Ant Šv.Jono gatvės 7 namo durų yra užrašas „Ertlio namas“. Iš pirmo žvilgsnio šis pavadinimas taip pat gali pasirodyti svetimas.
Tačiau taip nėra. Vardas susijęs su Vilniumi, Šv.Jono gatve, šiuo bei greta esančiu namu.
Statybininkai buvo vertinami
Mūrininkų ir dailidžių cecho magistras Jurgis Ertlis Vilniuje minimas nuo miesto okupacijos 1655-1661 m. laikų. Jis gimė 1625 metais Tirolyje, Veisenbache.
Kokius mokslus buvo baigęs, nėra žinoma. Kartais be mūrininkų cecho magistro jis dar vadinamas ir architektu.
Po karo įvairūs statybų specialistai mieste buvo labai reikalingi.
Pagal 1595 metais patvirtintą mūrininkų ir dailidžių cecho statutą, mūrininkai čerpėmis dengė pastatų stogus, tinkavo ir balino sienas, statė plytų krosnis.
Po karo su rusais Jurgis Ertlis remontavo senuosius Vyskupų rūmus (dabar šioje vietoje Prezidentūra), manoma, kad jis dalyvavo ir remontuojant Katedrą bei pilį.
J.Ertlis Vilniuje įstojo į vokiečius katalikus jungusią Šv.Martyno broliją prie Šv.Onos bažnyčios. 1673 m. jis vedė suolininkų teismo raštininko bajoro Kristupo Vobolevičiaus dukrą Ceciliją. Tuo metu J.Ertlis jau buvo įsikūręs savo name Šv.Jono gatvėje.
Skyrė „trims gyvenimams“
Kai 1661 metų gruodžio 2 dieną iš Vilniaus buvo išvyti rusų okupantai, miestas atrodė nykiai. Po 17 parų siautusio gaisro daugybė pastatų buvo sudegę, turtai buvo išgrobstyti. Labai nukentėjo bažnyčios ir vienuolynai.
Pastatų šeimininkai ieškojo galimybių kuo greičiau juos suremontuoti, atstatyti namus, atkurti išdegusius interjerus.
Taikos metu lėšų duodavo nuomojami vienuolynams priklausę namai, tačiau po karo juos pačius reikėjo remontuoti.
Nukentėjo ir miestiečių, cechų turtas, todėl jie negalėjo remti bažnyčių, pirmiausia skubėjo atkurti savo nuosavybę. Bažnyčių remontų darbams apmokėti buvo ieškoma kitų būdų.
Šv.Jono bažnyčios klebonas Baltramiejus Ladzikas remonto darbams atlikti pasamdė mūrininką J.Ertlį.
Vietoj piniginio atlyginimo klebonas perleido J.Ertliui savo mūrinius namus Šv.Jono gatvėje (dabar Šv.Jono g. 9, šalia restorano „Ertlio namas“).
Klebonas namą paveldėjo iš savo tėvo mūrininko. Po karo namai stovėjo apgriauti ir apdegę.
Pagal 1668 m. sutartį, susiremontavęs J.Ertlis jais galėjo naudotis „tris gyvenimus“ – iki jo paties, jo žmonos ir vieno vaiko mirties.
Įsigijo dar vieną pastatą
Kiek metų J.Ertlis remontavo Šv.Jono bažnyčią, tiksliai niekas nenustatė.
Nuo 1688 m. jis jau dirbo Mozūruose – statė Dievo Motinos bažnyčią Šventoje Lipkoje (Swięnta Lipka). Apie 50 kilometrų nuo Olštyno esanti vietovė dar vadinama Šiaurės Čenstakava.
Ertlis vadovavo nežinomo architekto suprojektuotos bazilikos statybos darbams. Su juo buvo sudarytos net trys sutartys, pagal kurias jis 1688-1690 m. sumūrijo sienas, 1690-1694 m. suskliautė skliautus, pastatė fasado frontoną, bokštą.
Kartkartėmis į Vilnių grįžtantis J.Ertlis 1691 metais nusipirko šalia jo gyvenamos vietos nuo okupacijos laikų apleisto pastato (dabar Šv.Jonų g. 7) griuvėsius. Nedidelis mūrinis namas nuo karo meto stovėjo sugriautas, šiukšlėmis užverstais rūsiais.
Nupirkęs už 80 zlotų, J.Ertlis namą atstatė ir po kelių metų už 400 zlotų pardavė Minsko pakamariui Korsakui.
Ėjo iš rankų į rankas
Aštuonioliktas amžius namui nebuvo sėkmingas. Savininkai dažnai keitėsi, pastatas degė 1737 ir 1748 metais. Dabartinė namo išorė buvo suformuota apie 1880 metus, kai jį rekonstravo Kiprijonas Maculevičius.
