Konstitucijos, kuria, vienų vertinimu, buvo sunaikintas Lietuvos savarankiškumas, kritikams šių metų sausį pasirodžiusioje knygoje “Apie 1791 metų gegužės 3-osios konstituciją” E.Raila atkerta: “Tai buvo bandymas atnaujinti bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę”.
E.Raila stebisi bandymais sunaikinti LDK tuomet, kai ji nebuvo sunaikinta, ir siūlo žvelgti iš XVIII a. pozicijų. Lrytas.lt pateikia pokalbį su istoriku.
Kratėsi įtakos ir siekė atsinaujinti
- 1791 metų gegužės 3-ąją Konstitucija Lenkija įsiurbė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją ar priešingai – tai buvo tiems laikams modernus atsinaujinimo kelias Abiejų Tautų Respublikai. Toks turbūt pagrindinis klausimas, susijęs su šia Konstitucija. Kaip savo knygoje atsakote jūs?
- Konstitucijos statusas jau seniai kelia daug klausimų ir spėlionių, bet aš atsakau vienareikšmiškai, nes man atrodo, kad tai akivaizdu, paskaičius Konstituciją ir pasidomėjus giliau to meto kontekstu. Tai buvo bandymas atnaujinti bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę, kuri visą XVIII amžių gyveno reformų laukimu. Reformos buvo vykdomos, bet Konstitucija iš esmės yra visų šių XVIII a. reformų kulminacija.
Taip pat reikia atsižvelgti į to meto tarptautinę situaciją. Aiškiai yra pasakyta, jog tai bandymas atsispirti ir įveikti Rusijos imperijos įtaką, pirmiausia šalies viduje, juk beveik visą XVIII a. stovėjo Rusijos įgulos tiek Lietuvos, tiek Lenkijos teritorijoje. Nuo pat Petro I laikų Rusija ir Lietuvą, ir Lenkiją laikė nuolatinio šacho situacijoje.
Tai buvo bandymas ir svetimų valstybių įtakos atsikratyti, ir iš principo atnaujinti visuomeninę sąrangą. Tą Konstitucija padarė. Kitas klausimas, kaip tai buvo realizuota ir kiek tai truko.
- Kokie pagrindiniai modernizavimo punktai Konstitucijoje?
- Žiūrint iš XVIII a. pabaigos visuomenės pozicijų, be abejo, buvo atsisakyta vieno ydingo parlamentarizmo reiškinio – liberum veto. Pagaliau Seimai galėjo konstruktyviai dirbti. Liberum veto, kai vienas balsas “prieštarauju” sugriaudavo pačius geriausius sumanymus, buvo destrukcinė veikla.
Taip pat buvo iš esmės sutvarkyti valdovo, kaip monarcho, statusas ir santykis su įstatymų leidžiamąja valdžia. Lietuva ir Lenkija, kaip bendra valstybė, tapo konstitucinės monarchijos šalimi. Kitaip tariant, mes gyvename pagal Konstituciją, bet karalius yra Konstitucijos garantas.
Iki tol buvo luominė valstybė, o luomai XVIII a. jau buvo atgyvenę. Visa Europos valstybių raida rodo, kad tuomet buvo einama vieningos visuomenės, dabartine samprata – nacijos, link. Nes iki tol buvo dvaro savimonė. Bet priklausymas valdovui ėmė aižėti, imta suvokti, kad esi ne tik valdinys, bet ir valstybės pilietis.
Trečias dalykas – sutvarkyta visa konstitucinė sistema: įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji valdžia ir teismai. Tai vadinamieji trys teisinės valstybės pamatai, apie kuriuos kažkada Charles Louis de Montesquieu kalbėjo. Lenkijos ir Lietuvos Konstitucija bene pirmoji priėmė šiuos principus.
“Polska” – ne vien Lenkija
- Bet Konstitucijos kritikai pabrėžia, kad iš tokios modernizacijos buvo nauda Lenkijai, bet ne Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai. LDK panaikinama, nes visai nebeminimas Lietuvos vardas, valdžios institucijos centralizuojamos.
- Tai iš tiesų opus klausimas. Bėda tik, kad dažnas istorikas bando savo dienų matymą primesti to meto žmonių mąstymui ir visuomenei. Šito reikia visuomet vengti ir bandyti suprasti iš tos visuomenės pozicijų. Kai imame aiškintis, pažiūrėkime, kokios XVIII a. pabaigos tendencijos buvo visoje Europoje.
