Šis 1935 metais rašytas laiškas - vienas iš 20 tūkst., kuriuos Rusijos archyvuose nagrinėjo vokiečių istorikas Henrikas Eberle. 300 šių laiškų publikuoti naujoje jo knygoje „Laiškai A.Hitleriui“, išleistoje šią savaitę Vokietijoje.
Laiškai suteikia unikalią galimybę žvilgtelėti, ką nacių dominavimo metais Vokietijoje galvojo ir jautė paprasti vokiečiai - nuo nacionalsocialistų partijos padlaižūnų ir fiurerio charizmos apakintųjų iki politinių oponentų ir režimo persekiojamų žydų.
Istorikas H.Eberle laiškus aptiko rinkdamas medžiagą jo kitam veikalui „Hitlerio knyga“ ir iš karto suvokė aptikęs tikrą lobį: „Svarbu pateikti visą vaizdą. Laiškuose yra visai normalių žmonių jausmai, taip pat iškilių asmenybių mintys.“
Naciai pedantiškai saugojo įrašus. Laiškai A.Hitleriui buvo sudėti Berlyno archyve. Per Antrąjį pasaulinį karą juos su kitais dokumentais išsivežė sovietų armija, todėl laiškai nusėdo Maskvoje daugiau nei šešiems dešimtmečiams.
„Buvo žinoma, kur yra archyvas. Buvo žinoma, kad jį galima pamatyti. Bet nebuvo knygos, į kurią laiškai būtų sudėti“, - teigia H.Eberle.
476 puslapių knygoje sudėtuose laiškuose atsiveria Vokietijos laiko dvasia nuo 1925 metų, kai A.Hitleris išleido savo ideologinį veikalą „Mein Kampf“, iki 1945 metų, kai jis nusižudė viename iš Berlyno bunkerių.
Ankstyvuosiuose laiškuose vyrauja solidarumo nacių partijos programai išreiškimas ir klausimai apie A.Hitlerio požiūrį.
1925 m. kažkoks Alfredas Bargas, kuris savo parašą „Labai ištikimas draugas“ laiške padėjo tarp dviejų svastikų, teiraujasi, kaip A.Hitleris vertina alkoholio vartojimą ir ar naciai naudosis svastikos simboliu bei juoda, raudona ir balta spalvomis, kai ateis į valdžią.
„Ponas Hitleris negeria, išskyrus kelis lašus ypač svarbiomis progomis. Jis taip pat nerūko, - „ištikimam draugui“ atsakė A.Hitlerio padėjėjas Rudolfas Hessas. - Jūs taip pat turėtumėte žinoti mūsų požiūrį į svastiką ir juodą-baltą-raudoną spalvas“.
Laiškus skirstydavo R.Hessas, vėliau - Albertas Bormannas, A.Hitlerio patikėtinio ir asmeninio sekretoriaus Martino Bormanno brolis. Jei laiškas A.Hitleriui nebūdavo parodomas, jį pažymėdavo raudonu paukščiuku. Nacių lyderio skaityti ar matyti laiškai būdavo pažymimi žaliu paukščiuku.
„Visi laiškai rašyti A.Hitleriui, bet ne visus jis skaitydavo pats, - aiškina istorikas. - Aš perskaičiau dalį iš 20 tūkstančių“.
Dalis korespondencijos jos tvarkytojams pasirodydavo pavojinga. Štai moters laiškas, kuriame ji teigia esanti A.Hitlerio giminaitė, buvo persiųstas gestapui.
Dauguma laiškų likdavo neatsakyti, kai kurie rašiusieji sulaukdavo atsakymo - nuo šalto biurokratinio iki nuoširdaus. Straipsnio pradžioje cituoto laiško autorė - septynmetė Gina. Jos šeima fiureriui pasiuntė visą seriją laiškų, kuriuose tvirtino, jog mergaitė norėtų ištekėti už A.Hitlerio.
M.Bormann šeimai atsakė, kad laiškas „fiureriui atnešė tikrą laimę“.
Nuo 1933 metų, kai naciai buvo išrinkti į valdžią, iki 1939 metų, kai Vokietija invazija į Lenkiją pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, laiškų kiekis išaugo astroniminiu greičiu. Daugiausia žmonės iš Vokietijos ir viso pasaulio troško išreikšti savo palaikymą A.Hitleriui.
„Nuo 1933 metų iki 1939 metų tęsėsi triumfas, ypač po Austrijos aneksijos (1938 metais). Šio laikotarpio laiškų tiek daug, kad nesugebėjau jų visų perskaityti. Mažiausiai - 10 tūkst. laiškų, kuriuose plaukia sveikinimai iš Anglijos, Amerikos, Austrijos“, - dėstė H.Eberle.
Erichas Oberdorferis iš Vienos laiške A.Hitleriui dėkoja už Austrijos prijungimą prie Trečiojo Reicho: „Tik tokiu keliu bus sukurtas naujas pasaulis“.
Netrūko ir protestų, bet į tokius laiškus atsakymo nebūdavo. „A.Hitleris nesidomėjo. Daugiausia protestų išreikšta 1934 metais, bet manau, žmonės suvokė, kad protestai neturės jokios įtakos“, - svarstė istorikas.
Užtat vėliausiuose laiškuose jau dominuoja vokiečių panika ir neviltis, kai Vakarų sąjungininkai nacius stūmė iš Prancūzijos, o sovietai artėjo iš Rytų. „1945 metais siųsta daug patarimų, taip pat žmonės klausė, ką jie galėtų padaryti kovoje su sąjungininkais“, - pasakoja H.Eberle.
Tačiau A.Hitlerio dominavimo saulėlydžio metais, regis, dauguma žmonių jau buvo pernelyg užsiėmę kitais reikalais arba naciai jiems buvo įkyrėję, nes laiškų srautas gerokai sumažėjo. 1938 metais A.Hitleris gavo nuo 10 tūkst. iki 20 tūkst. atvirukų gimimo dienos proga, o 1945 metais tesulaukė mažiau nei 100.