Žiūrėkite reportažą apie partizanų vado likimą.
Kovo 11-oji džiaugsmo ir pasididžiavimo diena. Turbūt apie tokią dieną mano tėvelis partizanas Adolfas Ramanauskas Vanagas vadovaudamas laisvės ir nepriklausomybės tėvynei siekiančiam partizanų karui savo dienoraštyje rašė: „Visi esame lygūs kovos broliai ir tarp mūsų nėra nei pono, nei tarno, nei buožės, nei berno, nes kovojame ne dėl dvaro ar aukštos ir pelningos vietos, mes visi teturime vieną troškimą iškovoti Lietuvai laisvę ir, jeigu Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą, nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.“
Ta pasiaukojimais siekta džiaugsmo šventė ir buvo 1990 m. kovo 11 diena. Į ją buvo eita visus okupacijos metus. Už ją sudėta daug aukų. Tų aukų vainike ir mano tėvelio gyvybės žiedas. Jam ir jo kovos broliams partizanams taip reikėjo tėvynės laisvės, kad ir numirti už ją nebuvo baisu. Nesulaukė jie laisvos Lietuvos, bet nepalaužiamai tikėjo, kad Lietuva bus laisva, jiems neteko pasidžiaugti laisvės švente, bet jie priartino šią šventę mums. Visą sovietmetį klastota istorinė tiesa, šmeižiamoji sovietinė propaganda paliko daug neteisybės, paliko uždarytą ištisą tautos dvasinį klodą, kuris dar nėra atvertas, kurio daug kas nepažįsta, o jame neįkainuojami pilietiškumo, patriotizmo ugdymo šaltiniai dabartiniam mūsų jaunimui. Jame mūsų laisvės kovų paveldas.
Partizanai okupuotoje Lietuvoje buvo Lietuvos kariuomenė. Jie nekovojo už kažkokius savo asmeninius interesus, jie kovojo už Lietuvos valstybę, nes ji buvo sunaikinta ir prijungta prie SSRS. Partizanai atstovavo Lietuvos valstybę, jie buvo teisėti jos piliečiai. Partizanus aktyviai palaikė visuomenė, todėl jie niekieno iš šalies neremiami išsilaikė beveik 10 metų. Jie atitiko ir tarptautinėje teisėje numatytus kariuomenei požymius – turėjo vadovybę, dėvėjo uniformas, ginklą nešiojo atvirai, laikėsi karo tradicijų. Jie buvo Lietuvos kariuomenė. Džiaugiuosi, kad apie tai prabilo mūsų istorikai. Paprasti būna taip: kai už Tėvynę žūsta karys, Tėvynė pasirūpina, kad jis būtų palaidotas.
Sadistiškai nukankintą, išpjaustytą, išbadytomis akimis partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą sušaudė. Be pėdsakų dingo jo palaikai, nors jau buvo 1957-ji. Man vienai sunku surasti juos, bet viliuosi, kad padėjus valstybei, už kurios laisvę Tėvelis atidavė gyvybę, galėsiu uždegti žvakę, padėti gėlę ant Jo kapo.
Skaitau archyvuose tokius KGB dokumentus, kaip LTSR MGB vidaus kalėjimo viršininko Samsonovo 1952.05.02 raportas LTSR KGB ministro pavaduotojui A. Gavrilovui, kuriame jis skundžiasi, kad nuo 1950m. nėra pastovios sušaudytųjų užkasimo vietos, prašo surasti pastovią užkasimo vietą. Ir štai kokia Gavrilovo rezoliucija „AXO“ viršininkui V.Vasiljevui - „Surasti nuolatinę vietą<…> visiems metų laikams. <…..>sodybą – namą su kiemo statiniais ir Jums – drg. Samsonovai - priimti tame aktyvų dalyvavimą“ (Citatos pabaiga) Tokie ir panašūs dokumentai rodo, kad ne vieni Tuskulėnai Lietuvoje.
Ramanauskas buvo mokytojas, labai mylėjęs savo profesiją. Buvo galima niekur neišeiti, bet jis savo valia, niekieno neverstas, neragintas išėjo savo Tėvynės, savo Valstybės ginti.
Tėvelis, kartu su kitais signatarais, 1949 m. vasario 16-ąją pasirašė LLKS Tarybos Deklaracija.
Didžiuojamės, šiuo konstitucinio lygmens dokumentu, sudarytu ir parašytu, vykstant be galo sunkiai ir pavojingai išsivadavimo kovai. Belangėje Stepono Sajaus kamarėlėje, Žemaitijoje, Balandiškių kaime, susirinkę partizanų vadai iš visos Lietuvos diskutavo, sprendė valstybinius klausimus. Okupantams įsisiautėjus tose vietovėse, persikėlė į gretimą kaimą, Minaičių kaimą, į Stanislovo Mikniaus sodyboje buvusį Prisikėlimo apygardos vado bunkerį. Po klėtimi, žemėje iškastame bunkeryje, žibalinės lempos šviesoje, trūkstant oro, tykant mirtiniems pavojams aštuoni partizanų vadai tęsė darbą. Suvažiavimas truko 20 dienų. Stebina deklaracija pasirašiusių partizanų vadų valstybinis brandumas, politinė išmintis, vadiname šį dokumentą – Laisvės Konstitucija.
1999 metais Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė įstatymą, kuriuo suteikė šiam dokumentui Lietuvos valstybės teisės akto statusą. O Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba pripažino vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje, pripažino jos organizuoto pasipriešinimo teisėtumą. Džiaugiuosi, kad grįžta istorinis teisingumas, kad tautos vaikai, atidavę už jos laisvę tai, kad žmogui Dievo duotą brangiausią – savo gyvybę neliks užmiršti. To reikia ne žuvusiems ar nužudytiems už šią vertybę, to reikia gyviems, dabar gyvenantiems ir tiems, kurie gyvens po mūsų, kad būtų suprasta ir įvertinta laisvė kaina tada, kai jie yra, o ne tada, kai ji gali būti prarasta ar jau prarasta.
Todėl, manau, būtų teisinga, jog ši deklaracija, dabar turinti įprasto įstatymo galią, įgautų daugiau apibrėžtumo, suteikianti konstitucinio įstatymo statusą, kad ji taptų Lietuvos Respublikos Konstitucijos dalimi greta kitų Konstitucijos sudedamosiomis dalimis įtvirtintų įstatymų, kaip Lietuvos Respublikos konstitucinis įstatymas dėl Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas, dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietinės Rytų sąjungas ir kiti. Mokėkime saugoti ir branginti tai, ką turime. Kurkime tokią Lietuvą, kurioje būtų gera gyventi mums, mūsų vaikams, mūsų anūkams, kurioje laisvė būtų pagrįsta teisingumu ir demokratija. Kartu su mumis to siekia ir žuvusiųjų atminimas.
Su švente, brangieji! Su Lietuvos Nepriklausomybės diena! Būkite laimingi, būkite reikalingi Lietuvai savo darbais, savo meile, savo gyvenimo prasme!