Be abejo, Konstitucijoje Lietuvos vardo vengiama, bet ten niekur nėra parašyta, kad vardas panaikinamas. Iš principo negalima panaikinti jokiu raštu to, kas yra susiklostę tradiciškai, t.y. Lietuva ir Lenkija, kaip dvi sąveikaujančios valstybės.
Konstitucijoje kalbama apie “Polska”, bet čia ir yra daroma didžiausia klaida. Nežinau, kodėl, gal net sąmoningai bandoma klaidinti. “Polska” nėra Lenkija, “Polska” yra bendras Lietuvos ir Lenkijos pavadinimas.
Galima pateikti pavyzdį iš šių laikų – Didžioji Britanija. O juk ją sudaro Škotija, Airija, Anglija, Velsas. Analogiškai jai “Polska” yra bendras valstybės pavadinimas. Lenkija vadinta Korona (Karūna).
Be abejo, Lenkija, kaip istorinis subjektas, inicijavo šitą reikalą. Bet reikia nepamiršti dar vieno dalyko. XVIII a. yra hierarchinis valstybių statuso požiūriu amžius. Lenkija, kaip karalystė, vis tiek turi pirmumo teisę prieš Lietuvą, kaip Didžiąją Kunigaikštiją. Tai visoje Europoje aiškiai matoma: karalystė yra karalystė. Mes netapome karalyste.
- Tai ar Konstitucija naikino LDK savarankiškumą?
- Situacija dviprasmiška. Buvo tokių ketinimų. Karalius Stanislovas Augustas ir vienas iš Konstitucijos ideologų Hugo Kolontajus teigė, kad gal reikėtų kurti unitarinę valstybę.
Bet noriu atkreipti dėmesį, kad tai nebuvo griežtai prieš Lietuvą nukreiptas veiksmas, esą reikėtų panaikinti šitą nereikalingą valstybę. Tai buvo bendros iš absoliutinių monarchijų išaugusios tendencijos: valstybė turi būti unitarinė ir vientisa. Tačiau Lietuva nepasidavė unitarizmo idėjoms. Kai mes matome tokiame kontekste, suprantame, kad Lietuva bando teigti savo savarankiškumą ir tai daro atskiru dokumentu.
- Jūs turite galvoje 1791 metų spalio 20-osios įstatymą “Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas”?
- Taip. Šis įstatymas jau nedviprasmiškai teigė, kad Lietuvos “provincija” yra kažkas kita, nei Mažoji Lenkija ir Didžioji Lenkija. Įsipareigojimu Lenkijos Karalystė ir LDK pradėtos traktuoti kaip dvi lygiavertės politinės partnerės.
Kartais atrodo, kad norisi pamatyti, kaip Lietuva buvo suvalgyta. Bet jeigu mes turime dabartinę istoriją, ir praeitis įsišaknijusi mūsų dienose, vadinasi, mums pavyko išsisukti.
Dar grįšiu prie “provincijos” supratimo. Noriu griežtai pabrėžti, kad Lietuva provincija jokiu būdu nebuvo pagal šiuolaikinę sampratą. Ji nebuvo, kaip dabar sakoma, kažkoks Lietuvos rajonas ar kaimo vietovė. “Provincija” XVIII a. politinėje mintyje buvo sudėtinė valstybės dalis. Šia prasme buvo trys “provincijos”: Didžioji Lenkija, Mažoji Lenkija ir Lietuva. Jos sudarė bendrą “Polska” teritoriją.
Pažiūrėkime to meto valstybių aprašymus: Flandrija – provincija, Bavarija – provincija, Suomija – provincija. Tad provincijos sąvoka dabar kartais suvokiama tiesmukai.
Vertė į lietuvių kalbą
- Jūs minėjote “Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimą”, kaip LDK savarankiškumo išsaugojimo įrodymą. Bet šį dokumentą galima interpretuoti ne Konstitucijos naudai. Konstitucija LDK prarado savarankiškumą ir tik vėliau lietuviai atsibudo, susizgribo ir padėtį bandė taisyti šiuo Įsipareigojimu.
- Galima taip interpretuoti, bet tokia interpretacija neprieštarauja Lietuvos bandymui išsisukti iš imlaus Lenkijos glėbio. Be abejo, mūsų bajorai suvokė pavojų ir valstybingumo šaltinis visuomet pulsavo bajorų sąmonėje.
