu - unijos epochą? Juk semtis stiprybės
galėjome ir vienur, ir kitur.
Romeris neįžvelgia tęstinumo tarp kunigaikščių Lietuvos ir Lietuvos
Respublikos. Lietuvos visuomenės troškimus, jo nuomone, galėjo
patenkinti tik nacionalinė (tautinė) valstybė. Apibendrindamas savo
požiūrį ir, galbūt, atsakydamas tiems, kuriems tautinė valstybė reiškė
tik teritorijos praradimą ir kultūrinį sumenkėjimą, jis teigė:
„Vadinasi - 1918 m. tegalėjo kilti ir kilo tiktai nacionalinė -
tautinė - lietuviškoji Lietuva. Ne Lietuvos Imperija, bet Lietuvos
tautinė Respublika. Tai yra socialinis faktas /.../ mes studijuojame
objektyvinę esamą Lietuvos valstybę, o ne šiokią ar tokią subjektyvinę
svajonę.“
Romerio socialinis faktas - tai valstiečiai ir jų siekimai. Čia rami,
akademinė jo analizė atliepia spalvingą Krupavičiaus retoriką. Tiesa,
pirmasis kalbėjo unviersiteto auditorijai, o antrasis įtikinėjo 20 000
minią, bet abiem atvejais turinys maždaug toks pat. Romeris rašo:
„Valstiečiai pamažu iš savo amžinojo sustingimo keliasi, ištiesia savo
sąnarius ir valią, ima vis labiau sverti šalies visuomenėje /.../, iki
šiol pasyvi ir lokalizuota valstiečių-baudžiauninkų masė įgyja šalies
pilietybę (šalies šeimininko) jausmą, ima konkuruoti ir varžytis su
dvarininkais, su vietos lenkų inteligentija, su miestelėnais /.../“.
Skirtumas dar ir tas, kad Romeris kalba abstrakčia, nepasakydamas, ko
naujieji krašto šeimininkai siekia, o Krupavičius - konkrečiai. Pasak
jo, naujieji šeimininkai trokšta žemės.
Skaitant 1917-1918 metų spaudą susidaro įspūdis, kad lietuvių pilietinė
visuomenė atsirado anksčiau negu buvo sukurtos valstybinės struktūros.
Ką tik susiformavusi vyriausybė pirmą kartą į „piliečius“ kreipėsi 1918
m. lapkričio 11 d., taigi praėjus devyniems mėnesiams po formalaus
nepriklausomybės paskelbimo. Formuotis valstybei trukdė kraštą okupavę
vokiečiai. Bet vietinių šviesuolių - dažniausiai kunigų - iniciatyva
jau buvo įsteigta keli šimtai mokyklų (daugiausia tik dviklasių, bet vis
tiek mokyklų), keliasdešimt įvairaus pobūdžio kursų suaugusiems, mėgėjų
teatrų, chorų, blaivybės draugijų. Kaimuose ir miesteliuose organizuotas
spaudos platinimas, veikė vartotojų ir supirkėjų draugijos-kooperatyvai.
Vokiečių okupacijos sąlygomis atsiradusią tuštumą lietuviai skubėjo
užpildyti lietuviškomis įstaigomis, pirmiausia, mokyklomis.
Įdomus būtų tos lietuviškai švietėjiškai veikusios inteligentijos - ar
ne trečiosios atgimimo kartos? - socialinis profilis. Spėčiau, kad tai
buvo daugiausia stambesnių ūkininkų, smulkesnių bajorų ir inteligentų -
dažniausiai kalbėjusių lenkiškai - vaikai, išsimokslinę rusinimui
skirtose mokyklose ir lenkinimui skirtose seminarijose, bet lietuvybei
subrendę slaptose lietuvių kalbos puoselėtojų kuopelėse. Manau, tai jie
mažai raštingus ir beraščius valstiečius auklėjo politiškai,
įtikinėdami, kad savoje nepriklausomoje valstybėje jiems bus geriau.
Verta pažymėti, kad veikė ne tik lietuviai. Agitaciją varė ir lenkai, ir
bolševikai. Krupavičius sąmoningai akcentavo žemės reformos būtinumą,
kad susilpnintų bolševikų agitatorių įtaką. Jis suprato, kad valstiečiai
rems tą santvarką, kuri jiems duos žemės, varguomenė nepasitenkins vien
eilėmis apie Vytautą ant balto žirgo prie Juodosios jūros, nors, manau,
ir poezija buvo svarbi.
