Lietuvos didžioji kunigaikštystė po Liublino unijos

Ir iš tikrųjų, du amžiai po 1569 m. Liublino unijos iki šiol tebėra vienas iš menkiausiai istoriografiškai pažintų ir visuomeniškai įreikšmintų Lietuvos istorijos laikotarpių. Šiuo metu mes geriau žinome, kodėl taip atsitiko (ilgą laiką vyravęs požiūris į uniją kaip į nuopuolio istoriją, santykių su Lenkija ir lenkais problemiškumas, ankstesnių laikų valstybingumo ir tautos sampratos per menkas pažinimas), nei galime tą istoriją išsamiai papasakoti.

Ir taip yra nepaisant, atrodytų, sėkmingų Ivano Lappo, Adolfo Šapokos, Konstantino Avižonio, Juliuszo Bardacho ir kitų naujesnių istoriografijos studijų įvairiomis kalbomis. Jose buvo atskleistos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo formos Abiejų Tautų Respublikoje, o tai leidžia visiškai naujai pažvelgti į Lenkijos ir Lietuvos unijinio darinio istoriją.

Pagrindinė istoriografijos kryptis iš esmės pasiliko politinės istorijos rėmuose, o visuomenės ir kultūros temos tik pamažu patenka į tyrinėtojų akiratį.

Todėl nenuostabu, kad specialaus tyrimo iki šiol nesulaukė pagrindinė šio laikotarpio problema, kurioje kryžiuojasi politinės, socialinės ir kultūros istorijos sritys - tautos ir jos sampratos raida poliublijiniais LDK istorijos amžiais. Mathias Niendorfas pirmasis ryžosi šiam probleminiam kompleksui paskirti atskirą monografiją.

Ši knyga yra istorinės sintezės bandymas, nes autorius siekė pateikti kuo platesnę konkretaus periodo istorijos apžvalgą. Jis rėmėsi gausia ir labai įvairia literatūra ir mėgino kelti naujus klausimus. Istorijos, kalbotyros, meno istorijos žinių derinimu knyga ryškiai išsiskiria istoriografijos kontekste.

Ji parašyta patrauklia moksline kalba, tačiau skirta vis dėlto keliems specifiniams skaitytojų sluoksniams. Visų pirma knyga skirta vokiškai skaitančių istorikų bendruomenei, kuriai sunku susiorientuoti daugiakalbėje Vidurio Rytų Europos regiono istoriografijoje.

Po lakoniškos Manfredo Hellmanno apybraižos, kurios pirmasis leidimas pasirodė dar 1966 m., ne tik vokiečių, bet ir apskritai Vakarų istoriografijoje nepasirodė nė vienas platesnis Lietuvos istorijos laikotarpio iki XX a. aprašymas.

Lietuvoje retkarčiais išleidžiami angliški lietuvių autorių tekstai būna arba prastai išversti, arba dėl knygų platinimo sistemos ypatybių tiesiog nepasiekia savo skaitytojų.

Kiekvienas, bandęs sudaryti daugiau mažiau pakenčiamą lietuviškų istorinių temų Vakarų kalbomis bibliografinį sąrašą, turbūt yra patyręs nepasitenkinimo jausmą, kai kažkokių pavadinimų lyg ir galima pririnkti, bet nežinia, ką su visa ta pasenusia arba nekokybiška žinija toliau daryti Ankstyvosios LDK laikams dar turime Stepheno C. Rowello tekstus, o vėliau jau vien tik properšos.

Tokią padėtį, be istorinių XIX ir XX a. izoliacinių faktorių, lėmė, bent jau vokiškai kalbančiuose kraštuose, ir institucinis bei dalykinis pasiskirstymas: skirtingų regionų ir kultūrų sankirtoje gyvavusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė netelpa į tradicinius Rytų Europos istorijos (suvokiamos paprastai iš Rusijos perspektyvos), Vidurio Rytų Europos (dominuojamos vengrų, čekų ir lenkų požiūrio) ir vadinamosios „Baltų istorijos“ (taip save suvokia rytinėje Baltijos jūros pakrantėje apsigyvenę vokiečiai ir jų palikuonys) rėmus.