Paprastas pavyzdys: po Konstitucijos priėmimo netrukus ji buvo išversta ir į lietuvių kalbą. Aišku, to vertimo kalba buvo nešvari. Kaip kalbininkai nustatė, ten turbūt drumzlina žemaičių kalba. Bet ji išversta, kitaip tariant, buvo žmonių, kurie mokėjo skaityti, ir jiems reikėjo susivokti, kaip jie dabar gyvens. Juk XVIII a. randasi ir individualybės samprata.
Tad kam reikia dabar viską paversti raudų pelkėmis? Be abejo, lietuviai gal ir daugiau norėjo. Bet pirma net buvo numatyta, kad kas trečias Seimas Gardine būtų panaikintas. Tačiau lietuviai atsisakė, nes Gardinas buvo svarbus LDK miestas.
- Štai dar vienas įdomus epizodas, kuris taip pat kalba ne Lietuvos savarankiškumo po Konstitucijos priėmimo naudai: 1791 m. birželį Rusijos imperatorė Kotryna II pasiuntiniui Lenkijoje nepatenkinta rašė, jog priimtas dokumentas paverčia Lenkiją iš „pasyvios laikysenos į aktyvią“ ir iš „anarchijos į veikimo būseną“, o kartu skao, kad jų interesas yra išlaikyti „abi valstybes“. Taigi Kotryna II manė, kad reformos naikina LDK savarankiškumą?
- Iš Kotrynos II perspektyvos, aišku, tai buvo bendra valstybė. Bet tai Rusijos pozicija. Jos statytinis Stanislovas Augustas tarsi reprezentavo bendrą valstybės monarchą.
Kita vertus, o ar mes priimame tokią Kotrynos II poziciją? Kalbant apie padalijimus, ji nebuvo nusiteikusi iš viso panaikinti tų valstybių. Tik po Konstitucijos priėmimo išsigando - Kotryna II suprato, kad pavojinga turėti tokią valstybę pašonėje.
Aišku, pirmiausia kalbėta apie Koroną. Bet Rusijos institucijų dokumentuose visada pabrėžiama, kad šalia kaimynystėje yra “Litva”, į kurią dalis Rusijos valstiečių, sužinoję, kad Konstitucija neva skelbia jų laisvę, pabėgo. Labai aiškiai fiksuotos valstybės ribos.
Suprantama, kad Kotryna II nesismulkina į Didžiąją Lenkiją, Mažąją Lenkiją, Lietuvą, ji tai matė, kaip vientisą didžiulę teritoriją.
Miestiečiai pasirodė politinėje arenoje
- Ar pritartumėte istoriko Alfredo Bumblausko vertinimui, kad Konstitucija skatino ne tik lietuviškumą, pavyzdžiui, jūsų minėtu vertimu į lietuvių kalbą, bet ir pilietiškumo užuomazgas?
- Taip, pritarčiau, nors aišku, pilietiškumas toje epochoje skamba dar pernelyg moderniai. Bet jeigu pilietį imsime apibendrintai kaip visuomenės atstovą, kuris prisiima atsakomybę už savo veiksmus prieš valstybę, be abejo, tai buvo. Iki tol buvo tik bajorai, o dabar į politinę areną ateina miestiečiai. Kodėl mes tai pamirštame?
Prisiminkime gausybę mūsų rajonų centrų ir miestelių, kurie dabar turi patvirtintus herbus. Tai yra Stanislovo Augusto po Konstitucijos priėmimo ir patvirtinimo suteiktos miesto privilegijos ir herbai. Iš čia visa miesto heraldinė tradicija atėjo. Kodėl mes ją pamirštame?
Beje, šūkiai taip pat buvo labai aiškūs: laisvė, lygybė. Nėra vadinamosios dvaro savimonės, kai šūkiais pagarbinamas monarchas. Kalbama apie laisvę, tėvynę, lygybę. Tipiškas XVIII a. pabaigos žmogaus šūkis.
- Tam tikra demokratizacija?
- Galima taip sakyti. Miesteliai ima suvokti, kad jie taip pat atsako už teritoriją, kurioje gyvena. Negana to, šalia miestiečių atsiranda dar ir smulkioji bajorija, nes iš esmės iki tol valdė didikai. Tad Konstitucija buvo priimta bendru sutarimu ir didikai prarado ar atsisakė tam tikrų valdžios svertų.