Romantiškai nuspalvinti praeities vaizdai ugdė lietuvių tautinę
savigarbą. Kai kurie sociologai mano, kad grupinės savigarbos stoka
skatina socialinę patologiją, savižudybes, girtavimą, nusikalstamumą,
veltėdžiavimą. JAV, kiek teko įsitikinti, tos teritorijos dažniau
laikomos Amerikos indėnams, tarp kurių ypač plinta sociopatologinės
apraiškos. Spėčiau, tai taikytina ir mums.
Tų laikų inteligentijos socialinio portreto svarbus bruožas - tautinę
savigarbą menkinanti patirtis. Marija Urbšienė atsiminimuose pasakoja,
kaip Rygoje, maždaug 1900 metais, jos mamai su šeimos draugu lietuviškai
šnekučiuojantis, nepažįstamas žmogus lenkiškai pasišaipė: „Na, ką?
Prisimenate, kaip kiaules ganėte“. Tiesa, nemandagiam tipui atsikirsta:
„Jei turėčiau botagą, prisiminčiau“. Bet tai ne vien smagus anekdotas.
Tokią panieką patyrė daugelis iš jaunosios to meto šviesuomenės.
Juo labiau kad lietuviai buvo ne vien tariamai nekultūringi, bet ir
sudarė vargingiausią visuomenės sluoksnį. Pasak Augustino Janulaičio,
Lietuvoje vietoj luomų formavosi viena virš kitos stovinčios tautos,
t.y. luomai ir tautybės apytikriai sutapo. Aukščiausias aristokratų
luomas - tai žemės savininkai, daugiausia lenkai, nors buvo ir
lietuviškai nusiteikusių. Miestiečių - vidurio - klasėje vyravo žydai,
o lietuviai (ir gudai) priklausė žemiausiam smulkių ūkininkų ir ūkio
darbininkų sluoksniui.
Lietuvių lenkėjimą, kaip perėjimą iš žemesnio luomo į aukštesnį,
autobiografinėje apysakoje su humoru vaizduoja Ignas Šeinius - mama jį
išbarė, kad atsisako kalbėti lenkiškai. Tėvų manymu, lenkiškai geriau,
nes galima su dvarininkais susikalbėti.
Be to, jie bijojo, kad sūnus Vilniun nuvažiavęs paklys, nes nemokės
kelio paklausti. Beje, tarp savęs tėvai kalbėjosi lietuviškai, bet su
vaikais - lenkiškai, nors tėvas menkai tą kalbą mokėjo ir jos nemėgo.
Šeinius pasakojo apie dvarininkę, kurią pasveikino lenkiškai, o ji
pirštiniuota ranka paglostė jam galvą, bet paskui pirštinę nosine
šluostė.
Sakoma, kad tie, kurie sulenkėjo, lietuvius niekino dar labiau negu
lenkai. Kodėl? Manau, tai „nouveau riche“ laikysena - tokiems labai
svarbu pabrėžti, kad jie ne prasčiokai.
Lietuvių santykius su lenkais lėmė krašto luominė diferenciacija.
Luominiams interesams išsiskyrus, išsiskyrė ir tautiniai. Tokio požiūrio
bent iš pradžių laikėsi ir Romeris, įtikinėjęs lenkus, kad lietuvių
priešiškumą jiems kelia „socialinis antagonizmas išnaudotojams
dvarininkams“.
Lietuvių inteligentai išmoko lenkiškai kalbėti be akcento, perėmė lenkų
mandagumą, idealizavo unijų laikus. Ištirpę lenkų kultūroje, jie būtų
išvengę užgaulių užuominų apie ganytas kiaules ir įsitvirtinę
aukštesniame luome. Bet tokiu atveju nebūtų buvę žemės reformos ir
valstiečių lūkesčiai nebūtų išsipildę. Manau, Krupavičius teisus, kad
to pasekmės būtų buvusios tragiškos. Esant tokiai luominei
diferenciacijai, nebuvo galima imtis socialinių reformų, neugdant
lietuvių tautinės kultūros ir nekuriant tautinės valstybės.
O kas, jeigu būtų susitvėrusi kantoninė Lietuva su dideliu lenkų
kultūros plotu ir lenkų kalba kaip viena iš valstybinių kalbų? Lietuviai
būtų sudarę labiausiai atsilikusį kantoną, įsiterpusį lenkų kultūros
erdvėje, o žemės reforma kažin ar būtų įvykusi. Argi lenkų dominuojamoje
federacijoje būtų buvę įmanoma nacionalizuoti lenkų dvarus ir juos
dalyti lietuviams?