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų istoriografijoje pasirodė keletas novatoriškų darbų, tiesiogiai liečiančių Lietuvos istoriją (Wernerio Paravicinio apie europinės diduomenės žygius į Prūsiją ir Lietuvą, Hartmuto Boockmano apie Vokiečių ordiną ir kt.), tačiau Lietuva juose figūruoja kaip tam tikrų interesų objektas, o ne integrali bendros istorijos dalis.

Klaidos kai kurių istorikų knygose gal ir nėra didelė problema (nors neatskirti didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio nuo husitų karuose pasižymėjusio Žygimanto Kaributaičio gresia toli siekiančiomis išvadomis), tačiau jos yra geras bendros situacijos rodiklis.

Todėl galvodamas apie monografijos konstrukciją, Niendorfas turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę ir nenuvilti istoriografinių žinių stokojančių kolegų. Jau vien dėl to jo knyga turėtų užimti deramą vietą Vakarų universitetų ir institutų bibliotekose.

Tačiau lygia greta knyga pretenduoja į kai ką daugiau, nei tai gali padaryti, kad ir kokia naudinga būtų, istoriografinė sintezė. Vokiečių istorikas į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę žvelgia kaip į Europos regioną, kuriame vykę procesai gali ir turi būti lyginami su vienalaikiais Europos istorijos reiškiniais.

Tokią perspektyvą pabrėžia knygos pavadinime esantis Europos istoriografijoje tvirtai prigijęs, bet Lenkijoje ir Lietuvoje vis dar neįprastas, „Ankstyvųjų Naujųjų laikų“ (angl. Early Modern, vok. Fruhe Neuzeit) terminas (plg. pastabas dėl periodizacijos, p. 39-43).

Todėl šiuo tyrimu siekiama prisidėti prie bendresnės to laikotarpio istorinės problemos atskleidimo: santykio tarp Viduramžių nationes ir moderniųjų laikų nacijų. Ir būtent šis aspektas turbūt bus įdomiausias lenkų, gudų, rusų ir lietuvių skaitytojams. Tai, kad apie juos autorius taip pat galvojo, liudija net penkios (dar yra ir angliška) santraukos knygos pabaigoje.

Siekimas suderinti skirtingus istoriografinius patyrimus ir originali sintezės konstrukcija atsiskleidžia jau pačiame knygos turinyje. Po pagrindines tyrimų kryptis ir kategorinį studijos aparatą aptariančio Įvado seka skyrius, kuriame apžvelgiama LDK istorija nuo Krėvos akto iki 1795 m. paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo ypatingą dėmesį kreipiant į ikimoderno tautos formavimosi tendencijas.

Tolesniuose skyriuose analizuojamos tautinę integraciją charakteringai atspindinčios temos: kilmės (romėnų) ir valdovų (Vytauto) mitai, skirtingų tautų sugyvenimas ir tarpusavio pažinimas, kalbos faktorius, konfesijų įvairovė, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų kultai.

Prie visų atskirų klausimų dar kartą grįžtama paskutinėje darbo dalyje, kurioje tyrimo metu suformuluoti hipotetiniai teiginiai tikrinami Žemaitijos istorijos atveju.

Analitinę monografijos dalį autorius pradeda išsamiai aptardamas romėniškos lietuvių kilmės teorijos ir kitų istorinių įvaizdžių reikšmę politinės savimonės raidai. Šiuos klausimus įvairiapusiškai nagrinėjusioje istoriografijoje iki šiol nepakankamai buvo įsigilinta į rusėniškų istorinių tekstų ypatybes.

Politinės LDK integracijos požiūriu ypač reikšminga išvada, kad iki pat Abiejų Tautų Respublikos pabaigos (arba Bajorų Respublikos/vok. Adelsrepublik, pagal vokišką tradiciją šis politinis darinys čia dažniausiai taip vadinamas) rusėniškuose miestuose tebegyvavo atmintis apie Kijevo Rusios valstybingumo laikus, tačiau šio paveldo prisiminimas netrukdė išsilavinusiems miestiečiams identifikuotis su Lenkija ir Lietuva (p. 65).

Niendorfo nuomone, tokią istorinės sampratos sintezę nemaža dalimi įgalino konceptualiai daugiasluoksnis ir plačiai recipuotas Motiejaus Stryjkovskio istorijos vaizdinys.

