Lietuvoje žinomų asmenų autoritetas ir veiksmai padėjo sudaryti įspūdį, kad Sovietų Sąjungos kariuomenės įžengimas lietuvių tautai jokio pavojaus nekelia, atvirkščiai - „išgelbėjo“ iš
beveik keturiolika metų šalį valdžiusio Antano Smetonos autoritarinio
režimo. Kairioji lietuvių inteligentija 1940 m. vasarą spaudoje
negailėjo liaupsių naujajai valdžiai ir kartu su pogrindine Lietuvos
komunistų partija talkino sovietams. Istorikas Liudas Truska tokią
lietuvių inteligentijos laikyseną pavadino „blūdu“.
Daugelis kairiųjų pažiūrų rašytojų, dailininkų, teatralų itin kritiškai
vertino Smetonos autoritarinį režimą. Kad išvengtų valdžios suvaržymų
ir cenzūros, savo nuotaikas jie reiškė prisidengdami kultūra
(vadinamasis kultūrbolševizmas), palaikė artimus santykius su sovietų
pasiuntinybe Kaune, priklausė Draugijai SSSR tautų kultūrai pažinti,
veikusiai 1929-1940 m.
Aktyvia veikla ypač išsiskyrė inteligentijos dalis, priklausiusi
jauniesiems valstiečiams liaudininkams. Ji turėjo ir politinių
ambicijų. Okupacijos išvakarėse jaunieji valstiečiai liaudininkai,
kuriuos sudarė Lietuvos jaunimo sąjunga (vadinamieji jaunimiečiai) ir
jaunieji studentai varpininkai, priklausantys Vytauto Didžiojo
universiteto (VDU) studentų „Varpo“ draugijai, turėjo savo politinę
programą ir siekė nuversti Smetonos autoritarinę valdžią. Kai kurie iš
jų artimai bendravo su LKP.
Kita vertus, dėl to, kad po 1940 m. birželio 15 d. kairioji lietuvių inteligentija nuėjo tarnauti sovietams, nemaža dalis kaltės tenka ir Smetonos autoritarinio režimo politikai
kairiosios inteligentijos ir LKP atžvilgiu.
Nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio, vykstant inteligentijos kairėjimui
Europoje ir Lietuvoje, dirvą komunistinėms idėjoms plisti pureno ne tik
kairioji lietuvių kūrybinė inteligentija, bet ir VDU studentai,
priklausę jauniesiems liaudininkams (Valstybės saugumo departamento
pranešimuose jie įvardyti studentais liaudininkais arba varpininkais).
Valdžia nesugebėjo pažaboti komunistinių idėjų plitimo pagrindinėje
Lietuvos aukštojoje mokykloje. Nenuostabu, kad „komunistuojančius“ ir
artimus ryšius su LKP turėjusius studentus liaudininkus ir varpininkus
sovietai jau okupacijos pradžioje iškėlė į pirmas pozicijas.
Smetonos autoritarinio režimo politika kairiosios inteligentijos
atžvilgiu istorikų dėmesio kol kas nesulaukė. Išeivijos autoriai (pvz.,
Aleksandras Merkelis) pažymėjo, kad LKP veikla Smetonos laikais buvo
nuolat varžoma, tačiau pripažino susidarius kuriozinę situaciją: „Kas
komunistiška - draudžiama ir persekiojama, o kas prosovietiška -
legalu ir net kai kurių kultūrininkų proteguojama“.
Išeivijoje išleistoje knygoje apie Lietuvos universitetą buvęs varpininkas Antanas
Kučys bet kokią LKP įtaką studentijai, pirmiausia varpininkams ir
liaudininkams, atmetė. Pasak jo, „Nepriklausomos Lietuvos studentų
tarpe nei komunistai, nei anarchistai jokios įtakos neturėjo. Lietuvos
studentų maištai pasireikšdavo tik dėl patriotinių motyvų“.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pasirodė nemažai veikalų apie
Smetonos valdymą, tačiau Smetonos vykdyta politika kairiosios
inteligentijos ir LKP atžvilgiu išsamiau nebuvo aptarta.
