Ko neįstengė suprasti Lietuvos valdžia ir klaipėdiškiai 1923-1939 metais? (I)

Taigi kas atsitiko, kodėl lietuviško krašto žmonės balsavo už vokiškų partijų iškeltus kandidatus? Kodėl tiek daug lietuvių kilmės žmonių savo vaikus siuntė ne į lietuviškas, o į vokiškas mokyklas? Kodėl krašte radosi tokia palanki dirva vokiškajai, net nacistinei ideologijai tarpti? Atsakymo į šiuos klausimus neturime.

Drįsčiau teigti - viena iš priežasčių yra nenoras šią problemą nagrinėti. Bet tylėjimas niekam nenaudingas, juoba kad prarandame galimybę mokytis iš klaidų.

Mėgindami rasti atsakymą, kas dėjosi Klaipėdos krašte 1923-1939 metais, turime atsigręžti atgal, bent į XX a. pradžią.

Anksčiausiai apie tokią galimybę prakalbo Mažosios Lietuvos kultūros ir politikos veikėjas Jonas Vanagaitis. Dalyvaudamas 1905 m. gruodžio 4-5 d. sušauktame Didžiajame Vilniaus Seime, jis visų mažlietuvių vardu pasveikino Seimo dalyvius ir pritarė svarstomai Lietuvos autonomijos idėjai.

Vanagaičio dalyvavimas nedviprasmiškai liudijo, kad Mažoji Lietuva, tuo metu buvusi Vokietijos imperijos sudėtyje, ir Didžioji Lietuva, priklausiusi carų valdomai Rusijai, siekia bendro tikslo. Tai patvirtina ir dvi dienas posėdžiavusių atstovų priimta rezoliucija - joje kalbama apie „visos etnografinės Lietuvos“ autonomiją, jos piliečių teises.

Po 12 metų tokį tikslą deklaravo kitas mažlietuvis, vienas iš paskesnių politinių įvykių Klaipėdos krašte vadovų Martynas Jankus. Grįždamas iš tremties Rusijoje ir sustojęs Petrograde, jis dalyvavo 1917 m. rugsėjo 18-23 d. čia posėdžiavusiame Petrapilio lietuvių Seime ir iš suvažiavimo tribūnos paskelbė deklaraciją apie Mažosios Lietuvos norą susijungti su Didžiąja Lietuva.

Planai atkurti Lietuvos valstybę buvo aptarti dar bent keliose JAV lietuvių išeivių konferencijose: 1914 m. rugsėjo 21-22 d. gausiausioje lietuvių kolonijoje Čikagoje, tų pačių metų spalio mėnesį Niujorke, kiek vėliau Brukline. Po poros metų panašūs susirinkimai organizuoti Šveicarijoje - Berne 1916 m. kovo mėn. ir 1917 m. lapkričio 2-10, Lozanoje 1917 birželio mėn., Olandijoje (Hagoje 1916 m. balandžio 20-25), Švedijoje (Stokholme).

Lietuviai karo pabėgėliai, pasitraukę į Rusiją, savo valstybės ateitį aptarė Voronežo konferencijoje 1917 m. lapkričio 16-19 d. Buvo priimta rezoliucija, reikalaujanti krašto autonomijos, o vėliau ir nepriklausomybės „visai etnografinei Lietuvai“. Suvienytos Lietuvos klausimas keltas ir Rusijos dūmoje - ten Stasys Šilingas paskelbė „Gintarinę deklaraciją“, reikalavusią visą „gintarinį kraštą“ su Klaipėda ir Karaliaučium sujungti su Rusijos valdyta Lietuva.

Pastangos davė vaisių: 1919 m. birželio 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje tarp teritorijų, atskirtų nuo Vokietijos, nurodytas ir Klaipėdos kraštas, laikinai jį administruoti pavesta Prancūzijai.

1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje susikūrusi 53 atstovų Mažosios Lietuvos tautinė taryba (MLTT), vadovaujama Viliaus Gaigalaičio, svarstė galimybę šį kraštą nedelsiant priglausti prie Lietuvos Respublikos. Toks tikslas suformuotas oficialiame MLTT tų pačių metų lapkričio 30 d. dokumente - Tilžės Akte. Jį pasirašė 24 mažlietuvių atstovai.

