Trem­ti­niams skau­dus lai­ko­tar­pis Vil­ka­viš­ky­je pa­mirš­tas

Bran­gūs pri­si­mi­ni­mai - pa­mirš­ti

„Gal ir bū­čiau ne­su­ži­no­ju­si, kad jau se­niai dva­re ne­eg­zis­tuo­ja trem­ties lai­ko­tar­pio pa­ro­da, jei ne vie­nas trem­ti­nys, ku­ris, ap­ke­lia­vęs dau­ge­lį ra­jo­nų, mū­sų kraš­to mu­zie­ju­je ne­ra­do nei vie­no sten­do, - po­kal­bį pra­de­da D. Kar­kie­nė. – Ki­ti mies­te­liai tu­ri net sa­vo mu­zie­jus, skir­tus trem­ti­niams, o mes net men­kiau­sios eks­po­zi­ci­jos ne­tu­ri­me.“ Pa­sak mo­ters, trem­ti­nėms, ke­lia­vu­sioms kar­tu į dva­rą – Da­nai Bra­zy­tei ir Bro­nei Ki­sie­liaus­kie­nei - be ga­lo skau­du. Jos iš šir­dies ati­da­vė mu­zie­jui sa­vo šei­mos nuo­trau­kas, ti­kė­da­mos, jog bran­gūs pri­si­mi­ni­mai ne­bus už­kiš­ti į kam­pą.

„At­vy­ko­me su mo­te­ri­mis trem­ti­nė­mis, ku­rios ati­da­vė jums sa­vo gy­ve­ni­mo pri­si­mi­ni­mus, no­ri­me ži­no­ti, ko­dėl toks skau­dus Lie­tu­vai lai­ko­tar­pis yra pa­mirš­tas, - klau­sė D. Kar­kie­nė di­rek­to­riaus A. Ži­lins­ko. – Ne­ski­ria­te net ma­žiau­sio kam­pe­lio jų eks­po­zi­ci­joms.“ Di­rek­to­rius pa­kvie­tė mo­te­ris pa­si­žval­gy­ti po mu­zie­jų. Vie­na­me kam­ba­rė­ly­je pui­ka­vo­si sig­na­ta­rų pa­veiks­lai, ki­ta­me - An­ta­no Vai­čiu­lai­čio at­mi­ni­mui skir­tos eks­po­zi­ci­jos, eks­po­nuo­ja­mi kal­bi­nin­kai.

Dva­re – tik sve­čiai

Pa­sak A. Ži­lins­ko, sun­ku ko­kių nors eks­po­na­tų at­si­sa­ky­ti. Di­džiau­sia pro­ble­ma ta, jog mu­zie­ju­je stin­ga vie­tos. Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jus įsi­kū­ręs Pa­e­že­rių dva­re, ku­ris pri­klau­so Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ties ad­mi­nist­ra­ci­jai. Mū­sų ra­jo­no mu­zie­jus nuo­mo­ja tik pir­mą­jį aukš­tą – men­kas pa­tal­pas, ku­rio­se yra tik ke­li kam­ba­rė­liai. Čia, tam­sio­se me­nė­se, ir glau­džia­si svar­biau­sios eks­po­zi­ci­jos. A. Ži­lins­kas pa­ti­ki­na: jei tik šis dva­ras bū­tų Vil­ka­viš­kio ra­jo­no ran­ko­se, bū­tų ga­li­ma daug ką pa­da­ry­ti. Tie­sa, ša­lia dva­ro yra ofi­ci­na, ke­li pa­sta­tai, ku­rie pri­klau­so mu­zie­jui, ta­čiau jiems bū­ti­nas ka­pi­ta­li­nis re­mon­tas, o lė­šų nie­kas ne­ski­ria.

Mu­zie­ji­nin­kai mo­te­rims pa­ro­do, ko­kio­mis są­ly­go­mis jie dir­ba, kiek nuo­sta­bių eks­po­na­tų, sau­go­mų dė­žė­se ir šiuo­se kam­ba­riuo­se, ne­iš­vys­ta die­nos švie­sos. Ra­jo­no gy­ven­to­jai no­riai at­ne­ša sa­vo šei­mos pri­si­mi­ni­mus, do­va­no­ja bran­gius is­to­ri­nius daik­tus mu­zie­jui, ti­kė­da­mie­si juos pa­ma­ty­ti sten­duo­se, pa­ro­do­se. „Ne jūs vie­ni ma­nęs to klau­sia, daug kas at­ei­na ir pik­ti­na­si, ko­dėl mes, pri­ėmę iš jų do­va­nas, ne­eks­po­nuo­ja­me, - pa­sa­ko­jo vy­ras. – Bet sa­ky­ki­te, kaip man vis­ką su­tal­pin­ti į šias ke­lias var­gin­gas pa­tal­pas?“ A. Ži­lins­kas iš­var­di­no ra­jo­nui nu­si­pel­niu­sius as­me­nis, rė­mė­jus. D. Kar­kie­nė pa­brė­žė, esą gra­žu, kad yra dos­nių žmo­nių ir ap­mau­du, kad trem­ti­niai yra varg­šai žmo­nės, ne­ga­lin­tys pri­si­dė­ti prie rė­mė­jų - gal tuo­met jiems at­si­ras­tų kam­pe­lis?

