Šilutės muziejuje saugomi trys tomai vietinių gyventojų prisiminimų apie to meto įvykius, kuriuos patyrė Rytų Prūsijos, tame tarpe ir Mažosios Lietuvos, gyventojai. Klaipėdos kraštas buvo tuometinės hitlerinės Vokietijos sudėtyje. 1944 m. spalį visi Vokietijos valstybėje gyvenantys vyrai, net paaugliai, kariavo, daugelis iš jų buvo patekę į nelaisvę arba žuvę. Hitleris artėjo prie agonijos ir metė į karinę mašiną vis jaunesnius.
Visa sovietinės Raudonosios armijos neapykanta ir kerštas, peržengus tuometinės Vokietijos sieną Klaipėdos krašte , buvo nukreiptas į čia likusias moteris, vaikus ir senelius.
Pirmieji civilių gyventojų susidūrimai su Raudonąja armija įvyko kelyje Klaipėda – Tilžė. Šilutiškis J. Balčiauskas prisimena: „Atvažiavus į Priekulę ,sutemo, pervažiavus tiltą, už kokio kilometro priekinė kolonos dalis pateko į ugnį. Rusų dalinys gulėjo griovyje ir šaudė į mus. Mūsų kolona buvo netoli degančios vilkstinės, aš iššokau iš mašinos, bet visur aptikau sugriuvusius žmones... Netoli sprogo sviedinys ir pasipylė automatų ugnis į gulinčių žmonių masę, pasigirdo moterų ir vaikų klyksmas, dejavimas...“
Kintų gyventojos Lidijos Auškelienės pasakojimas užrašytas 2004m.:“.. tą pačią spalio 9-ąją besitraukiančius žmones užpuolė rusų tankų būrys ir nesirinkdamas, kaip prasilenkti su važiuojančiais ir pėsčiomis einančiais, griovė žmones, važiavo ant vežimų ir arklių – gyvi išliko tik tie, kas iš po tankų vikšrų pabėgo“.
Klaipėdos univeristeto doc. dr. V.Vareikis savo rašte Šilutės rajono savivaldybei „Dėl memorialo atstatymo Usėnų kaime“ rašo „ Karo veiksmai Mažosios Lietuvos teritorijoje nusinešė daugelio civilių gyventojų gyvybes, o sovietinės armijos karių veiksmai galėtų būti vertinami kaip karo nusikaltimai“
Tokie nusikaltimai neturėtų būti užmiršti..
Šiandien buvo uždegtos žvakutės prie kelio Klaipėda – Tilžė.
Vilkyčiuose -nuo stotelės link prekybos centro, Saugose nuo mokyklos link globos namų , Šilutėje prie Šyšos tilto link Rusnės, Juknaičiuose nuo kryžkelės prie mokyklos link Vyžių bažnyčios,Usėnuose prie stotelės ir verpsčių kalnelio.
12.00 val. visi akcijos dalyviai susikabino rankomis ir tylos minute pagerbė žuvusius.
12.05-12.20 val. Usėnuose vyko minėjimas, kuriame dalyvavo Seimo narys Audrius Endzinas, rajono vicemerė Stasė Skutulienė, administracijos direktorius Šarūnas Laužikas, moksleiviai, Šilutės politnių kalinių ir tremtinių mišrus choras „Pamario aidas“.
Susirinko ir vietinių žmonių, kurie šiame kelyje neteko savo artimųjų ar patyrė bėglių dalią.
Iki tol nuo pat Nepriklausomybės atgavimo keliolika metų šią dieną Klaipėdos , Šilutės ir Pagėgių savivaldybių muziejininkai bei kultūros žmonės minėjo tik savo iniciatyva. Degė žvakutes ir skleidė visuomenei surinktas vietinių istorikų žinias apie tragizmą, kurį 1944 rudenį teko išgyventi ramiam lietuvininkų ir vokiečių kraštui, nuo 1923 metų tapusiam Lietuvos, o nuo 1939-ųjų Vokietijos dalim.
Tragizmas, kurio negali pamiršti kraštas, nusinešė tūkstančius civilių gyventojų gyvybių.