Išimtis - Liudo Truskos monografija apie Smetoną ir jo laikus. Istorikas
pažymėjo: nors „vienas iš 1926 m. perversmo tikslų buvo užgniaužti
komunistų veikimą“, tačiau tai nebuvo padaryta. Truska konstatavo, kad
legaliose kairiosiose partijose, ypač valstiečių liaudininkų sąjungoje,
LKP turėjo nemažai simpatikų, tačiau liaudininkų komunistėjimo, VDU
studentų varpininkų ir liaudininkų komunistinės veiklos išsamiau
neaptarė.
Naujausiose studijose apie VDU veiklą, LKP įtaką studentams,
jų komunistėjimą ir Lietuvos valdžios pastangas tai užgniaužti niekur
net neužsimenama. Knygoje apie istorijos mokslą VDU tarpukariu visiškai
nepaminėta 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje aktyviai veikusi studentų
istorijos mylėtojų marksistinė, komunistuojanti draugija „Scientia“.
Šia publikacija siekiama: 1) nušviesti Smetonos autoritarinio režimo
politiką kairiosios inteligentijos ir komunistų inteligentų atžvilgiu;
2) aptarti LKP pastangas skleisti komunistines idėjas tarp VDU studentų
ir apibūdinti valdžios reakciją į tokią „protų ataką“.
Darbo chronologinės ribos sąlyginės - pradžia siejama su 1927 m., kai
po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo Lietuvoje į valdžią atėjo
Smetona, o pabaiga - su Lietuvos nepriklausomybės žlugimu 1940 m.
birželio 15 d.
Temą gvildenti padėjo Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA)
saugoma medžiaga, pirmiausia Valstybės saugumo departamento (VSD) per
dešimtmetį sukaupta medžiaga (F. 378). Ne mažiau svarbios minėtame
archyve (F. 438) saugomos Lietuvos valdžios sekimo priežiūroje laikytų
asmenų, daugiausia įtariamų komunistine veikla, bylos.
Kaip pavyzdį galima paminėti rašytojo Petro Cvirkos beveik dešimties metų sekimo
bylą, iš kurios galima daug sužinoti apie kairiųjų lietuvių inteligentų
veiklą aptariamuoju laikotarpiu. Archyvinius duomenis papildė kiti
šaltiniai, pirmiausia to meto spauda - oficiozas „Lietuvos aidas“,
valstiečių liaudininkų dienraštis „Lietuvos žinios“, LJS žurnalas „Mūsų
jaunimas“ ir kt. Rėmiausi ir įvykių liudytojų atsiminimais, istorikų
tyrimais.
Lietuvių inteligentijos kairėjimo, kultūrbolševizmo priežastys, jo
pagrindiniai centrai, legalūs spaudiniai ir visapusiška kairiųjų
inteligentų veikla čia nebus aptariami, jau esu tą išsamiai išdėstęs
studijoje apie kultūrbolševizmą.
I. Valdžios politika kairiosios inteligentijos atžvilgiu
Antano Smetonos autoritarinis režimas opozicijos atžvilgiu laikėsi
griežtos politikos. Drastiškai nuslopino 4-ojo dešimtmečio viduryje
kilusius ūkininkų streikus Suvalkijoje ir Dzūkijoje, varžė opozicinių
partijų veiklą, o 1936 m. jas oficialiai uždarė.
Kiek švelnesnė buvo kultūros politika. Pasak istoriko Dangiro Mačiulio, Smetonos
autoritarinio režimo kultūros politika neįgavo aiškaus direktyvinio
pobūdžio, nesistengta naudotis kultūra siekiant propagandinių tikslų, o
tai liudija nuosaikų autoritarinio režimo pobūdį. Tačiau „bet kokie
opozicijos bandymai kultūra prisidengti siekiant politinių tikslų buvo
malšinami negailestingai - vos tik įtarus tokius kėslus. Kultūrinės
veiklos, dirbamos opozicinio režimui įsitikinimo žmonių, niekas nevaržė,
jei tik šie nesikišo politikon ir nebandė kultūrine veikla pridengti
politinės veiklos“.