Ši vieta gerai parodo vokiečių tyrinėtojo metodiškas pastangas traktuoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip vientisą, nors socialiniu, kultūriniu ir konfesiniu požiūriu labai skirtingą, istorinį regioną. Tą patį galima pasakyti ir apie etnokonfesinių mažumų aprašymą.

Istorinėje literatūroje tapo įprasta žydus ir kitas etnokonfesines grupes aptarinėti atskirai, taip iš dalies atspindint šių grupių integracijos tuometinėje krikščioniškoje visuomenėje problemiškumą.

Kita vertus, toks dėstymas neleidžia stebėti galimai paralelinis socialinių ir kultūrinių pokyčių ar įtakų bajorų ir žydų visuomenėse. O tai, kad tokių būta, parodo Niendorfo tyrimas: bajorų savivaldos modelio įsitvirtinimas XVII a. primena tuo pat metu vykusius žydų bendruomenės institucijų pertvarkymus (p. 48), o pasakojimai apie Gediminą ir Vytautą įsišaknijo žydų (kaip ir karaimų bei totorių) istorinėje tradicijoje (p. 66-67).

Įdomu, kad Vytauto kaip karaimų įkurdintojo vaizdinys laikui bėgant stiprėjo net tolimajame Lucke, kuris nuo 1569 m. Didžiajai Kunigaikštystei jau nebepriklausė. Toks skirtingų istorinių tradicijų gretinimas leidžia autoriui stebėti tik iš pirmo žvilgsnio paradoksaliai atrodančius susipynimus, kad ir apie Krymo totorius, kurie XVI a. pradžioje Vytautą laikė islamo globėju, o tuo pat metu rusėnai su Vytauto vardu siejo išlaisvinimą iš tų pačių totorių protėvių priespaudos.

Bendros kilmės mitas ir didžiųjų kunigaikščių (ypač Vytauto) kultas kartu su Lietuvos Statutu per visą šį laikotarpį ir dar toliau XIX a. liko svarbiausi bajorų tautos savimonės komponentai (plg. p. 211), bet kur kas sunkiau apibūdinti kituose dviejuose skyriuose nagrinėjamą kalbos ir religijos reikšmę.

Religijos (p. 120-178) požiūriu LDK nuo pat valstybingumo pradžios egzistavęs daugiakonfesiškumas buvo dar labiau pagilintas Reformacijos amžiuje. Be to, vyraujanti katalikybė siejo su tuo kraštu, kurio atžvilgiu politinę tapatybę kaip tik ir reikėjo išsaugoti - su Lenkija. Vis dėlto Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų kultų analizė leidžia Niendorfui kalbėti apie integracinį konfesijos vaidmenį.

Šiuo požiūriu atskiro nagrinėjimo nusipelnė šv. Kazimiero garbinimas, politiniame lygmenyje, tiesa, neprilygęs didžiųjų kunigaikščių kultui, tačiau tam tikru atžvilgiu buvęs artimas daugelyje Europos šalių Viduramžiais paplitusiam „tautinių šventųjų“ šlovinimui.

Politinius motyvus turėjo ir kai kurie Marijos garbinimo elementai, galėję derinti lietuviškas ir rusėniškas tradicijas. Labiausiai ambivalentiška buvo kalbos reikšmė - tai apskritai būdinga Viduramžiais susiformavusiai „politinės tautos“ sampratai.

Tuo labiau kad Didžiojoje Kunigaikštystėje teritorinės ribos, konfesiniai skirtumai ir kalbiniai arealai nebūtinai sutapdavo. Stačiatikiai savo poleminius konfesinius traktatus mielai publikavo lenkų kalba, kuria taip pat buvo parašyta ir žymiausia lietuvių kalbos apologija (Mikalojus Daukša).

Lenkų kalbos įtakos augimą visuomeniniame gyvenime iš dalies atsvėrė kiti reiškiniai - gudų kaip šnekamosios kalbos plėtra ir lietuviškos spaudos masto didėjimas. O tai, kad LDK vartota lenkų kalba ilgainiui patyrė savaimingų, tik šiam kraštui būdingų pokyčių, atspindi LDK kalbų tarpusavio įtakos procesus.