Kad žemės reforma atsidūrė konflikto centre, rodo ir Juozapo Albino
Herbačiausko, kantoninės, federaciniais ryšiais su Lenkija susaistytos
Lietuvos šalininko, laikysena: Lenkijoje pristatydamas Lietuvos
politikus tik vieną Krupavičių - žemės reformos architektą - jis
apšaukė fanatiku, despotu, apkaltino žemės ūkio sugriovimu. Manau,
Krupavičiaus perdėta retorika radosi slepiant pagrįstą baimę, kad
susidėjus su lenkais reformų nebus.
Lietuvių pilietinė veikla - mokyklos, pirkėjų draugijos -
neišvengiamai kirtosi su kitų gyventojų interesais. Lenkakalbiai irgi
steigė mokyklas, o visur trūko ir tinkamų patalpų, ir mokytojų.
Daugelis vaikų tiko mokytis ir vienur, ir kitur, pavyzdžiui, lietuviškai
kalbantys Šeiniaus tėvai ugdė sūnų lenkiškai. Išsilavinę, kad ir
menkai, valstiečiai jau kenkė dvarininkų interesams. Pramokę skaityti,
šiek tiek apsitrynę, jie reikalautų lengvesnių darbo sąlygų, geresnės
medicininės priežiūros, pramoninių prekių, mokyklų savo vaikams. Visa
tai mažintų dvarų pelną. O pirklių draugijos žeidė žydų interesus -
dėl atsiradusios konkurencijos teko brangiau mokėti už superkamus žemės
ūkio produktus.
Darė įtaką ir jaunųjų inteligentų patirtis. Manau, istorikai per mažai
dėmesio kreipia į tos kartos psichologines žaizdas. Jų aplinka,
menkinanti tautinę savigarbą, pajuokianti tariamai mužikišką
lietuviškumą, vertė juos arba sulenkėti, arba likti niekinamais
mužikais. O sava valstybė - tai proga išlikti lietuviais ir tapti
šeimininkais-tvarkdariais.
Bet svarbiausias dalykas, manau, buvo socialinės reformos. Liudas Gira,
vienas pagrindinių to meto „Tėvynės Sargo“ bendradarbių, 1918 metų
pradžioje kreipėsi į Vilniaus krašto gyventojus: „laikydamasis
lietuvybės ne tik neprakiši, nenustosi duonos, bet dar stipresnę rasi
joje atramą kovoje dėl būvio, kad dėl lietuvybės niekas tavęs nestumdys
ir nebedrįs pajuokti, žodžiu sakant, kad lietuviu būti yra naudinga“.
Lenkina, Giros nuomone, lenkai darbdaviai ir įsigalėjusi „didžiausia
nesąmonė“, neva būti kataliku ir lenku yra tas pats. Tik lietuviai
inteligentai ir darbdaviai galėtų parodyti, kad „lietuviai - tai jėga“.
Gira piešia ne senosios Lietuvos idilišką vaizdą, o tautinę savigarbą
sieja su socialinėmis reformomis, pabrėždamas lietuviškumo naudą.
Nustebau, kiek daug to meto spaudoje radikalios revoliucinės retorikos.
Dažnai skelbta, kad naujojoje Lietuvoje valdžia priklausys darbininkams
ir valstiečiams. Dar radikalesnės pozicijos laikėsi vyriausybės
dienraštis „Lietuva“, pradžioje redaguotas valstiečio liaudininko Albino
Rimkos. Pavyzdžiui, rašydamas apie demonstracijas Kaune, laikraštis
pabrėžė, kad Lietuvos laisvę gina „darbo liaudis“:
„Lenkai ir rusai Lietuvos dvarininkai lietuvio darbininko prakaitu
sukrautais milijonais perkasi sau baltagvardiečių gaujas ir traukia mūsų
žemėn savo dvarų atsivaduot.“
O svarstydama Lietuvos ir Lenkijos sugyvenimo galimybes, Lietuva padarė
tokią išvadą: „(...) tatai bus galima tik tuomet, kai Varšuva atsisakys
nuo savo grobiamųjų tendencijų (...) Šiomis dienomis susidėjusiomis
aplinkybėmis tai nėra galima - Varšuvoj galią tebeturi endekai, darbo
žmonės nuo politikos vairo tebestovi toli (...) Kad Lietuvos darbo
žmonės su lenkų darbo žmonėmis susitarti sugebės, mes neabejojam“.