Toliau ėjo praktiniai veiksmai. 1919 m. gruodžio 24 d. MLTT išrinko savo atstovus - Gaigalaitį, Jurgį Strėkį, Kristupą Lėkšą ir Jankų - į Lietuvos Respublikos Valstybės Tarybą. Jie kooptuoti 1920 m. kovo 20 d.

Gaigalaitis Londone 1921 m. Klaipėdos krašto situaciją aptarė su Anglijos diplomatais. 1922 m. lapkričio 3 d. į Paryžiuje sušauktą Ambasadorių konferenciją išvyko devynių lietuvininkų delegacija, vadovaujama Gaigalaičio. Pasiuntiniai dar kartą patvirtino mažlietuvių siekimą jungtis prie Lietuvos Respublikos.

Išaiškėjus, kad prancūzų administruojamo Klaipėdos krašto Priešparlamentis ir kitos vokiškosios organizacijos siekia Klaipėdą padaryti „Laisvuoju miestu“, MLTT 1923 m. sausio 9 d. Šilutėje įkūrė Vyriausią Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetą (VMLGK).

Per kelias dienas jo skyriai buvo įsteigti visose didesnėse Klaipėdos krašto gyvenvietėse. Lietuvoje buvo suformuotas kelių šimtų ginkluotų savanorių būrys, turintis slapta pereiti Klaipėdos krašto sieną ir padėti vietos sukilėliams.

Nederėtų manyti, kad sukilimą rengę Klaipėdos krašto lietuvininkai buvo naivūs ir nesuprato, kuo rizikuoja. Sukilimui nepasisekus, jiems grėsė ilgi įkalinimo metai. Karinė akcija buvo sėkminga, valdžią sukilėliai perėmė 1923 m. sausio 15 d. Po kelių dienų - sausio 19 d. Šilutėje pasirašyta oficiali Deklaracija dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos autonomijos teisėmis. Ją pasirašė 77 mažlietuvių deleguoti asmenys. Ilgai brandinta idėja buvo realizuota.

Iki šiol nesutariama, koks vaidmuo šią teritoriją prijungiant prie Lietuvos tenka patiems mažlietuviams, o koks iš Didžiosios Lietuvos atsiųstiems ginkluotiems savanoriams.

Literatūros šaltiniai nurodo: karinėje akcijoje dalyvavo apie 300 vietos gyventojų. Tačiau jie buvo siunčiami tik į sargybas, prižiūrėjo tvarką jau VMLGK administruojamame Klaipėdos krašte. 300 mažlietuvių savanorių - tai daug ar mažai?

Visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte 1923 m. gyveno 141 645 asmenys, Didžiojoje Lietuvos (be Vilniaus krašto) - 2 478 355. Jeigu analogiški įvykiai būtų vykę Didžiojoje Lietuvoje, laikantis tos pačios proporcijos, juose būtų dalyvavę 5250 savanorių. Tai būtų buvę mažai ar daug?

Nepamirškime dar vieno fakto: tomis lemtingomis dienomis niekur nebūta jokio vietos gyventojų pasipriešinimo. Jei pasipriešinimas būtų kilęs, vokietininkų spauda būtų ištrimitavusi tai visam pasauliui. Spauda tylėjo. Tik kovo 6-11 dienomis, uostamiesčio heimatbundininkai (revanšistinė vokiečių organizacija, įkurta 1919 m. Berlyne, vos tik paaiškėjus, kad Klaipėdos kraštas bus atskirtas nuo Vokietijos. Steigėjai - Vokietijoje gyvenę Klaipėdos krašto vokiečiai.

Oficialus organizacijos pavadinimas Deutsch-Litauischer Memelb und (Klaipėdos krašto vokiečių ir lietuvių sąjunga), vėliau kartu su grupele bolševikų suorganizavo visuotinį darbininkų streiką. Susidūrimuose su policija žuvo 4 žmonės. Tačiau tai jau šaukštai po pietų.