Aišku, iškyla dar valstiečių klausimas. Juos neva buvo sumanymų įtraukti į valstybės valdymą. Pagaliau atkreiptas dėmesys į valstiečius, kurie tuo metu sudarė didžiausią visuomenės dalį. Baudžiava iš tiesų slėgė kaip XVIII a. pabaigos valstybę. Bet valstybė pagaliau valstiečius paėmė savo globon.
Bet pirmiausia norėčiau kalbėti apie miestiečius, nes kažkodėl oponentų pasisakymuose išleidžiamas iš akių būtent miestų vaidmuo.
1794 metų J.Jasinskio sukilime pirmą kartą Vilnius gal po kelių šimtų metų gynė savo teritoriją. Vilniečiai gynė savo miestą. Žmonės suprato, kad čia – jų namai, jų egzistencija.
Tai ne Konstitucija nurodė ginti savo miestą Vilnių. Konstitucija tik įtvirtino tai, kas jau žmonių savimonėje ir tarpusavio santykiuose buvo aiškiai fiksuota. Ji tik pavertė tai juridiniu dokumentu. Vilniečiai gynė miestą, kur tai matyta! Gindami Vilnių gynė ir Konstitucijos idėją.
Išaugo iš Apšvietos idėjų
- Vis kalbate apie epochos kontekstą. Jei pabandytume mūsų Konstituciją palyginti su kitomis Europos tradicijomis. Kam ji yra artimesnė: ar Prancūzijos Didžiajai revoliucijai, ar “švelniajai revoliucijai”, t.y. konservatyviajai Anglijos tradicijai?
- Nuskambės gal kiek netikėtai, bet, man regis, nepanaši nei į vieną, nei į kitą. Aišku, intencijos iš tiesų buvo atėjusios iš Prancūzijos. Visi stebėjo prancūzų pakilimą.
Vis dėlto tarp Konstitucijos ir Prancūzijos Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijos yra esminis skirtumas. Aišku, abi tautos bandė sutvarkyti savo gyvenimą. Pats pirmas straipsnis prancūzų deklaracijoje skelbė, kad visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą. Iš esmės akcentuojamas individo atsakomybės pojūtis. O mūsų Gegužės 3-osios konstitucijoje dar yra nemažai bendruomeninio ar bajoriško patoso.
Tad individo atsakomybės prasme Konstitucija nėra tokia radikali. Bet reikia džiaugtis, kaip mes toli pažengėme.
Kai kas akcentuoja, kad mūsų konstitucija – antroji rašytinė pasaulyje. Bet man atrodo, kad čia ne tiek tos varžybos svarbios. Svarbiau, kad Lietuva ir Lenkija sukūrė vieną gražiausių ir įdomiausių teisinių dokumentų pasaulio istorijoje. Garsus britų konservatorius Edmundas Burke’as sveikino išgirdęs apie tokios Konstitucijos priėmimą.
- Gal konservatorių mąstytojas E.Burke’as ir sveikino Konstituciją būtent dėl jos konservatyvumo?
- Taip, tai vadinama konservatyvia revoliucija, t.y. radikaliai nekeičia visuomenės santvarkos, pavyzdžiui, karalius nėra nustumiamas nuo sosto, jam nenukirsdinama galva. Konstitucija organiškai išaugo iš Apšvietos idėjų.
- Kartais susidaro įspūdis, kad kai kurie istorikai ir politologai bando šitą Konstituciją atgaivinti mūsų atmintyje, turėdami užsienio politikos interesų – priminti mūsų sėkmingą bendradarbiavimą su dabartine strategine partnere Lenkija. Ar nėra tokio politinio pamušalo?
- Sunku pasakyti. Galbūt yra. Bet norėčiau retoriškai paklausti, ar nuo tokio bandymo gaivinti Gegužės 3-osios konstitucija su “Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimu” nustoja savo žavesio ir istorinio vertinimo?
Dvejopai galima vertinti. Gerai, kad politikai prisiminė ar – teisingiau – jiems priminė, kad yra tokia Konstitucija. Kita vertus, mes parodome, ko galbūt kas nors ir nenorėtų matyti, kad iš tiesų mūsų istorinis bendras likimas labiausiai buvo susijęs su Lenkija.