Praėjus 19 metų nuo komunizmo žlugimo „Kofola“ išgyvena atgimimą. Ji ne tik nėra išstumta savo vakarietiškų konkurentų, bet ir sugeba sėkmingai su jais konkuruoti. Šis nelabai saldus rudas gėrimas yra perkamiausias nealkoholinis gėrimas Slovakijoje, o Čekijoje užima antrą vietą.
„Dešimtajame dešimtmetyje kokakola pradėjo veikti visa jėga, tačiau jiems nepavyko įveikti „Kofolos“, – sako Pavolas Szalai, žurnalo redaktorius, kuriam patinka senasis komunistinis prekės ženklas. - “Kofola“ labai populiarus, ypač kaime, nes tai mūsų gėrimas“.
Pastaraisiais metais dauguma buvusių Rytų bloko valstybių iš naujo atrado komunistinės eros prekinius ženklus, muzikos grupes ir laidas. Daugelis vietinių produktų meta iššūkį savo konkurentams iš Vakarų, daug vėliau nei to tikėjosi komunistinė nomenklatūra, įsakiusi juos sukurti. Socialistinės eros roko grupės ir televizijos laidos suranda naujų aistruolių. Jauni žmonės plūsta į restoranus ir naktinius klubus, sukurtus pagal pilkų aštuntojo ir devintojo dešimtmečio valgyklų pavyzdžius.
„Po 1989 metų atsivėrė laisvoji rinka ir žmonės norėjo pamėginti viską, kas pagaminta Vakaruose,“ – sako Robertas Parnica iš Atviros visuomenės archyvo Budapešte. - Dabar žmonės sako, o kodėl turėčiau dėvėti tarptautinių korporacijų uniformas? Kur mūsų pačių sukurti daiktai?“
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Rytų Vokietijoje kilęs reiškinys paplito Vengrijoje, Lenkijoje ir buvusioje Čekoslovakijoje. Šis fenomenas dažnai vadinamas vokišku “Ostalgie: terminu.
Vis dėlto nors nemažai rytų europiečių ilgisi senosios ekonominės sistemos saugumo, tačiau “Ostalgie” tiriantys mokslininkai mano, kad tai neatspindi troškimo sugrįžti prie senosios policinės valstybės ir vienos partijos valdymo.
„Tai populiariosos kultūros ir socialinės kritikos mišinys, savotiška kalba, kurią žmonės naudoja išreikšdami savo norą konkuruoti su Vakarais,“ – sako Andreasas Ludwigas, DDR (Vokietijos demokratinės respublikos) Kasdienio gyvenimo dokumenatavimo centro Eisenhiutenštate direktorius. Šio centro kolekcijoje galima rasti skalbimo mašinų, kūdikių vėžimėlių ir plastikinių servizų iš buvusios Rytų Vokietijos. - Tai ne praeitis, bet dabartis“.
„Tisza“ lenkia „Nike“
Lenkijos liaudies respublikos mados sugrįžo kartu su komunistinės eros valgyklomis ir užkandinėmis, kurios liko nesunaikintos ar rekonstruotos. Valstybei priklausiusių firmų produktų reklamos tapo kolekcionierių taikiniu, o įtakingo Slovakijos laikraščio SME internetinėje svetainėje net galima rasti populiarų socialistinio periodo vaizdų archyvą.
Budapešto vakarinės dalies parduotuvių rajone jauni ir madingai apsirengę vengrai perka ryškiaspalvius „Tisza“ sportbačius. Komunistiniais laikais „Tisza“ buvo pigūs ir prastai padaryti sportbačiai, skirti numalšinti jaunų vengrų troškimą gauti „Nike“ ir „Adidas“ sportbačius iš kitos Geležinės uždangos pusės.
Dabar šie sportbačiai yra ne tik pradėti gaminti iš naujo, bet ir tapo madinga avalyne.
„Vyresni žmonės senuosius produktus perka iš nostalgijos, - sako „Kofolos“ atstovas spaudai Martinas Klofanda. - Žmonės prisimena „Kofolą“ iš tų laikų, kai mūsų gėrimas buvo labai populiarus. Tėvai kalba savo vaikams apie ją, ir būtent dėl to mes galime varžytis su dideliais Vakarų prekiniais ženklais“.
Slovakijos sostinėje Bratislavoje jauni žmonės domisi, kokiose susitikimų vietose geriausiai pilstoma „Kofola“. Tai priklauso nuo šio gėrimo šviežumo ir tinkamo angliarūgštės prisotinimo. P.Szalai nuomone, gėrimas tapo populiarus, o posakis „eiti gerti „Kofolos“ jau yra pasisėdėjimų su draugais kavinėse sutrumpinimas.
“Ostalgie” kursto ir globalizacijos bei narystės Europos Sąjungoje tendencijos, - sako Budapešte gyvenantis ir “Ostalgie” studijuojantis antropologas Balaszas Frida. - Mes galime įžvelgti nusivylimo jausmą po 1989 metų pokyčių. Dešinė ir kairė kalba apie amerikanizaciją, vesternizaciją ir kultūrinę homogenizaciją. Tokie dalykai kaip „Tisza“ avalynė žmonėms patinka, nes tai vengriškas retro ir atsvara didiesiems prekių ženklams“.
Ilgimasi ne visų dešimtmečių
Nostalgija apsiriboja aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiu, kai Rytų Europos režimai tapo liberalesni, suteikė savo piliečiams didesnę laisvę įsigyti vartojimo prekių, keliauti ir net leido švelniai kritikuoti valstybę.
„Paskutinius penkerius ar ketverius diktatūros metus mes galėjome sakyti ir skaityti, ką tik norėjome,“ - sako istorikė Maria Schmidt, Teroro muziejaus Budapešte direktorė, dokumentuojanti stalininstinio laikotarpio prievartą.
Anot jos, egzistuoja nostalgija aštuntajam ir devintajam dešimtmečiui, ir nieko bloga, kad žmonės žiūri jaunystės laikų filmus ar klauso tų laikų muziką, - sako M.Schmidt. Ją galima apibūdinti kaip neabejotiną sovietinės epochos kritikę.
“Niekas Vengrijoje nejaučia nostalgijos sovietiniam periodui, kuris truko nuo 1944 metų iki septintojo dešimtmečio pabaigos. Tai buvo tamsiausios dienos“, - aiškina M.Schmidt.