Kauno rotušės gaivintojams grėsė kalėjimo grotos

Vyresnio amžiaus kauniečiai tikriausiai dar gerai atsimena, kaip prieš keliasdešimt metų atrodė pradedama restauruoti Kauno rotušė.

“Grėsmingai suplyšusios kai kurios pastato sienos, ypač bokštas. Išoriškai žiūrint atrodė, kad jis gali griūti”, — prisimena 1969 — 1980 metais Kauno restauratorių dirbtuvėms vadovavęs docentas Rimantas Šermukšnis.

“Laikinoji sostinė” jau rašė, kad išėjęs į pensiją R.Šermukšnis šiemet savo lėšomis išleido albumą “Palikę pėdsakus. Prisiminimai apie Kauno restauratorius”.

Leidinyje nemažai vietos skirta ir daugeliui nežinomiems faktams: kaip vyko Rotušės konservavimo, restauravimo ir pritaikymo Santuokų rūmams darbai. R.Šermukšnis sutiko, kad kelios ištraukos iš jo leidinio būtų pateiktos ir “Laikinosios sostinės” skaitytojams.

Tik 1965 metais, kai gerokai laiko ir įvykių apgadintą pastatą paliko tuometiniai Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) studentai, Rotušė pirmą kartą liko be šeimininkų.

Nusprendus čia įkurti santuokų rūmus, pastato vidus atrodė apgailėtinai.

Apatinė dalis buvo supuvusi, bokšte ir sienose — plyšiai, salės perdangos įlinkusios, negrąžinamai sunaikinta daugybė medinių apdailos detalių.

Archeologai Karolis Mekas, Irena Jučienė, architektas Žibartas Simanavičius, kruopščiai ištyrę architektūros paminklą, buvo vieningos nuomonės: jį būtina rekonstruoti.

Darbai buvo pradėti 1969 metų sausio mėnesį. Ypač daug triūso reikėjo įdėti restauruojant fasadą, gotikines patalpas, centrinius laiptus, vestibiulį, pagrindinę salę.

Atėjusiems į apleistą Rotušę restauratoriams pirmiausia kilo uždavinys, kaip išvalyti užpiltus žemėmis ir statybiniu laužu rūsius.

Atkasus pirmuosius metrus, akivaizdžiai buvo matyti, kad rūsiai ne kartą buvo visiškai užsemti potvynio.

Buvo nuspręsta apie 3200 kubinių metrų statybinio laužo ir žemės rankiniu būdu iškelti per apgriuvusių skliautinių perdangų angas į pirmąjį pastato aukštą, o iš ten permesti į sunkvežimį ir išvežti už miesto ribų.

Atkasant buvo rasta patalpų, apie kurias projektuotojai nieko nežinojo. Be to, pasirodė, kad dalis vidaus kapitalinių sienų išmūrytos be pamatų, ant supilto laužo.

Tada ir paaiškėjo, kodėl sienose atsirado plyšiai.

Restauratoriams teko po suskilinėjusiomis sienomis betonuoti pamatus, kirsti jose rėžius ir įmontuoti gelžbetonines juostas.

“Visi darbai atlikti rankomis, technologiškai sudėtingi, be to, sunkiai prieinamose vietose.

Juos buvo galima dirbti tik nuosekliai, patalpa po patalpos, todėl užėmė daug laiko”, — prisimena R.Šermukšnis. Visuomenė labai domėjosi šiuo objektu.

Miestiečiai, matydami išvežamus kalnus žemių, skleidė gandus, kad atkasami tuneliai, kurie tęsiasi net po Nemunu, todėl norinčių pažvelgti į rūsius netrūko.

Dėl darbų saugos pašaliniai žmonės į objektą nebuvo įleidžiami. Išimtis buvo padaryta tik vienintelį kartą. Restauratorius tuo metu prižiūrėjo Kauno vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Janina Narkevičiūtė.

Niekam nepranešusi, ji atvyko į Rotušę ir darbų vykdytojui Albinui Kazakevičiui pareiškė norinti apžiūrėti rūsius. Darbų vykdytojas negalėjo prieštarauti valdžios atstovei, tad teko kopėčiomis ropštis į rūsį, repečkotis per plytgalių ir žemių kalnus.

Tačiau J.Narkevičiūtei apžiūrėti “tunelių po Nemunu” nepavyko.

Įvyko nelaimingas atsitikimas — lūžo jos koja.

Apie šį įvykį buvo paprašyta kuo mažiau kalbėti, kad to nesužinotų jos bendradarbiai ir viršininkai.