Akivaizdu, kad, Lietuvos nuomone, tautinis konfliktas yra luominės
sanklodos padarinys, Lietuva - darbo žmonių valstybė, o Lenkija - ne.
Unijos idėjai pritaria tik tie Lietuvos lenkai, kurie nepripažįsta
„esančios darbininkų ir valstiečių valdžios“.
Padidintu šriftu, pirmame puslapyje „Lietuva“ ragino žmones išpirkti
valstybės paskolą, nepriklausomą Lietuvą siedama su gausiu derliumi,
panašiai, kaip mūsų laikų reklamose laisvalaikiais siejamas su
putojančiu alum: „Valstieti! Pažiūrėk į siūbuojančius javų laukus
(...) ir atsimink, kad išbadėję priešininkai tyko tą visą iš tavęs
pagrobti. Taigi, svarbiau ne didinga praeitis, bet apčiuopiama nauda -
pirkdamas šautuvus valstybei, gini savo prakaitu išaugintus
siūbuojančius javus.
Socialdemokratai buvo dar radikalesni: „Laukan iš Lietuvos
kolčiakininkus, sugriuvusio carizmo bernus. Laukan lenkų legionus,
Lietuvos dvarininkų sėbrus (...) Tegyvuoja viso pasaulio darbininkų
vienybė“.
Tai ne Mickevičiaus-Kapsuko, bet nepriklausomos Lietuvos kūrėjų
retorika!
Krikščionys demokratai gal kiek švelniau, bet irgi rašė apie lenkus,
trokštančius „mūsų krašte ,chlopų' sprandais jodyti“. Krikščionys
demokratai prisistatydavo kaip darbininkų partija - tuo ji skiriasi nuo
Tautos pažangos (būsimųjų tautininkų), atstovavusios inteligentijai.
Darbininkai šiuo atveju - tai dvarų, žemės ūkio samdiniai.
Žemės reforma buvo pagrindinė programinė jų nuostata. Albinas Rimka,
valstietis liaudininkas, 1918 metais Voroneže paskelbė kreipimąsi „Dėl
žemės klausimo Lietuvoje“. Jo nuomone, turi būti nedelsiant sudarytas
žemės fondas konfiskuojant caro šeimos, valdininkų ir net bažnyčios
žemes, nereikalingas parapijų išlaikymui. O dvarų žemės, viršijančios
tam tikrą normą, turi būti „priverstinai“ supirktos nustatytomis
kainomis. Krupavičius Rimkos leidinį recenzavo palankiai.
Ir savo brošiūrose Krupavičius dėstė žemės reformos būtinumą. 1928
metais leidinyje „Kova už žemę ir ūkininką“ jis rašė:
„Lietuvių krikščioniškoji demokratija nuėjo (...) nurodytais keliais.
Jie sutvarkė žemės klausimą jų nurodymais. Tuo būdu (...) sustiprintas
ūkininkų luomas ir išvengta socializmo ir revoliucijos įsiviešpatavimo“.
1918 m. lapkričio 11-ąją, pirmą kartą kreipdamasi į Lietuvos žmones,
Laikinoji vyriausybė akcentavo būtent socialinę programą. Reikia kurti
savas įstaigas, kad žemdirbiai gautų žemės, o darbininkai, turėtų „darbo
ir uždarbio“, būtų apsaugoti nuo „išnaudojimo“.
„Tėvynės Sarge“, straipsnyje „Lietuvos dvarininkai sukruto“, inicialais
pasirašęs Liudas Gira teigė, kad Lietuva, „sudaryta ir tvarkoma pačių
lietuvių inteligentų, valstiečių ir darbininkų“, per daug nenuskriaus ir
dvarininkų, bet pasirūpins „tinkamu liaudies aprūpinimu žeme“. Nors Gira
tikino, kad dvarininkai nebus per daug skriaudžiami, kiekvienas
žemvaldys suprato, kad kėsinamasi į jo valdas, nes žemę reikės iš ko
nors paimti.
1918 m. liepos gale Kaune įvyko dvarininkų, kunigų ir Lietuvos Tarybos
atstovų konferencija, kur tartasi, kaip atgaivinti krašto ūkį. Nutarta
steigti bendrą „Žemininkų sąjungą“. Tačiau Gira aiškino, kad stambieji
dvarininkai plano atsisakę ir savo interesams ginti įsteigę „Lietuvos
žemės savininkų sąjungą“. Jo nuomone, dvarininkai veržiasi prie
valdžios, kad kuo mažiau prarastų. Tiesa, Žemės savininkų sąjunga
pasiskelbė esanti nepolitinė ir remianti nepriklausomą Lietuvą. Tačiau
kokia gi ta „inteligentų, valstiečių ir darbininkų“ Lietuva, jeigu žemė
lieka tose pačiose rankose? Manau, šios konferencijos turinys
svarstomam klausimui labai reikšmingas.