Kultūrbolševizmo stiprėjimas 4-ajame dešimtmetyje
leidžia daryti išvadą, kad valdžia ne iš karto ir ne visada adekvačiai
reagavo į VSD ir kitų aukštų valdžios pareigūnų pranešimus, į
oficiozinės spaudos siūlymus griežčiau kovoti prieš kultūros kanalais
plintantį bolševizmą.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad kultūrbolševizmą propagavę lietuvių inteligentai nebuvo apolitiški, kai kurie iš jų (Antanas Rūkas, Juozas Vaišnoras ir kt.) turėjo politinių
ambicijų ir, prisidengdami kultūra, kritikavo Lietuvos valdžią, skleidė
prosovietines, dažnai komunistines idėjas. Kairiosios pakraipos
inteligentai dominavo Lietuvos kultūriniame (ypač literatūriniame)
gyvenime okupacijos išvakarėse.
Reikėtų sutikti su buvusio tautininko Bronio Railos teiginiu, kad Smetonos kultūrinėje politikoje „nestigo (...) neapdairumo ir tikrų kuriozų“. Vadovautasi dvigubais standartais.
Pavyzdžiui, 1929 m. su Lietuvos valdžios palaiminimu įsteigta Draugija
SSSR tautų kultūrai pažinti buvo toleruojama, o LKP - uždrausta ir
persekiojama.
Dviprasmiški Lietuvos ir Sovietų Sąjungos diplomatiniai santykiai,
pirmiausia dėl Vilniaus krašto, Lietuvos valdžiai neleido kovoti prieš
kairiosios inteligentijos propaguojamas idėjas. Nors leidiniai buvo
cenzūruojami, o kai kurie ir uždrausti (pvz., „Literatūra“ 1936 m.),
tačiau kultūrbolševikinių leidinių steigėjai nebuvo griežtai baudžiami.
Dažniausiai jie tik negaudavo leidimo naujam periodiniam leidiniui
leisti. Pavyzdžiui, 1939 m. spalio 1 d. Genovaitė Paleckienė, būsimojo
„Liaudies vyriausybės“ vadovo Justo Paleckio žmona, negavo leidimo
steigti dvisavaitinį meno, literatūros, visuomeninio gyvenimo ir
politikos laikraštį „Literatūra ir gyvenimas“. Laikraščio redaktorium
būtų buvęs prof. Vincas Krėvė-Mickevičius. Kartais taikyta didesnė
nuobauda - pažeminimas pareigose, rečiau - atleidimas iš darbo.
1937 m. pabaigoje, priėmus naują VDU statutą, pagal kurį „Fakulteto tarybos
išrinktą dekano kandidatą tvirtina Švietimo Ministras“, prieš metus
išrinktas Humanitarinio fakulteto dekanas V.Krėvė-Mickevičius iš naujo
nebuvo patvirtintas. 1940 m. pradžioje fakultetą perkėlus į Vilniaus
universitetą, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu Krėvė nebuvo
patvirtintas ir antrą kartą, nors to norėjo fakulteto taryba ir siūlė
švietimo ministrui patvirtinti jo kandidatūrą.
Nėra abejonių, kad tokiai valdžios pozicijai lemiamos įtakos turėjo Krėvės redaguoto
žurnalo „Literatūra“ prosovietinės nuotaikos, artimi rašytojo ryšiai su
kairiaisiais ir sovietų diplomatais. Prezidentas Antanas Smetona 1943
m. laiške Lietuvos konsului Čikagoje P.Daužvardžiui, plačiau
nušviesdamas Krėvės veiklą Nepriklausomoje Lietuvoje, pažymėjo:
„Paskutiniais metais (1939 ir 1940) Saugumas įtarė esant Sov[ietų]
agentu“. „Literatūros“ kritikai tautininkai jau tada abejojo, ar
komunistų ideologijos propaguotojai gali dirbti universitete.
