Brangūs prisiminimai - pamiršti
„Gal ir būčiau nesužinojusi, kad jau seniai dvare neegzistuoja tremties laikotarpio paroda, jei ne vienas tremtinys, kuris, apkeliavęs daugelį rajonų, mūsų krašto muziejuje nerado nei vieno stendo, - pokalbį pradeda D. Karkienė. – Kiti miesteliai turi net savo muziejus, skirtus tremtiniams, o mes net menkiausios ekspozicijos neturime.“ Pasak moters, tremtinėms, keliavusioms kartu į dvarą – Danai Brazytei ir Bronei Kisieliauskienei - be galo skaudu. Jos iš širdies atidavė muziejui savo šeimos nuotraukas, tikėdamos, jog brangūs prisiminimai nebus užkišti į kampą.
„Atvykome su moterimis tremtinėmis, kurios atidavė jums savo gyvenimo prisiminimus, norime žinoti, kodėl toks skaudus Lietuvai laikotarpis yra pamirštas, - klausė D. Karkienė direktoriaus A. Žilinsko. – Neskiriate net mažiausio kampelio jų ekspozicijoms.“ Direktorius pakvietė moteris pasižvalgyti po muziejų. Viename kambarėlyje puikavosi signatarų paveikslai, kitame - Antano Vaičiulaičio atminimui skirtos ekspozicijos, eksponuojami kalbininkai.
Dvare – tik svečiai
Pasak A. Žilinsko, sunku kokių nors eksponatų atsisakyti. Didžiausia problema ta, jog muziejuje stinga vietos. Vilkaviškio krašto muziejus įsikūręs Paežerių dvare, kuris priklauso Marijampolės apskrities administracijai. Mūsų rajono muziejus nuomoja tik pirmąjį aukštą – menkas patalpas, kuriose yra tik keli kambarėliai. Čia, tamsiose menėse, ir glaudžiasi svarbiausios ekspozicijos. A. Žilinskas patikina: jei tik šis dvaras būtų Vilkaviškio rajono rankose, būtų galima daug ką padaryti. Tiesa, šalia dvaro yra oficina, keli pastatai, kurie priklauso muziejui, tačiau jiems būtinas kapitalinis remontas, o lėšų niekas neskiria.
Muziejininkai moterims parodo, kokiomis sąlygomis jie dirba, kiek nuostabių eksponatų, saugomų dėžėse ir šiuose kambariuose, neišvysta dienos šviesos. Rajono gyventojai noriai atneša savo šeimos prisiminimus, dovanoja brangius istorinius daiktus muziejui, tikėdamiesi juos pamatyti stenduose, parodose. „Ne jūs vieni manęs to klausia, daug kas ateina ir piktinasi, kodėl mes, priėmę iš jų dovanas, neeksponuojame, - pasakojo vyras. – Bet sakykite, kaip man viską sutalpinti į šias kelias vargingas patalpas?“ A. Žilinskas išvardino rajonui nusipelniusius asmenis, rėmėjus. D. Karkienė pabrėžė, esą gražu, kad yra dosnių žmonių ir apmaudu, kad tremtiniai yra vargšai žmonės, negalintys prisidėti prie rėmėjų - gal tuomet jiems atsirastų kampelis?
Kur viską sutalpinti?
Moterys kantriai apžiūrėjo parodas, bendravo su darbuotojais. Pripažino, jog muziejui išties stinga dėmesio, pinigų ir vietos, bet vis dėlto negalėjo suprasti, kodėl tremtiniams nerandama nors menkiausios vietelės. „Pats esate istorikas ir manau jums nereikia aiškinti, koks tai skaudus laikotarpis mums, tremtiniams, - neslėpė nusivylimo tremtinių pirmininkė. – Šiandien dar tie tremtiniai gyvi. Nejaugi laukiama, kol jie numirs? Tada neliks problemos. Man gaila šių žmonių.“
Tremtinės D. Brazytė ir B. Kisieliauskienė drąsiai išsakė savo skaudulius: „Kodėl iš mūsų paėmėte mūsų fotografijas, žadėjote jas eksponuoti, o mes niekada jų taip ir nepamatėme?“ A. Žilinskas atsakė, jog tremtinių eksponatų surinkta tūkstančiais , tik nėra kur juos parodyti. „Supraskite, nesu aš čia šeimininkas, esame tik nuomininkai, sakykite, kaip man sutalpinti visus, kurie prašo?“ – guodėsi direktorius. D. Karkienė pateikė kitus klausimus: „Tuomet atsakykite, ką veikia mūsų savivaldybė? Kodėl niekam nerūpi, kaip išsaugoti mūsų krašto istoriją?“ Į šiuos klausimus nebuvo atsakyta.
Ar turėsime muziejų?
Moterų pokalbis su direktorium užtruko kelias valandas. Vis dėlto A. Žilinskas pažadėjo, jog artimiausiu metu tremtiniams vietos muziejuje atsiras.
Vyras dalinosi savo ateities planais, sakėsi, turintis daug šviesių idėjų ir minčių, tik lėšų trūksta. „Jei tik šis dvaras priklausytų mūsų savivaldybei, būtų nuostabu, - bando pasvajoti. – Būtų labai smagu, jei šie muziejui priklausantys pastatai būtų suremontuoti, ten taip pat įrengtume parodų sales.“ A. Žilinskas sunerimęs sakė, vis tiek ateis diena, kai Vilkaviškio krašto muziejus vis tiek bus išprašytas. Pateikė ir Lietuvos regioninių kultūros centrų situacijos analizę, kurioje aiškiai parašyta: „numatytų rekonstruoti patalpų funkcijos ne iki galo apmąstytos (numatytos patalpos, kurios neatspindi būsimose veiklose ar funkcijose, pvz. menininkų dirbtuvės.
Taip pat neaiški pozicija dėl Vilkaviškio krašto muziejaus, jam patalpos nenumatytos). Tad Vilkaviškio krašto ateitis gana miglota. Nepaisant visko, direktorius nepraranda vilties, rašo projektus, bando „pramušti“ kelius. Gal tuomet parodų salėse vietos atsiras ne tik tremtiniams, bet ir kitiems nusipelniusiems mūsų kraštui žmonėms.