Kur vis­ką su­tal­pin­ti?

Mo­te­rys kan­triai ap­žiū­rė­jo pa­ro­das, ben­dra­vo su dar­buo­to­jais. Pri­pa­ži­no, jog mu­zie­jui iš­ties stin­ga dė­me­sio, pi­ni­gų ir vie­tos, bet vis dėl­to ne­ga­lė­jo su­pras­ti, ko­dėl trem­ti­niams ne­ran­da­ma nors men­kiau­sios vie­te­lės. „Pats esa­te is­to­ri­kas ir ma­nau jums ne­rei­kia aiš­kin­ti, koks tai skau­dus lai­ko­tar­pis mums, trem­ti­niams, - ne­slė­pė nu­si­vy­li­mo trem­ti­nių pir­mi­nin­kė. – Šian­dien dar tie trem­ti­niai gy­vi. Ne­jau­gi lau­kia­ma, kol jie nu­mirs? Ta­da ne­liks pro­ble­mos. Man gai­la šių žmo­nių.“

Trem­ti­nės D. Bra­zy­tė ir B. Ki­sie­liaus­kie­nė drą­siai iš­sa­kė sa­vo skau­du­lius: „Ko­dėl iš mū­sų pa­ė­mė­te mū­sų fo­to­gra­fi­jas, ža­dė­jo­te jas eks­po­nuo­ti, o mes nie­ka­da jų taip ir ne­pa­ma­tė­me?“ A. Ži­lins­kas at­sa­kė, jog trem­ti­nių eks­po­na­tų su­rink­ta tūks­tan­čiais , tik nė­ra kur juos pa­ro­dy­ti. „Su­pras­ki­te, ne­su aš čia šei­mi­nin­kas, esa­me tik nuo­mi­nin­kai, sa­ky­ki­te, kaip man su­tal­pin­ti vi­sus, ku­rie pra­šo?“ – guo­dė­si di­rek­to­rius. D. Kar­kie­nė pa­tei­kė ki­tus klau­si­mus: „Tuo­met at­sa­ky­ki­te, ką vei­kia mū­sų sa­vi­val­dy­bė? Ko­dėl nie­kam ne­rū­pi, kaip iš­sau­go­ti mū­sų kraš­to is­to­ri­ją?“ Į šiuos klau­si­mus ne­bu­vo at­sa­ky­ta.

Ar tu­rė­si­me mu­zie­jų?

Mo­te­rų po­kal­bis su di­rek­to­rium už­tru­ko ke­lias va­lan­das. Vis dėl­to A. Ži­lins­kas pa­ža­dė­jo, jog ar­ti­miau­siu me­tu trem­ti­niams vie­tos mu­zie­ju­je at­si­ras.

Vy­ras da­li­no­si sa­vo at­ei­ties pla­nais, sa­kėsi, tu­rin­tis daug švie­sių idė­jų ir min­čių, tik lė­šų trūks­ta. „Jei tik šis dva­ras pri­klau­sy­tų mū­sų sa­vi­val­dy­bei, bū­tų nuo­sta­bu, - ban­do pa­sva­jo­ti. – Bū­tų la­bai sma­gu, jei šie mu­zie­jui pri­klau­san­tys pa­sta­tai bū­tų su­re­mon­tuo­ti, ten taip pat įreng­tu­me pa­ro­dų sa­les.“ A. Ži­lins­kas su­ne­ri­męs sa­kė, vis tiek at­eis die­na, kai Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jus vis tiek bus iš­pra­šy­tas. Pa­tei­kė ir Lie­tu­vos re­gio­ni­nių kul­tū­ros cen­trų si­tu­a­ci­jos ana­li­zę, ku­rio­je aiš­kiai pa­ra­šy­ta: „nu­ma­ty­tų re­konst­ruo­ti pa­tal­pų funk­ci­jos ne iki ga­lo ap­mąs­ty­tos (nu­ma­ty­tos pa­tal­pos, ku­rios ne­at­spin­di bū­si­mo­se veik­lo­se ar funk­ci­jo­se, pvz. me­ni­nin­kų dirb­tu­vės.   Taip pat ne­aiš­ki po­zi­ci­ja dėl Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus, jam pa­tal­pos ne­nu­ma­ty­tos). Tad Vil­ka­viš­kio kraš­to at­ei­tis ga­na mig­lo­ta. Ne­pai­sant vis­ko, di­rek­to­rius ne­pra­ran­da vil­ties, ra­šo pro­jek­tus, ban­do „pra­muš­ti“ ke­lius. Gal tuo­met pa­ro­dų sa­lė­se vie­tos at­si­ras ne tik trem­ti­niams, bet ir ki­tiems nu­si­pel­niu­siems mū­sų kraš­tui žmo­nėms.