Humanitarinių mokslų fakulteto vadovybei radikalesnės sankcijos nebuvo
taikomos, išskyrus nurodytą Krėvės atvejį. Tiesa, 1940 m. pradžioje
niekas netrukdė Krėvei užimti Lietuvių rašytojų draugijos (LRD)
pirmininko, prosovietinės Draugijos SSSR tautų kultūrai pažinti vadovo
pareigų, kartu su oficialiais vyriausybės atstovais ir sovietų
diplomatais dalyvauti bendruose tos draugijos organizuojamuose
renginiuose.
Kiek griežtesnę bausmę 1940 m. pradžioje užsitraukė buvęs Krėvės
studentas, būsimasis Liaudies vyriausybės švietimo ministras, rašytojas
Antanas Venclova. Anot Smetonos, jis buvo „pašalintas už polinkį į
komunizmą iš gimnazijos mokytojo vietos. (Už tai, kad savo eilėmis
apibjaurojo Nežinomojo Kareivio kapą)“. 1940 m. išleistoje knygoje
„Prošvaistė“ IV buvo išspausdintas 1932 m. parašytas Venclovos
eilėraštis „Pro karo dūmus“, kuriame autorius atvirai skelbė karą
kapitalistinėms valstybėms, pabrėžė darbininkų pergalę.
Didelę įtaką kairiosios inteligentijos pažiūroms darė ir kelionės į
Sovietų Sąjungą. Paprastai, norint apsilankyti Maskvoje ar kitur,
reikėjo gauti valdžios leidimą. Komunistuojantiems ar Sovietų Sąjungos
simpatikams valdžia tokių leidimų stengdavosi neduoti. Antai Salomėja
Nėris nuo „Trečio fronto“ laikų svajojo nuvykti į Maskvą, bet valdžia,
žinodama poetės „pasukimą kairėn“, iki pat Nepriklausomos Lietuvos
gyvavimo pabaigos neišleido jos į Sovietų Sąjungą. „Svajonė“ išsipildė
tik 1940 m. vasarą, kai į delegaciją, vykusią Lietuvai „parvežti Stalino
saulės“, pateko ir Salomėja Nėris.
Kitiems kairiesiems inteligentams valdžia nebuvo tokia griežta ir
aplankyti Sovietų Sąjungą leido. 1935 m. vasarą, gavusi Lietuvos
valdžios palaiminimą, Draugijos SSSR tautų kultūrai pažinti vadovybė,
kurią sudarė VDU profesoriai, aplankė Maskvą ir kitus Sovietų Sąjungos
miestus.
Du iš parvykusių - Balys Sruoga ir Vincas Krėvė - nuoširdžiai gyrė sovietų pasiekimus. Tokios lietuvių kairiosios inteligentijos „nekalto pobūdžio“ kelionės sovietų diplomatams sudarė
puikias sąlygas verbuoti žymius kultūrininkus. Reikėtų paminėti
„profesorių kelionės“ metu Krėvės suteiktą informaciją sovietams apie
Lietuvos vidaus politiką.
Tiesa, savo prosovietinės veiklos Krėvė stengėsi neafišuoti. Kaip liudija atsiminimai, daugelis žinojo, kad Krėvė yra „nepopuliarios“ draugijos pirmininkas, bet „nieko daugiau“,
esą to reikalauja geri Sovietų Sąjungos ir Lietuvos diplomatiniai santykiai.
Priešingai elgėsi Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas Liudas Gira,
kurio kelionės į Sovietų Sąjungą 1937-1939 m. lėmė jo ideologinių
pažiūrų (jeigu tokias jis apskritai turėjo) esminius pasikeitimus.
Poetas atvirai žavėjosi šia valstybe, apie tai viešai kalbėdavo
susirinkimuose, dažnai lankėsi sovietų pasiuntinybėje. 1937 m., mėnesį
išbuvęs Sovietų Sąjungoje, Gira savo redaguojamų „Literatūros naujienų“
11 ir 12 numerius beveik ištisai paskyrė sovietų valstybės
dvidešimtmečio jubiliejui.
