Elito paslaptis ir valdžia Europos šalyse

Neseniai “Campus” leidykla išleido Darmštato universiteto sociologijos profesoriaus Michaelio Hartmanno knygą „Eliten und Macht in Europa. Ein internationalen Vergleich“ (“Elitai ir valdžia Europoje. Tarptautinis palyginimas”).

Autorius analizuoja Europos Sąjungos šalių elitus, daugiausia dėmesio skirdamas didelėms ES valstybėms, bet jis neaplenkia ir Skandinavijos bei naujų ES šalių elitų, kurie labai skiriasi nuo Vakarų Europos elitų.

Elitu paprastai laikoma ne tik politinė valdžia, bet taip pat ir stambiausi verslininkai, bankų vadovai, žiniasklaidos priemonių savininkai, aukštieji dvasininkai, generalitetas, teisėjai, prokurorai, aukšti valdininkai, geriausių universitetų profesūra. Kitaip sakant, tai tie visuomenės nariai, kurie daro svarbius valstybei ir tautai sprendimus arba įtakoja tų sprendimų atsiradimą.

Iki Antrojo pasaulinio karo daugelio Vakarų Europos šalių elitą sudarė žmonės, kilę iš aristokratijos arba turtingiausio visuomenės sluoksnio, turėję gerą išsilavinimą. Išimtimi prieškaryje buvo nacių Vokietija ir fašistinė Italija, kurios sudarė sąlygas baigti aukštąjį mokslą ir patekti į aukštus valstybės postus gabiems smulkiųjų buržua ar net darbininkų vaikams. Tačiau, žinoma, ne jie lėmė elito kokybę.

Antrasis pasaulinis karas pakoregavo elito kilmę karą pralaimėjusiose valstybėse. Tai ypač būdinga Italijai, kurioje karo pabaigoje susikūrė stiprus antifašistinis socialistų ir komunistų vadovaujamas judėjimas. Jo atstovai po karo pretendavo užimti svarbius valstybinius postus, o kairiosios partijos, įgavo populiarumą bei įtaką, kuri jaučiama iki pat šių dienų. Be to, italams po karo pavyko sukurti visiškai nuo valdžios institucijų nepriklausomą teisėsaugos sistemą ir prokuratūra. Todėl neatsitiktinė buvo jos kova prieš įtakingą ir turtingą premjerą S.Berlusconį, kaltinamą korupcija.

Uždraudus Vokietijos nacių partiją su ja susijęs verslo, politinis ir administracinis elitas kuriam laikui buvo eliminuotas iš valstybinio gyvenimo. Tačiau paaštrėjus Rytų-Vakarų konfliktui, daugelis stambiųjų verslininkų, bendradarbiavusių su naciais, buvo paleisti iš kalėjimų. Nė vienas iš jų neišbuvo kalėjime ilgiau kaip iki 1956 metų.

Pavyzdžiui, Kruppas buvo išleistas jau 1951-aisiais. Net daugelis valdininkų, teisėjų , ambasadorių, priklausę nacių partijai, po karo vėl užėmė aukštus postus Vakarų Vokietijoje. Gerokai pasikeitė aukštų karinininkų sluoksnis, bet ir tarp naujojo vokiečių generaliteto kas penktas buvo kilęs iš aristokratų. Bene mažiausiai, palyginti su nacių laikais, pasikeitė vokiečių profesūra.

Bet iš esmės pakito partijų elitas. Krikščionio demokrato Konrado Adenauerio vyriausybėse beveik penktadalis jos narių buvo nukentėję nuo nacių ir kurį laiką buvo sėdėję kalėjime. Socialdemokratų partijoje net 60 proc. narių buvo sėdėję kalėjimuose ar išngę jų emigruodami.

Labai pasikeitė ir socialinė dešiniųjų partijų sudėtis. Nuo pusės iki dviejų trečdalių dešiniųjų vyriausybių narių iki pat 1963 metų buvo kilę iš smulkiųjų buržua arba darbininkijos. Dar platesniam visuomenės sluoksniui atstovavo W.Brandto ir H.Šmidto socialdemokratų vyriausybės.

