Galima daryti prielaidą,
kad egzistuojantis režimas dėsningai įžengė į baigiamąjį „vidinės
mobilizacijos“ etapą, kai, perėmus ekonominių, politinių ir socialinių
sričių kontrolę, įgyvendinama švietimo ir mokslinės veiklos valstybinė
monopolizacija. Šis procesas - tai kontrreformų pasekmė, kai
atsigręžiama į istoriją ir vykdoma disciplinavimo procedūra sugrąžinant
mokslui ir mokymui visų pirma propagandinę funkciją, neleidžiant
pasireikšti jokioms alternatyvioms interpretacijoms.
Panašūs procesai vyksta jau nebe pirmą kartą, pavyzdžiui, nušalinus Nikitą Chruščiovą ir
jo grupuotę, Leonidas Brežnevas 1968 m. kovo 3 d. Sovietų sąjungos KP
politinio biuro posėdyje pareiškė: „Pastaruoju metu pas mus atsirado
daug memuarų. (...) Tėvynės karą aprašo iškreiptai, kažkur ima
dokumentus iš archyvų, iškraipo, sujaukia tuos dokumentus. (...) Kur tie
žmonės ima dokumentus? Kodėl pas mus pasidarė taip laisva šiuo
klausimu?“
Aleksandras Janovas dar praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio
viduryje perspėjo apie „Veimaro“ Rusijos galą, imperinės ir
militaristinės tradicijos triumfą, režimo politikos griežtinimą ir
revanšo retoriką ir kad tai neišvengiamai atsilieps visoms gyvenimo
sritims.
Absoliuti dauguma Rusijos politologų ir apžvalgininkų pastaruoju metu
entuziastingai sveikina šias, jų manymu, „pozityvias tendencijas“. Tik
labai nedidelė dalis politikų, žiniasklaidos atstovų ir istorijos
specialistų tokio pobūdžio permainas vertina kritiškai. Susigaudyti,
kas vyksta, sunku visų pirma dėl patikimų šaltinių trūkumo: oficialūs
dokumentai byloja tik apie vykdomą reformą ir istorijos dėstymo kokybės
gerinimą, o kritiškai nusiteikusių autorių publikacijas galima laikyti
tik asmenine jų nuomone.
Vis dėlto yra pagrindo manyti, kad bandoma sugrąžinti stalininio tipo
istorijos perrašymo ir dėstymo modelį, pagal kurį istorijai numatyta
siaura funkcinė paskirtis totalinės indoktrinacijos sistemoje. Turint
omeny mūsų šaliai skaudžią ir net tragišką patirtį, susijusią su Rytų
kaimynės politika, svarbu apžvelgti ir įvertinti istorijos politizavimą
ir nūdienos politikos aktualizavimą istorijoje, būdingą nūdienos
Rusijai.
Šiuo tekstu bandoma tik suformuluoti problemą, siūlant gaires
tolesnėms diskusijoms, tačiau jokiu būdu ne galutines išvadas.
Šio darbo objektas - oficialaus istorijos interpretavimo ir mokymo
sampratos kaita šiuolaikinėje Rusijoje. Čia bus nagrinėjama radikalioji
ir pseudoistorinė publicistika, Rusijos politinės vadovybės po 2000 m.
priimti sprendimai, jų praktinis įgyvendinimas ir reakcija į istorijos
politikos permainas.
Kova dėl praeities: XX a. 10-ojo dešimtmečio istorijos politikos kritika
radikalioje Rusijos publicistikoje
Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai pareiškė,
kad šalies istorijos vadovėliai „yra neteisingi“, nes juos „rašo žmonės,
gaunantys subsidijas iš užsienio“. Pasak istoriko Jurijaus Afanasjevo,
prezidentas nepasakė nieko naujo - tiek carinės imperijos, tiek
Sovietų Sąjungos laikais istorija daug kartų buvo perrašoma siekiant
įsiteikti valdžiai, o šį sykį jis bus net dar labiau falsifikuojama.