Taigi Niendorfas konstatuoja keletą fundamentalių požymių, leidžiančių kalbėti apie Ankstyvųjų Naujųjų laikų tautos sampratą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tiesa, taip ir lieka neaišku, kiek esmingai ši tautos samprata skyrėsi nuo dar ikiunijiniais laikais aiškiai regimos viduramžiškos natio lituanica.

Bet kuriuo atveju luominė (bajoriška) šios tautos struktūra egzistavo per visą Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį. Ankstyvųjų Naujųjų laikų ypatybes, taip pat ir sąsajas su modernu galbūt būtų leidęs labiau pajusti didesnis dėmesys neprivilegijuotų luomų santykiui su tautinę integraciją suponuojančiomis idėjomis.

Autorius gerai suvokia šią problemą ir nuolat prie jos grįžta, tačiau istoriografijos būklė ir ligšiolinis šaltinių pažinimas neleidžia šių analitinių pradmenų išplėtoti.

Kelios paskiros pastabos tik nubrėžia galimą tolesnių tyrimų perspektyvą. Pavyzdžiu čia galėtų būti vienas svarbiausių klausimų, aptariant modernios tautos formavimosi problemą, - luomų ribas pranokstančių istorinių temų ir vaizdinių bendrumas.

Su pamatuotu atsargumu vertindamas istorinius duomenis, Niendorfas ir Lietuvos valstietijoje įžvelgia kai kuriuos istorinės savimonės bruožus. Vis dėlto miestų kronikos suteikia kur kas daugiau pagrindo kalbėti apie kintančią miestiečių elito savimonę. Sunkiausia buvo priartėti prie mažai šaltinių palikusių etnokonfesinių mažumų raidos. Bet ir čia Niendorfas randa prieitį: totorių „Lipka“ ir žydų „litvakų“ sąvokos gali būti vertinamos kaip tapatinimosi su savo kraštu požymiai.

Vienas reikšmingiausių šioje knygos dalyje yra pastaruoju metu įvairiuose kraštuose ir įvairiomis progomis išpopuliarintos dichotominės gens/natio konstrukcijos nagrinėjimas (p. 89-94). Niendorfo tyrimas nepatvirtina kai kurių skeptikų jau pareikštos nuomonės apie tokio pobūdžio apibrėžimų fiktyvumą, tačiau sykiu aiškiai konstatuoja sporadišką ir neretai prieštaringą jų vartojimą.

Antai 1675 m. sudarytame žemaičių vyskupų portretų sąraše be „vienintelio“ įvardijimo natione Lituanus gente Polonus galima rasti ir tokių kilmės apibūdinimų: natione Trocensis, natione Masonius, Natione Polonus, Natione Samogitiae (p. 91). Vykusiai operuodamas dar mažai naudotų šaltinių medžiaga (pavyzdžiui, bažnytinėmis suplikomis ar asmenų sąrašais) autorius, viena vertus, pastebi vėlyvą, tik XVIII a. pabaigą siekiantį Albo Ruthenus išskyrimą iš platesnės rusėnų kategorijos, kita vertus, ilgą laiką, iš esmės iki pat Lenkijos ir Lietuvos padalijimų, iš likusį kalbines ir konfesines ribas įveikiantį savivardžio Lithuanus vartojimą.

Ši pastaba veda prie baigiamosios išvados apie atskiros tautinės savimonės egzistavimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI-XVIII a. Tokios savimonės išsaugojimas ir perdavimas vyko nepalankiomis sąlygomis: išmirus iš Lietuvos kilusiai Jogailaičių dinastijai, renkami valdovai negalėjo vaidinti integruojančio vaidmens.

Juos pakeitę diduomenės atstovai kuo toliau, tuo labiau savo politiką formavo visos Respublikos mastu. Tuo tarpu socialinė stagnacija trukdė prie tautinių procesų prisidėti neprivilegijuotų luomų žmonėms. Visa tai lėmė sudėtingą tautinę situaciją modernybės išvakarėse (tolesnė istorija yra neblogai žinoma iš „Lietuvių atgimimo istorijos studijų“).

Monografija baigiama Žemaitijos atvejo analize (p. 179-199). Tokį sprendimą autorius pagrindė metodologine pastaba apie teleologinio požiūrio ribotumą: jau žinodami, kad žemaičiai taps integralia lietuvių tautos dalimi, tyrinėtojai linkę įžvelgti tik šia linkme besirutuliojusius procesus.