Ne tik Vokietijoje, bet ir Austrijoje, Italijoje, Beniliukso šalyse, palyginti su prieškariu, politinio elito socialinė kilmė iš esmės pasikeitė. Tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų partijų lyderiai bei jų aktyvas daugiausia buvo žmonės, kilę iš smulkiųjų tarnautojų arba darbininkų.

Tačiau kituose elituose, pvz., tarp teisėjų, aukštųjų vadybininkų bei valdininkų dominuoja turtingojo ir pasiturinčiojo sluoksnių atstovai.

Didžiojos Britanijos elituose po karo neįvyko beveik jokių pokyčių. Aristokratijos ir turtingiausio sluoksnio atstovai dominavo tarp aukštųjų valdininkų, generalitete, teismuose, ambasadose. Britų elitui būdinga dar ir tai, kad dauguma jų yra baigę Oksfordo ir Kembridžo universitetus. Du trečdaliai vyskupų, bankų valdytojų ir ambasadorių, trys ketvirtadaliai teisėjų, generolų ir didžiojo verslo valdytojų ir net keturi penktadaliai konservatorių vyriausybės narių yra baigę šiuos universitetus.

Prancūzijos elitas po karo taip pat mažai pakito, nors vokiečių okupacijos metais didelė, ypač stambiojo verslo elito dalis bendradarbiavo su naciais. Po karo buvo žiauriai nubaustos prostitutės, bendravusios su vokiečių kariais, neteko postų smulkūs valdininkai, žurnalistai, bet stambūs kolaborantai sėkmingai tęsė savo karjerą valstybinėse įstaigose ar privačiame biznyje, išskyrus Višy režimo viršūnėlę.

Geriausias pavyzdys – Maurice’o Papono biografija. Prieš karą buvęs ministras, nacių okupacijos metais tapo Bordo perfektu, kuris buvo atsakingas ir už žydų deportacijas ir jų naikinimo stovyklas. Po karo buvo paskirtas Paryžiaus policijos šefu, tapo parlamento nariu ir net finansų ministru G. d”Estaing‘o vyriausybėje.

Prancūzų elitas taip pat turi savo elitines mokyklas. Daugelis pokario prezidentų, ministrų , aukštųjų valdininkų ir politikų yra baigę Aukštąją administracijos mokyklą (Ecole Nationale d‘Administration), dalis - Aukštąją komercijos mokyklą (Ecole des Hautes Etudes Commerciales) arba garsiąją Polytechnique.

XX a. septintajame dešimtmetyje Vakarų ir Šiaurės Europoje, išskyrus Ispaniją ir Portugaliją, universitetai tapo prieinami ne tik turtingųjų atžaloms, bet iš esmės visam gabiam jaunimui. Italijoje studentų skaičius nuo 1960-ųjų iki 1970-ųjų išaugo daugiau kaip pustrečio karto, o Prancūzijoje - beveik triskart.

Toks ryškus studentų padidėjimas turėjo apčiuopiamos įtakos pokyčiams universitetų vadovybėse, profesūros kaitai. Šie procesai, paskatinę universitetų bumą ir sudarę sąlygas praktiškai studijuoti įvairių sluoksnių vaikams, iš esmės prisidėjo ir prie elito kilmės pokyčių.

Kita vertus, buvusios elitinės aukštosios mokyklos nors ir išlaikė savo statusą, bet privalėjo konkuruoti su kitomis, o jų įtaka elito formavimui sumenko. Gal tik Prancūzijoje elitinėms mokykloms iš dalies pavyko ir toliau būti pagrindinėmis elito kalvėmis. Nemažai Europos elito imta ugdyti ne tik savo šalių universitetuose, bet ir JAV.