Ginčai dėl „istorijos falsifikavimo“ netyla nuo pat Michailo Gorbačiovo
paskelbtos „pertvarkos“ laikų, kai savo požiūrius leista dėstyti
margam, daugiausia pseudoistorikų, būriui, o maždaug nuo 2000 metų
pradėta skatinti „patriotinę“ (dažniausiai tiesiog revanšistinę ir
šovinistinę) „istoriografiją“, ignoruojant ar net persekiojant kitokį
požiūrį. Kūrybinės ir tyrimų laisvės dešimtmetis baigėsi. šiandieninėje
Rusijoje „istorinei tiesai“ sovietiniu stilium sugrąžintas valstybės
monopolis, o tokiai tvarkai oponuojantys asmenys nebeturi galimybės
viešai protestuoti.
Rusijoje jau du dešimtmečius intensyviai diskutuojama svarstant
„istorinės neteisybės“ ir „tragiškos Rusijos imperijos/SSRS lemties“
klausimus. Radikalias idėjas propaguojantys autoriai pabrėžia išskirtinę
„Didžiosios Rusijos“, „Superimperijos“ ar „Supercivilizacijos“
misiją, visuotinį pasiaukojimą jos dėlei. Vertinant kai kuriuos
istorijos klausimus, autorių pozicijos smarkiai skiriasi.
Antai
požiūrių į SSRS spektras labai platus: pradedant komunistinio režimo
demonizavimu ir sąmokslu prieš rusų tautą, baigiant prosovietinėmis
interpretacijomis ir raginimais tęsti šį „unikalų projektą“.
Skirtingai aiškinamos ir „istorinio likimo unikalumo“ arba „lemties
tragizmo“ priežastys - vieni kaltina netinkamas geoklimatines sąlygas,
o kiti įžvelgia „grandiozinį (atirusišką) sąmokslą“.
Radikaliųjų Rusijos publicistų ir pseudoistorikų paskelbtos priešų
paieškos, nūdienos procesų ir istorijos mokslo interpretacijos iš esmės
sutampa.
Pasaulinio blogio šaltiniu laikomos Jungtinės Amerikos Valstijos ir
apskritai visas „Vakarų pasaulis“: „Vakarų ekspansija, besitęsianti
daugelį šimtmečių, yra ne kas kita, kaip permanentinis karas (siekiant)
išnaikinti visas nevakarietiškas civilizacijas. Vakarų istorinės raidos
logika liudija, kad visas nevakarietiškas pasaulis apskritai yra
„auksinio milijardo“ atakos objektas. Kompromisas su Vakarais
neįmanomas“.
„Daugelį amžių svarbiausias geopolitinis ir ideologinis
Vakarų priešininkas buvo Rusija. Tai visiškai dėsninga, (...) nuo XVI
amžiaus Rusia iškilo kaip svarbiausias ideologinis, civilizacinis
Europos priešas. Vėliau tęsėsi geopolitinė dvikova Rytuose su Anglija,
o pastaruoju metu - „šaltasis karas“. „Trečiasis pasaulinis (šaltasis)
karas“, pasak autoriaus, pasibaigęs precedento neturinčia planetos
katastrofa - Sovietų Sąjungos žlugimu, dėsningai peraugo į „Ketvirtąjį
pasaulinį karą“.
Kaip teigia absoliuti dauguma Rusijos politologų ir
publicistų, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės Rusijos politinei
vadovybei nepalieka jokių šalies raidos alternatyvų, išskyrus
ekspansiją, priešingu atveju iškils grėsmė būti sunaikintiems
geopolitinių konkurentų, juo labiau, kad ekspansyvumas yra natūrali
geoistorinė Rusijos būsena. Atsisakyti ekspansijos idėjos reikštų ne
tik „pozityvios istorinės patirties“ atmetimą, bet ir būtų „nacionalinė
savižudybė“. šios „savižudybės“ link Rusiją esą sistemingai stumia
„natūralus“ geoistorinis priešas - Vakarai.