Į klausimą, kas organizavo ir įvykdė Klaipėdos krašto prijungimo akciją, objektyviausiai atsakė Kintuose gimęs teisės mokslų daktaras, politikos veikėjas Martynas Anysas: „Joks sukilimas iš Lietuvos pusės nebūtų buvęs įmanomas, jeigu kelių metų politinėje kovoje nebūtų buvusi paruošta dirva ir jeigu sukilimas nebūtų turėjęs pritarimo tarp vietinių gyventojų“.

Prisijungti prie Lietuvos Respublikos ypač pageidavo tie, kuriuos piktino kaizerinės Vokietijos vyriausybės 1873 m. pradėta nuožmi germanizacijos politika. Lietuvių kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo, ypač iš mokyklų, ir tai sukėlė iki tol neregėtą vietos gyventojų lietuvininkų tautinį kultūrinį sąjūdį. Jame aktyviai dalyvavo Klaipėdos, Šilutės, Tilžės ir Ragainės apskrityse gyvenę lietuvininkai.

Antai 1879 m. peticiją, reikalavusią grąžinti į mokyklas gimtąją kalbą, pasirašė 1230 Klaipėdos, 3000 Šilutės, 3700 Tilžės ir 4400 Ragainės apskričių lietuvininkų. 1896 m. peticiją pasirašė dar daugiau žmonių: 6228 klaipėdiškiai, 4407 šilutiškiai, 9518 tilžėnų ir 2905 Ragainės apskrities gyventojai. Jie suvokė - jei neprisijungs prie savo tautos kamieno, neišvengiamai nutautės.

Siekimą gyventi vieningoje valstybėje skatino ir poreikis išsaugoti nacionalinį savitumą: senas tradicijas turinčią baltų pasaulėjautą ir mąstymo būdą, tautosaką, bendrus didlietuvių ir mažlietuvių papročius, panašų ūkininkavimą.

Be to, žmones užgriuvo pokario ekonominiai sunkumai. Karą pralaimėjusi Vokietija išgyveno didžiulį pramonės ir žemės ūkio nuosmukį. Tiek joje, tiek nuo jos atskirtame Klaipėdos krašte kilo iki tol neregėta infliacija. Sustojo prekyba, atsirado tūkstančiai bedarbių.

Žmonės suvokė - naujoji administracija, vadovaujama prefekto prancūzo G.Petisne, ekonomikos sunkumų išspręsti yra nepajėgi. Taigi prisijungti prie Didžiosios Lietuvos skatino ne tik tautiniai motyvai, tą daryti vertė ir nepakeliamai sunkus kasdienis gyvenimas.

Būta priežasčių ir vengti susijungimo - daugeliui žmonių kėlė nerimą Didžiosios Lietuvos ūkinis ir kultūrinis atsilikimas. Jungtis prie vargano krašto, prie tuo metu de jure dar nepripažintos naujos valstybės iš tikrųjų buvo rizikinga.

Nepamirškime, kad su Didžiąja Lietuva per praėjusius šimtmečius mažlietuvius siejo tik atsitiktiniai ryšiai, o Prūsijos kunigaikštystėje, vėliau Prūsijos karalystėje, galiausiai Vokietijos imperijoje jie išgyveno apie 500 metų. Ir dar - su šia valstybe mažlietuvius siejo jiems toks reikšmingas liuteronų tikėjimas, o Didžioji Lietuva buvo katalikiška šalis. Taigi apsispręsti nebuvo lengva.

Kiek drąsino Lietuvos Respublikos vyriausybės pažadėta kultūrinė ir religinė krašto autonomija. Vis dėlto galima tvirtinti, kad prisijungimo idėja persiėmė net inertiškiausi gyventojų sluoksniai.

Klaipėdiškis Adomas Gelžinius, augęs Lampsočių kaime Šilutės apskrityje, savo atsiminimuose, paskelbtuose JAV mažlietuvių išeivių žurnale „Pajūris“, yra aprašęs įdomius savo tėvo svarstymus: „Mano vaike, žiūrėk, kur visur gyvena lietuviai, nuo Klaipėdos iki Nemuno ir dar toliau, iki Karaliaučiaus ir Prėgliaus upės ir dar toliau. Ateis laikas, kada visi lietuviškai kalbantieji gyvens laisvi vienoj valstybėje. Tada kunigas Gaigalaitis bus mūsų „karalius“.

