Kadangi V.Putinas valdžią perdavė savo globotiniui Dmitrijui Medvedevui, nematyti ženklų, kad toks vertinimas pasikeis.
Iš tikrųjų V.Putinas aštuonerius prezidentavimo metus išnaudojo tam, kad sugrąžintų teigiamą požiūrį į sovietinę praeitį, kurios po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo atsisakę ankstesni Rusijos lyderiai. Jis viešai gynė nors ir diktatoriško, bet veiksmingo J.Stalino valdymo įvaizdį. Tai diktatorius, kurio dėka pavyko įveikti nacius. Taip V.Putinas atkūrė Brežnevo eros mitą ir atsisakė daugelio šiuolaikinių istorikų požiūrio, kad J.Stalino sąjunga su A.Hitleriu buvo amorali ir Sovietų Sąjunga buvo pavojingai nepasirengusi atlaikyti nacių invazijos.
Nors per J.Stalino valymus, tremtis į lagerius ir tyčia sukeltą badą žuvo milijonai gyventojų, V.Putinas tvirtina, kad skerdynės vyko „tik keliose valstybėse“. Ir dar priduria, kad J.Stalino įvykdyti nusikaltimai mažesni nei Jungtinių Amerikos Valstijų, kurios numetė atomines bombas Hirošimoje ir Nagasakyje bei bombardavo Vietnamą. Rusijos prezidentas atsisakė kartu su Ukraina paminėti J.Stalino sukelto 1932-1933 metų bado aukas, o jo propagandistai tikina, kad, nepaisant žuvusių penkių milijonų gyventojų, tai nebuvo genocidas.
V.Putino požiūris į bolševikų revoliuciją - prieštaringas. 2005 metų lapkritį vyriausybė pritarė naujai Felikso Dzeržinskio, bolševikų slaptosios policijos ČK įkūrėjo, statulos idėjai. Tačiau nors oficialiai pagerbė caro šeimą išžudžiusios slaptosios tarnybos vadą, tuo pačiu metu valdžia siekia iš Danijos susigrąžinti imperatorienės Marijos Fiodorovnos, nužudytojo Nikolajaus II motinos, palaikus.
Į neseną sovietinę praeitį V.Putino požiūris taip pat painus. Per visą pasaulį nuskambėjo jo pareiškimas, kad Sovietų Sąjungos žlugimas „yra didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa“. Todėl nenuostabu, kad posovietinį nacionalinį Rusijos himną vėl pakeitė sovietinė himno muzika ir nauji žodžiai, kuriais šlovinama komunistinė praeitis. Bet tuoj pat sumėtė pėdas pagirdamas Andrejų Sacharovą, vieną žinomiausių Sovietų Sąjungos kritikų, kaip „vizionierių“, kuris „parodė tautai kelią“.
V.Putino skleidžiama nauja Rusijos valstybės ideologija atspindi Sovietų Sąjungos ambicijas. Nors tikina palaikąs demokratiją ir laisvąją rinką, jis suvaržė politinę laisvę šalyje ir susigrąžino verslo kontrolę. Jo dviprasmiški pareiškimai apie Rusijos istoriją žengia koja kojon su dviprasmiškais pareiškimais apie Rusijos vaidmenį pasaulyje - jie svyruoja nuo siekio integruotis į pasaulinę bendruomenę iki griežto Vakarų pasmerkimo.
Tokio mąstymo šaknys akivaizdžios. Buvęs KGB papulkininkis didžiuojasi sovietinės slaptosios tarnybos istoriniu vaidmeniu. O jo požiūrį į J.Staliną tikriausiai lėmė ir senelio, iš tėvo pusės, praeitis - šis dirbo virėju pas J.Staliną ir Leniną.
V.Putino nuomonė sutampa ir su paprastų Rusijos gyventojų požiūriu. 2007 metų gegužę „Levada“ centro atlikta apklausa parodė, kad 54 proc. rusų mano, jog J.Stalinas padarė „daugiau gero nei blogo“, o pusė apklaustųjų diktatorių įvertino kaip „išmintingą lyderį“.
Tokia moralinė painiava atitinka postsovietinius laikus. Sovietų Sąjungos griūtis paliko žmones, tarp jų ir V.Putiną, kurie buvo paklusnūs represyvios sistemos sraigteliai. Jiems skausmingas prisipažinimas, kad buvo koloboravę su blogiu, yra sudėtingas psichologinis žingsnis. Todėl V.Putino moralinės dviprasmybės labai priimtinos ir populiarios, nes tai leidžia rusams išvengti teisti savo pačių gyvenimą ir praeitį.
Viena koja stovėdamas represyvioje sovietinėje praeityje, o kita - naujame rinkos kapitalizmo pasaulyje, V.Putinas apžergia abu pasaulius, atsisakydamas įsipareigoti tik vienam iš jų. Suplakdamas A.Solženicyną su J.Stalinu, carą su jo žudikais, A.Sacharovą su jo engėjais, V.Putinas tiesiog ištrynė iš praeities bet kokią prasmę.