Dažniausiai išskiriami tokie svarbiausi kovos su Vakarais aspektai:
karinis-technologinis, ekonominis ir politinis. Informacinis karas yra
vienas svarbiausių kovos politinėmis priemonėmis elementų. šiuo metu
ypač stengiamasi įgyvendinti efektyvaus informacinio karo doktriną, o
istorija suvokiama kaip ypač reikšmingas propagandinio „mūšio“ laukas.
Kitaip tariant, istorijos mokymas tampa vienu iš jaunosios kartos
propagandinio „auklėjimo“ būdų, o istorijos mokslas privalo pagrįsti
propagandinius postulatus.
Ypač piktinamasi, kad Boriso Jelcino valdymo metais buvo leista viešai
skelbti alternatyvius Rusijos istorijos aiškinimus ir dokumentus, kurie
patvirtina komunistinio režimo nusikaltimus. Bandymai iš naujo įvertinti
istorinę patirtį ar tiesiog pradėti diskusijas šia tema laikomi
nacionaline išdavyste: „(...) kai kurios jėgos sugebėjo įvykdyti
informacinę „likvidaciją“ visų didvyrių ir nusipelniusių žmonių,
kurie buvo rusų liaudies pasididžiavimas. Šiuo metu, ko gero, jau nėra
nė vieno Didžiojo Tėvynės karo didvyrio, kuris nebūtų apkaltintas ar
„demaskuotas“.
Tas pats padaryta ir kur kas senesnės rusų istorijos
didvyriams. Taip palaipsniui, žingsnis po žingsnio, diegiama rusų
istorijos nevisavertiškumo idėja. (...) Bendra šios „demokratinės“
propagandos išvada ta, kad per visą sovietmetį veikė nevisaverčiai
žmonės, Vakarų demokratijai grasinę totalitarizmu“. Pagal tokį Rusijos
sušėtoninimą, mūsų tėvai ir seneliai ne išvadavo Europą nuo
hitlerininkų, o sunaikino demokratiją.
Mokyklose Didysis Tėvynės karas
buvęs dėstomas „etapais“, kuriuose ypač išskirta „tautų deportacija“.
Kad būtų užkirstas kelias kitoniškoms istorijos interpretacijoms,
siūloma įvesti griežtą masinio informavimo priemonių, taip pat švietimo
ir mokslo kontrolę. Pergalė mūšyje dėl masių savimonės valdymo yra
viena svarbiausių, nes tik ji užtikrina „kovos dvasios“ tvirtumą.
Radikalieji publicistai ir pseudoistorikai siūlo Rusijos politiniam
elitui mokytis iš istorinės patirties. Pasak jų, viena skaudžiausių XX
a. pamokų yra konfliktas tarp Rusijos ir Vokietijos Pirmojo ir Antrojo
pasaulinių karų metais. Tiek carinė, tiek sovietinė Rusija, sėkmingai
bendradarbiavusi su Vokietija, padarė tą pačią lemtingą klaidą -
įsivėlė į tarpusavio konfliktą, išprovokuotą Didžiosios Britanijos, JAV
ir Prancūzijos.
Rusija tapo ne tik „provokatorių“ sąjungininke, bet ir
įkaite, nes savo nacionalinius interesus paaukojo bendro sąjungininkų
tikslo labui. Didžiausia klaida, kurią padarė ano meto valdžia, -
„neišmoktos istorijos pamokos“. Todėl dabartinė Rusijos politinė
vadovybė, kritiškai įvertinusi istorinės patirties pamokas, privalo
pasirinkti kitokį veiksmų modelį.
Vienas iš svarbiausių veiksnių,
užkirsiančių kelią šalies idėjinei dezorientacijai ir valstybės
kolapsui, yra tinkama visuomenės istorinė (pirmiausia „patriotinė“)
savimonė, kurią privalu nenuilstamai formuoti. Manipuliuojant istorija
randama ir agresijos prieš kaimynines valstybes argumentų.