Objektyviais skaičiais įrodyti lietuvininkų norą gyventi suvienytoje Lietuvos Respublikoje, suprantama, būtų sudėtinga. Lieka remtis šalutiniais rodikliais. 1925 m. sausio 20 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, iš 141 645 Klaipėdos krašto gyventojų vokiečiais užsirašė 64 158 (45,3 proc.), lietuvininkais ir mėmelenderiais-klaipėdiškiais - 71 963 (50,8 proc.), kitų tautybių 5 524 (3,9 proc.).

Turėtina galvoje, kad surašymas organizuotas praėjus dvejiems metams po krašto prisijungimo, per tą laiką tam tikra gyventojų dalis jau galėjo būti kiek nusivylusi, nes staigus gyvenimo pagerėjimas neįvyko. Tačiau ir tokiu atveju Lietuvos pilietybę pasirinko daugiau nei pusė Klaipėdos krašto gyventojų.

Amžininkų liudijimu, prisijungimo siekė ir dalis vokiečių. Taigi drįsčiau teigti, kad 1923 m. situacija jungtis prie Lietuvos buvo palanki, tam pritarė daugiau nei pusė Klaipėdos krašto gyventojų, o kiti, su mažomis išimtimis, tam neprieštaravo ir nesipriešino.

Kai kurių keblumų kelia specifinė krašto gyventojų grupė, vadinama „mėmelenderiais“. Ją sudarė asmenys, surašymo metu jau nebenorėję būti priskirti prie lietuvių. Bet jie nenorėjo būti laikomi ir vokiečiais.

Tad tokiems tiko terminas mėmelenderis (vok. Memellander) - tiesiog Klaipėdos krašto gyventojas, lietuviškai klaipėdiškis (nepainioti su klaipėdietis!). Visiškai aišku: ne vokiečiai tapo mėmelenderiais, nes jiems, save nuo seno laikiusiems „aukštesnės kokybės“, taip pasivadinti nebuvo jokio reikalo. Mėmelenderiai buvo lietuvininkai.

Lietuvos valstybiniame archyve saugomas slaptas vyriausiojo savanorių kariuomenės vado Jono Polovinsko-Budrio 1923 m. sausio 1 d. pranešimas Vyriausiojo štabo viršininkui.

Profesionalus Lietuvos kontržvalgybos karininkas pateikia savo surinktus duomenis apie Klaipėdos krašto žmonių nuotaikas, jų požiūrį į krašto prijungimą prie Lietuvos Respublikos: apie 60 proc. vietos gyventojų pritaria sukilimui arba jį remia, 30 proc. laikosi pasyviai ir tik 10 proc. remia „freištatininkus“ ar Vokietiją. Matome akivaizdų sutapimą su 1925 m. atlikto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis.

XX a. 3-iajame dešimtmetyje galutinai išryškėjo Lietuvos vyriausybės žadėtosios krašto autonomijos dviprasmiškumas, atvirai kalbant, ji savo pažadus pamiršo. 1920-1922 m. aptariant pamario krašto prisijungimo sąlygas kalbėta visai kitaip.

Derybų pradžioje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Petras Klimas ir Valstybės Tarybos narys Jokūbas Šernas pažadėjo, kad, Klaipėdos kraštui prisijungus, valdininkais jame bus palikti 75 proc. vietinių lietuvininkų, o vienas klaipėdiškis juristas ar teologas bus patvirtintas Ministrų kabineto nariu.