Keliolikos kilometrų pločio ir apie šimto kilometrų ilgio juosta išilgai Nemuno buvo pasienio zona, prie kurios Raudonoji armija, vydama Hitlerį į Berlyną, savo irštvą, artėjo su baisiu įsiūčiu. Jį kurstė politrukai, platindami proklamacijas ir nurodinėdami, vos peržengus Vokietijos sieną, negailėti nieko. „Raudonarmiečiai, žudykite visus iš eilės vokiečius, žvėris jų urve, nėrą jų nekaltų, prievartaukite jų moteris , sulaužykite jų rasinį išdidumą... negailėkite, nes nieko nėra gražesnio kaip vokiečio lavonas, karkite juos, būsite dieną praradę, jei nenudėsite bent vieno...“
O lengviausia patiesti serija šūvių, šautuvo buože ar trankų vikšrais buvo civilius gyventojus. Jie tapo masiniu taikiniu raudonosios armijos kelyje, nes čia atsidūrė bėgančių fašistų generolų valia.
Artėjant frontui, jie išplatino aplinkraštį ir pareikalavo visus alei vieno iš paribio zonos trauktis į Vokietiją. Kad kraštas rusams liktų tuščias. Kas nepaklus – grasino baudžiamaisiais SS daliniais.
Keli šimtai tūkstančių žmonių patraukė gurguolėmis link Tilžės ir Karaliaučiaus iš Klaipėdos, Priekulės, Šilutės, Rusnės. Kaip mat atsirado spūstys, nes griuvo vežimai, gyvuliai, kai bombos krito ant galvų iš lėktuvų. Lavonų krūvomis šis kelias buvo nusėtas ne dieną, o savaitę. Motinos juos vertė, ieškodamos pasimetusių išgąsdintų vaikų. Tada ir prasidėjo skaudūs „vilko vaikų“ likimai... Tęsiasi iki dabar.
Raudonoji armija Mažojoje Lietuvoje pateisino draugo Stalino valią. Ji negailėjo nei senų, nei jaunų. Šių eilučių autorė prie Ragainės kalbino moterį, kuri savo akimis matė, kaip prie daržinės durų buvo nukryžiuotas jos brolis. Vinis kalė rudaakis azijietis, Raudonosios armijos eilinis.
Bet šiandien, minint Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną, nuo gedinčių žmonių akių Šilutės valdžia juodu audeklu slėpė užrašą ant pakelės paminklo. Granitinė plokštė ant masyvaus memoralo akmens atnaujintu užrašu skelbė, kad Raudonoji armija ir lietuviškoji šaulių divizija čia didvyriškai kovėsi dėl Žemaitijos laisvės.
Šį sovietmečio laikų memorialą, Nepriklausomybės metais sunykusį ir niekieno neprižiūrimą, šią vasarą Usėnuose atnaujino Raudonosios armijos atmintį sauganti bendrovė iš Vilniaus. Ji gavo pinigų iš Lietuvos vyriausybės ir Rusijos Federacijos ambasados. Restauravo medinius ir akmeninius komplekso monumentus, atvežė grunto, apsėjo žole ir patiesė takelį.
„Jei būtų čia bent vienas karys palaidotas, suprastume, kad rūpi atmintį puoselėti. Bet Žemaitijos išlaisvinimui, kurio nebuvo, paminklo nereikia. Nes okupantas Lietuvoje liko, tik raudonas, ne rudas. Kaip gali laisvoje Lietuvoje tokius paminklus veteranai atstatinėti? Kodėl valdžia tai leidžia?“, - pyko susirinkę žmonės.
„Mūsų neklausė, Vilnius tai leido, mes tik minėjimą surengti šiomis dienomis raudonarmiečiams veteranams čia sutrukdėmė“,- sako Šilutės valdininkai.
Tad po Genocido dienos minėjimo juodą audeklą Usėnų seniūnas nuo „Žemaitijos išvaduotojų“ paminklo jau nurišo. Pravažiuojantys gali tik stebėtis išniekinto krašto savigarbos stoka.