Oficiozas „Lietuvos aidas“ į tai reagavo palyginti santūriai. Apgailestavo, kad pirmenybė teikiama ne tautiniams reikalams, ne Lietuvos valstybės 20-mečio minėjimui, o analogiškam
svetimos valstybės jubiliejui: „pastaruoju metu joms („Literatūros
naujienoms“) stinga aiškios, vieningos, lietuviškos krypties. Jose mes
randame labai daug apie lenkų, rusų, estų, žydų literatūras, tik
palyginti kur kas mažiau apie savąją (...), paskutinis numeris, užuot
minėjęs savo 20 m. Nepriklausomybės sukaktį, nukelia ją į rudenį, o mini
SSSR sukaktuves. Nieko prieš negalime pasakyti, labai gražu ir naudinga
supažindinti su mums artimos valstybės kultūros darbais, tik vis dėlto
savi, tautiniai kultūriniai interesai turėtų būti pirmoje eilėje“.
Minėtas Giros redaguotas žurnalas buvo išleistas kiek pavėluotai - 1938
m. pradžioje, tuo pat metu, kai Lietuvoje buvo iškilmingai minimas savos
valstybės 20 m. jubiliejus. Šią iškilmingą šventę, kaip nurodė
redaktorius Gira, „Literatūros naujienos“ ketino paminėti 1938 m.
rugsėjo mėnesį. Būtėno teigimu, daugelis stebėjosi, kad Gira taip
padarė. Bet redaktoriaus viešai už tai niekas nepuolė, laikraščio
numerio nekonfiskavo. Nežinia, ar ši, ar kitos priežastys lėmė, kad
vėliau „Literatūros naujienų“ leidimas buvo sustabdytas. Nepaisant to,
Gira ir toliau užėmė LRD pirmininko pareigas, priklausė beveik visoms
literatūrinių premijų skyrimo komisijoms iki pat lemtingo 1940 m.
birželio.
1936 m. Gira buvo užsibrėžęs parašyti fašistinę Italiją ir jos
vadą Benitą Mussolinį liaupsinančią poemą, jos fragmentai išspausdinti
jaunųjų tautininkų žurnale „Akademikas“. 1936 m. vasarą, Giros
penkiasdešimtmečio proga, katalikiškoje spaudoje apie jį palankiai
atsiliepė Juozas Ambrazevičius.
Išsamiame straipsnyje autorius pristatė
Giros veiklą lietuvybės labui. Kartu įvertinti jo nuopelnai lietuvių
tautai: „Ir L.Gira yra patapęs iš dalies visuomenės „nuosavybe“ ir jos
neatskiriama dalimi. Jeigu išbrauktum G.(irą) iš lietuviškos visuomenės
gyvenimo, pasiliktų kažkokia tam tikroj vietoj tuštuma, kaip iš kambario
išnešus įprastinį matomą paveikslą, be kurio ilgai negali apsiprasti“.
Kad LRD pirmininko orientacija prosovietinė, niekam nebuvo paslaptis.
Laikraščiai ne kartą spausdino Giros karikatūras, kuriose pašiepiamas jo
keliaklupsčiavimas prieš aukštus sovietų valdžios pareigūnus.
1939 m. spalį, po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo tarp Lietuvos
ir Sovietų Sąjungos, prosovietinės nuotaikos tarp kairiųjų inteligentų
dar labiau suaktyvėjo. Todėl Smetonos režimas mėgino imtis griežtesnių
priemonių. Valdžios požiūrį į kairiosios inteligentijos nuotaikas gerai
atspindi 1939 m. gruodžio 4 d. Giros laiškas, adresuotas VOKS'o
(„Vsesojuznoe obščestvo kul'turnoj sviazi s zagranicej“) bendradarbiui į
Maskvą.