MLTT parinkti klaipėdiškių pasiuntiniai į Lietuvos Tautos Tarybą (LTT) - Gaigalaitis, Strėkys, Lėkšas ir Jankus anaiptol nemanė, kad to pakanka Klaipėdos krašto autonomijai užtikrinti. Atvykę į Kauną, jie toliau vedė derybas su Klimu ir Šernu. Susitarti nepavyko, tad suplanuotą minėtų klaipėdiškių kooptaciją teko atidėti. Specialų posėdį prisijungimo sąlygoms galutinai aptarti klaipėdiškiai sušaukė 1920 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausybė, siekdama išvengti tolesnių nesutarimų, į jį delegavo Jokūbą Šerną. Gaigalaitis ir Adomas Brakas pateikė patikslintas autonomijos sąlygas.

Kilus ginčams, Šernas LTT vardu patikino, kad „Didžioji Lietuva niekuomet neskriaus savo Mažesniosios Sesers ir žiūrės visų jos reikalų patenkinimo lygiai taip, kaip ir savo“. Tai, matyt, nuramino klaipėdiškius, buvo priimta abi puses tenkinanti rezoliucija, kurioje išdėstytas nedviprasmiškas Klaipėdos krašto lietuvininkų noras prisijungti prie Lietuvos Respublikos.

Rezoliucija buvo perskaityta specialiame LTT posėdyje 1920 m. kovo 20 d. Prezidentas Antanas Smetona pažadėjo: „Tautos Tarybos išrinktoji komisija drauge su visos Lietuvos valdžia išdirbs pageidaujamas abiem Lietuvos dalim naudingas susivienijimo sąlygas, kurios bus įneštos į Lietuvos Steigiamąjį Seimą priimti ir patvirtinti“.

Toks posėdis įvyko 1921 m. lapkričio ll d. Lietuvos valdžia įsipareigojo suteikti kraštui autonomiją visais vidaus gyvenimo klausimais, jei tai neprieštaraus Lietuvos konstitucijos dvasiai ir galiojantiems įstatymams.

Tolesni įvykiai autonomijos klausimą nustūmė į antrą vietą, nes realų jos turinį detaliai apibrėžė Ambasadorių konferencijos 1924 m. gegužės 8 d. priimta Klaipėdos krašto konvencija. Taigi lyg ir nebeliko ką svarstyti. Tačiau Ambasadorių konvencijos nuostatos nusakė Lietuvos Respublikos ir Klaipėdos krašto gyventojų vokiečių teises, bet nė neužsiminė apie Lietuvos vyriausybės ir vietos lietuvininkų tarpusavio santykius.

Vietos lietuvininkų ignoravimas netrukus tapo akivaizdus. Ryškiausiai jis pasireiškė skiriant valdininkus į valstybines įstaigas.

Reikėtų paminėti apgailėtiną istoriją, susijusią su Palangos progimnazijos direktoriaus skyrimu. 1921 m. šis kurortas su apylinkėmis, iki tol administruotas ką tik susikūrusios nepriklausomos Latvijos valdžios, priskirtas Lietuvai.

Miestelio žmonės panoro turėti čia lietuvišką progimnaziją. Jos steigimo komitetas raštu kreipėsi į Lietuvos švietimo ministeriją, prašydamas steigiamos švietimo įstaigos direktorium paskirti iškilų mažlietuvių kultūros veikėją Vydūną. Tuometinis švietimo ministras Petras Juodakis ant prašymo užrašė: „Svetimšalių skirti negalima“.

Trečiajame dešimtmetyje praktiką siųsti į Klaipėdos kraštą valdininkus iš Kauno dar buvo galima pateisinti - tuo metu kraštą paliko keli tūkstančiai vokiečių, priėmusių Vokietijos pilietybę, tačiau tokios politikos neatsisakyta ir vėliau. Klaipėdos uosto valdybos pirmininku, Lietuvos banko, pašto, geležinkelio valdybos viršininkais, net Klaipėdos lietuvių gimnazijos direktorium buvo paskirti „asmenys iš Kauno“.

Situacija bus dar akivaizdesnė, jeigu priminsime, kad net Direktorijos ir Seimelio pirmininkams nebuvo suteikta teisė dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir čia kelti Klaipėdos krašto problemas. Jie pirmiau privalėjo kreiptis į Ministrų kabineto generalinį sekretorių Vincą Mašalaitį. Tas jau spręsdavo, suteikti malonę dalyvauti posėdyje ar jos nesuteikti, leisti ar neleisti susitikti su Ministrų kabineto pirmininku ar ministrais.

