Prieš kelias dienas Lietuvoje buvo paminėtas lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 294-asis gimtadienis.
„Visai nenustebčiau sužinojęs, kad tądien niekas neuždegė žvakutės ant klasiko kapo Tolminkiemyje“,- apgailestauja 1969 – 1980 metais Kauno restauratorių dirbtuvėms vadovavęs docentas Rimantas Šermukšnis.
Jam ir dar keliems kauniečiams teko ne tik restauruoti apleistą Tolminkiemio (dabar Čistyje Prudy, Kaliningrado sritis) bažnyčią, bet ir 1979 metais dalyvauti pusiau slaptoje K.Donelaičio palaikų perlaidojimo ceremonijoje. Išėjęs į pensiją R.Šermukšnis pernai savo lėšomis išleido albumą „Palikę pėdsakus. Prisiminimai apie Kauno restauratorius“, kuriame prisimena ir šią daugeliui nežinomą literatūros klasiko perlaidojimo istoriją.
Atstatė nusiaubtą bažnytėlę
1971 metais Kauno restauratoriai, atvykę į Tolminkiemyje K.Donelaičio rūpesčiu 1756 metais pastatytą apleistą bažnyčią, tik spėjo, kad joje ar kur nors greta gali būti ir klasiko kapas.
Nors per Antrąjį pasaulinį karą joje buvo laikomi arkliai ir nemažai medinių dalių nuardyta bei panaudota kurui, bažnyčia buvo dar gerai išsilaikiusi.
Tik vėlesniais metais bažnyčią ėmė siaubti lobių ieškotojai ir vietiniai gyventojai. 1950 metais įgriuvo bažnyčios stogas, ji pati ėmė nykti, buvo visiškai nugriautas varpinės bokštas.
Tik 1978 metais po didelių vargų baigus bažnyčią restauruoti ir pradėjus kurti memorialinį muziejų, kilo mintis surasti K.Donelaičio palaikus ir deramai juos perlaidoti. Klasiko kapavietės ieškoję archeologai A.Tautavičius ir V.Urbanavičius maždaug po metų ją užtiko pogrindyje, prie bažnyčios altoriaus.
Netoliese buvo rasti ir K.Donelaičio amžininko, Tolminkiemio dvaro amtmono Teofilio Ruigio, palaikai. Kad nebūtų klaidos, juos nuspręsta nuvežti ir nuodugniai ištirti į Vilnių.
Nusprendė veikti tyliai
Tyrimai patvirtino, kad tai tikrai K.Donelaičio ir T.Ruigio palaikai. Juos nuspręsta palaidoti restauruotos Tolminkiemio bažnyčios kriptoje.
Kultūros ministerija nenorėjo viešumos, todėl palaikai turėjo būti atvežti ir palaidoti kukliai, be iškilmingų ceremonijų. Į specialiai iš nerūdijančio plieno pagamintas 80, 60 ir 60 cm dydžio urnas buvo įdėta panašių matmenų ąžuolinė dėžė su klasiko bei amtmono palaikais.
Pirmiausia iš Vilniaus į Tolminkiemį 1978 metų gruodžio 15 dieną buvo atvežta urna su T.Ruigio palaikais. Be jokių ceremonijų, dalyvaujant tik restauratoriams, urna buvo įdėta į duobę ir uždengta betono bei juodo labradoro plokštėmis.
Slėpė nuo visuomenės
Tylomis buvo perlaidoti ir K. Donelaičio palaikai. Jie 1979 metų birželio 14 dieną iš Vilniaus istorijos ir etnografijos muziejaus į Tolminkiemį buvo palydėti labai kukliai. Apie tai žinojo tik nedidelis būrelis žmonių.
Trimis „Volgos“ automobiliais juos lydėjo akademikas K.Korsakas, Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininkas J.Glemža, Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus direktorius J.Mačiulis, literatūrologai L.Gineitis ir K.Doveika, archeologas V.Urbonavičius, projekto autorius N.Kitkauskas bei fotografas V.Balčiūnas.
Vėliau N.Kitkauskas prisiminė, kad per Lietuvą jie važiavo tarsi kažką slėpdami. Nors ir labai prašėsi, į perlaidojimą nebuvo pakviesti Klaipėdos K.Donelaičio vidurinės mokyklos moksleiviai. Kai automobiliai trumpam sustojo prie Kybartų K.Donelaičio vidurinės mokyklos, pagerbti palaikų neatėjo nė vienas mokinys nei mokytojas.
„Jeigu žmonės būtų žinoję apie mūsų kelionę su K.Donelaičio palaikais, prie kelio būtų išsirikiavusi pusė Lietuvos“, – vėliau sakė K.Korsakas.
Viskas vyko paskubomis
Stalupėnuose (Nesterove) prie lydinčiųjų prisidėjo būrelis Kaliningrado srities partinių bei vykdomosios valdžios atstovų, ką tik paskirta K.Donelaičio muziejaus vedėja L.Silova.
„Aš ir dar keletas Kauno restauravimo dirbtuvių darbuotojų taip pat buvome nuvykę į Tolminkiemį ir laukėme, kol atveš palaikus“, – prisimena R.Šermukšnis.
K.Donelaičio palaikus atvežusi „Volga“ įvažiavo į šventorių, urna be didelių ceremonijų buvo įnešta į bažnyčią ir padėta ant stalo priešais altorių.
Keletą atsisveikinimo žodžių tarė akademikas K.Korsakas ir Nesterovo rajono partijos komiteto sekretorius V.Sivkovas.
„Viskas buvo atlikta formaliai, be deramo tokiai progai iškilmingumo“, – prisimena R.Šermukšnis.
Sukurtas dokumentinis filmas
Paskui urna buvo įnešta į mauzoliejaus kriptą, nuleista į duobę, ant jos uždėtas paminklinis juosvos spalvos akmuo iš Lietuvos laukų granito.
Ceremoniją filmavo V.Urbanavičius, fotografavo V.Balčiūnas. Kapas buvo papuoštas bijūnų žiedais. Pasibaigus laidojimo ceremonijai buvo surašytas aktas, kuriame nurodyta K.Donelaičio palaikų palaidojimo data, išvardytos dalyvavusių komisijos narių pavardės. Apie K.Donelaičio palaikų perkėlimą į Tolminkiemį V.Urbonavičius vėliau sumontavo filmą „Sugrįžimas“.
Muziejaus likimas neaiškus
Lietuvos kultūros atašė Arvydas Juozaitis daugiau nei prieš metus „Lietuvos ryte“ apgailestavo, kad K.Donelaičio kapas ir memorialinis muziejus beveik visiškai nesulaukia lankytojų.
Vietiniams rusams jis neįdomus, o iš Lietuvos kartais čia per mėnesį atvažiuoja tik vienas kitas autobusas.
„Jei taip ir toliau bus, Kaliningrado srities valdžia vieną kartą nutars, kad ir paties muziejaus nereikia, bei nutrauks kuklų finansavimą“, – prognozavo diplomatas ir filosofas.