Pasidžiaugęs savo vizitu į Sovietų Sąjungą, Gira rašo:
„Neįmanomai sunkios sąlygos, kurių nenoriu čia aprašinėti ir Jus be
reikalo varginti, ir tos negali nuslopinti šviesos, kuri liko mano
sieloje po anos kelionės (...). O aplinkybės paskutiniu metu gana
pablogėjo - dabar mes gyvename, ypač po paskutinės sutarties su Jūsų
puikia šalimi sudarymo, juodžiausios reakcijos laikotarpį, nes mūsų
vyriausybė ir mūsų naujagimė buržuazija sujudo, kad nuo to didesnio
artumo su Jumis ir pas mus nepradėtų pūsti drąsesnių vilčių ir siekimų
vėjai.
Cenzūra neįmanomo griežtumo - visų didžiausia priežiūra. Štai
šiomis dienomis ir mane jau tardė saugumas dėl mano kalbos, pasakytos
lietuvių ir žydų vakare XI. 27... Tai, tiesa, vidujai gali paveikti
skatinančiai, bet priverčia savo veiklą laikinai apriboti... Pasiilgau
jau seniai Maskvos, bet vargu ar greit galėsiu ją pamatyti, jeigu pas
mus iš esmės nepasikeis politinio gyvenimo aplinkybės, nes dabartiniai
padėties viešpačiai antrą kartą manęs į SSSR tikriausiai nebeišleis,
pabijos, kad aš „nesubolševikėčiau“ dar labiau...“
1939 m. gruodžio 7 d. VSD Kvotų skyriaus viršininkas konstatavo: „kad Liudas Gira būtų
pasakęs kurstančio pobūdžio kalbą, nepavyko išaiškinti“. Todėl jam
pavyko išvengti didesnių nemalonumų. Tačiau tolesni rašytojo
prosovietiniai veiksmai leidžia teigti, kad valdžia taip ir nesugebėjo
Giros „atvesti į tikrąjį kelią“.
Kitas pavyzdys - Kostas Korsakas (pasak Jono Šimkaus, „iš mūsų
pažangiųjų ir nepažangiųjų literatūros kritikų stipriausias ir
aktyviausias“), keletą metų redagavęs Šiauliuose leistą kairiosios
srovės žurnalą „Kultūra“. 1928 m. buvo nuteistas už komunistinę veiklą,
tačiau po dvejų metų, prašant žymiausiems lietuvių rašytojams, kai
kuriems profesoriams, teatro darbuotojams, buvo amnestuotas ir paleistas
iš kalėjimo.
Malonės prašyme nurodyta, kad „jo sveikata kalėjime dabar
yra labai pavojingame būvyje“. Valdžia atsižvelgė į jaunojo literato
sveikatą ir nuo likusios bausmės jį atleido.
Išėjęs į laisvę, Korsakas savo ideologinių nuostatų neatsisakė. Nors LKP jis nepriklausė, tačiau
aktyviai įsitraukė į kairiųjų literatų veiklą. Iš pradžių priklausė
„Trečiam frontui“, o 4-ojo dešimtmečio viduryje tapo vienu iš
pagrindinių kairiosios inteligentijos (rašytojų) ideologų Lietuvoje,
„Literatūros“ ir kitų kultūrbolševikinių leidinių bendradarbiu. 1936 m.
pabaigoje atskira knyga išleistas jo straipsnių rinkinys „Kritika“,
kuriame aukštinamas „socialistinis realizmas“, liaupsinami kairieji
literatai ir sovietiniai rašytojai.
Knygą išleido VDU leidykla „Universitas“, apeidama to meto spaudos cenzūrą ir neatsižvelgdama į VSD pastabas.
Atskira tema - literatūrinių premijų skyrimas žymiausiems Lietuvos
rašytojams. Solidžiausia buvo Valstybinė literatūros premija, įsteigta
1935 m. Iki okupacijos ją gavo Ieva Simonaitytė už romaną „Aukštųjų
Šimonių likimas“, Liudas Dovydėnas už romaną „Broliai Domeikos“, Jonas
Kossu-Aleksandravičius už eilėraščių rinkinį „Užgesę chimeros akys“,
Salomėja Nėris už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“, Bernardas
Brazdžionis už eilėraščių rinkinį „Kunigaikščių miestas“.