Tarnautojų iš Didžiosios Lietuvos masinis siuntimas sutrikdė ir tautiškai nusiteikusius lietuvininkus. Vietos spauda ne kartą rašė, kaip netinkamai tai daroma. Antai paaiškėjus, kad reikia žmogaus užimti tokią ir tokią tarnybą, pasiūlomas vietinis asmuo.

Gubernatūra ilgai tyli, vėliau paaiškina, kad siūlomasis nėra tinkamas. Tada jau ji pati kreipiasi į Kauno valdžią, ir netrukus atvyksta „tinkamas“ asmuo. Neretai jis būna net nelietuvis, be to, prastai suprantantis vokiškai kalbančius žmones.

Iškalbingas faktas, kad iki pat 1938 m. pabaigos Lietuvos vyriausybė nesurado nė vieno vietinio žmogaus, galinčio eiti krašto gubernatoriaus pareigas. Visi jie buvo atsiųsti iš Didžiosios Lietuvos.

Tik situacijai galutinai susikomplikavus, jau prieš pat atplėšiant Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, gubernatorium pagaliau paskirtas Pagėgių apskrities Berštininkų kaimo laukininkų sūnus Viktoras Gailius. Jam suteiktas ministro statusas.

Toks pripažinimas Gailiui ir visam kraštui buvo reikšmingas, bet pavėluotas. Tiesa, turime paminėti vieną išimtį: 1929 m. mažlietuvis Dovas Zaunius tapo Juozo Tūbelio vadovaujamos vyriausybės užsienio reikalų ministru ir dirbo juo iki 1934 m. Tačiau jis sprendė visos Lietuvos Respublikos užsienio politikos klausimus, o ne specifinius Klaipėdos krašto reikalus.

Klaipėdiškiai susidarė tokią nuomonę: 1923 m. iš esmės nieko neįvyko, iki tol kraštą valdžiusius vokiečius pakeitė nauji kolonistai - didlietuviai.

Vietos žmonės vis garsiau ėmė reikalauti savo pamatinių teisių. Po aštuonerių bendro gyvenimo metų (1931) „Senųjų Mažosios Lietuvos veikėjų draugija“ memorandume, adresuotame Prezidentui ir ministrams, išreiškė nepasitenkinimą iš Didžiosios Lietuvos atsiųstų valdininkų arogantiška laikysena.

Atvykėliai vietos lietuvininkus vadina neišmanėliais, vis pabrėžia aukštesnį savo išsilavinimą, didelę kompetenciją. Vietos žmonės nedrįsta užeiti pas gubernatorių asmeniškai aptarti savo reikalų (tvirtinta, kad per 18 metų nė vienas jų nėra peržengęs šio aukščiausio administratoriaus kabineto slenksčio).

Memorandumas Kauno valdžiai nepadarė įspūdžio. 1934 m. žinomi lietuvininkų inteligentai - mokyklų tarėjas Mikas Šlaža, pedagogai Martynas Purvinas, Eduardas Simaitis, žurnalistai Hermanas Dugnius ir dar keli susibūrė į opozicinę grupuotę, vadovaujamą žinomo Mažosios Lietuvos politiko, buvusio VMLG komiteto nario, paskiau Laukininkų banko valdybos direktoriaus Martyno Labrenco. Grupei priklausė ir keli vietos vokiečiai.

Slaptuose susirinkimuose tartasi, kaip atsispirti didlietuvių valdžiai. Ši nelegali organizacija manė, kad autonomiją turintis kraštas privalo būti valdomas pačių klaipėdiškių, nes jiems, kaip „savitos kultūros žmonėms“, esą neparanku dirbti su žemaičiais. Grupė netrukus buvo išsklaidyta, tačiau jos atsiradimas liudijo augantį klaipėdiškių nepasitenkinimą Lietuvos vyriausybės politika Klaipėdos krašte.

