Turbūt seniausia iki šiol veikianti pakaunės įmonė “Rokų keramika” gyvuoja daugiau kaip 400 metų.
Svarbiausi daug krizių ir pakilimų išgyvenusios plytinės istorijos momentai užfiksuoti trečiajame administracinio “Rokų keramikos” pastato aukšte darbuotojų įkurtame muziejuje. Jie patys pirmiausia ir susidomėjo įmonės ištakomis.
Ilgametė įmonės darbuotoja Aldona Skrinskienė 1982 metais atrado, kad 1883 m. Rokuose veikė plytinė, gamindavusi plytas fortų statybai. Moteris sugaišo dešimtmetį, kol Maskvos (Rusija) kariniuose archyvuose rado tai patvirtinantį įrašą.
Pirmojo pasaulinio karo metu plytinė buvo sugriauta, vėliau atstatyta ir sėkmingai gamino plytas, čerpes, drenažo vamzdžius, tuščiavidurius blokus. Vėliau autentiška senovinė plyta, rasta apylinkėje, sudomino restauratorius. Atlikę tyrimus, jie nustatė, kad jai apie 400 metų ir ji pagaminta Rokuose. Bendrovė kruopščiai saugo tai liudijantį dokumentą.
Muziejų įkūrė darbuotojai
“Čia dirbo nuostabūs darbuotojai, suprantantys savo darbo svarbą ir jį mylintys.
Kartą mane pasikvietė į pensiją išeinanti viršininkė Tučina, dirbusi nuo 1958 m. Ji nusivedė mane į kambarį, kuriame buvo surinkusi gaminių kolekciją ir perdavė ją toliau tvarkyti man. Visa drenažo vamzdžių kolekcija jos surinkta”, — pasakojo nuo 1968 m. “Rokų keramikoje” dirbusi ir iki šiol šiai įmonei neabejinga A.Skrinskienė.
Kauno politechnikos institutą (KPI) baigusią moterį pagavo azartas ir toliau rinkti kolekciją, domėtis istorija. Jai daug padėjo inžinierius Jonas Boruta, pataręs, kaip metodiškai sutvarkyti kolekciją, perdavęs savo sukauptą gaminių rinkinį.
A.Skrinskienė atsiminė parašiusi įmonės istoriją, kurią technine kalba perrašė J.Boruta. Vėliau straipsnį į lietuvių kalbą “išvertė” žurnalo “Komunizmo vėliava” redaktorius.
Vis dėlto “Rokų keramikos” istorija taip ir nebuvo išspausdinta, nes pasirodė, kad joje per mažai “raudonos” spalvos. Rašinys iki šiol yra saugomas bendrovės archyve.
Gamino ir vamzdžius, ir plytas
Labiausiai “Rokų keramika” garsėjo kaip drenažo vamzdžių gamintoja. Juos ji gamino dar prieš karą. Tuo metu bendrovė priklausė trims žydams. Drenažo vamzdžiai būdavo tiesiog moliniai vamzdeliai su skylute, gaminami nesilaikant jokių standartų.
Po karo labai trūko statybinių medžiagų, tad visos panašia veikla užsiimančios gamyklos gamino septynių plyšelių blokelius.
“Rokų keramika” taip pat. Prie drenažo vamzdžių įmonė sugrįžo prasidėjus masinei melioracijai.
Iki 1985 m. bendrovė specializavosi tik šioje srityje.
Prasidėjus “perestroikai”, Sovietų Sąjungoje baigėsi melioracijos era, ir vamzdžių niekam nebereikėjo. Vėl prireikė statybinių medžiagų.
“Ką daryti — visa gamyba automatizuota ir mes daugiau nieko nemokame gaminti. Drenažo vamzdžio ilgis — 33 centimetrai, jis neatitinka jokios plytos ilgio. Tada sugalvojome “veidelį” daryti kaip plytos, o ilgį palikti kaip vamzdžio”, — atsiminė A.Skrinskienė.
Išvogė aliuminį
Didelė naujovė įmonėje buvo aliumininiai padėklai, ant kurių į vagonėlius kraudavo suformuotus vamzdžius ar plytas.
Vagonėliai keliaudavo į krosnį. Mat automatizavus gamybą, mediniai padėklai nebetiko.
Pūstelėjus Atgimimo vėjui ir užėjus metalo supirkimo karštligei, visi aliuminio padėklai buvo išvogti.
“Viską išnešė. Jokia apsauga nepadėjo. Nešė bobutės, nešė vaikai. Prasidėjo krizė ir vėl teko grįžti prie medinių padėklų”, — šypsojosi A.Skrinskienė, įmonėje dirbusi ir pamainos meistre, ir inžiniere.