Dar praėjusį mėnesį šviesiaplaukė mėlynakė Eva Herman, jau aštuoniolika metų spindinti NDR televizijos ekrane, pristatydama savo knygą apie vaikų auginimą laidos metu pareiškė apgailestavimą, kad nacių puoselėtos šeimos vertybės šiais laikais sunaikintos.
Hitlerinės Vokietijos valstybinė propaganda ragino moteris likti namuose, rūpintis savo vyrais, gimdyti ir auginti vaikus.
Savo pagiriamųjų žodžių šiai ideologijai neatsisakiusiai E.Herman prieš porą savaičių teko atsisveikinti ir su laidos vedėjos vieta. Ji ne tik nesutiko atsiprašyti, bet ir priminė, kad vokiečiai iki šiol važinėja Trečiojo reicho laikais tiestais keliais.
„Jeigu mums neleidžiama kalbėti apie nacių šeimos vertybes, mes taip pat neturėtume kalbėti apie tais laikais nutiestus kelius, kuriais mes vis dar važinėjame“, - paklausta ZDF televizijos Johanneso B.Kernerio pokalbių laidoje atšovė šviesiaplaukė gražuolė.
Dauguma apžvalgininkų apkaltino E.Herman, kuri neigia bet kokius ryšius su radikaliomis dešiniosiomis partijomis, provokacija, pavojaus kėlimu ir kvailumu. Tačiau „Forsa“ atlikta sociologinė apklausa rodo, kad apie ketvirtadalis vokiečių mano, jog nacistai pasiekė ir šio to gero.
„Netikrumas, kaip kovoti su nacizmu, milžiniškas. Neišmanymas - taip pat. Eva Herman netyčia įžiebė ilgai vengtus debatus“, - padėtį apibūdino savaitraštis „Stern“.
Šios diskusijos labai jautrios, nes Vokietijoje, ypač rytinėje jos dalyje nuolat kovojama su dešiniųjų radikalų nusikaltimais ir rasistinėmis atakomis.
Anot „Stern“, milijonai žmonių mąsto kaip E.Herman, tačiau retas jų išdrįstų taip kalbėti viešai. Vokietijos įstatymai uždraudė nacių simbolius, pvz., svastiką, tačiau valstybės lėšomis parėmė radikaliajai dešiniajai atstovaujančią Nacionalinę demokratų partiją, kurios sekėjai netiesiogiai remia rasizmą ir kai kurias kitas nacistines idėjas.
„Vokietija vis dar turi daug tabu. Tokios diskusijos padeda pamažu juos laužyti“, - sako Hajo Fuke iš Berlyno Laisvojo universiteto.
Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija išgyveno įvairias dorojimosi su savo praeitimi stadijas. Pastaraisiais metais vokiečiai diskutuoja, ar jie gali kalbėti apie jų pačių karo metu patirtas kančias, o filmų kūrėjai ryžosi pažvelgti į diktatorių Adolfą Hitlerį neįprastais kampais.