1938 m. į Kauną atvyko iškiliausių klaipėdiškių intelektualų, visuomenės veikėjų delegacija: Vilius Gaigalaitis, Erdmonas Simonaitis, Jokūbas Stikliorius, Martynas Labutis. Reikalauta, „kad Klaipėdos krašte būtų valdininkais vien krašto žmonės, o ne iš svetur parėję“. Pirmiausia nuėjo pas prezidentą Smetoną, bet, išdėstę jam savo pageidavimą, išgirdo, kad tai „ne jo dalykas“.

Tada susitiko su Ministrų kabineto pirmininku Vladu Mironu. Tasai pažadėjo imtis priemonių. Kad darbas vyktų sparčiau, net paprašė paskirti ryšininką. Klaipėdiškiai juo išrinko Simonaitį, buvusį pirmosios Direktorijos pirmininką. Ryšininkas pasiliko Kaune. Keturias dienas vaikščiojo po ministerijų koridorius, bet nieko nepešęs grįžo atgal.

Dar kartą į Kauną Gaigalaitis važiavo kartu su lietuvininku Didžiu, nes kiti ankstesnės delegacijos nariai keliauti jau nepanoro. Dviejų pasiuntinių delegaciją prezidentas atsisakė priimti, o Ministras pirmininkas ir vėl pageidavo ryšininko.

Dabar juo buvo paskirtas Gailius. Lankytasi pas užsienio reikalų ministrą Stasį Lozoraitį ir švietimo ministrą Juozą Tonkūną. Pirmasis klaipėdiškių siekiams pritarė, antrasis, paprašytas pašalpų, paaiškino, kad Klaipėdos krašte statydamas įvairias mokyklas jis ir taip jau daug gero yra padaręs. Pasiuntiniai grįžo pas Mironą pasiguosti menkais rezultatais.

Šis pažadėjo atsiųsti į Klaipėdą specialų asmenį - Ministrų kabineto generalinį sekretorių Vincą Mašalaitį. Šis atvyko keturias valandas pavėlavęs, kai jo laukusieji buvo jau išsiskirstę. Pasiklausęs vėl sušauktų klaipėdiškių kalbų, patarė... kreiptis į Direktoriją!

Per visą tarpukario laikotarpį Lietuvos vyriausybė nepasirūpino parengti, išmokslinti tinkamų valdininkų iš vietos žmonių. Imtasi priešingų ir apskritai sunkiai paaiškinamų veiksmų. Antai žinomo Lietuvos švietėjo Prano Mašioto, iki 1925 m. ėjusio švietimo viceministro pareigas, rūpesčiu Klaipėdoje buvo įsteigti vakariniai kursai suaugusiems. Dirbta pagal gimnazijos programas, 1927 m. pradžioje mokėsi apie 40 moksleivių.

Tačiau Lietuvos švietimo ministerija netikėtai nutraukė šių kursų finansavimą. P.Mašiotas, tuo metu jau dirbdamas Klaipėdos lietuvių gimnazijos direktorium, ėmėsi žygių klases išsaugoti. Dirbti toliau ministerija leido tik su sąlyga, kad patys kursų lankytojai padengs dalį išlaidų (suteikti likusią sumą įpareigota Gubernatūra).

Moksleiviai kas mėnesį mokėjo po 30 litų, tačiau jau tų pačių metų vasarą krašto gubernatorius Antanas Merkys, pasikvietęs Mašiotą, pareiškė, kad Gubernatūros sąmatoje kursams išlaikyti pinigų nenumatyta. Klases liepta uždaryti. Mašiotas atsisakė paklusti, dirbo toliau. Pas gubernatorių apsilankiusiems moksleiviams Merkys tiesiai pasakė: „Jums, klaipėdiečiams, mokslo užtenka“. Toks nesiskaitymas Mašiotą labai sukrėtė, kelioms dienoms jis net atgulė ligoninėn. Kursai buvo uždaryti 1929 m. rugsėjo 5 d.

Valdininkų iš Didžiosios Lietuvos protegavimas, vietinių žmonių ignoravimas labai pakenkė Lietuvos Respublikos autoritetui. Tai buvo didžiausia Lietuvos valdininkų klaida.