Atkasus rūsius ir atlikus didžiuosius smarkiai susidėvėjusių perdangų keitimo darbus, buvo imtasi apdailos. R.Šermukšniui ypač įsiminė šviestuvų gamybos istorija.

Didžiojoje salėje kabojusiems sietynams, kurie buvo nuliedinti iš metalo ir paauksuoti, trūko detalių, o kai kurias reikėjo gaminti pagal esamą pavyzdį iš naujo.

Savo jėgomis to padaryti restauratoriai negalėjo, nebuvo sąlygų ir įrenginių. Kaune šiuos darbus galėjo atlikti tik “Centrolito” gamykla.

Buvo kreiptasi su prašymu į gamyklos vadovybę, bet sulaukta atsakymo: nėra galimybių, nes pirmiausia reikia vykdyti valstybinius planus.

Restauratoriai kreipėsi į miesto valdžią, tačiau ir jos pagalbos nesulaukta. Teko griebti nelegalaus, tačiau sovietmečiu dažnai naudojamo būdo.

Vyriausiasis darbų vykdytojas Algis Skrupskas susipažino su geriausiais “Centrolito” liejikais. Pažeidžiant įstatymus, jie laikinai buvo įdarbinti restauratorių dirbtuvėse. Po kelias savaites trukusio nuo valdžios slepiamo darbo šviestuvai buvo išlieti. Kadangi jų legaliai išgabenti iš įmonės teritorijos nebuvo galima, teko dalimis “nešti” per tvorą.

Tačiau vos permetęs maišą su liejiniais, “operaciją” vykdęs A. Skrupskas pateko į milicijos pasalą. Nors milicijos darbuotojams buvo parašyti nuoširdūs pasiaiškinimai, pagalbos buvo kreiptasi ir į miesto valdžią, vis dėlto buvo nuspręsta kelti baudžiamąją bylą. Tik į šį reikalą įsikišus Komunistų partijos miesto komiteto šulams, šiaip taip pavyko bylą numarinti.

Po šios galėjusios liūdnai pasibaigti istorijos liejiniai buvo atvežti į Rotušę, dailinami, auksuojami ir surinkti iš detalių sumontuoti šviestuvuose.

Baigiant darbus kilo mintis ant bokšto iškelti senąją vėtrungę. “Iki restauravimo darbų pabaigos buvo likę vos keli mėnesiai, tad paplušėti teko iš peties”, — prisimena kitas to meto liudytojas, restauratorius Viktoras Stukelis.

Vėtrungę teko autentiškai atkurti pagal 1883 metų piešinius ir 1774 metais pagamintą originalą su lenkiškais užrašais. Ją iš geležies nukalė to meto meistras Jokūbas Juchnevičius.

Pagaminus naują vėtrungę (senoji šiuo metu saugoma Rotušės rūsyje veikiančiame Keramikos muziejuje) šis užrašas buvo pakeistas lietuvišku tekstu: “Bokštas restauruotas miesto lėšomis 1774 metais”.

Rotušės bokšto simbolis buvo padengtas plonyčiais aukso lapeliais.

Auksu buvo dengiama norint kuo ilgiau išsaugoti blizgesį. Kiti metalai per keletą metų oksiduotųsi ir nustotų blizgėti.

Darbas truko tris mėnesius. Už jį V.Stukeliui buvo sumokėta tik tuometinė mėnesio alga — apie 120 rublių.

Nors vėtrungėje buvo įamžintas valstybingumo simbolis Vytis ir miesto herbas tauras su kryžiumi tarp ragų, to meto partiniams funkcionieriams šios detalės iš pradžių neužkliuvo. Tik restauruotą “Baltąją gulbę” perdavus miestui, valdžia gavo didžiulį skundą ir jo nuorašą SSKP Centro komitetui.

Skunde buvo rašoma, kad Kaune švaistomos lėšos buržuazinėms liekanoms restauruoti, šviestuvai ir net vėjarodė pagaminti iš aukso.

LKP komitetas ne juokais susirūpino ir paprašė restauratorius pasiaiškinti, kiek tauriojo metalo buvo panaudota vėjarodei ir šviestuvams paauksuoti.

“Tik po ilgų aiškinimų pavyko įrodyti, kad šiems darbams sunaudota tiek aukso, kiek jo reikia vienam vestuviniam žiedui”, — prisimena R.Šermukšnis.

Prieš keletą metų 1971 metais pagaminta vėtrungė buvo nukelta ir dar kartą restauruota.