Tačiau istorinė patirtis byloja, kad Naujaisiais laikais ne tik smuko istorinių regionų reikšmė nacijų naudai, bet ir atvirkščiai - iškilo nauji regionai. Abiejų Tautų Respublikoje tipiški istoriniai regionai su sava regionine tapatybe buvo Prūsija ir Mazovija. Su kazokų sukilimais atsirado ir Ukrainos faktorius.

Niendorfas mėgina į vieną gretą su jais statyti ir Žemaitiją. Tai, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo iš daugelio žemių sudarytas politinis darinys, yra visiems žinoma tiesa, tačiau regionų tyrimai tebėra apleista istorijos sritis. Todėl Niendorfo užmojis tyrimo klausimyną pritaikyti vienam konkrečiam regionui iš esmės yra sveikintinas.

Tačiau būtent Žemaitijos pasirinkimas tautos formavimosi studijoms kelia abejonių. Jei jau visos Lietuvos mastu tautos susidarymo procesas, palyginti su kitomis Europos šalimis, liko iki galo neišplėtotas, tai juo mažiau vilčių didesnę pažangą šioje sr ityje rasti kokioje nors konkrečioje LDK žemėje.

Nors Žemaitija nuo istorinių laikų pradžios iki šių dienų išsaugojo visus istorinio regiono požymius, vis dėlto bent jau nuo Vytauto ir Kazimiero Jogailaičio laikų ji buvo integrali Lietuvos dalis. Žemaitijos Kunigaikštystės terminas nėra analogiškas, pavyzdžiui, Mazovijos, nes jis nesirėmė jokia atskiros kunigaikštystės tradicija. Vieningas politinis ir administracinis vienetas - Žemaičių seniūnija - buvo centrinės valdžios kūrinys ir atitiko visos Kunigaikštystės vaivadijų organizaciją.

Taip pat ir atskira Medininkų arba Žemaičių vyskupija niekada nebuvo išcentrinių tendencijų skatintoja. Turbūt galima sutikti su teiginiu, kad Viduramžiais Žemaitija ir jos bajorai buvo pakankamai savarankiška politinė jėga, su kuria turėjo skaitytis į ją pretenduojantys - Vokiečių ordinas ir Lietuva.

Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje atskiros politinės savimonės susidarymui ir stiprėjimui vis dėlto trūko esminių struktūrinių sąlygų (tai pastebi ir autorius) - stipraus politinio elito, aiškaus politinio centro, kuriame teiktųsi svarbiausios institucijos, pagaliau tolimos prekybos ryšius ir intensyvesnę ekonomiką užtikrinančių didesnių miestų.

Niendorfui nepavyko rasti įtikinamų tapatybę formuojančių, skirtingas krašto grupes vienijančių ir nuo kitų atskiriančių idėjų (autoriaus žodžiais tariant, „protonacionalinio diskurso“), o tai pagal jo paties teoriją buvo esminės tautos formavimosi prielaidos.

Geografinis Žemaitijos apibrėžtumas akivaizdus tik iš pirmo žvilgsnio, o apie etninį homogeniškumą kalbėti neleidžia jau vien migracinės bangos (lenkų bajorų, žydų miestelėnų ir t.t). Galiausiai žemaičių vardo vartojimas, taip pat ir priešpriešinant „lietuviams“, tėra stiprios regioninės sąmonės pasireiškimas.

Šiuo atžvilgiu Žemaitijos atvejis patvirtina pasirinktų tautos formavimosi kriterijų pagrįstumą, tačiau taip ir lieka neaišku, ar toks patikrinimas išties buvo reikalingas. Bet yra ir kita šio tyrimo pusė. Žemaitiškos problematikos akcentas (ypač įdomūs žemaitiškos identifikacijos pavyzdžiai, p. 194-199) dar kartą parodo regioninių tyrimų būklę: nors tekstų apie atskirus Žemaitijos istorijos aspektus ganėtinai gausu, regioninė krašto specifika, Žemaitijos ir Lietuvos, lietuvių ir žemaičių kalbos santykio dinamika dar nėra susilaukusi tarpdisciplininių, diferencijuotų, stereotipinius teiginius revizuojančių studijų.

