Į Teheraną moteris persikraustė šeštajame dešimtmetyje, kai ištekėjo už jauno iraniečio aristokrato, tačiau privilegijuota šeimos padėtis radikaliai pasikeitė po 1979 metų islamo revoliucijos ir 8 metus trukusio karo tarp Irano ir Irako.
L.Firouz teko kęsti nepriteklių ir netgi pasėdėti kalėjime, tačiau ji išgarsėjo tarp žirgų augintojų išgelbėjusi vieną seną žirgų veislę nuo išnykimo ir įrodžiusi jos giminystę su Vakarų hipodromuose lenktyniaujančiais grynaveisliais.
Jai teko stebėti, kaip Iranas iš JAV palankios monarchijos virto islamiška teokratine valstybe, Ameriką vadinančia „Didžiuoju Šėtonu“. „Aš kelis kartus kritau ir vėl kėliausi“, - sakė L.Firouz, sėdėdama priešais židinį paprastame plytiniame name, kuriame šiuo metu gyvena viena. Jai dalinantis prisiminimais, plačias stepes už lango užlieja tamsa ir pasigirsta vilkų staugimas.
Tiesi moteris, viena iš nedaugelio Irane likusių amerikiečių, neremia JAV politikos Artimuosiuose Rytuose ir sako, kad jei Amerika, motyvuodama tariama Teherano branduoline programa, užpultų šalį, visam regionui grėstų katastrofiški padariniai.
Jos vakariečiai draugai gali manyti, kad moteris ne viso proto, namais pasirinkusi tokią nuošalią vietą JAV priešiškoje šalyje, tačiau L.Firouz sako nesigailinti atvykusi į Iraną ir savo noru iš čia neišvyksianti.
„Jau seniai nebelaikau savęs amerikiete, - sako ji. – Daug labiau bijočiau, jei tektų šitaip vienai gyventi Amerikoje. Ilgiuosi daugybės žmonių, tačiau ne jų gyvenimo būdo“.
Ilgą ir įvairialypį gyvenimą nugyvenusi moteris dažnai linksmina savo svečius pasakojimais iš savo prisiminimų lobyno.
Karas ir alkis
Aštraus proto mėlynakė L.Firouz ima juoktis, prisiminusi, kaip jai teko palikti automobilį, o vėliau jo raktelius atiduoti vyrui, kai šalia JAV ambasados Teherane ėmė švilpti kulkos – prieš pat 1979-ųjų įkaitų dramą, vis dar kartinančią šalių santykius.
Kitą kartą, karo tarp Irano ir Irako (1980-1988) metu, į šeimos namo sostinėje stogą sudužo irakiečių raketos variklis, o netoliese sprogo kovinė galvutė.
„Sunkūs buvo laikai... visur skraidė bombos“, - prisiminė L.Firouz.
Iš priešrevoliucinių laikų moteris prisimena iškilius svečius, kuriuos kartu su vyru priimdavo savo namuose – tarp jų būdavo ir Vakarų diplomatų, rašytojų bei tyrinėtojų.
Tačiau viskas pasikeitė, kai beveik prieš tris dešimtmečius revoliucija nuvertė JAV palaikomą šachą Mohammedą Rezą Pahlavi.
Moteris buvo trims savaitėms įgrūsta į kalėjimą – o jos vyras Narcy trims mėnesiams – nes naujieji Irano vadovai įtariai žiūrėjo į karališko kraujo turinčią Qajar giminę, kurios protėviai valdė šalį prieš Pahlavi dinastiją. Narcy broliui buvo paskirta mirties bausmė, tačiau jam pavyko išsigelbėti, praleidus šešerius metus kalėjime. Kai kurių giminaičių turtas buvo konfiskuotas, o jie patys paliko Iraną. Daug šeimos draugų buvo nužudyti.
Tris vaikus užauginusi L.Firouz – vienas sūnus šiuo metu dirba „Reuters“ fotografu Irane – prisimena, kaip buvo priversta pardavinėti savo papuošalus ir sidabrą, kad išmaitintų šeimą.
„Neturėjome nieko. Tomis dienomis trūko net maisto. Jautėme nuolatinį alkį“, - sako ji.
Tačiau nusijuokusi priduria: „Tai tave atjaunina. Kiek pažįstate žmonių, nugyvenusių du gyvenimus?“
Palaipsniui šeima atstatė savo gyvenimą ir netoli turkmėnų miestelio įkūrė fermą, kurioje ji iki šiol gyvena. 1994 metais našle tapusiai moteriai kompaniją palaiko penki šunys, 45 žirgai ir finansinių sunkumų turinčioje fermoje dirbantys turkmėnai.
Kad sudurtų galą su galu, moteris organizuoja dešimties dienų raitas ekskursijas po kalnus aštrių pojūčių pasiilgusiems vakariečiams – nors lūžusi ranka kartais ją ir pristabdo. Kartą gydytojas jai pasakė, kad ji per sena jodinėti, o moteris atšovė: „Aš ne per sena jodinėti. Aš per sena nukristi“.
Sudrebino žirgų augintojus
Virdžinijos fermoje gimusi L.Firouz aistros žirgams neprarado ir Irane, kur įkūrė jojimo mokyklą, padėjo išsaugoti vietinę Kaspijos veislę ir šiuo metu veisia turkmėnų žirgus. Ji veltui stengėsi įtikinti valdžią leisti juos eksportuoti – moters manymu, tai įlietų labai reikalingo šviežio kraujo Vakarų žirgininkystei.
„Tokie žirgai sulauktų didelio pasisekimo Vakaruose“, - sako ji, aptvare išdidžiai glostydama rudą eržilą.
Britų keliautojas ir rašytojas Jasonas Elliotas savo knygoje „Nematomųjų atspindžiai: kelionės po Iraną“ aprašo, kaip ekspedicijos į kalnus metu 1965 metais moteris susidūrė su keliais likusiais Kaspijos žirgais ir „sudrebino žirgų augintojų įsitikinimus“.
L.Firouz nebuvo pirmoji, sumąsčiusi, jog nykstančios veislės žirgai yra garsiųjų arabiškųjų arklių protėviai, tačiau ji pirmoji buvo „pakankamai užsispyrusi“ ir tai įrodė, rašoma knygoje.
„Konservatyvūs žirgų augintojų sluoksniai neypatingai palankiai sutiko žinią, - priduriama. – Vakarų žirgų istorija, užliūliuota arabų grožio, paprastai sustodavo ties Eufratu“.
L.Firouz, gyvenanti patogiuose, tačiau paprastuose namuose – pilnuose knygų, persiškų kilimų ir žirgų piešinių – sako seniai išmokusi pernelyg nesirūpinti dėl asmeninės nuosavybės.
Ji nusprendė palikti JAV, kai didelės kompanijos bandė suvilioti ją ir kitus studentus dosniais pensijų planais: „Aš pasibaisėjau. Dabar, žinoma, neturiu pensijos plano, bet nugyvenau puikų gyvenimą“.