Atsižvelgdama į bręstantį luominį ir tautinį konfliktą, 1918 m.
lapkričio 11-ąją Laikinoji vyriausybė kreipėsi ne į lietuvių kalbos ir
kultūros atžvilgiu, bet į visus piliečius - gyventojus, nes apibrėžtos
pilietybės dar nebuvo, užtikrindama, kad rūpinsis visais, „neskirdama
nei kalbos, nei tikybos, nei lyties“. Parapijų ribose visi „vyresnieji
be kalbos ir tikybos skirtumo“ kviečiami susirinkti, išrinkti savivaldos
organus ir surasti kelis „stiprius ištikimus“ vyrus tvarkai palaikyti.
Tokiu būdu, nors ir atmetusi federacines ir kantonines idėjas,
vyriausybė išlaikė pagrindinę pilietinės valstybės nuostatą. Manau, tas
faktas, kad Krupavičius Kaune per demonstraciją, miniai reikalaujant,
prabilo lenkiškai, irgi liudija bendros kalbos su visais prieš lietuvių
politinius siekimus nekovojančiais gyventojais paieškas. Manau,
daugeliui gyventojų, lengvai galėjusių tapti ir lietuviais, ir lenkais,
ir gudais, tautiniai skirtumai atspindėjo veikiau politinius siekimus, o
ne kalbos ir kultūros skirtumus, nes ir politinė diferenciacija
priklausė nuo luominių interesų.
Nesu istorikas ir galiu siūlyti tik hipotezes, temas tyrinėjimams,
išreikšdamas istorijos mėgėjo pageidavimą, kad rastųsi daugiau
aiškinamosios istorijos, kuri padėtų geriau suprasti įvykius. Kalbos
apie „siaurus tautinius interesus“ mažai ką paaiškina. Daugiau
paaiškintų socialinė istorija. Manau, pabrėždami vien tautinį atgimimą,
praleidžiame veiksnius, kurie tą atgimimą skatino. Lietuviais
pasijutome ne todėl, kad mūsų seneliai rožinėmis spalvomis tapė didingą
praeitį, bet todėl, kad tautinė kultūra ir tautinė valstybė buvo
geresnio gyvenimo sąlyga.
Mūsų atgimimas per dažnai vertinamas vien kaip tautinis ir politinis
įvykis. Manau, kartu tai buvo ir socialinis įvykis, žemiausiam
sluoksniui siekiant socialinių garantijų. Tautinį atgimimą vainikavo
lietuviškos mokyklos, lietuviškas universitetas, politinį -
nepriklausoma Lietuvos valstybė, socialinį - žemės reforma.
Dvarų išparceliavimo programa sulaukė kritikos, esą technikos,
milžiniškų investicijų amžius nėra smulkių ūkių gadynė. Gal teisūs buvo
dvarininkai ir būsimieji tautininkai, kad išparceliavimai susilpnins
krašto ūkį. Bet atgimimo dinamikai esant tokiai, o ne kitokiai, kitos
išeities nebuvo.
Toji dinamika ribojo ir politines krašto galimybes. Bet kokia federacija
būtų reiškusi, kad lietuviai lieka lenkų erdvėje ir gali tikėtis tik
bežemio kumečio ir mažažemio valstiečio statuso. Esant tokiai padėčiai,
tautinė valstybė buvo būtina socialinės pažangos ir dinamikos sąlyga.
Manau, Krupavičius tai suprato, o Romeris nesuprato. Krupavičius, labiau
susijęs su lietuvių rūpesčiais, geriau jautė politinės veiklos ribas,
apibrėžtas krašto socialinės padėties. Jis mąstė blaiviau, realistiškiau
už Romerį. Ne lietuvių atgimimo sąjūdis buvo paskendęs idealizuotoje
praeityje, bet jaunasis Romeris ir kiti nesuprato, kad senosios
kunigaikštystės - legendinės tautų sugyvenimo erdvės - bajoriškas
socialinis pagrindas jau galutinai žlugęs, ir jį prikelti demokratijų
amžiuje nėra nei galimybių, nei prasmės.