Knygos pabaigoje apibendrindamas tyrimo rezultatus, Niendorfas svarsto „tautos“ sampratos kompleksiškumo klausimą ikimoderno (arba „ikinacionaliniais“) laikais. To meto žmonės gyveno ir veikė pasaulyje, persmelktame įvairių lojalumų, kurių svoris keisdavosi sulig konkrečių aktualijų pokyčiais.

Šiuo atveju tipiškas, nors savo diapazonu ir išskirtinis, buvo LDK kanclerio ir didžiojo etmono Leono Sapiegos gyvenimas (1557-1633), kurio visaverčio mokslinio aprašymo Niendorfas itin pasigenda: rusėnų stačiatikių kilmės didikas, po studijų Vokietijoje atsivertęs į protestantizmą, bet miręs kaip katalikas, raginęs unitų vyskupą Juozapatą Kuncevičių nuosaikiau elgtis su stačiatikiais, bet po jo nužudymo asmeniškai karštai angažavęsis nubaudžiant kaltuosius, Trečiojo Statuto pratarmėje šlovinęs „gimtąją“ Didžiosios Kunigaikštystės rusėnų kalbą, tačiau pats rūpinęsis šio kodekso lenkišku vertimu (p. 210) - tokių tariamai prieštaringų orientacijų akivaizdoje vyko procesas, kurį jau kita autorė įvardijo kaip „Mes, Lietuva“ tapsmą daugiakalbėje ir daugiakonfesinėje LDK bajorų visuomenėje.

Vertinant visą studiją, būtina pažymėti gerai apgalvotą istoriografinių teiginių ir vokiškų istorinių terminų parinkimą; pakanka prisiminti skirtingų istoriografijų terminologines tradicijas, kad įsivaizduotume, kokia sunki užduotis teko autoriui.

Ir šiuo požiūriu ši knyga bus naudinga ne tik Vakarų istorikams, bet ir vokiškai rašantiems mūsų autoriams bei vertėjams. Abejonių kelia tik kartais vartojamas „senosios baltarusių kalbos“ (Altweissrussisch) kaip LDK kanceliarinės kalbos terminas, nors pats autorius pagrįstai abejoja „Baltarusijos/baltarusių“ sąvokos taikymo prasmingumu ir nuosekliai keičia ją rusėnų (Ruthenen) terminu.

O kitas Niendorfo pasirinkimas - vietovardžius rašyti pagal formą, galiojančią tose valstybėse, kur tos vietos dabar yra (išskyrus kelias išimtis), ko gero, yra visai neblogas variantas (taigi turime Mohileu, Polack, Kaunas, Varniai ir t.t).

Svarbi ir dar viena šios knygos pamoka: tai ne tik LDK istorijos fragmento, bet ir istoriografinė sintezė. Mandagus žvilgsnis iš šono primena gudų, ukrainų, lenkų ir lietuvių istorikams vis dar aktualią istoriografijų komunikacijos stoką, kurios įveikti iki šiol nepadeda nei tarptautinės konferencijos, nei bendri tyrimų projektai.

Niendorfo knygoje įdėtą bibliografinį sąrašą (p. 240-317, t.y. kone ketvirtadalis studijos apimties) sunku būtų įsivaizduoti kokiame nors „tautinės istoriografijos“ veikale. Skirtingų istoriografijų lygiagretus ir detalus panaudojimas liudija ne tik kalbinę autoriaus kompetenciją, bet ir gilų istoriografinių tradicijų suvokimą.

Savo knygoje Niendorfas į vieną iš Vakarų kalbų išvertė ne tik ilgametę kelių istoriografijų patirtį, bet ir pats ją praturtino naujomis įžvalgomis ir hipotezėmis. Tai naudingas žvilgsnis iš šono tyrinėtojo, atsinešančio savitą tyrimų metodiką ir klausimyną, bet sykiu gerai išmanančio vietinę specifiką.

Ir net jei vėlesni specialūs tyrimai paneigs ar patikslins kai kurias formuluotes, svarbesni yra tie nauji impulsai, kurie kyla iš šios knygos ir prisideda prie naujo ne taip jau seniai praėjusios ir mums ne tokios jau svetimos epochos atradimo.