Vien Laisvės alėjoje veikė beveik visada buvę sausakimši trys kino teatrai „Laisvė“, „Romuva“ ir „Kanklės“. Į rinką įžengus šiuolaikiniams kino teatrams, esantiems prekybos ir pramogų centruose „Mega“ ir „Akropolis“, per pastaruosius dešimt metų vienas po kito senieji kino teatrai buvo uždaryti.
Neseniai konkurencijos neišlaikiusi užvėrė duris ilgiausiai veikusi „Romuva“.
Vienas iš apleistos laikinosios sostinės simbolių anuos laikus dar mena iškabą „Daina“ išsaugojęs pastatas Savanorių prospekte, tarpukaryje buvęs naujovišku ir gražiu kino teatru.
Netoliese šio kino teatro buvusi „Pasaka“, pergyvenusi apleisto pastato laikotarpį ir gaisrą, virto pramogų klubu „Los Patrankos“.
Neskyrė nuo tikrovės
Kino teatrai Kaune veikė jau carinės valdžios metais („Trumfas“, „Palas“), tačiau daugiausia jų įsikūrė tarpukariu. Daugeliui, ypač iš kaimų atvykusių kauniečių, kinas buvo stulbinanti naujovė. Žiūrovai taip įsijausdavo į siužetą, kad veiksmą ekrane sutapatindavo su tikrove.
Atvykę į turgų, ūkininkai užsukdavo į kino teatrą ir kartais taip įsijausdavo į neįprastą reginį, kad į ekrane siautėjančius „blogiečius“ imdavo lėkti obuoliai, kiaušiniai ir net peiliai. Tarpukario spaudoje buvo rašyta, kad „Oazės“ kino teatro drobę sugadino iš Raseinių atvykęs kaimietis, ėmęs kirviu kapoti ekraną, kuriame buvo rodoma vyrą įžūliai apgaudinėjanti moteris.
Kūrėsi kino bendrovės
Tarpukario Lietuvos kino istorija išsamiai aprašyta neseniai dienos šviesą išvydusioje „Šviesos“ leidyklos knygoje „Tarpukario Lietuva“.
1918 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, tik 1925 metų vasario 14 dieną Kaune įsikūrė kinematografijos sąjunga, kurios steigėjai žadėjo rūpintis ekonominiais ir kultūriniais kino darbuotojų reikalais.
1926 metais buvo pradėti rengti kino aktoriai. Viena paskui kitą ėmė dygti kino mokyklos ir filmų gamybos bendrovės. Pirmoji buvo steigėjų A.Pakarklio ir I.Goršteino įkurta bendrovė „Lietfilm“.
Netrukus pasirodė lenkaitės K.Senkevič įsteigta „Filmos mokykla“. Taip pat ima veikti filmų gamybos bendrovė „Akis“.
Lietuviškas kinas merdėjo
Buvo parengta apie 40 diplomuotų artistų, tačiau lietuviško vaidybinio kino reikalai iš vietos beveik nepajudėjo. Iš didžiulių sumanymų pavyko realizuoti vos kelis kuklius filmus.
1928 metas sukuriamas „Kareivis – Lietuvos gynėjas“, kurio autoriai turėjo du tikslus – sukurti kuo daugiau komiškų situacijų ir įrodyti, kad kariuomenė gali suformuoti tikrą vyrą net iš puskvailio.
Merdint lietuviškajam kinui, šią nišą užpildė miesto centre buvusiuose nedideliuose kino teatruose rodomi carinėje Rusijoje sukurti filmai.
Užbūrė Šaltoji Vera
Ypač populiarios buvo melodramos su nebyliojo kino žvaigžde Vera Cholodnaja (lietuviškoje reklamose vadinta Šaltąja Vera).
Žiūrovai mielai lankė ir „Auksinės serijos“ filmus, kuriuose atsispindėjo rusų literatūros ir romansų siužetai.
Vėliau, panašiai kaip ir pastaraisiais keliolika metų, rusiškus filmus pakeitė plačiu srautu plūstelėjusi Holivudo produkcija.
Pradžioje dominavo kriminalinės tematikos filmai, vėliau dramos ir „nepaprastai linksmos komedijos“.
Buvo ir perliukų
Žinoma, tarp menkavertės komercinės kino produkcijos pasitaikydavo ir vertingų kūrinių.
Žiūrovai ir kritikai teigiamai įvertino į Prancūziją iš bolševikinės Rusijos pabėgusio kauniečio Vladislavo Starevičiaus originalius animacinius filmus „Varlės prašo karaliaus“ ir „Lakštingalos romanas“ (1924 metų pavasarį rodyti Kauno „Oazėje“).
Verti dėmesio buvo ir amerikiečio dokumentinio kino režisieriaus Roberto Flaherty „Namukas iš šiaurės“, vokiečių režisieriaus Roberto Wiene's ekspresionistinio kino kūrinys „Daktaro Kaligario šedevras“ ir, be abejo, amerikietiškos Charlie Chaplino komedijos.