Šia proga prie Kauno technologijos universiteto pastato Studentų gatvėje 48 buvo atidengta memorialinė lenta.
Sukakties minėjimas vyko istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje.
Vakaro metu buvo pristatyti nauji leidiniai: K.Šimonio darbų reprodukcijų albumas ir poezijos rinkinys, kurį sudarė ir pristatys poetas Robertas Keturakis.
Minėjimą organizavo K.Šimonio paramos fondas ir viešoji įstaiga Pasaulio lietuvių centras.
Minėjime dalyvavo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus.
Kalbėdamas per minėjimą valstybės vadovas sakė, jog K.Šimonis buvo žinomas kaip iškilus savo meto dailininkas, menininkas, poetas, palikęs reikšmingą indėlį mūsų šalies kultūroje ir mene.
Dailininkas K.Šimonis (1887 – 1978) gimė Starkonių kaime, Kupiškio valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Mokytis atvyko į Kauną.
1909-aisiais išvyko į JAV. Po dvejų metų grįžo į Lietuvą ir buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą. Tapybos mokėsi epizodiškai Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje.
Po Pirmojo pasaulinio karo apsigyvenęs Kaune, K.Šimonis aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje.
Dirbo Kauno meno mokyklos bibliotekos vedėju. Vėliau buvo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto muziejaus vedėjas. Po penkerių metų beveik dešimtmetį dirbo Kauno politechnikos instituto Architektūros katedros laborantu.
Savo kūrybos personalines parodas buvo surengęs Kaune, Vašingtone, Bostone, Čikagoje, Rygoje, Klaipėdoje, Paryžiuje, Vilniuje. Dailininkas sukūrė apie du tūkstančius kūrinių – peizažų, portretų, fantastinių paveikslų.
Taip pat ekslibrių, plakatų, pašto ženklų projektų, apipavidalino nemažai spektaklių, sukūrė tapytą dekoratyvinį pano Birštono svetainei, parašė atsiminimų knygą „Gyvenimo nuotrupos“.
K.Šimonis, talentingas savamokslis, pasirinko liaudies meno ir XX a. modernizmo sintezę, ypač žavėdamasis romantizmo bei simbolizmo estetika.
Po karo K.Šimonis buvo labai populiarus. Amžininkai pasakojo, jog žmonės po dvejus metus eilėje laukdavo jo darbų.
Dailininkas skųsdavosi, kad užsakovai reikalauja matytų paveikslų kopijų.
Kūrėjui tekdavo pataikauti jų skoniui, nes reikėjo išlaikyti šeimą, tačiau pagrindinių savo kūrybos principų jis neišdavė.
Iki karo K.Šimonis bendravo su visa laikinosios sostinės šviesuomene. Jo paveikslai puošė Maironio, Vydūno namus.
K.Šimonis rinko liaudies meno pavyzdžius, įrašus apie Lietuvą, padarytus iki XV amžiaus, spaudos draudimo laikų knygas. Kolekciją laikė savo namo palėpėje.
Gyvendamas Kaune, dailininkas svajojo užsidirbti pinigų ir pasistatyti namą pamiškėje.
Pajiesyje dar prieš karą iš varžytynių buvo nusipirkęs dvaro centrą su apleistais trobesiais ir 20 ha žemės, bet iš tos svajonės nieko neišėjo.
Pats apie save K.Šimonis sakė: „Visą gyvenimą buvau nepraktiškas svajotojas“.