Pirmuoju dešimtmečiu po Sovietų Sąjungos žlugimo tokie teiginiai rodė
tik publicistinį marginalų aktyvumą ir reiškėsi visuomenės paraštėse.
Tačiau, pasikeitus šalies vadovybei, radikalų siūlomą strategiją imta
diegti į praktiką, o kai kurie iš autorių (pavyzdžiui, Aleksandras
Duginas) net užėmė aukštas pareigas Rusijos prezidento ir vyriausybės
aparate.
Oficialus istorinio naratyvo (re)konstravimas - stalinistinio modelio
sugrąžinimas?
„Hierarchinės patriotinių vertybių vertikalės“ (at)kūrimas istorinėje
savimonėje - dėsninga šiuolaikinių Rusijos politinių ir apskritai
visuomeninių procesų pasekmė. Dažniausiai skatinama eiti konfrontacijos
su Vakarais keliu, propaguojama „Eurazijos“ idėja, įrodinėjama, kad
„praeities valdymas“ yra ypač svarbus komponentas rengiantis „didžiajam
civilizaciniam šuoliui“.
Tačiau „tradicija“ kontroliuoti istorijos
rašymą ir publikavimą slypi kur kas giliau negu siekia sovietinė
istoriografija ir sovietinė cenzūra, todėl nei plačioji visuomenė, nei
akademinė bendrija nepradėjo tuo piktintis. „Išrinktosios“ ir nuolatos
dėl kitų vis „pasiaukojančios“ tautos įvaizdį Rusijos Federacijos
vyriausybė oficialiai aprobavo praktiniais veiksmais, kad istorijos
mokymo procese atkurtų „tvarką ir teisingumą“: (chrestomatinis pavyzdys
- Aleksandro Dugino vadovėlis „Visuomenės pažinimas naujosios Rusijos
piliečiams“, kurio parengimą ir leidybą, kaip manoma, asmeniškai
inicijavo prezidentas Vladimiras Putinas).
2001 m. rugpjūčio 30 d. Rusijos Federacijos tuometinis premjeras
Michailas Kasjanovas pareiškė susirūpinimą, kad „(...) vyriausybė laiku
neatkreipė dėmesio į naujausių laikų istorijos vadovėlius“. 2003 m.
lapkričio 27 d. prezidentas Putinas, susitikęs su Rusijos valstybinės
bibliotekos istorikais, pareiškė: „(...) vienu metu istorikai pabrėžė
tai, kas negatyvu, nes turėjo užduotį sugriauti senąją sistemą. (...)
dabar turime naują - kūrybinę užduotį. Taigi būtina nubraukti visą
luobą ir putas, kurie per šiuos metus susikaupė“.
Politiniams lyderiams
nurodžius, buvo oficialiai pasirinktas „istorinės tiesos“ ir
„patriotinio auklėjimo“ kelias. Tuo metu ir prasidėjo grįžimas prie
modelio, kurį istorikas Jurijus Afanasjevas apibūdino kaip „ypatingą
mokslinį politinį fenomeną, harmoningai įsiliejantį į totalitarinės
valstybės sistemą ir pritaikytą tenkinti režimo idėjinius ir politinius
poreikius“.
Tiek istorijos tyrimai, tiek istorijos mokymas pastaruoju metu Rusijoje
sparčiai politizuojami. Pradėtas sistemingas mokymo priemonių ir
vadovėlių „valymas“. šis procesas pavadintas „bendru vadovėlių
patikrinimu“, aiškinant jį Rusijos švietimo sistemos perėjimu „prie
naujų standartų“.