Tada fasadui suteiktos istorizmo laikotarpiui būdingos formos. Dviejų aukštų namo fasadas viršuje baigiasi dekoratyviniu lenktų formų frontonu, antro aukšto sienas puošia nukarusios dekoratyvinės rupaus tinko juostos, aukštus skaido platus karnizas. Už nedidelio fasado slepiasi į kiemą nusidriekę dviaukščiai korpusai su atviromis laiptinėmis.
Už Šv.Jono bažnyčios remontą gautu namu Ertlio šeima naudojosi neilgai.
J.Ertliui 1697 metais mirus, namas vėl sugrįžo ankstesniam savininkui. Pagal B.Ladziko testamentą suremontuoti namai atiteko klebono sesers Jadvygos Tyrauskienės šeimai.
1703 metais Jurgis Tyrauskis perdavė namą Vilniaus akademijai (universitetui). Po 10 metų jėzuitai šį namą perleido Šv.Jono bažnyčios klebonui mainais už seną kleboniją kitoje Šv.Jono gatvės pusėje.
Universiteto šeimininkai senos klebonijos vietoje pasistatė Aulą, o Šv.Jono bažnyčios klebonai devintu numeriu pažymėtu namu naudojosi iki 1940 metų. Namo kambariai buvo nuomojami.
Pagal 1780 m. inventorių tai buvęs dviejų aukštų su rūsiais mūrinis namas, kurio patalpos pirmame aukšte skliautuotos, o antras perdengtas medinėmis lubomis.
Tada name buvo 16 kambarių.
Buvo įsikūręs ir leidėjas
1807-1812 metais namą valdė buvęs universiteto rektorius Šv.Jono bažnyčios klebonas Jeronimas Stroinovskis, todėl namas dažnai vadinamas jo vardu.
1817-1825 m. pastatą nuomojo laikraščių „Kuryer Litewski“ ir „Dziennik Wilenski“ redaktorius Antonas Marcinovskis, kuris čia buvo įsirengęs redakciją, spaustuvę ir savo butą.
Įsigijo dar vieną pastatą
Kiek metų J.Ertlis remontavo Šv.Jono bažnyčią, tiksliai niekas nenustatė. Nuo 1688 m. jis jau dirbo Mozūruose – statė Dievo Motinos bažnyčią Šventoje Lipkoje (Swięnta Lipka). Apie 50 kilometrų nuo Olštyno esanti vietovė dar vadinama Šiaurės Čenstakava.
Ertlis vadovavo nežinomo architekto suprojektuotos bazilikos statybos darbams. Su juo buvo sudarytos net trys sutartys, pagal kurias jis 1688-1690 m. sumūrijo sienas, 1690-1694 m. suskliautė skliautus, pastatė fasado frontoną, bokštą.
Kartkartėmis į Vilnių grįžtantis J.Ertlis 1691 metais nusipirko šalia jo gyvenamos vietos nuo okupacijos laikų apleisto pastato (dabar Šv.Jonų g. 7) griuvėsius. Nedidelis mūrinis namas nuo karo meto stovėjo sugriautas, šiukšlėmis užverstais rūsiais.
Nupirkęs už 80 zlotų, J.Ertlis namą atstatė ir po kelių metų už 400 zlotų pardavė Minsko pakamariui Korsakui.
Name įsteigė restoraną
Nuo to laiko, kai Jurgis Ertlis naudojosi namais Šv.Jono g. 7 ir 9, praėjo daug laiko, pasikeitė pastatų išvaizda ir paskirtis. Po 1979 m. atliktų remontų namuose buvo gyvenama, 7 namo pirmame aukšte veikė tiras, o XX a. pabaigoje restoranas.
2006 metų gale 7-ame name buvo atidarytas restoranas „Ertlio namas“. Interjerus projektavusios architektės Virginija Bakšienė ir Dominyka Usonienė tada džiaugėsi, kad užsakovai panoro turėti restoraną ne tik su istoriniu pavadinimu, bet ir su anų laikų stiliaus baldais.
Rūsiui bei abiem aukštams jos suprojektavo gotikos, renesanso ir baroko stilių baldus. Sudėtingų formų raižytomis nugarėlėmis baldus pagamino Marijampolės ir Italijos fabrikai.
Rūsio interjere įkomponuotiems vitražams panaudoti T.Makovskio graviūrų motyvai.
Tačiau šiuo metu „Ertlio namo“ langus slepia užuolaidos, prie durų nerasime restorano darbo laiko iškabos. Pasikeitus namo savininkams, gali kisti ir namo paskirtis.