Skandinavijos šalys išsiskiria stipriu pilietiškumu, atvira visuomene, visiems prieinama švietimo sistema. Visa tai daro įtaką skandinavų elitui. Politinis Skandinavijos elitas remiasi labai plačia socialine baze. Dauguma parlamentarų, Vyriausybės kabineto narių yra kilę iš vidurinio sluoksnio arba iš darbininkų šeimų. Keturi iš penkių pokario Suomijos prezidentų (Kekkonenas, Naivisto, Ahteasari, ir Halogenas) kilę iš darbininkų.

Iš trylikos pokario Danijos premjerų - tik du buržua atstovai. Keturi kilę iš darbininkų, septyni - iš smulkiojo ir vidurinio sluoksnio. Iš trylikos pokario Norvegijos premjerų trys kilę iš darbininkų šeimų, šeši – iš vidurinio sluoksnio ir tik du - iš turtuolių.

Po 1945 m. iš devynių Švedijos premjerų trys buvo kilę iš darbininkų, kiti - iš vidutinio sluoksnio ir tik du – socialdemokratas U.Palme bei konservatorius C.Bildtas buvo verslininkų sūnūs.

Skandinavijos verslo atstovai savo kilme taip pat gerokai skiriasi iš kitų ES šalių. Tai susiję su tuo, kad daugelyje stambiausių Skandinavijos įmonių stipriai jaučiama valstybinio kapitalo dalis. Didžiausiuose Norvegijos koncernuose “Statoil”, “Norsk Hydra”, “DnB NOR” valstybinio kapitalo dalis sudaro atitinkamai 70, 44 ir 34 procentus. Didžiausio Švedijos banko “Nordea” ketvirtį kapitalo valdo valstybė. Didžiausioje telekomunikacijos bendrovėje “Telia Sonera” Švedijos valstybės kapitalas sudaro 43 proc., o Suomijos -13 procentų. Skandinavų oro bendrovėje SAS 50 proc. kapitalo - valstybinis.

M.Hartmanno nuomone, pokomunistinėse ES šalyse po 1990 metų susikūrė visiškai naujas elitas. Autorius lygino Čekijos, Vengrijos, Lenkijos elitus, remdamasis vietinių mokslininkų atliktais tyrimais.

Vengrų sociologų duomenimis, Vengrijoje savo pozicijas po komunizmo žlugimo išsaugojo ketvirtadalis komunistinio elito. Čekijoje tai pavyko padaryti trečdaliui politinio, ekonominio ir kultūrinio elito. Tačiau tarp stambių įmonių direktorių Čekijoje net 60 proc. sudarė buvę kompartijos nariai, o Lenkijoje tokių - net 75 procentai. Bet funkcionierių skaičius tarp direktorių nedidelis: atitinkamai 10 proc. Čekijoje ir 18 proc. - Lenkijoje.

Pokomunistinis ES šalių elitas pavyzdžiu laikė vakarietišką elitą ir į jį lygiavosi. Per 17 metų jis nemažai prie jo priartėjo. Tačiau pietryčių Europos šalyse vakarėjimo procesai vyksta daug lėčiau.

Lenkų sociologų nuomone, po komunizmo žlugimo kurį laiką vyko kova “mes prieš juos“, t.y. opozicinių jėgų, atėjusių į valdžią demokratiniu keliu, kova su senuoju komunistiniu elitu.Tačiau vėliau visuomenė ir elitas ėmė sparčiai diferencijuotis ne pagal kilmę, o pagal socialinius interesus. Individualios biografijos ėmė netekti prasmės, nes neretai buvę komunistai, antikomunistai ar nacionalistai atsidurdavo vienoje barikadų pusėje ar net toje pačioje partijoje.

Pokomunistinėse šalyse vis akivaizdžiau reiškiasi klasiniai politiniai skirtumai tarp kairės ir dešinės, o politinė genealogija praranda savo reikšmingumą. Manau, kad panašūs procesai vyksta ir Lietuvoje.