Pavyzdžiui, Rusijos švietimo ministerijos Federacinė
ekspertų taryba iš vadovėlių sąrašo išbraukė Igorio Dolgorukio „XX
amžiaus Tėvynės istoriją“, nes, pasak Rusijos švietimo viceministro
Viktoro Bolotovo, skaitant „vadovėlį, susidaro įspūdis, kad Rusijos
istorijoje nebuvo nei vieno šviesaus momento, nebuvo nieko gero“. Kilus
skandalui, tikėtasi, kad prezidentas panaikins šį sprendimą, tačiau
jis užėmė priešingą poziciją: „Istorijos vadovėliuose turi būti dėstomi
istorijos faktai, jie turi mokyti jaunus žmones didžiuotis savo istorija
ir savo šalimi“.
Taigi, kad uždrausta knygą naudoti mokyklose - tai
nebuvo atsitiktinis nesusipratimas ar valdininkų savivalė.
Naują metodiką, kaip dėstyti naujausią (1945-2006 m.) Rusijos istoriją
parengęs Aleksandras Filipovas interviu oficiozui „Rosijskaja gazeta“
pareiškė: „Iki pastarojo meto Rusijos istorija faktiškai buvo
propagandinės, taip pat išorinės atakos objektas. Siekta mažų mažiausiai
dviejų tikslų.
Pirma, įrodyti, kad Rusija dėl visos savo istorijos
nusipelno vietos tik pasaulinės politikos periferijoje, vadinamųjų
civilizuotų nacijų draugijoje jai ne vieta. Antra, Rusija, kaip
totalitarinio režimo paveldėtoja, turi amžinai atgailauti dėl visų tikrų
ir išgalvotų nusikaltimų. Iš esmės Rusijos visuomenei skiepijamas
menkavertiškumo ir istorinės kaltės kompleksas, siekiant išspręsti labai
praktines užduotis. Tokių „sprendimų“ pavyzdžiai matomi Nepriklausomų
Valstybių Sandraugos ir Baltijos šalyse“.
Pastebimas ir informacijos trūkumas - oficialūs pranešimai šykštūs, o
negausios opozicinės žiniasklaidos pateikiami komentarai irgi kelia
abejonių dėl nešališkumo. Chrestomatinis pavyzdys: „Visos Rusijos
visuomeninių mokslų dėstytojų konferencijoje“ vienas iš 2008 mokslo
metams parengtų vadovėlių autorių esą kalbėjęs taip: „Vaikus jūs
mokysite iš tokių knygų, kokias jums duos, ir taip, kaip reikia Rusijai.
Tos kvailystės, kurios yra jūsų tuščiose galviūkštėse su ožiškomis
barzdikėmis, arba išsivėdins, arba patys išgaruosite iš dėstymo. Nuo
bjaurasties reikia valytis. Negalima leisti, kad Rusijos istoriją
dėstytų rusofobas, šiknius arba tiesiog amoralus tipas. O jeigu
nepavyks, teks išvalyti jėga“. Konferencijoje apsilankęs Vladimiras
Putinas pareiškė: „įžeidžiančios mūsų istorijos, ir ypač Didžiojo
Tėvynės karo rezultatų, interpretacijos neleistinos“.
Oficialią šalies vadovybės poziciją palaiko įvairių pakraipų
„patriotinės“ organizacijos. Panašios tendencijos atsispindi ir knygų
leidyboje. Pavyzdžiui, šiuo metu tiek populiariojoje „istorinėje“, tiek
naujausioje mokomojoje literatūroje aukštinamos tokios asmenybės kaip
Jonas žiaurusis, pradėta publikuoti jo „intelektualinį paveldą“. XIX a.
pab. - XX a. pr. „rusišką idėją“ intensyviai propaguoja Michailas
Menšikovas, Ivanas Iljinas. Idealiu šalies vadovu, talentingu
administratorium ir genialiu karvedžiu laikomas Josifas Stalinas, kurį
„Jelcino režimo metais“ neteisingai apšmeižė istorikai - „Vakarų
išlaikytiniai“.