Paradoksalu, bet du iš jų - Nėris ir Dovydėnas, - atvirai šlovino sovietinę
santvarką. Prisiminkime garsiąją Salomėjos Nėries „Poemą apie Staliną“
ir tai, kad Dovydėnas tapo “liaudies” seimo vicepirmininku. Jis artimai
bendravo su kairiaisiais, nevengė lankytis sovietų pasiuntinybėje.
Niekas netrukdė Kostui Korsakui, Antanui Venclovai, Petrui Cvirkai ir
kitiems kairiesiems dalyvauti literatūrinių premijų skyrimo komisijose,
o ir patiems jas gauti.
Buvęs tautininkas Bronys Raila pagrįstai kritikavo tokią kultūros politiką: „Ką mūsų Švietimo ministerija galvodavo, sudarydama sąlygas jau seniai pasireiškusius kultūrbolševikus
apdovanoti garbingiausiomis valstybinėmis dovanomis, tai ir šiandien
nebūtų galima išaiškinti. Nes aiškinti vien neapdairumu, čia jau būtų
per pigu“.
Oficioze „Lietuvos aidas“ ir kituose tautininkų leidiniuose režimo
reakciją į literatūrinių premijų skyrimą rašytojams geriausiai
išreikšdavo kritikas Stepas Vykintas.
Autorius, pripažindamas literatūrines premijas laimėjusių rašytojų talentą, kritiškai
pasisakydavo apie vadinamųjų „pažangiųjų“ rašytojų ideologines
nuostatas. Apie 1938 m. Valstybinės premijos laimėtoją Salomėją Nėrį
Vykintas rašė: „idėjiškai jos poezija lietuviui, kuriam brangi
savarankiška, tautinė Lietuva, yra nepriimtina, nes poetė trokšta, kad
ateitų žūtbūtinė kova, po kurios nebūtų jokių sienų, nebūtų žymu, kur
švedų kraštas, o kur Lietuva, žodžiu įsigalėtų internacionalas.
Simboliškai ji ir „Diemedžiu žydėsiu“ skelbia internacionalines,
trečiafrontines idėjas, visai svetimas nepriklausomos Lietuvos
interesams. (...) „Sakalo“ premiją antrą kartą laimėjo P.Cvirka už
novelių rinkinį „Kasdienės istorijos“. Cvirka kaip visuomet
tendencingas, į viską išeina iš marksistinės, materialistinės
ideologijos.“
Vykintas kritikavo tokią kultūros politiką: „Apskritai,
mūsų literatūra neina tuo tikru lietuvišku keliu, tautos dvasios,
valstybinės minties stiprinimo, lietuviškų formų ugdymo keliu, kuriuo
turėtų eiti. Ir, žinoma, kai priešingos tautinei linkmei idėjos laimi
didžiausias ir daugiausia premijų, tai tada ir nuotaikos nebebūna kurti
tautiškai, sielotis tautinėmis problemomis, ieškoti savitų lietuviškų
kelių, nes už tai nebūsi įvertintas, o už politiškai katalikiškas ar
socialistiškas idėjas premijuos.
Taigi tektų susirūpinti ir tautiniu
atžvilgiu dėl mūsų rašytojų linkmės, dėl literatūros ateities ir
skatinti tautines literatūrines jėgas kūrybai. (...) tautininkams
reikėtų apie premijų reikalą pagalvoti, jei nenorime palikti be
kūrybinių intelektualinių jėgų“.
Vykinto raginimas nebuvo išgirstas. Tiesa, po metų Valstybinę lietuvių literatūros premiją laimėjo Bernardas Brazdžionis už poezijos rinkinį „Kunigaikščių miestas“, bet tai jau lėmė
Vilniaus atgavimas.
(Tęsinys kitame numeryje)