Santykiuose su Vidurio Rytų Europa viena skaudžiausių ir
aktualiausių temų - Antrojo pasaulinio karo vertinimas. Vladimiras
Putinas vieno oficialaus vizito į Lenkiją metu pareiškė: „Aš
pasistengsiu būti kiek įmanoma atviras ir tikiuosi jūsų supratimo. Mes
nenorim, nelyginsim ir nestatysim į tą pačią eilę problemų, susijusių
su nacizmu ir Stalino represijomis, nacizmo agresijos Europoje,
Lenkijoje, Sovietų Sąjungoje ir Stalino režimo represijų“.
Istorijos mokslas, kaip ir mokymas, po SSRS žlugimo kurį laiką
išsaugojęs šiokią tokią autonomiją, dabar verčiamas paklusti Rusijos
politinės vadovybės diktatui. Diegiama visiems privaloma, valdžios
vertikalės“ ir „suverenios demokratijos“ principus atitinkanti istorinė
atmintis.
Tačiau, pasak Hannos Arendt, „įsitikinęs įvaizdžių kūrėjas
klysta manydamas, kad gali numatyti pasikeitimus sakydamas netiesą apie
faktinius dalykus, kuriuos kiekvienas nori kaip nors pašalinti.
Potiomkino kaimelių statymas, toks mielas neišsivysčiusių šalių
politikams ir propagandistams, visada atveda ne prie realaus daikto
sukūrimo, o prie surogatų dauginimo ir tobulinimo“.
Istorijos mokslą Rusijoje ir vėl bandoma paversti „Potiomkino
kaimeliu“, o istorijos mokymą - propagandos dalimi.
Išvados
Istorinė tematika Rusijoje tradiciškai laikoma griežtos kontrolės
objektu. ši tradicija susiformavo dar XVIII a. pab. - XIX a. pr., kai
istorijos mokslas buvo vertinamas pirmiausia iš politinio funkcionalumo
pozicijų, siekiant pagrįsti režimo veiksmus, išaukštinti caro vaidmenį,
indoktrinuoti imperijos pavaldinius, pagrįsti teritorines pretenzijas
kaimyninėms valstybėms ir aneksinius planus jų atžvilgiu.
Sovietinio
režimo metais šis modelis buvo išplėtotas, o istorija paversta
komunistinės propagandos elementu. Po SSRS žlugimo nuomonių įvairovei
oficialiai leista egzistuoti vos vieną dešimtmetį. Net ir trumpalaikė
laisvė istorijos mokslo, istorinės patirties refleksijų ir
reprezentavimo srityje sulaukė griežtos radikalių publicistų kritikos.
Dabartinė Rusijos politinė vadovybė istoriją laiko vienu
reikšmingiausių „informacinio karo“ elementų, todėl taiko griežtą
istorijos tyrimų ir dėstymo kontrolę. Tai ne tik neoimperinė doktrina,
bet visos mokslo ir švietimo sistemos restalinizacija.
Rusijos istorija tradiciškai suvokiama kaip politinių batalijų objektas,
todėl istorijos mokslo kontrolė yra svarbus faktorius, siekiant
efektyviai manipuliuoti masine savimone, „pagrįsti“ agresiją kitų
valstybių atžvilgiu. Grynai funkcinė istorijos samprata būdinga tiek
carinei Rusijai, tiek Sovietų Sąjungai.
Tokio požiūrio buvo trumpam
atsisakyta po Sovietų Sąjungos žlugimo, tačiau pastaruoju metu jis vėl
įsigalėjo. Rusijos Federacijoje nuo 2003 m. pradėta cenzūruoti
vadovėlius, mokymo priemones - visą mokymo tikslais pedagogų naudojamą
medąiagą. Alternatyvios istorijos interpretacijos laikomos
kenksmingomis. šie veiksmai teisinami švietimo sistemos „perėjimu prie
naujų mokymo standartų“ ir būtinybe ugdyti „patriotinę savimonę“.
Rusijos „istorijos perrašymo“ procesas yra sisteminių permainų
padarinys, autoritariniam diktatui įsigalint visose gyvenimo srityse.
Istorijos mokslas tampa politinių manipuliacijų, o istorijos mokymas -
masinės sąmonės indoktrinavimo įrankiu.